WandaVision (mini serialas) (2021)

Jaučiu šiokį tokį prielankumą Vision, be to, paliko gerą įspūdį anonsas, tad kažkurį vakarą įsijungiau ir supratau, kad neturėsiu gyvenimo, kol nepabaigsiu. Per naktį nežiūrėjau, tie laikai, kai galėdavau ištempti parą prie ekrano (įskaitant darbo dieną ir šiaip kokį pascrollinimą), jau senokai praeity, jei apskritai toks laikas buvo. Na, bet visi vakarai buvo išnaudoti tiek, kiek leido akys. Ir buvo labai gaila, kad baigėsi. O tas gailestis pavirto tuo, kad susidariau sąrašą su Marvel filmais, kurių dar nesu mačiusi, dalį jų jau spėjau peržiūrėti po serialo.

Labai patiko idėja kurti Vandos ir Vision gyvenimą sitcom’ų stilistika. Pirmos kelios serijos – kaip romantinė komedija su šiokia tokia intriga, nes labai norėjosi suvokti, kas vyksta ir kaip čia viskas pasisuks, gal net kiek ir per ilgai reikėjo laukti ryškesnio posūkio, o jau tada viskas virto į veiksmo fantastinį serialą, už savęs palikusį visą grožį ir gėrį. Fainas humoras, akį traukianti aplinka ir kostiumai. Kulminacinė dalis kiek per daug suspausta ir per greitai išsisprendė. Turint galvoje, kad čia ne filmas, o serialas, proporcijas buvo galima kiek kitaip padėlioti. Bet apskritai paliko labai gerą įspūdį. Žiūrėčiau ir darsyk.

imdb

8/10

1066> Liberal Arts / Laisvieji menai (2012)

Nesu tikra, ar lietuviškas oficialusis vertimas būtų toks (ar jis apskritai buvo verstas lietuviškai), bet radau tokį, tai tebūnie.

Trisdešimt penkerių Džesis atvyksta į koledžą sudalyvauti savo buvusio dėstytojo išlydėjimo į pensiją vakare. Ten jis susipažįsta su koledžo studente. Jie greitai randa kalbą ir tarp jų atsiranda ryšys, tačiau amžiaus skirtumas skatina nesaugumo jausmą.

Pasirodžius šiam filmui buvo nemažai gerų atsiliepimų. Atsimenu, buvau įsijungusi, bet pradžia nekabino, tad išjungiau. Na, ir šiemet vėl sugrįžau. Man patinka Elizabeth Olsen, tačiau to nepakako, kad filmas įtrauktų. Yra jame neblogų momentų, dialogai turiningi, tad nėra vienas tų, kur skurdūs dialogai maskuojami po banaliais juokeliais, bet bendrai net ir kiek vargino dėl monotonijos, nesugebėjo nenutrūkstamai išlaikyti dėmesio, o veikėjai sudominti tiek, kad rūpėtų.

Visgi 6/10 išspaudžiau, tai gal ne taip ir blogai buvo, kaip dabar atrodo.

imdb

997> Ingrid Goes West (2017)

Man atrodo, net ir blogiausią filmą peržiūrėčiau iki galo ir įvertinčiau geriau nei turėčiau, jei matyčiau, kad jame vaidina Aubrey Plaza. Dievinu aš ją, kad ir kur tektų ją matyti. O šįkart, sakyčiau, ir filmas vertas dėmesio.

Ingrid Goes West – drama, komedija, šių dienų satyra. Ingrid, kaip ir ne vienas mūsų, mėgsta stebėti žmonių gyvenimus socialiniuose tinkluose. Jos pačios gyvenimas – toli gražu ne toks, kaip visų kitų, besiskelbiančių instagram ir renkančių tūkstančius sekėjų. Bet vieną dieną ji nusprendžia pradėti viską nuo pradžių: pasiėmusi neseniai mirusios motinos palikimą, ji išvyksta gyventi į Los Andželą, kur gyvena jos stebima Instagram žvaigždė, o visai greitai jos ne tik susipažįsta, bet ir tampa geromis draugėmis.

