Archive

Archive for the ‘Emily Watson’ Category

896> A Royal Night Out / Naktis be karūnos (2015)

birželio 24, 2016 Komentarų: 1

royalRež.: Julian Jarrold
Vaidina: Sarah Gadon, Bel Powley, Emily Watson, Rupert Everett, Jack Reynor
2015 m., Didžioji Britanija, 97 min
Žanras: romantinė komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Visai neplanuotas sutapimas, kad šią dieną, kai paskelbtas Didžiajai Britanijai svarbus įvykis, sumaniau pažiūrėti būtent šios šalies kurtą filmą, pasakojantį apie karališkosios šeimos dukras, panorusias įsimintiną naktį, kai buvo paskelbta II pasaulinio karo pabaiga, praleisti mieste – niekieno neatpažintos ir nesaugomos.

Šis filmas kurtas remiantis tikrais įvykiais, tačiau tai, kad nesuku galvos, kiek čia viskas tikra, kiek sukurta, tikriausiai ir leido kuo ramiausiai atsipalaiduoti ir pažiūrėti tiesiog smagų filmą apie dvi laisvės ištroškusias merginas. Viskas paprasta, lengvai nuspėjama, tačiau tai buvo matyt būtent tai, ko man šiandien ir norėjosi. Visą filmą nedingo šypsena, dažnai prajuokindavo, o einant filmui į pabaigą tai ir gaila buvo pasidarę ne tik dėl to, kad ėjo paskutinės šios istorijos minutės, bet ir dėl nuojautos, kaip pabaiga atrodys. Simpatiški personažai, juokingos situacijos, gebėjimas dėl savo naivumo, kitų žmonių pagalbos ar kitų priežasčių išsisukti iš keblios padėties, miela romantinė linija, kuri neužėmė tiek daug vietos, kiek galėjo, apsieita be melodramų, ašarų, o veikėjos tik gali pasakyti, kad tai buvo geriausia naktis, kokią teko išgyventi. Paliečamas ir karas, jo pasekmės, riba tarp kariaujančiųjų fronte ir tų, kurie ,,kariauja” formaliai, t.y. saugiai būdami rūmuose, apsaugoti nuo bet kokio jų kraujo praliejimo.

Mielai pažiūrėčiau šį filmą darsyk. Iš tokių filmų, kuriuos žiūrint nereikia ieškoti užslėptų minčių, o siužetas – neorginalus, nuspėjamas, bet karts nuo karto vis vien norimas pamatyti, šis man atrodo vertas dėmesio. 8/10

790> The Theory of Everything / Visko teorija (2014)


2014-11-11-downloadRež.: James Marsh
Vaidina: Eddie Redmayne, Felicity Jones, Emily Watson,
2014 m., Didžioji Britanija, 124 min
Žanras: biografinė romantinė drama
imdb nuoroda čia.

Filmas nukelia į praėjusio amžiaus septintą dešimtmetį. Jaunas fizikas Stephen Hawking Kembridžo universitete susipažįsta su žavia ispanų ir prancūzų kalbas studijuojančia Džeine. Tačiau netrukus išaiškėja, kad S. Hawking serga amiotropine lateraline skleroze: po truputį jis nebepajėgs judinti viso kūno, pranyks gebėjimas kalbėti ir t.t. Jam buvo pranašaujama, kad per porą metų jis taps visišku invalidu. Tačiau Džeinė nuo jo nenusisuka, o pats fizikas nusprendžia ir toliau plėtoti savo kuriamas teorijas.

