1063> 28 Days Later… / 28 dienos po (2002)

Juokiausi prieš kurį laiką, kad pas mane jau kurį laiką arba siaubo/fantastiniai filmai, zombiai visokie, arba romantiniai. Kažkokio vidurio reiktų, bet gal jau kitais metais.

28 Days Later – girdėjau apie jį seniai, bet zombiai – ne tai, kas mane labai žavėtų kine. Prisimenu tiktai REC, kuris man labai patiko, bet ten jų beveik nebuvo, tai net nežinau, ar skaitosi. Užtat įsijungusi 28 Days Later pakeičiau savo nuomonę, nes pasirodo, kad apie zombius filmai gali įtraukti ir mane.

Apokaliptinis filmas, virusas (aha, 2020-iesiems zombių ir tetrūksta. Bet dar metai nesibaigė), zombiai ir saujelė žmonių, kurie nori išsigelbėti. Pagrindiniam vaidmeny seniai matytas Cillian Murphy (man reikia jo daugiau, tai kaip ir aišku, kad Peaky Blinders artimiausiuose planuose, kai tik serialus vėl pradėsiu žiūrėti), puikiai sukurta atmosfera, muzikinis takelis puikus, o zombių tiek, kiek reikia, kad ir siužetas kažkoks būtų, ir jie turėtų vietos pasireikšti. Po peržiūros jį rekomendavau ir tiems, kuriems siaubo filmai neatrodo verti laiko, nes man čia tokia labiau apokaliptinė drama nei baugintis ir krūpčioti priverčiantis filmas.

Apie kokį filmą rašysiu toliau, tikriausiai aišku – 28 Weeks Later.

O šiam 9/10, imdb nuoroda

1037> Yesterday (2019)

Džekas – muzikantas, dainų kūrėjas, tačiau jam niekaip nesiseka išgarsėti. Po vieno įvykio jis supranta, kad pasaulyje, kuriame pabudo, niekas nežino grupės The Beatles (Coca-colos, beje, irgi). Taip prasideda Džeko kelias išgarsėjimo link.

Kadaise man patiko Nowhere Boy (2009), ilgiausiai klausiausi Across the Universe filme skambėjusių perdainuotų The Beatles dainų, tad neabejotinai norėjau pažiūrėti ir Yesterday. Deja, prasidėjęs visai įdomiai kažkuriuo metu nebeturėjo visiškai nieko, dėl ko norėtųsi žiūrėti toliau (peržiūrėjau per du kartus, bet pabaigos sulaukti buvo vis vien nelengva). Ištemptas, be intrigos, veikėjai kaip ir mieli, bet tokie vienpusiški, kad pasidaro nuobodu. Aišku, tai dažnai pasitaikantis pasirinkimas, bet kai veikėja sako, kad maždaug rinkis – arba pasaulinė šlovė, arba aš – tai kažkaip šįsyk toleruoti visokių panašių absurdiškų frazių visai nesinorėjo. Blankus, plokščias siužetas, kuriame draminės pusės beveik nėra, t.y. tai, kas bandyta užgriebti (sąžinė, meilė ar kt.), praeina nepastebimai. Dvi valandos – per daug tokiam nelabai įmantrų siužetą turinčiam filmui. Buvo neblogo humoro, bet bendrai filmas nuvylė. Antrąsyk nežiūrėčiau.

5/10

677> 127 Hours / 127 valandos

Šį kartą Danny Boyle žiūrovams siūlo pasinerti į tikrais įvykiais pasiremtą istoriją (filmo pabaigoje išvysite ir kaip atrodo James Franco vaidinamas personažas tikrovėje) apie Aroną Ralstoną, kuris per nelaimingą atsitiktinumą yra įkalinamas kanjone. Nieko konkrečiau nepasakoju tam, kad tiesiog būtų įdomiau. Pati žinojau kulminacinės dalies spoilerį, bet nuo to žiūrėti nebuvo mažiau įdomu, tačiau vis vien šiuo atveju tikrai – kuo mažiau žinai, tuo įdomiau.

Pradžia – neypatinga. Aronas tiesiog atvyksta į kanjonus pailsėti ir pabūti gamtoje, laipiojimas – jo hobis, čia jis atvyksta nebe pirmą sykį. Netrukus sutinka porą panašių į jį entuziasčių, su kuriomis praleidžia gerai laiką. Ir staiga… Jis situacijoje, iš kurios išeities nelabai mato. O nei maisto, nei vandens beveik neturi, galimybių, kad kas pamatys ar išgirs jį – taip pat labai mažai, ypač, kai jis niekam nepranešė, kad čia važiuoja. Tad belieka pasitikėti ištverme, blaivaus proto išlaikymu ir intensyviu mąstymu: kaip išeiti iš šios situacijos?