Kad ir rugsėjo pabaigoje žiūrėtas, bet vis dar gerai įsiminusios kai kurios scenos. Kad ir tas scrollinimas, širdučių spaudymas tuščiu žvilgsniu. Čia juk apie tą patį, kai daugelis naudoja kur kas daugiau ir dažniau emocijų paveiksliukus nei reikėtų pagal tikrąsias patiriamas emocijas. Stengimasis padaryti kuo daugiau gražesnių nuotraukų, nepriklausomai nuo vidinės savijautos, tikėjimasis, kad sekėjai, buvimas su populiariais žmonėmis padės ir pačiam pasijausti žymiai geriau, bei leis suprasti, kad išties populiarumas socialiniuose tinkluose sukelia laimės ir pilnavertiškumo jausmus. Kaip minėjau, galima filmą vadinti satyra, nes persekiojimas, mėgdžiojimas, kai kurie veikėjų sprendimai kai kada dėl absurdiškumo versdavo ir nustebti, ir baisėtis, ir suvokti, kad ei, juk nesyk tai matyta socialiniuose tinkluose, ne kartą ir aš nežinia kodėl tuos ,,patinka“ spaudžiu (nors visgi apie mane sklando gandai, kad jei jau paspaudžiu ,,patinka“, tai vadinas, iš tikrųjų patiko). Ech, sunku kai kada atsispirti, kad ir būna, kai erzina ,,kodėl pradėjai valgyti, juk dar nespėjau nufotografuoti“, ,,negi nenori nuotraukos prie šito stulpo“ (ok, gal ne stulpo, bet…) ir kt., o apėmus liūdesiui sunku žiūrėti į tų visų spalvingus gyvenimus gyvenančių pažįstamų ir nepažįstamų nuotraukas (kad ir bandai įtikinti save, jog nebūtinai jie yra laimingi). Tai apie viską ir yra šis filmas. Su visokiais beprotiškumais, veikėjų kilimais ir nuopuoliais, daug gražaus gyvenimo ir nelabai patrauklaus, kurį dažniausiai paslepiame už ekrano. Ir apie realybę, kuri kur kas sudėtingesnė ir kurioje anksčiau ar vėliau turėsi būti, susitaikyti su ja/stengtis kažką keisti čia, savo gyvenime, o ne keičiant nuotraukų filtrus ar iš daugybės identiškų nuotraukų bandant išsirinkti tinkamiausią.

Lyg ir banalu, nuspėjama, tema jau kiek nuvalkiota, bet gerai pastatyta, smagu, juokinga, kad ir vietom liūdna, patraukli aktorių (tad ne tik A. Plaza) vaidyba, visiškai neprailgo. Ir šįsyk tikrai tinka dviejų žanrų paminėjimas, nes ir dramos, ir komedijos galima išvysti.

7/10

981> Avengers: Infinity War / Keršytojai. Begalybės karas (2018)

Minčių kratinys apie šiandien matytą filmą. Sudėlioti į normalų tekstą poreikio šiuo metu nejaučiu.

Pustrečios valandos pralėkė labai greitai ir kur kas geriau nei buvo galima pagalvoti. Veiksmo buvo per akis, šokinėjimo per planetas, keliavimo kosmosu – tiek kad draugė net sakė, kad vienu metu jautėsi lyg Star wars žiūrėdama. Nors kovų daug, o bendravimo tarp superherojų, kuris man patikdavo kai kada net labiau nei pačios kovos, itin minimaliai, bet šįsyk visai nejaučiau nuobodulio, kuris nesvetimas man, kai ekrane visi tik mušasi ir daugiau nieko neveikia.

Taigi, superherojai, kurių surinkta daugybė ir net ne visi vieni kitus sutinka, kovoja prieš didįjį priešą – Thanos. Jam pasipriešinti – kur kas sunkiau nei prieš kitus, o kad kažkam negerai baigsis, sklandė kalbos jau ilgą laiką. Neslėpsiu, ėjau su baime, kad žus minimum vienas mano mėgstamas veikėjas. Pirmosios rimtesnės mirties sulaukiama gan greitai, todėl ji kiek nustebina (nes atrodo, kad standartiškai turėtų palaukti kokios nors finalinės kovos tokios mirtys. Bet finalinę kovą išvysti turėtume tik kitame filme.). O ir be abejo, gaila paties personažo, kuris buvo vienas iš labiausiai mėgstamų. Po to praradimų buvo keli, bet jie man nekėlė kažkokių didelių jausmų.