Praeitą savaitę paskelbtuose ,,Auksinių gaublių” nominacijose šis filmas figuruoja keturiose kategorijose ir visos jos – vienos svarbiausių. Apie tai, kad Eddie Redmayne vardas figuruos geriausio aktoriaus kategorijoje įvairiose svarbiose kino apdovanojimų šventėse, kalbama jau senokai. Ir žinot, pažiūrėjus filmą lengva suvokti, kodėl. Tikiu, kad šis jo pasirodymas bus tramplynas į tolesnę karjerą. Vaidmuo sudėtingas ir emociškai, ir fiziškai, taigi, ne kiekvienas galėtų su juo susidoroti. Bet E. Redmayne, manau, pavyko puikiai. Felicity Jones jam akompanavo ne ką blogiau. Noras persiplėšti, būti tiek su vyru, tiek kažkur kitur, kur nereiktų kiekvieną minutę skirti vyrui, jaudintis dėl jo ir matyti, kaip dienoms bėgant jo fizinė būklė vis prastėja. Noras turėti savo gyvenimą, nebūti pririštai, bet tuo pačiu ir buvimas atsidavusiai moteriai.

f71da4cec1dfbecd3bee56fe28e2d586f0ace06d

Tikrieji Stephen Hawking ir Jane Hawking bei juos vaidinę Eddie Redmayne ir Felicity Jones

Nuo pat pirmų minučių paliko įspūdį ir kinematografija. Gražūs, estetiški vaizdai, taip ir norėjosi išsisaugoti scenas vieną po kitos atminty, kad prisiminti galėčiau ir vėl jomis grožėtis. Muzikinis takelis itin derėjo prie bendro vaizdo. Pats laikmetis atkurtas gražiai, vėlgi, karaliauja estetika. Man šis filmas vizualiai atrodo atidirbtas iki kiekvienos smulkmenos.

O pats siužetas – gyvenimas. su nuopuoliais, susižavėjimais ir netektimis, vidinėmis dramomis, ašaromis ir šypsenomis. Gal vietomis nuobodokas, o dar ta fizika, kuri man niekuomet nebuvo įdomi (bet net ir tokiu atveju, jei ir jūsų ši tema nedomina, verta pažiūrėt, nes terminų ir pasakojimų apie tai ne per daug), bet juk ir gyvenimas nebūna vien tik įdomus? Tačiau užtat emociškai šis filmas paveikus: kažkur ir graudinausi, nes, kaip galima suprasti, tai nėra linksmas filmas, tačiau ir tuo pačiu kažkokios teigiamos energijos pasisėmiau, peržiūrėjusi kažkaip gera viduje pasidarė. Jauku, gražu, skaudu ir tas klausimas – kodėl? Kodėl žmogui duotas gyvenimas, tačiau jis jo negali nugyventi visavertiškai.

Aš tikiu, kad šį filmą regėsite visur kur ir rekomendacijų atsiras nemažai, tad siūlau žiūrėti tol, kol lūkesčiai neišaugo iki begalybės arba kol nepradėjo kino juosta lįsti per gerklę jos dar net nemačius.

Paprastas, žavus, elegantiškas filmas apie žmogų, turintį nepaprastą protą, bet silpną kūną.

8/10

742> Breaking the Waves / Prieš bangas


breaking the wavesRež.: Lars von Trier
Vaidina: Emily Watson, Stellan Skarsgård, Katrin Cartlidge
1996 m., Danija, Švedija, Prancūzija, Olandija, Norvegija, Ispanija, Islandija, 159 min
Žanras: romantinė drama
imdb nuoroda čia.

Filmas prasideda taip, kaip didžioji dalis baigiasi: vestuvėmis. Janas ir Besė – įsimylėję vienas kitą, nepaisant to, kad jaunosios artimieji į Janą ir jo draugus žiūri kreivokai. Tačiau vieną dieną Besė turi kuriam laikui atsisveikinti su dirbti išvykstančiu vyru. Negalėdama pakęsti išsiskyrimo, moteris kasdien meldžiasi, kad Janas grįžtų. Ir jis grįžta. Deja, jo būklė nekokia. Besė ima ne tik kaltinti save dėl to, kas nutiko, bet ir svarstyti Jano išsakytą prašymą.