Rekomenduoju tiems, kuriems patinka tokie ,,vienos vietos“ filmai. Kaip pavyzdį galiu paminėti Buried. Idėja panaši, tik tiek, kad minėto filmo siužetas – suktas, vietomis be logikos, o 127 Hours remiasi paprastumu – gal todėl, kad tai tikra istorija? Pradžia – nuobodoka, bet kai prasideda ,,veiksmas“ (na, kaip suprantate, kai viskas vyksta vienoje vietoje, to veiksmo kaip ir negali būti daug) darosi vis įdomiau,  o paskutinis pusvalandis iš viso puikus. James Franco čia pasistengė iš peties ir atliko vaidmenį įtikinamai ir kone be priekaištų. O tokie filmai, mano nuomone, labiausiai ir priklauso būtent nuo to vienintelio aktoriaus, kurį matome didžiąją laiko dalį.

8/10

6 Oskaro nominacijos (tarp jų – už geriausią vaidmenį J. Franco).

Rež.: Danny Boyle, vaidina: James Franco, Amber Tamblyn, Kate Mara, 2010 m., JAV, Didžioji Britanija, 94 min

668> Trainspotting / Traukinių žymėjimas

Kažkada skaičiau knygą ir ji man visiškai nepatiko (tiksliai nepamenu, ar po šitos, ar po ,,Baimė ir neapykanta Las Vegase“ suvokiau, kad man tiesiog tokio pobūdžio knygos nepatinka), tad natūralu, jog ir noras peržiūrėti garsiąją ekranizaciją nuslopo, tad tik šiandien prisiruošiau pažiūrėti.

Na, ir ką galiu pasakyti: mano nuomone, filmas yra geresnis už knygą ir netgi kur kas geresnis. Nepasirodė šedevras ir tikriausiai ne tas, kurį patį pirmą rekomenduočiau kitiems, tačiau buvo ganėtinai įdomu, ne vienoje vietoje prajuokino ir tų kartų buvo daugiau nei kokioje eilinėje komedijoje. Filme netrūksta ir komiškų, ir tragediją primenančių situacijų. Kai kurios scenos itin įtaigios, iš tikrųjų pati nemaniau, kad man šiokį tokį blogumą sukels vaizdai, kai į veną leisdavosi narkotikus, nes nepasakyčiau, kad pvz.: kraujo ėmimas iš venos mane kelia kokią nors baimę, tačiau sakydama ,,įtaigios“, į galvą ateina ir kitos scenos. Ewan McGregor, kuris ir išgarsėjo šio filmo dėka, čia buvo išties puikus, jo draugus vaidinantys aktoriai tiek dėl grimo, tiek dėl geros vaidybos ir įdomių charakterių taip pat neliko nepastebėti. Muzikinis takelis dažnai atrodydavo parinktas kone tobulai, neapsieinama šiame filme be ironijos ar sarkazmo, kas taip pat nemažas pliusas.

Šiaip dabar galvoju, kad gal ir antrąsyk pažiūrėčiau po kiek laiko. Stiprus 7/10

Nominuotas vienam Oskarui (už geriausią adaptuotą scenarijų) ir šiuo metu imdb.com Top 250 užima 153 vietą.

Ir, nors prabėgo jau nemažai metų, bet ruošiamasi tęsiniui.

Rež.: Danny Boyle, vaidina: Ewan McGregor, Ewen Bremner, Jonny Lee Miller, 1996 m., Didžioji Britanija, 94 min

456> Trance / Transo būsena

Tai buvo vienas laukiamiausių šių metų filmų, pastatytas garsiojo Danny Boyle, apie kurį plačiau šnekėjau visai neseniai, aptardama The Beach. Mėgstu mindfuck‘us, o būtent vienas iš tokių ir yra šis filmas.

Simonas dirba meno dirbinių aukcione. Būdamas visiškai prasilošęs jis susideda su Franko gauja. Suplanuojama pavogti garsų F. Gojos paveikslą. Tačiau viskas nepavyksta taip, kaip turi būti, galop Simonas prabunda su sutrenkta galva ir suvokia, kad nepamena, kur padėjo pavogtą paveikslą. Todėl kreipiasi į psichoterapeutę, kuri užsiima hipnozės seansais. Siekdama išlaisvinti užblokuotą informaciją, mergina braunasi vis giliau ir giliau į atsijungusią Simono sąmonę. Kiekvieno seanso metu riba tarp realybės, fantazijų, apgaulės, tiesos ir melo vis labiau nyksta..