Didžiausia filmo žvaigždė, neskaitant priešo, buvo, be abejo, Toras. Jis užėmė bene daugiausiai eterio, bet skųstis tuo visai nesinori, nes jis per daug stiprus kaip personažas ne tik dėl savo asmenybės, bet ir dėl to, kad kaip kovotojas jis turi ką parodyti ir nuveikė filme ne tiek ir mažai.

Thanos, kaip jau teko skaityti ir kitų atsiliepimus, yra išties gerai išplėtotas blogiukas, kadangi jį matyti galima ne tik kaip žudymo mašiną, kuri tą daro visiškai nemąstydamas ir kai kada, rodos, net be kažkokios didelės priežasties. Anaiptol, jis parodomas ir kaip šiokią tokią širdį turintis (bet tai nereiškia, kad sulauks kas nors pasigailėjimo) personažas, todėl jis nespraslysta pro akis kaip dar vienas ,,iš tų“ ir tampa gan įsimintinas blogasis veikėjas.

Jei žiūrint Thor: Ragnarok humoro kai kada buvo ir ne visai vietoje, ir ne visai juokingo, šioje Avengers dalyje jis būdavo laiku, vietoje ir išties prajuokinantis kai kada net iki ašarų.

Kiek baisu buvo dėl gąsdinimų, kad baisiai daug personažų žada dalyvauti šiame Infinity war. Baisu, nes ne tiek daug ir mačiusi aš kino juostų apie superherojus, tik tuos, kurie labiausiai domino, dar dalį Guardians of Galaxy ir tiek. Bet atrodo, kad visų bazinių žinių, kurias turėjau, pakako ir įdomumas nuo to nenukentėjo.

Atskiras žodis apie Hulk – jis šįsyk, kaip ir Ragnarok žiūrint, gan smagiai vėl pasirodė. Pasirodo, veikėjas turi gan neblogą potencialą.

Captain America – dar labiau suvyriškėjęs, surimtėjęs, bet išlaikęs savo kovos dvasią.

Na, ir pabaiga. Kas per velniava įvyko. Tiek kovų, veiksmo, specialiųjų efektų, greičio ir, rodės, tikslaus ėjimo link kažko finalinio, o pabaigą padarė tokią gan nykią. Aišku, intrigos sukėlė, o ir tai – puiki įžanga kitai Avengers daliai, tačiau realiai tikėtasi buvo kažko įspūdingesnio.

Visgi man tai labiausiai patikusi dalis. 8/10.

974> Avengers: Age of Ultron / Keršytojai: Altrono amžius (2015)

Man šie filmai – kai tam kartui praplauna smegenys, prajuokina, o po savaitės ir pamiršti. Tokia buvo ir antroji Avengers dalis (imdb) (trečioji jau visai netoli, tad galimai dar keletą filmų pagal Marvel komiksus pažiūrėsiu, kad geriau pažinčiau kai kuriuos superherojus). O kadangi žiūrėtas jau prieš kokį mėnesį, jei ne dar seniau, tai ir mažai galvoje teišlikę.

Siužeto pasakoti tikriausiai nereikia, nes ir taip aiški esmė – anksčiau ar vėliau laukia didžiulė kova, pilna spec. efektų. Bet man ne ką mažiau patinka šalutinės scenos, kuriose – veikėjų santykiai. Captain America – asmeninis favoritas, todėl, žinoma, akys būdavo nukreiptos į jį, vos tik proga pasitaikydavo. Pagaliau pamačiau ne vieną sceną, kuri jau puikiai žinoma buvo iki tol dėl internetų. Dar suprantu, kad Iron Man – gal net nemėgstamiausias superherojus (dar yra tokie, kurie tiesiog neįdomūs, bet šis tai ir antipatiją sukelia). Yra šiek tiek ir emocijų, jausmų, bet apskritai vis vien koncentracija yra visa sudėta į veiksmą, tad kažkokio gylio ieškoti neverta.

