1069-1071> Bridget Jones’s Diary (2001), Bridget Jones: The Edge of Reason (2004), Bridget Jones’s Baby (2016)

Apie pirmąją dalį Bridžitos Džouns dienoraštis bei antrąją – Ties proto riba, esu jau rašiusi, tad šiemet juos žiūrėjau jau antrąsyk. Trečiasis – Bridžitos Džouns kūdikis, buvo nematytas ir tapo priežastimi vėl peržiūrėti du pirmuosius.

Man pirmoji knyga – ta, kurią skaityčiau vėl ir vėl, nors šiaip mano skaitiniuose romantinių komedijų pasitaiko vos viena kita. Bet čia ir visa problema, nes Bridžita Džouns visiems pristatoma kaip smagi komedija, filme irgi koncentruojamasi į romantines arba kuriozines situacijas, bet ten yra kur kas visko daugiau ir rimčiau. Daug pažįstamo. Ir viskas pateikiama su saviironija, kuri kelia šypseną, o kai kada ir graudulį. Todėl nenuostabu, kad ši istorija nepasimetė tarp krūvos panašių knygų.

Pirmasis filmas irgi vienas tų, kuriuos įsijungusi darsyk peržiūrėčiau iki galo (arba nebūtinai iki galo, bet dar nesu išsirinkusi galutinės scenos, ties kuria išjungčiau). Smagus žiūrint net ir antrą kartą, personažai savi, favoritai aiškūs, juokinga ir nesinori užsidengti akių dėl svetimos gėdos jausmo, kaip paskutiniu metu man būna su komedijomis.. Tad rašau 8/10

The Edge of Reason (Ties proto riba) pasirodė prasčiausias iš visų trijų. Nors veikėjai vis dar žavi, bet kai kurios siužetinės linijos – itin keistos ir abejotinos. O gaila. 5/10

Labiausiai smalsu buvo dėl dar nematytos dalies. Buvo įdomu, kokiu būdu vietoj Hugh Grant viršelyje atsirado Patrick Dempsey, intrigavo, kaip čia viskas atrodys prabėgus šitiek metų nuo antrojo filmo. Ir ar iš viso dar yra ką parodyti, pasakyti, ar nebus nueita į šoną su lėkštais bajeriais? Na, ir likau patenkinta. Bridžita neprarado savo šarmo, nors bėgant metams įgijo kur kas daugiau pasitikėjimo savimi. Vyrai dėl jos vis dar kovoja ir sugeba savo geriausias puses parodyti, nesvarbu, kiek ten galima būtų ,,nurašyti“ ant to, kad neįtikinamos situacijos. Čia juk Bridžita. 7/10

imdb: pirmas, antras, trečias.

Anonsas – tik trečiojo.

989> Mamma Mia! Here We Go Again / Mamma Mia! Štai ir mes (2018)

Šiame tinklaraštyje yra begalė miuziklų ir muzikinių filmų. Išties, keletą metų buvau nemenkai pasinešusi ant jų, tačiau jau kurį laiką jų nebežiūriu. Gavusi pasiūlymą pažiūrėti antrąją Mamma Mia dalį (pirmąją esu aptarusi čia) iš pradžių kiek raukiausi, nes išlikęs nekoks įspūdis apie pirmtaką, bet galop pasidaviau galimybei praleisti vakarą kine. O gal ir visai linksma bus?

Filme rodomos dvi siužetinės linijos. Pirmoji – po penkerių metų nuo pirmojo filmo įvykių. Po mamos mirties Sofija nusprendžia atkurti viešbutį ir ruošiasi jo atidarymui. Antroji siužetinė linija nukelia į praeitį, kur Sofijos mama Dona – jauna, vėjavaikiška ir savo vietos po saule ieškanti, ką tik mokslus baigusi mergina.

Kaip galima suprasti, praeities istorija – tai Donos pažintis su visais trimis vyrais. Ši dalis visai kelianti susidomėjimą, ypač smagu matyti, kaip pavaizduoti jauni Sofijos tėvų atitikmenys. Tačiau dabarties linija – itin skurdi, dirbtina, į pabaigą viską sugadinti turėjęs įvykis taip ir lieka gal porą minučių visiems gadinęs nuotaiką, nes po to – vėl viskas kaip buvę ir užmiršta. Didesnės, įtikinamesnės dramos norėjosi, o filme jos visiškai nebuvo. Aišku, čia miuziklas – o jiems neretai sunku su dramomis, kurios neužsibaigtų daina, po kurios viskas susitvarko.

