Archyvas

Archive for the ‘David Lynch’ Category

767> Mulholland Dr. / Malholendo kelias (2001)


mulholland-driveRež.: David Lynch
Vaidina: Naomi Watts, Laura Harring, Justin Theroux, Billy Ray Cyrus
2001 m., JAV, Prancūzija, 147 min
Žanras: drama, mistinis trileris
imdb nuoroda čia.

Galvojau pasilikti aprašymą rytojui, bet kol dar gyvi įspūdžiai rašau dabar. Manau, kad bent jau girdėję apie šį filmą tikrai esate, o ir aš pati seniai apie jį žinojau, o šiemet net ir kelissyk buvau įsijungusi, bet galop vis persigalvodavau – buvo baisu, kad nesuprasiu, kad bus per daug ,,protingas“ jis man. Bet šįvakar pamačiau, kad be reikalo jo vengiau.

Filmas prasideda gan paprastai. Betė trokšta būti žymia aktore, tad atvyksta į Holivudą bei apsistoja savo tetos bute, kol ji išvykusi į kitą šalį dirbti. Tačiau savo namuose ji atranda moterį, kuri prisipažįsta, jog pateko į avariją ir dabar nieko neprisimena. Jos kartu ima aiškintis, kas tokia išties yra Rita.

Ir net nepastebiu, kaip mane užliūliuoja tas pakankamai lengvai sekamas siužetas. Daugiau klausimų kyla tik su kitomis siužetinėmis linijomis, tačiau per daug į galvą neėmiau: juk per pustrečios valandos vis vien išaiškės, kas ten vyksta. Retkarčiais prisimindavau anksčiau skaitytas mintis apie šį filmą, tuomet mėgindavau kažką ,,nematomo“ įžiūrėti, bet galop numojau ranka. O tuomet ateina metas, kai viskas kardinaliai pasikeičia. Galvoje viskas susijaukia, norisi stabdyti filmą tam, kad susidėliočiau nors keletą minčių apie tai, kas čia įvyko, kaip paaiškinti, ką rodė iki tol, kur čia tiesa, o kur melas. Iki paskutinės minutės paskutiniai taškai taip ir nesudedami ekrane, reikia pačiai juos mintyse susidėlioti. Štai toks tas garsusis D. Lynch šedevras.

Pasirodo, nesu jau tokia beviltiška, nes daugmaž šį tą susidėliojau taip, kad atrodytų logiška, pati, o pasibaigus filmui nesusilaikiau nepaskaičiusi kitų nuomonių. Įdomių variantų prisiskaičiau, bet kaip supratau, bene populiariausia versija toji, apie kurią ir pati sugalvojau, taigi, pasvarsčiusi ir prisiskaičiusi dar kiek labiau ėmiau suvokti, kas ten buvo rodoma (ar bent man taip atrodo, kad tai buvo norėta parodyti, nes ,kiek skaičiau, D. Lynch nesiruošė aiškinti, kaip ten viskas iš tikrųjų). Bet ateity norėčiau pažiūrėti dar sykį ir atkreipti dėmesį į  detales.

Painumas, įtarinėjimas, intriga – to netrūksta šioje kino juostoje. Galbūt vietomis pradžioje buvo nuobodesnių scenų, bet kuo toliau, tuo klausimų daugėjo, norėjosi atsakymų, kuriuos gauti išties nelengva, o ir kulminacija puiki. Dabar jau esame gan išlepinti tų visų vadinamų mindfuck‘ų, pati net ir vengti ėmiau tokių, nes nebeįdomu, ypač, jei atomazga išaiškėja kaip dar viena ,,tu iš tikro miręs“ ar ,,tu iš tikro žudikas, o ne auka“ versija. Tačiau Mulholland Dr. yra vienas geriausių šio ,,žanro“ pavyzdžių, kai net ir prisižiūrėjus viską logiškai sudėlioti į stalčiukus ne taip ir lengva.

Filme sužiba Naomi Watts, kuriai šis filmas ir atvėrė plačiau duris į tolimesnę sėkmingą karjerą. Vaidmuo stiprus, įtikinamas ir tikrai ne vienas lengviausių. Būdama visišku kontrastu Ritai, ji vis tiek sugebėjo pasivogti visą dėmesį sau.

