1090> High Life / Gyvenimas aukštybėse (2018)

Užmačiau LRT mediatekoje ir įsijungiau, pernelyg nesvarstydama, nors prieš tai gal net nebuvau apie jį girdėjusi. O filmas – mokslinės fantastikos drama apie grupelę kalinių, kurie išsiunčiami į kosmosą. Kartu su jais išvyksta gydytoja, kuri atsakinga už jų priežiūrą bei įvairius tyrimus ir eksperimentus. Visgi gyvenimas uždaroje erdvėje nėra toks pat paprastas kaip gali pasirodyti. Galvoju, kad savaitgalį leidau su filmais apie veikėjus, kurie privalo gyventi izoliuotoje erdvėje (antrasis – The Lighthouse, 2019) ir dar netgi su tuo pačiu aktoriumi pagrindiniame vaidmenyje – R. Pattinson. Ne specialiai gavosi, bet net ir nesiskundžiu, nes įdomi tema, o aktorius jau nusiėmė twilight’o etiketę (ok, gal ir nepamiršo niekas, bet vis tiek sugebėjo sukurti ne vieną vaidmenį, leidžiantį ir netolimoje ateityje tikėtis kažko įdomaus).

Patiko sukurta atmosfera – ramus tonas, daug tylos, aplinka atrodo sterili net tose vietose, kur yra žalumos ir žemių. Pradžioje rodoma dabartis, po to grįžtama į praeitį – toks būdas sužadino intrigą, plius ne iš karto supratau, kada vėl buvo sugrįžta į dabartį, tai net ir sutrikau. Pats siužetas – gan nuspėjamas (na, kad pradės pjautis (nebūtinai tiesiogine prasme), bus visokiausio smurto apraiškų ir kt.), kai kada įdomus, o vietomis pernelyg užsižaista, nes gražiai nufilmuota ir visa ką, bet prasmės ar rodomo veiksmo reikalingumo šiam filmui – mažoka, tad dėmesys karts nuo karto nukrypdavo kitur. Pačiam siužetui irgi pritrūko daugiau prasmės, įdomesnės linijos ar stipresnių priežasčių visam veiksmui, ypač kai į pabaigą labai lengvai pasišalino keletas veikėjų. Pernelyg lengvai. Bet kaip jau minėjau, labai gražiai nufilmuotas, tad vien dėl to norėjosi žiūrėti. Dėl gerai sukurtos atmosferos siužeto tuštumas ne iš karto pasimato, tad vien už tai pliusas.

Prie žanrų nurodytas ir siaubo, bet galėtų patikti ir tiems, kurie šio žanro nemėgsta. Man kažkaip sunku jį vadinti siaubo filmu, kad ir išlikimo drama gan ryški.

Galvojau, kur man girdėta režisierė Claire Denis, tai pasirodo, kad esu mačiusi jos kitą filmą, kuris man labai nepatiko – Trouble Every Day.

imdb nuoroda

6/10

859> Trouble Every Day (2001)

Rež.: Claire Denis
Vaidina: Vincent Gallo, Tricia Vessey, Béatrice Dalle
2001 m., Vokietija, Prancūzija, Japonija, 101 min
Žanras: siaubo trileris, drama
imdb nuoroda čia.

Vakar vakare pažiūrėjau dar vieną filmą, kurio niekaip nesinorėjo vertinti daugiau nei 1/10.

Sudominęs pagyromis režisierei, tuo, kad prie šio siaubo žanro filmo prisidėjo prancūzai ir japonai (vokiškų siaubo filmų nemačiau ir negirdėjau, tad ir susidomėjimo jie nekėlė), o ir pats filmas įvertintas žmonių ne taip ir blogai imdb.com – 6/10. Kaip siaubo žanrui – gan neprastas balas. Peržiūrėjusi kritikų recenzijas, pastebėjau tendenciją: arba labai patinka, arba visiškai nepatinka. Tad gal taip ir turėjo būti, kad ir aš prisidedu prie vienos iš pusių – tų, kuriems visiškai nepatiko.

Tai nuobodus filmas. Žiauriai nuobodus. Lėtos scenos, kai kurios iš jų įdomiai atrodo nufilmuotos, tad tai nėra iš esmės blogai pastatytas filmas. Tai yra filmas, kurio siužetas pasirodė betikslis, nesupratau minties, kurią kūrėjai norėjo parodyti. Pusę filmo neaišku, ką apskritai rodo. Pradžioje – moteris, pasigavusi auką (vyrą) ir jį sukandžiojusi. Toliau rodoma pora, švenčianti medaus mėnesį. Visi kalbasi beveik be žodžių. Per pirmas 20 minučių buvo pasakyti gal trys sakiniai. Nemažai sekso. Nemažai nepavykusio sekso. Mat susijaudina vyras ne nuo žmonos, o nuo keistų fantazijų, kurios išsipildys kiek vėliau. Ir nesupratau, kaip jie apskritai iki vestuvių nuėjo. Ar ta meilė apskritai buvo. Nors gal buvo – jis juk savo fantazijų neišpildė su ja. Tuomet – vėl toji moteris, rodyta pradžioje. Suprantame, kad jai kažkas negerai, bet daug neaiškinama. Aš nesakau, kad buvo būtina filmą perpildyti dialogais. Ypač, kai dažnas siaubo filmas yra pripildytas banalių dialogų. Bet nors šiek tiek daugiau. Tam, kad būtų nors kiek aiškiau. Antroje filmo pusėje aiškumo padaugėja, bet ar nuo to geriau? Dviejų pradžioje atskirai rodytų personažų susidūrimas sukelia tik dar daugiau klausimų – viskas taip greitai kaip prasidėjo, taip užsibaigia. Tiesiog taip paprastai. Į pabaigą viskas tik dar labiau kelią dviprasmiškus jausmus – šuniuko parvežimas, susitaikymas. Nežinau, kam tai, kodėl taip. Šlykščių scenų filme nėra daug, bet ir tos esančios – nemalonios. Iš to nuobodulio paskutinę kanibalizmo sceną prasukau – neturėjau noro dar keletą minučių gaišti žiūrėdama šį filmą ir į rodytą šlykščią sceną. Aktorių vertinti net nesinori – visų mimika ta pati – skausminga, liūdna. Tad tokią nuotaiką perteikė neblogai, bet kadangi visas filmas kėlė nonsensą, tai nepadės ir aktoriai.

Tiesiog ne.