Muzikos daug, yra neprastų pasirodymų, Abbos dainos dažniausiai nuotaikingos, tai kaip ir linksma. Kaip ir, nes bendras įspūdis vis vien išliko toks ,,meh“.

4/10

860> What a Girl Wants / Ko nori mergina (2003)

Rež.: Dennie Gordon
Vaidina: Amanda Bynes, Colin Firth, Kelly Preston, Jonathan Pryce, Christina Cole
2003 m., JAV, 105 min
Žanras: romantinė komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Šiandien per tv rodė filmą, kurį rodė daugybę kartų, bet taip ir neprisiminiau, ar esu žiūrėjusi šį ar tik kokį kitokį, nes tokiu siužetu paaugliams skirtų filmų prikurta krūvos, tad natūralu, kad nepavyksta prisiminti.

Amanda Bynes vaidina paauglę, kuri nori susipažinti su tėčiu, kurio niekad nematė. Jis – garsus politikas. Vieną dieną ji nusprendžia pati nuvykti pas savo tėtį. Ten jos laukia nemažai išbandymų.

Tėtis – Colin Firth. Vertėjai nepavyko užgožti jo balso, tad turėjau kuo mėgautis. Vaidyba – vidutiniška, tačiau būtent jo žavesys buvo tas filmo varas, kuris neleido visiškai nutraukti žiūrėjimo. Amanda Bynes vaidybos įvertinti nelabai galima, nes ji tiesiog turėjo dorotis su tuo, ką gavo. Jos kratymąsi, šokimą pačiose įvairiausiose situacijose galima išvysti ne viename filme, kuriame ji vaidina, tad atrodė, kad jau kaip ir kartojasi. Dar vidury filmo pradėjau juoktis, kad šią kino juostą žiūrint reikia skaičiuoti kiek kartų A. Bynes vaidinamas personažas nugrius. Vieną kartą – dar visai nieko, bet ji kritinėjo ir kritinėjo, tad ėmė erzinti. Ypač, kai tie kritimai dar ir nuspėjami. Ir nebejuokingi. O veikėja – eilinė, niekuo neišsiskirianti iš kitų pagrindinių, kurios veikia panašaus tipo filmuose. Siužetas – nuspėjamas, humoras neretai perspaustas. Paaugliška meilė įkišta be reikalo, nes nėra laiko jai vystytis, skubota. Pabaiga – nieko naujo, nors kažko kito tikėtis ir neverta.

3/10

846> Magic in the Moonlight / Mėnesienos magija (2014)

Rež.: Woody Allen
Vaidina: Colin Firth, Emma Stone
2014 m., JAV, Didžioji Britanija, 97 min
Žanras: romantinė komedija
imdb nuoroda čia.

Pernai metų W. Allen filmas, pasakojantis apie magijos pasirodymais užsiimantį Stenlį, kuris atvyksta padėti draugu išaiškinti apgaulę: jauna mergina Sofija skelbiasi galinti kalbėtis su dvasiomis ir yra apsukusi galvą vienam turtuoliui.

Senokai ką nors iš W. Alleno žiūrėjau, tačiau pagrindiniai aktoriai kėlė norą pažiūrėti būtent šį. Visgi nepasakyčiau, kad buvo suvaidinta kažkaip išskirtinai. Tiksliau, net ir neatrodė, kad yra jiems vietos atsiskleidimui. Colin Firth tikriausiai žiūrėjosi geriausiai, atrodė toks gan tinkamas vaidmuo jam, bet kita vertus norisi iš jo daugiau spalvų, kitokių vaidmenų, nepaisant to, kad jis be galo žavus vyras. Ateity reiks pasidomėti jo filmografija atidžiau. E. Stone lyg ir neblogai pasirodė, bet kažkaip nykiai. Antraeilių aktorių išskirti irgi nesinori – nebuvo tokio, kuris itin sužavėtų.

Filmo pastatymas tiesiog dvelkia Alleniškumu. Šmaikštūs, įdomūs dialogai, graži ir tinkama rodomam laikotarpiui atmosfera, aplinka – tokia, kad taip ir norisi įžengti į ekraną ir pasidairyti į viską iš arčiau. Muzikinis takelis – tinkamas ir žavus. Šiai daliai priekaištų išties neturiu.