6/10

957-959> Captain America: The First Avenger, The Winter Soldier, Civil War / Kapitonas Amerika: Pirmasis keršytojas, Žiemos karys, Pilietinis karas (2011-2016)

Kam rašyti apie vieną, jei galima aprašyti visus tris? Kaip galima pastebėti, paskutiniu metu vis sušmėžuoja pagal komiksus sukurti filmai. Šįsyk visą dėmesį buvau skyrusi Kapitonui Amerikai. Nežavi manęs jo kostiumas nors tu ką, bet Chris Evans net neleido suabejoti, kad nuo išsamesnės pažinties su šiuo superherojumi neišvengsiu.

2011-aisiais pasirodęs The First Avenger pasakoja apie pačią pradžią: kaip netgi labai silpnai atrodęs vaikinas įgavo visą galybę fizinių jėgų ir kodėl atsirado būtent taip pavadintas herojus. Nors įvertinau tokiu pat balu kaip antrąjį (6/10), visgi The First Avenger man tapo antruoju pagal patikimą iš trijų (pirmoje vietoje trečioji dalis). Paprastas, nuspėjamas siužetas, bet atidirbtas gan neblogai, smagus, lengvas humoras, užtektinai veiksmo, atidirbta su pagrindinio veikėjo charakteriu tiek, kad galima jį pažinti, subtili, neerzinanti romantinė linija. Nieko ypatingo, tačiau visai patiko.

Pirmosios dalies žymės: režisierius Joe Johnston, vaidina  Chris Evans, Hugo Weaving, Samuel L. Jackson, Hayley Atwell, nuotykių, veiksmo mokslinė fantastika, JAV, 124 min, imdb nuoroda čia.

2014-aisiais pasirodė antroji dalis, kurioje jau pasirodė ir kiti keršytojai. Sudėtingesnis siužetas nei pirmojo, daugiau veiksmo, daugiau veikėjų, tačiau blankokas pasirodė, nuobodžiavau žiūrėdama, nesyk susistabdydavau ir kažkur į internetus nuklysdavau. Bet noro peržiūrėti trečiojo nesumažino nė trupučio. Ir nejaugi tik aš viena baisiai norėjau, kad Black Widow su Captain America ,,sumestų skudurus“? Tiesa, man labai patinka, kad tiek pirmoje dalyje agentė Carter, tiek vėlesniuose filmuose Black Widow yra visapusiškai stiprios veikėjos.

2016-ųjų Civil War tapo puikia pramoga, kadangi, kaip jau minėjau, patiko labiausiai iš visų trijų filmų. Veiksmo daug, scenarijus panašiai visko pilnas kaip antroje dalyje, dar išsamiau susipažinti galima su keršytojais, jų pačių daugiau, tuo pačiu daugiau ir konfliktų, susijusių su jais pačiais, jų vaidmeniu visuomenėje ir kt., lengvas humoras, kuris vietoje, laiku ir neperspaustas kaip neretai buvo neseniai žiūrėtame Justice League. Žiūrėjau išsižiojusi (netiesiogine prasme), o pasibaigus norėjau dar. 8/10

Tik įtariu, kad artimiausioje ateity jei kažką iš visų šitų superherojų filmų ir įsijungsiu, tai nebent Avengers, jau vos ne nuspręsta, kad kitais metais į naujausią dalį teks žingsniuoti.

Antrosios ir trečiosios dalies žymės: režisieriai Anthony Russo, Joe Russo,  vaidina Chris Evans, Samuel L. Jackson, Scarlett Johansson, Sebastian Stan, Robert Downey Jr. (tik III), Elizabeth Olsen (tik III), nuotykių, veiksmo mokslinė fantastika, JAV (III – + Vokietija), 136 min (II), 147 min (III), imdb nuorodos čia ir čia.

Anonsą dedu tik pirmojo, nes vis vien, jei susidomėsite pirmuoju, kitus ir be anonsų peržiūrėsite.