Iš dabartinės pozicijos, sakyčiau, kad man šis filmas yra antras pagal įdomumą iš L. von Trier matytų kino juostų iš karto po Dancer in the Dark, priklausančio tai pačiai trilogijai kaip ir Breaking the Waves (anot imdb.com, trečiasis The Golden Heart trilogijos filmas yra The Idiots), nepaisant to, kad kažkada 9-etu įvertinau Dogvilį. Pastarasis nesukėlė tiek emocijų kiek pirmieji du paminėtieji, nesugraudino ir neapkrėtė tokia niūria nuotaika. (Bet Dogvilis ne ką mažiau vertas peržiūros – dėl to neabejoju).

Tai buvo pirmasis Emily Watson vaidmuo didžiajame ekrane. Ir iš karto sėkmingas: už Besės vaidmenį ji buvo pirmąsyk nominuota Oskarui, Auksiniam gaubliui, BAFTA ir dar keliems apdovanojimams. Jos indėlis į filmą yra neabejotinai didelis: juk visos 2 h 40 min sukasi daugiausiai apie jos vaidinamą personažą. Besė užaugo apsupta giliai tikinčių, konservatyvių žmonių. Matyt norėdama pajausti laisvę ji ir įsimylėjo visišką priešpriešą. Ji pasižymi įdomiu bendravimu su Dievu (kai būdama bažnyčioje kalba su juo, kalbėdama tiek už save, tiek už jį). Jos tikėjimo Dievas yra baudžiantis, kritikuojantis, ypač ryški scena, kai per rodomas laidotuves prie kapo stovi vyrai (moterims negalima ten būti) ir sako, kad mirusysis puvo nuodėmingas ir keliaus į pragarą. Taigi, lygiai toks pats jis ir jos dialoguose, dėl to klausytis būna ir įdomu, ir tuo pačiu sunku bei skaudu. Besės emocingi protrūkiai, aplinkinių požiūris į juos (kad tai nėra normalu, kad tai – liga, kurią reikia gydyti), o galop ir jos veiksmai kuo toliau, tuo labiau apsunkino žiūrėjimą, nes blogomis emocijomis užsikrėčiau gan greitai. Kaip norėjosi ne kartą paprašyti jos sustoti, ilgiau pagalvoti, bet tuomet matydavau priežastis, kodėl ji taip elgiasi, kas ją skatina, suprasdavau, kad tas ilgesnis pagalvojimas nelabai jai ir padėtų. E.Watson vaidyba įtikino nuo pat pirmos iki paskutinės minutės. Stellan Skarsgård lieka antraeilis, nublanksta prieš savo kolegę, tačiau jo vaidinamas personažas taip pat sukelia dvejopų jausmų, nepalieka abejingos.

O siužetas – iš pradžių lengvas, vietomis keliantis šypsnį, bet vis labiau tamsėjantis ir slegiantis. Būtent, slegiantis – ir yra tas žodis, kuris bene geriausiai išreiškia šį (o gal ir kitus šio režisieriaus) filmą. Jei keliai, kuriais vaikščioja personažai, būtų bėgiai, tai žiūrėdama kino juostą, nesyk norėčiau pakeisti jų kryptį. Galbūt tada viskas būtų baigęsi kitaip? Kaip ir minėjau, vietomis sugebėjo ir sugraudinti, o išjungus pasiliko toji slogi nuotaika. Filmo pastatymas, rodos, toks paprastas, kone buitinis daugelyje scenų, bet tai ir sukuria tikroviškumą, nėra dirbtinumo nei vaidyboje, nei dialoguose, nei aplinkoje. Ir galiausiai, tiesiog neįmanoma nepastebėti, kaip puikiai pritaikytas muzikinis takelis.

8/10

700> Red Dragon / Raudonasis drakonas

birželio 7, 2014 Komentarų: 1

tumblr_n0a6h9aKz21r7k4w8o1_1280Rež.: Brett Ratner
Vaidina: Anthony Hopkins, Edward Norton, Ralph Fiennes, ,Emily Watson, Philip Seymour Hoffman,
2002 m., JAV, Vokietija, 124 min
Žanras: kriminalinis trileris
imdb nuoroda čia.