Siužetas – paprastas, kiek ironiškas. Pats magija užsiimantis vyras į viską žiūri racionaliai ir netiki niekuo, ko negalima paliesti ar pamatyti. Jis atskleidžia apgaulę pasitelkiančius asmenis. Tik štai šįkart įtarinėjama apgaule moteris – žavi ir kelianti klausimus, kurie daro visišką sumaištį galvoje. Racionalumas, protas supriešinamas su jausmais, tuo, kas jaučiama ir nematoma. Stenlio galvoje vyksta kova ir jam nelengva suvokti, kas iš tiesų dedasi jo viduje. Kur tas šaltas protas, kuriuo jis iki šiol pasižymėjo?

Vietomis smagus, bet iš esmės nuobodoka buvo žiūrėti. Jei būtų kas privertę išjungti filmą jam nesibaigus, nebūčiau nei liūdėjus, nei planavus, kada vėl reiks tęsti jo žiūrėjimą. Apskritai, jei ir būčiau prie jo grįžus, tai nebent todėl, kad mėgstu užbaigti pradėtas kino juostas. Nebuvo ugnelės, nieko, kas priverstų kažką daugiau jausti, tiesiog žiūrėjau tam, kad žiūrėčiau.

6/10

671> The English Patient / Anglas ligonis

Tikriausiai nė pati nesuskaičiuočiau, kiek kartų jau sakiausi, kad žiūrėsiu šį filmą ir galiausiai dėl kokių nors priežasčių persigalvodavau. Tai, kad knyga man visiškai nepatiko, tikriausiai buvo pagrindinė kliūtis, o prie viso to prisidėdavo ir trukmė (~2,5 h)… Tačiau paskutiniu metu akys vis kliūdavo internete už įrašų, kuriuose šis filmas būdavo minimas kaip viena iš išimčių, kai ekranizacija geresnė už knygą. Ir pasirodo, tie internautai teisūs.

II pasauliniam karui einant į pabaigą, jauna seselė pasiryžta apleistame name slaugyti į lėktuvo katastrofą patekusį ir siaubingai sužalotą, apdegintą ligonį, kuris sakosi nieko neatsimenantis. O pasirodo, prieš katastrofą jam teko išgyventi išties nemažai: ir išdavysčių, ir apgaulių, ir meilės romaną.

Tai filmas, turintis be proto gražią vizualinę pusę. Dykumos vaizdai – įstabūs, tačiau akį traukia ir kitos rodomos vietos, kostiumai, o vaizdus papildo ir puikus muzikinis takelis. Aktorių komanda surinkta taip pat verta dėmesio: Ralph Fiennes, Juliette Binoche, Willem Dafoe, Kristin Scott Thomas, Colin Firth.

Jei pradžioje labai bijojau, kad bus nuobodu, gan greitai pamačiau, kad be problemų sužiūrėsiu visą kino juostą. Po truputį iš atsiminimų dėliojasi įdomi ligonio praeitis, o viską papildo ir dabarties scenos, kuriose rodomas santykis su sesele bei seselės santykiai su tame pačiame name apsistojusiais dviem kareiviais. Kad ir kone visko ašis – meilė, bet ji nė kiek nenusaldinta, to saldumo pajausti gal net ir neįmanoma, kai šitiek įvykių vyko aplinkui – be abejo, pagrinde politinių ir susijusių su karu. Vėlgi, tai kino juosta, patiksianti tiems, kam patinka lėti filmai. Man lėtumas čia buvo būtent toks, kokio ir norėtųsi, nė kiek ne per lėtas, netgi ir trukmė visiškai nekliudė ir neįsivaizduoju, kaip jį būtų galima nors kiek sutraukti, nes rodės, kad kiekviena scena prisideda prie bendros atmosferos ir yra reikalinga. Paskutinis pusvalandis apskritai palietė emociškai mane, ašarotom akim sėdėjau…

Kaip jau pradžioje minėjau, The English Patient  iš tiesų yra viena iš tų ekranizacijų, kurios pranoksta knygą.

Na, ir dar tikriausiai vertėtų paminėti, kad filmas laimėjo 9 Oskarus (tarp jų – geriausio metų filmo) ir dar 3 buvo nominuotas.