Iš to, kas nustebino (nepaisant siužeto vingių), norisi paminėti keletą išties juokingų scenų, kurios buvo netoli absurdo ribos. Ir visiškai nesitikėjau išvysti M. Cyrus tėvelį vaidinantį. Kažkaip buvau įsitikinusi, kad jis tik kokiuose nors Disney filmuose tesirodo.

Ir vos nepamiršau: muzikinis takelis įsimintinas, o viena ispaniška daina tiesiog tobula. Būtinai susirasiu.

9/10.

714> The Elephant Man


The-Elephant-Man-Movie-Still-the-elephant-man-11130936-800-362Rež.: David Lynch
Vaidina: Anthony Hopkins, John Hurt, Dexter Fletcher
1980 m., JAV, 124 min
Žanras: biografinė drama.
imdb nuoroda čia.

8 Oskarams nominuotas filmas tapo pirmuoju David Lynch darbu, kurį man teko pamatyti. Ir iš tikrųjų, džiaugiuosi, kad pirmuoju tapo būtent jis, nes esu girdėjusi tiek daug atsiliepimų apie tai, kokie sudėtingi, sunkiai suprantami yra jo filmai, kad vis atidėliojau pažintį su šiuo garsiuoju režisieriumi, o ,,The Elephant Man“, būdamas paprastas, tačiau visai neprastas, tapo gera įžanga tolimesnei pažinčiai su D. Lynchu.

Tai biografinė drama apie Džoną Meriką (realybėje jo vardas buvo kitoks), kuris nuo gimimo serga reta liga. Jis yra laikomas cirke žiauraus jo šeimininko, kol galop vieną dieną jį pamato gydytojas Frederikas Trevisas ir parsiveža į ligoninę, kurioje dirba. Frederikas nori atrasti žmogiškąją Džono pusę.

Siužetas aiškus, jį pakankamai lengva sekti. Tačiau tai nėra lengvas emociškai filmas. Istorija yra itin graži, bet tuo pačiu ir labai liūdna. Kad žmonės yra žiaurūs kitiems ir mėgsta pasišaipyti iš kitų trūkumų – seniai aišku, tad kaip ir nieko naujo. Tačiau vis tiek ši tema sugeba būti skaudi, kad ir kiek panašaus turinio kino juostų matyčiau. O skaudžiausia, kai tai yra liga, kurios niekaip nepaslėpsi ir neužmaskuosi. Jei kiekvienas žmogus suvoktų, kad po pačia bjauriausia išvaizda gali slėptis gražus vidus, būtų lengviau gyventi. Juk argi jums nebūna taip, kad kai susipažįstate su žmogumi, įvertinate jo išvaizdą ar išvystate kokį nors tos išvaizdos trūkumą, tačiau daugiau pabendravę tų trūkumų nebepastebite, o tas žmogus tampa daug simpatiškesniu už kitą taisyklingus bruožus/figūrą turintį, bet nepasižymintį žaviu vidumi, asmenį? Tačiau taip jau yra, kad reikia daugiau susipažinti, o deja, bet Džono atveju, žmonių, norinčių jį pažinti, o ne tik šaipytis, buvo vos keletas.

Ir buvo taip liūdna žiūrėti ne tik į tas scenas, kuriose iš pagrindinio veikėjo juokdavosi, bet ir tas ,kuriose Džonas nors trumpam užsimiršdavo ir jausdavosi galįs bet ką sužavėti. Nes matydavau jo norą ir troškimą, o tuo pačiu iš karto galvoje iškildavo besijuokiančiųjų vaizdas ir žinojimas, kad nieko iš jo noro gero nebus…

Džoną vaidinantis aktorius tapo viso filmo žvaigžde ir užgožė visus, o tuo tarpu A. Hopkins čia atliko ganėtinai nykų vaidmenį, bet nemanau, kad jį kaip nors išraiškingiau būtų buvę galima pateikti. Nes svarbiausia čia Džonas ir niekas daugiau.

Kaip ir minėjau, grožio ir gerumo šioje juostoje netrūksta, bet lygiai taip pat netrūksta ir liūdesio bei skausmo. Stiprių, emocionalių scenų, puikaus pagrindinio personažo išvaizdos pateikimo ir sukurtos atmosferos dėka šis filmas tampa įsimintinas ir vertas visų pagyrų, kurios jam tenka. 8/10