Kino juosta įtraukia nuo pat pradžių, o ir žinodama, kad tokio tipo filmuose kiekvienas sakinys gali būti pakankamai svarbus, žiūrėjau atidžiai ir sekiau kiekvieną žingsnį. Aišku, kas yra visai normalu, ne kartą jaučiausi nelabai suvokianti, kas čia po perkūnais dedasi ir ne kartą apgauta, kai realus įvykis pasirodydavo tik vaizduotės vaisius, kuris pasirodė tik dėl galingosios hipnozės. Iš tikrųjų anotacijoje teisingai sakoma, kad riba tarp realybės ir fantazijų nyksta, o dėl to tik dar įdomiau. Tai, kad filmas turi kriminalinio žanro elementų bei pakankamai įdomi kulminacija dar labiau padidina filmo vertę. Viskas išaiškėja tik paskutinę minutę, po kurios, tiesą pasakius, norėjosi pažiūrėti viską dar kartą. Šis filmas tiesiog reikalauja būti peržiūrėtas antrąsyk.. Tik bent jau artimiausiu laiku to daryti neketinu, bet, kas žino, gal kada ir grįšiu.

Aktoriai daugiau mažiau puikūs. Ypač James McAvoy, kuris labai natūraliai atrodė, bei Vincent Cassel. Gal tik Rosario Dawson iki galo taip ir nesužavėjo.

Akmenuką į filmo kiemą metu dėl per daug rutuliotos meilės istorijos, šiam filmui ji buvo visiškai nereikalinga ir tik nenaudingai švaistomas laikas, dėl kurio vietomis ir nuobodoka pasidarydavo, nepaisant to, kad siužetas gan įtemptas.

Ir vis dėlto, nebuvau tokia sužavėta, kaip tikėjausi. Tačiau, jei trumpai: patiko.  7/10

Rež.: Danny Boyle, vaidina: James McAvoy, Vincent Cassel, Rosario Dawson, 2013 m., Didžioji Britanija, 101 min

454> The Beach / Paplūdimys

Tarp Danny Boyle, ,,The Beach“ režisieriaus, kino juostų yra tokios kaip ,,Slumdog Millionaire“, ,,127 Hours“, ,,Trainspotting“ (beje, kitais metais numatomas šios juostos tęsinys praėjus 18 metų nuo pirmosios) bei šiais metais pasirodęs ,,Trance“. ,,Paplūdimys“ kad ir nėra taip gerai vertinamas kaip kai kurie mano išvardinti, tačiau turiu pripažinti, kad dėmesio vertas.

Ričardas- keliautojas, kurio didžiausia aistra- kompiuteriniai žaidimai. Būdamas Bankoko viešbutyje jis randa vieno kaimyno paliktą voką su į jį įdėtu žemėlapiu, kuriame parodyta, kur galima rasti paslaptingą paplūdimį, apibūdinamą kaip tikru rojumi. Tad Ričardas, pasiūlęs bendrakeleiviais tapti dviems taip pat viešbutyje apsistojusiems prancūzams, leidžiasi į kelionę.

Nors žinojau, kad tai- ne siaubo filmas, bet pradžia pasirodė tipinė tokio žanro filmui. Įtraukė tiesiog nuo pirmųjų minučių, dar vietomis galvodavau, kad įdomu, kokia bus pabaiga, kadangi pagr. veikėjas visą istoriją pasakoja kaip praeity įvykusį įvykį. Ir žinoma, spėliojau, kas slypės tame paplūdimyje po visu tuo išoriniu rojumi. Na, iš dalies, tai kiek per daug aš ten prisifantazavau, todėl antroji filmo pusė nebeatrodė visiškai tokia pat puiki kaip pirmoji, kai tiesiog nekantravau sužinoti kulminaciją. Tačiau tai nereiškia, kad toji antroji pusė bloga. Buvo įdomu, mat pati idėja visai šauni, o už ją reikia dėkoti knygos autoriui, pagal kurią ir buvo šis filmas pastatytas. Pritrūko to viso reikalo su kompiuteriniais žaidimais didesnio išpildymo (kiek domėjausi po peržiūros, knygoje tam buvo skirta kur kas daugiau dėmesio), gal tam tiesiog pritrūko laiko, bet tuomet buvo galima jo atimti apkarpant kai kurias neesmines scenas. Nes išplėtojimas būtų dar labiau pagerinęs įspūdį apie juostą. Vis dėlto, visumoje siužetas įdomus ir pakankamai nenuobodus, nes judesio yra, neapsistojama ties viena vieta.