8/10

Rež.: Anthony Minghella, vaidina: Ralph Fiennes, Juliette Binoche, Willem Dafoe, Kristin Scott Thomas, Colin Firth, 1996 m., JAV, Didžioji Britanija, 162 min

638> A Single Man / Vienišas vyras

Į šių metų planus kaip ir buvau įtraukusi šį filmą (neseniai atnaujintą norimų filmų sąrašą, iš kurio bent jau pusę norėčiau peržiūrėti per šiuos metus, galite rasti čia), bet tik šiandieninė rekomendacija galutinai paskatino nebeatidėlioti ir pažiūrėti šią istoriją, pasakojančią apie Džordžą, kurio mylimasis žūva avarijoje. Vyriškis gyvena tik prisiminimuose ir bando atrasti naują gyvenimo prasmę.

Colin Firth buvo nominuotas Oskarui už Džordžo vaidmenį. Ir, manau, ne veltui, nes perteikti kančią, jaučiamą gyvenimo beprasmybę mirus mylimiausiam žmogui, su kuriuo jis praleido ne tiek ir mažai – šešiolika metų, jam pavyko išties gerai. Taip, tai niūrus filmas, kuriame stebime vyriškio jaučiamą vienatvę, didėjantį bejėgiškumą, netgi kruopštų nusižudymo planą – rodos, jokios prošvaistės, kad bus geriau. Pasirodo vienas kitas personažas, bet jie, na, išskyrus gal studentą, taip ir lieka iki galo nepažinti, nes akys vis vien krypsta į Colin Firth vaidinamą personažą, jis šio filmo žvaigždė. Taip ir turi būti. Jausmų perteikimas, kaip ir minėjau, yra įtaigus, o filmo atmosfera užkrėtė ir mane tąja niūria nuotaika. Negana to, žiūriu, kad paskutiniu metu vis užtaikau ant filmų, pasižyminčių gražiais muzikiniais takeliais – šis ne išimtis. Be viso to, filmas dar ir stilingas (C. Firth – amžinai su kostiumu, moterys demonstruoja septintojo dešimtmečio madas (iš viso to tik šukuosenos nežavi nė kiek).

Tai subtilus, niūrus filmas, kurio pabaigą žiūrėdama galvojau ,,tik ne tai!“ , o Colin Firth nepriekaištinga vaidyba tik dar labiau padidina šio filmo vertę.

8/10

Rež.: Tom Ford, vaidina: Colin Firth, Julianne Moore, Matthew Goode, Nicholas Hoult, 2009 m., JAV, 99 min

412> Gambit / Milijardierius ir blondinė

 

Meno kuratorius nusprendžia apgauti savo piktąjį bosą, ,,pakišdamas“ jam Monė paveikslo kopiją kaip tikrą ir taip išviliodamas nemažą sumą pinigų. Kad planas pasisektų, įveliama teksasietė PJ Puznowski, kuri greitai sužavi milijardierių.

Prisipažinsiu, nieko pernelyg nesitikėjau, nors tokie vardai kaip Colin Firth nuteikė visai neblogai, o Cameron Diaz žadėjo neblogą komediją, nors visgi jos įvaizdis filmo plakatuose man nepatiko nuo pat pradžių, ,,kvepėjo“ kvailu personažu, ką jau kalbėti apie lietuvišką pavadinimą.. Be to, filmo kartelę kaip ir turėtų pakelti scenarijaus rašytojai broliai Coenai, kurie vertinami, tikriausiai nesuklysiu pasakydama, kaip vieni geriausi šių laikų kino kūrėjai (deja, bet iki šiol nieko iš jų kūrybos nemačiau).

Tačiau nusivilti tenka labai greitai. Tokius filmus žiūrint kyla mintis: kodėl geri aktoriai rodosi nieko vertose kino juostose, kai, rodos, galėtų sau leisti vaidinti tik tokiuose, kurie nekeltų abejonės dėl kokybės. Taip, C. Firth ir čia buvo žavus, tačiau vis dėlto pernelyg vienodas ir nė kiek neįdomus kaip asmenybė, net ir šypsenėlė jo veide pasirodė gal tik kartelį. Neturėjo vietos pasireikšti visiškai. Cameron Diaz atliko teksasietės kaimietukės vaidmenį, tačiau ir jos veikėjos charakteris pasirodė neišdirbtas- kaip ir norėta pabrėžti, kokia ji nemiesčioniška, neturinti gerų manierų, tačiau tai taip ir paskęsta visame filme, telieka tik jos taip mėgiami džinsiniai drabužiai ir kaubojiškos skrybėlės. Na, ir taip, tikrai nelieka nepastebėta aktorės išvaizda: ji išlikusi tokia pati, kokia buvo ir prieš dešimt metų, rodos, visai nepasikeitusi. Alan Rickman vaidinamas veikėjas pasirodo taip pat visiškai neįdomi persona, gyvumo įneša Stanley Tucci- belieka liūdėti, kad jis pasirodo labai trumpai.