Tai vienos iš T. Harris knygų serijos apie Hanibalą Lekterį ,,Raudonasis drakonas” ekranizacija. Ją jau teko matyti anksčiau. Jei knyga man, kiek pamenu, patiko mažiausiai iš visų keturių, tai ekranizacija buvo pranokusi lūkesčius. Tačiau nuo tada praėjo ne vieneri metai, o užbaigtas antrasis puikiojo serialo ,,Hanibalas” sezonas paskatino šią ekranizaciją peržiūrėti darsyk, kadangi joje veikia tie patys personažai: Vilas Grehamas ir Hanibalas Lekteris ir kiti.

Na, ir matyt dėl serialo visai kitaip pažiūrėjau į šį filmą. Pats principas yra panašus: Vilas puikiai aiškinasi nusikaltimų detales ir žudikų veiksmus, Hanibalas – jo psichiatras, užsislėpęs žudikas maniakas, inteligentiškas ir turintis ypatingai išlavintus pojūčius. Jau filmo pradžioje įvyksta tai, ko seriale mes jau dvejus metus laukiame: Vilui pavyksta įkalinti Hanibalą, nors tai kainavo ir nemažai. Iš tokių didesnių skirtumų (tikrai nežadu kabinėtis prie siužeto skirtumų, nes serialas – yra viena, o filmas – visai kas kita), tai visai buvau užmiršusi tą faktą, kad Vilas yra vedęs ir turintis vaikų. Tačiau svarbiausia tai, kad po serialo žiūrint šį filmą Vilo Grehemo personažas, vaidinamas Edward Norton, pasirodė visiškai nykus ir nevertas dėmesio. Taigi, Hugh Dancy išties išspaudė viską, kas įmanoma, iš savo personažo. Anthony Hopkins su Mads’u lyginti nesiryžtu, nes abu į Hanibalo Lekterio personažą įnešė savitų bruožų ir todėl abu vienodai žavūs.

O siužetas sukasi apie žudiką maniaką, kurį žiniasklaida praminė ,,Dantukų fėja”. Tirti šio nusikaltimo yra išsikviečiamas Vilas, kuris po Hanibalo pagavimo nusprendė baigti savo karjerą. Kad dar geriau perprastų maniaką, Vilas pasiryžta susitikti ir su Hanibalu. Nemažai dėmesio skiriama ir pačiam žudikui, kuris visai nenori būti vadinamas ,,Dantukų fėja”.

Galvoju, kad ir serialas, ir nemenki lūkesčiai (nes, kaip minėjau, pirmąsyk šis filmas išties patiko) buvo tai, kas sumenkino šią peržiūrą. Rodos, surinkti neblogi aktoriai, Ralph Fiennes vaidinamas blogiukas buvo puikus, dar toji degančio žmogaus invalido vežimėlyje scena, kurią, džiaugiuosi, ir seriale panaudojo, pakankamai įspūdinga, kova, vykstanti pradžioje, taip pat įtampos sukėlė, tačiau viso filmo metu negalėjau atsikratyti noro lyginti. Vizualinė pusė nebloga, bet ir vėlgi, atminty iškyla serialo vizualinis tobulumas ir netgi tas ,,nebloga” virsta tiesiog vidutine…

Gal visgi nereikėjo neišblėsus įspūdžiams (nes žiūrėjau jį praėjus vos keletui dienų po serialo užbaigimo) apie serialą, jungtis filmo. Bet mėgstantiems detektyvus, skaičiusiems knygą ar tiesiog Hanibalo Lekterio fanams rekomenduoju. 7/10

516> Metroland


metrolendPagaliau turėjau laiko filmui! Paskutiniu metu neturėjau laiko jokiam laisvalaikio užsiėmimui, tad džiaugiuosi šia kuriam laikui atsiradusia galimybe ir stengsiuosi ją išnaudoti. Ką tik užbaigtas – Metroland – filmas yra pastatytas pagal to paties pavadinimo Julian Barnes knygą (pati jos neskaičiau) ir yra vienas iš ankstesnių Christian Bale pasirodymų kine.