357> Martha Marcy May Marlene

Debiutavusi vos 2011-aisiais jaunesnė dvynių Olsen sesutė Elizabeth, panašu, tuoj bus garsesnė (jei dar nėra) už savo seseris, ir bus garsi ne savo gyvenimo būdu, o veikla filmavimo aikštelėse. Ir, nors paskutiniu metu visi labiausiai diskutuoja apie Liberal Arts, nusprendžiau susipažinti su E. Olsen pažiūrėdama MMMM, tuo labiau, kad jau senokai norėjau jį pamatyti, o po kelių nuotaikingų serialų serijų kitokios nuotaikos filmas pasirodė pats tas.

Marta ištrūksta iš siaubingos sektos gniaužtų ir kamuojama siaubingų prisiminimų stengiasi po dvejų metų nesimatymo vėl suartėti su vyresne seserimi bei jos vyru ir gyventi toliau.

Bet kaip yra sunku gyventi toliau, kai atrodo, kad tave visuomet stebi, persekioja, kad iš už kampo gali išlįsti kuris nors tai sektai priklausęs narys, kuris vėl ją sugrąžins atgal arba nužudys- ir kuri geresnė blogybė iš dviejų, pati Marta tikriausiai negalėtų pasakyti. O ką jau kalbėti apie persekiojančius prisiminimus, siaubingus košmarus. Ne ką lengviau ir Liusei su Tedu, kurie nori merginai padėti, tačiau nesuvokia kaip, kadangi Marta neprasitaria nė žodeliu apie tai, ką jai teko pamatyti ar išgyventi, tik keistas elgesys rodo, kad jai reikalinga pagalba. Jos sesuo Liusė irgi išgyvena vidinę dramą- su vyru jie stengiasi susilaukti vaiko, bet vis nesėkmingai. Abiejų seserų neišsikalbėjimas, tik vaikščiojimas ant pirštų galiukų apie griaužiančias problemas iš vidaus taip ir neleidžia joms suartėti, abi jos lieka svetimos viena kitai..

Psichologiškai sunkus, slogus, niūrus, tačiau ir nepaprastai įtraukiantis ir įtemptas filmas. Toji pagrindinės veikėjos paranoja perėjo ir pas mane, taip ir galvojau, kad štai, dabar tai tikrai jau kažkas pasirodys ir įvyks.. Patiko man ir sprendimas kaitalioti veiksmo laiką ir rodyti tai praeitį, tai dabartį, vietomis abu laikai susilieja ir dar ne nuo pat pirmos akimirkos suvoki, kad visa tai vyksta jau kitame laike. Tai filmas, kurį žiūrint nebežinai, ko tikėtis toliau, nes kartu ir bijai, kad viskas tiesiog ims ir galutinai sugrius, tačiau ir žinai, kad per minutę vyravusi nuotaika tikrai neapsivers aukštyn kojom ir neišvysiu Martos besijuokiančios, džiugiai bendraujančios su Liuse ir Tedu. Įtampa, kurią jau minėjau pradžioje pastraipos, taip ir išlieka viso filmo metu, iki pat paskutinės minutės.. Ir svarbiausia tai, kad kai pamačiau, kad tai jau pabaiga, nepatikėjau, ypač kai įrašas būtent tuomet, kai iš vaizdų pereinama į titrus kiek sutrūkčiojo. Pamaniau, kad čia blogas įrašas ir susiradau kitą, tačiau, pasirodo, viskas gerai, taip ir turėjo baigtis. O pabaiga dviprasmiška ir neišbaigta, paliekama žiūrovui spręsti, kaip viskas baigėsi.. Na, aš šį kartą noriu būti kiek įmanoma optimistiškesnė..

Puiki Elizabeth Olsen vaidyba tikrai nemažai prisidėjo prie šio filmo kokybės ir įtikinamumo. Dargi labai nustebusi buvau, kai pamačiau Sarah Paulson, vaidinančią Liusę. Juk tik vakar baigiau American Horror Story antrą sezoną, kur ji atlieka vieną pagrindinių vaidmenų.

Beje, savo kuriama nuotaika, psichologiškai sunkiu siužetu man šis filmas primena We Need To Talk About Kevin, nors tematika labai skiriasi.

Tikrai rekomenduoju. 9/10

Rež.: Sean Durkin, vaidina: Elizabeth Olsen, Sarah Paulson, John Hawkes, Brady Corbet, Hugh Dancy, JAV, 2011 m., 102 min