Kalbant apie siužetą, tai pati idėja- visai įdomi, jau nekalbant apie tam tikrą posūkį pabaigoje, kuris kiek pakėlė bendrą filmo vertę. Tačiau visumoje, jis ne itin savo sandara skiriasi nuo tipiškos romantinės komedijos. Buvo viena kita linksma vieta, o ir nepasakyčiau, kad labai jau neįdomiai jis man žiūrėjosi. Tačiau trūko baigtumo, pasirodė, kad per viską einama tik vos vos prisiliečiant, prabėgomis, o taip norėjosi, kad būtų nors minutėlei sustota, kad veikėjai pamąstytų ką daro,  o čia- tik veiksmas po veiksmo, sprendimai atrodo padaryti ekspromtu. Na, ir bent jau man absurdiškumo viršūnė pasirodė liūtas.

Tarp blogiausiųjų nestatyčiau, nes tikrai būna daug prastesnių, tačiau rekomenduoju pagalvoti, ar labai norite pamatyti šį filmą, nes tai visiškai nieko po savęs nepaliekanti ir greitai iš atminties išsitrinsianti komedija.

5/10

Rež.: Michael Hoffman, vaidina: Cameron Diaz, Stanley Tucci, Alan Rickman, Colin Firth, 2012 m., JAV, 89 min

349> Love Actually / Tegyvuoja meilė (2)

Dvejetukas prie pavadinimo reiškia, kad šį filmą aprašinėju jau antrą kartą. Pirmą kartą jis buvo aptartas per 2011-ųjų Kalėdas, tada jį ir pamačiau pirmą sykį. O šiuos, 2013-uosius metus taip pat nusprendžiau pradėti žiūrėdama šį filmą.

Aštuonios poros ir skirtingos jų meilės istorijos. Netektys ir praradimai, naujos pažintys- ir visa tai jungia prieškalėdinis laikotarpis.

Pažiūrėjau, kad buvau įvertinus šį filmą devynetu, bet kad jis puikus, absoliučiai puikus.. Tikrai žiūrėsiu dar ne kartą jį, nes dabar, žiūrėdama antrą kartą, nė kiek nenuobodžiavau, nors ir žinojau, kas ir kaip toliau vyks. Daug puikių aktorių, įdomios ir skirtingos meilės istorijos, nemažai linksmų scenų, kurios vietomis ir banalios, bet bent jau ne lėkštos ir tikrai priverčiančios nuoširdžiai juoktis (ar bent jau šypsotis). Patinka ir tai, kaip visos istorijos supinamos tarpusavyje, o ne rodoma kiekviena atskirai kaip kokiame …, I Love You . Gražus, šventiškas, be proto mielas filmas, kurį galima žiūrėti ir žiūrėti.

10/10

Rež.: Richard Curtis, vaidina: Keira Knightley, Colin Firth, Bill Nighy, Hugh Grant,  Alan Rickman, Laura Linney, Liam Neeson, 2003 m., JAV, Didžioji Britanija, 135 min.

301> Bridget Jones: The Edge of Reason / Bridžitos Džouns dienoraštis: Ties proto riba

Pamaniau, kad reikia pažiūrėti ir antrąją dalį (nors prieš tai įtikinėjau save, kad užteks romantikos ir kad reik ką nors normalaus pažiūrėt, bet..). Vėlgi, kalbama apie Bridžitą, kuri šį kartą jau turi mylimą vyrą šalia. Tačiau išlaikyti vyrą ne taip jau ir paprasta, o čia dar ir buvęs vėl pasimaišys po kojomis..

Tai va. Galvoju, kad visgi per daug man buvo šiandien stebėti Bridžitą Džouns daugiau nei tris valandas. O ir filmas nėra toks linksmas kaip pirmoji dalis. Darau išvadą, kad įdomiau stebėti Bridžitą, kai nesipainioja jokie vyrai po kojomis ir nėra asmeninių dramų dėl blogų santykių, pavydo ar dar velnias žino ko, kas susiję su meile. Į pabaigą ėmiau kiek nuobodžiauti, nors Colin Firth man vis tiek patiko ir šiame filme, o jo vaidinamo personažo Marko ir Danieliaus muštynės praskaidrino visą filmą, žiūriu, čia jau tampa tradicija jos, nes ir pirmame filme buvo, tad nenustebčiau, jei bus ir trečiame (jis planuojamas, bet neaišku, kada pasirodys). Aišku, ten viskas pakankamai absurdiškai ir visiškai neįtikinamai atrodo, bet tebūnie..

