549> Taxidermia

Taigi, priešpaskutinis mano savaitės plano filmas. Ir surasti nuotrauką, kuri pasirodytų patraukli kam nors, nelabai įmanoma, nes nieko patrauklaus nėra ir pačioje kino juostoje.

Šis filmas pristatomas kaip siaubo komedija/drama, metaforinis sociopolitinis  Vengrijos istorijos pasakojimas nuo Antrojo pasaulinio karo iki šių dienų. Pasakojama apie tris vyrų kartas: pradedama nuo kario II pasaulinio karo metu, tuomet pereinama prie jo sūnaus, dalyvaujančio greito valgymo varžybose Šaltojo karo metu, o galiausiai – prie pastarojo sūnaus – taksidermisto (to, kuris daro gyvūnų iškamšas).

Kuo daugiau dabar galvoju, tuo labiau linkstu prie nuomonės, kad siužetas gerai sukaltas, išties apgalvotas ir apmąstytas. Tik taip jau yra, kad jo pateikimas man paliko labai nemalonų įspūdį. Tikriausiai iš visų, kurie šį filmą žiūrėjo, išgirstumėte patarimą: nevalgykite. Nei prieš, nei per, o po tai jau ir patys nebenorėsite greičiausiai. Tam įtakos be abejo turi antroji filmo dalis, kur net ne valgoma, o ėdama. Dar be viso to nevengiama rodyti iš arti skerdžiamo gyvūno ir dar visokiausių šlykštybių. Žiūrėjau su mažytėmis pertraukomis, pripažinsiu, keliskart po minutę dvi ir prasukdavau, jei matydavau, kad nieko ypatingo nevyksta, nes tiesiog jaučiau, kad pusantros valandos tiesiog neištversiu. Nebuvo jokios intrigos, kuri laikytų iki galo, nors kad nebuvo visiškai neįdomu, irgi nepasakyčiau. Ypač trečioji dalis pasiutusiai gera ir tuo pačiu – šlykšti. Nors realiai visos trys dalys tokios, tik trečiojoje daugiausia žarnų rodė, kai kitose dviejose šlykštumai buvo rodomi kita forma (maistas, dažnai pasikartojantis masturbavimasis, ką jau kalbėti apie sceną, kurioje kareivis pernelyg užsifantazavo…). Ir apskritai, ta trečia dar matyt patiko dėl katinukų ir visai nuspėjau, ką jie ruošiasi padaryti, tad siurprizo tai išvydus nebuvo, bet, na, vis tiek, mieliakai jie, nors ir nuo pat pradžių rodė, kad ne iš kelmo spirti. Juokingų vietų buvo šiek tiek, kai kur juokiausi iš beviltiškumo, scenų beprotiškumo ar absurdiškumo, o gal dėl visko kartu. Nesu prieš storus žmones, bet dievaži, čia jų buvo tiek daug ir jie visi tokie apsiėdę, šlykštūs, kad na, tiesiog buvo sunku ir žiūrėti į kai kuriuos. Pabaiga – visumoje tai puiki, nieko geriau neįmanoma sugalvoti. Aišku, ne visose vietose suvokiau, kur čia ta satyra, bet buvo tokių taiklių vietų, kurios tiktų pašiepiant ir Lietuvą, ir apskritai, pasaulį (na, kad ir pabaigoje – ,,šiuolaikinis menas“).

Ne vienam tai pasirodys absurdų absurdas, gal net šlykščiausias gyvenime matytas filmas, bet iš kitos pusės per visus tuos šlykštumus galima įžvelgti šį bei tą…

Vėlgi, rekomenduoti nedrįstu, silpnų skrandžių turėtojams ir jautriems žmonėms nerekomenduoju apskritai, o toliau tai vėlgi, jei sudominau, pabandykit.

Rež.: György Pálfi, vaidina: Csaba Czene, 2006 m., Vengrija, Austrija, Prancūzija, vengrų k., 91 min