Nenusivyliau ir aktorių komanda. Leonardo DiCaprio šiame filme puikus! Šis aktorius- vienas iš tų, kurių vengiu, nors ir žinau, kad jo filmografijoje ne vienas gerai vertinamas filmas. Bet būtent tokie ryškūs vaidmenys priverčia po truputį keisti nuomonę. Kažkur radau komentarą, kad ne kiekvienas aktorius vien akimis sugeba parodyti beprotybę- o jis tai sugebėjo. Nudžiugau išvydusi ir Guilaume Canet, su kuriuo ,,susipažinau“ filme Jeux d’Enfants. Mielas šis aktorius, lygiai toks ir jo personažas, kad ir neišskirtinis, bet žmogiškas. Ryškesnis- Tildos Swinton vaidmuo. Antipatiją jos personažams dažnai turiu, bet kad tokie jie paprastai (su išimtimis) ir būna.

Filme visai teisingų minčių pasakyta, kurias galima pritaikyti ir realiame gyvenime. Ypač kai buvo rodoma situacija, susijusi su dviem nukentėjusiais nuo ryklio.. Tas ,,kai nemato, tai neskauda“ toks teisingas buvo, bet kartu ir liūdnas..

Rekomenduoju. 7/10

Rež.: Danny Boyle, vaidina: Leonardo DiCaprio, Virginie Ledoyen, Guillaume Canet, Tilda Swinton, 2000 m., JAV, Didžioji Britanija, 119 min

147> Slumdog Millionaire / Lūšnynų milijonierius

Kartais tikrai naudinga įsijungti televizorių, ypač jei rodo kokį įdomų filmą. Vakar taip ir pasielgiau, nors ,,Lūšnynų milijonierių“ lig tol buvau mačiusi gal porą ar trejetą kartų. Tiesiog pasinaudojau galimybe šį puikų filmą, kurį galėčiau žiūrėti ir žiūrėti, pažiūrėti dar kartą.

Taigi, tai istorija apie Džamalį, dirbantį paprasčiausiu pasiuntinuku. Jis dalyvauja  garsiame televizijos žaidime ,,Kas nori tapti milijonieriumi?“ ir, visų nuostabai, puikiai atsakinėja į klausimus. Tad rengėjams kyla abejonės ir jie nusprendžia apklausti Džamalį ir sužinoti, kodėl jis taip puikiai atsakinėja.

Taigi, remiantis užduotais klausimais žaidime yra papasakojama visa Džamalio praeitis. Idėja įdomi ir už ją, be abejo, reikia girti Viką Swarup, pagal kurio romaną ir buvo pastatytas šis filmas. Tiesa, kadangi esu skaičiusi knygą, tai galiu pasakyti, kad neatitikimų tikrai nemažai yra, knyga daug žiauresnė, filme susikoncentruojama į kitus dalykus. Bet man tiek knyga, tiek filmas labai patiko (knyga Lietuvoje išleista dviem pavadinimais: ,,Lūšnynų milijonierius“ ir ,,Gyvenimo lošimas“).

Iš galvos tikriausiai niekad neišnyks dvi filmo scenos. Nenoriu atskleisti siužeto, tad tik užsiminsiu, kad viena scena yra susijusi su Džamalio mama, o kita- su vonia, pilna pinigų. Pastaroji ypač.

Estetiškai gražiai padarytas, surinkta tinkama aktorių komanda, gerai perteikta Indija, toji atskirtis tarp turtuolių, jų spindinčių prabangių namų, ir netoliese stovinčių lūšnynų. Negalima niekuo pasitikėti, visada baimė ir baimė, o viską valdo ne kas kitas, o pinigai…

Yra ir liūdnų, ir linksmų scenų, muzika- puiki. Tiesa, daugelis nenori žiūrėti šio filmo, nes mano, kad tai vienas iš tų indiškų filmų, kur pusę laiko dainuoja ir šoka. Ne, tai tikrai ne toks filmas, vienas vienintelis šokis įvyksta tik pačioje pabaigoje.

Ir aš net nežinau, ką dar pasakyti. Tiesiog, jei dar kas kartais esate jo nematę, pažiūrėkite..

Taigi, 10/10

Filmas laimėjęs 8 Oskarus.

imdb Top 250 šiuo metu užima 162 vietą (8,1 / 10)

Rež.: Danny Boyle, Loveleen Tandan, vaidina: Dev Patel, Freida Pinto, 2008 m., Didžioji Britanija, anglų ir hindi k., 120 min.

Pora dainų…