Aišku, žiūrėti galima ir juokingų momentų tikrai pasitaikys, bet ne tiek, kiek pirmajame.. 5/10

Rež.: Beeban Kidron, vaidina: Renée Zellweger, Colin Firth, Hugh Grant, Gemma Jones, Jim Broadbent, 2004 m., Didžioji Britanija, Airija, Prancūzija, Vokietija, JAV, 108 min

300> Bridget Jones’s Diary / Bridžitos Džouns dienoraštis

Kaip man sunku būna, kai nežinau kokio filmo noriu (t.y. žinau tik kokio tipo norėčiau), tada konkretų filmą išsirinkti tikrai sudėtinga.. Kaip renkuosi? Jei į galvą niekas neateina, tai peržiūriu, ką turiu atsisiuntusi (šiaip jau nedažnai aš tai darau), tada peržiūriu filmai.in prisižymėtus filmus (blogiausia, kai peržiūrėjusi visus 43 puslapius taip ir neužsinoriu nė vieno), o galop einu į imdb ir naršau, žiūriu rekomendacijas ir pan.. Bet sunkiausia išsirinkti gražią romantinę komediją. Rodos, ko jau ko, bet dramų ir siaubo filmų pasirinkimas iš norimų tikrai nemažas, o štai su romantinėmis būna daug sunkiau.. O ką daryt, kai būtent tokio užsinoriu? Nes mokslai taip išsunkia, kad nesinori susigrūzinusiai sėdėti ir žiūrint filmą. Tad šiandien man po sunkių paieškų pavyko atkapstyti, kad nesu dar mačiusi garsiojo Bridžitos Džouns dienoraščio. Tai ką, reikia pabandyti pažiūrėti..

Bridžita- perkopusi trisdešimt moteris, turinti pastovų darbą, butą, bet neturinti širdies draugo. O visi aplinkui tik ir šneka, kad jai jį reikia susirasti, nes taip ir liks senmergė. Tačiau Bridžita nėra ta, paskui kurią bėgiotų tuntai vyrų: ji apkūnoka, daug rūkanti ir mėgstanti išgerti, o kur dar jos pomėgis šnekėti daug ir nežinia apie ką (taigi, nusišnekėti ji sugeba labai greitai)… Na, ir vieną dieną jai nusišypso sėkmė: bosas atkreipia į ją dėmesį.

Tikrai puiki komedija. Bent jau aš tai juokiausi ne kartą ir ne du, galvojau jau, kad koks kaimynas (pas mus sienos labai plonos) ateis ir klaus, kas čia vyksta, kad juokas sklinda kone ištisai. Bridžita tikrai juokinga ir tokia, prie kurios šalia stovėti realiame gyvenime dažnai būtų nesmagu. Kita vertus, o kuris iš mūsų idealus?.. Na, bet nesiplėsiu pasamprotavimais savo ne į temą..

Atskleisiu paslaptį (nors anokia čia paslaptis), kad filmo centre atsiras du vyrai. Hugh Grant niekada tarp mėgstamų nebuvo pakliuvęs (jis man neutralus, nieko nei gero, nei blogo negalėčiau pasakyti), ko negalėčiau pasakyti apie Colin Firth. Dievinu jo britišką akcentą, o ir pats man labai patinka. Tik gaila, kad kažkaip su juo filmus žiūriu tikrai retai. Vien dėl jo šį filmą antrą kartą pažiūrėčiau. Nors ir šiaip manau, kad užsinorėjus komedijos, būtų galima jį dar kartą įsijungti, nes tikrai kaip komedija tai man paliko gerą įspūdį. Šiaip, aišku, ganėtinai nuspėjamas, bet man patiko. Renee Zelveger irgi fainai čia suvaidino (ką jau kalbėti apie jos pastangas priaugti svorio prieš filmavimą ir svorio numetimą po jo..).

7/10

Rež.: Sharon Maguire, vaidina: Renée Zellweger, Colin Firth, Hugh Grant, Gemma Jones, Jim Broadbent, 2001 m., Didžioji Britanija, Airija, Prancūzija, 97 min