Po dešimties metų pertraukos pasirodęs geriausias draugas Tonis priverčia Krisą susimąstyti apie savo praeitį ir taip iš naujo įvertinti savo santuoką su Marion bei gyvenimo būdą.

Kaip ir tikriausiai nemaža dalis jaunų žmonių, taip ir Krisas svajojo apie nepriklausomą ir įdomų gyvenimą. Jis troško visą gyvenimą gyventi Paryžiuje, o pinigų užsidirbti iš savo pomėgio fotografuoti. Tačiau kas atsitiko, kad štai, prabėgus dešimčiai metų, jo gyvenimas tapo toks, kokio jis iš tolo kadaise purtėsi?

Lėtas ir ganėtinai monotoniškas, tad vietomis prailgsta, bet sakyti, kad labai nuobodus nesakyčiau, nes taip nėra. Ir patį vertinimą norėtųsi rašyti kiek aukštesnį nei kad rašysiu, bet kai kurios priežastys verčia palikti viską taip, kaip yra. Tai vienas iš kone vienetinių filmų apie meilę/vyro (vaikino) ir žmonos (merginos) santykius, kuriuose Christian Bale vaidina. Tai nėra vienas stipriausių jo vaidmenų, nors nusivilti irgi neteko, o su savo vaidinamo personažo žmona Marion (ar tiesiog aktore Emily Watson) juos jungė labai geras ir glaudus ryšys – dėl šito buvo lengva patikėti esama istorija. Tačiau ką čia veikė Tonis nelabai supratau. Taip, jis apsilankė, pakvietė Krisą į keletą vakarėlių ir pan., tačiau visumoje tai buvo visiškai be prasmės šmėžuojantis personažas, kurio galėjo nebūti. Juk Krisas ir be Tonio galėjo susimąstyti apie praeitį ir tuo, ar yra patenkintas dabartimi. Arba būtų užtekę Tonio skambučio – kam jam dar reikėjo čia pasirodyti?

Visumoje, nenusivyliau, kad žiūrėjau, nors didelio įspūdžio ir nepaliko. Bet mintis netgi labai nebloga ir pakankamai įdomi.

6/10

Rež.: Philip Saville, vaidina: Christian Bale, Emily Watson, 1997 m., Ispanija, Prancūzija, Didžioji Britanija, 105 min

459> Corpse Bride / Mirusi nuotaka


emily-and-victor-emily-the-corpse-bride-21623005-1280-720Kad mėgstu Tim Burton, minėti tikriausiai ir nereikia, nes ne vieną jo darbą čia jau esu aprašiusi. Tačiau iki šiol dar nebuvau susidūrusi su jo animaciniais filmais. Corpse Bridetai istorija, mus nukelianti į keliais amžiais atgal į vieną kaimelį, kur ruošiamasi Viktoro Van Dorto ir Viktorijos Everglot vestuvėms. Per repeticiją jaunikiui nepasiseka taisyklingai pasakyti priesaikos, tad nuliūdęs jis nueina į netoliese esantį mišką. Besimokydamas priesaikos jis staiga, pats to nė nežinodamas, veda mirusią nuotaką…

Filmas įtraukė nuo pat pirmos minutės, buvo įdomu, tik gailėjausi, kad žiūriu su lietuvišku įgarsinimu (tiesa, profesionaliu.), nes buvo dainuojama, tačiau nutraukti peržiūros nesinorėjo. Aišku, kad ir animacinis, tai tikrai nėra pats geriausias pasirinkimas, kai rinksite filmą vaikui, ypač, jei jis jaunesnio amžiaus, nes vaikščiojantys skeletai ir viena kita baugesnė scena gali tokį ir išgąsdinti.

Man patiko, ką mačiau. Nesudėtingas siužetas, kuris kitomis aplinkybėmis galbūt atrodytų ir pernelyg paprastas, čia visiškai neprailgsta, kiekviena minutė išnaudojama tikslingai, o svarbiausia, kad įtelpama į palyginus trumpą laiką (77 min). Piešinukai labai mieli ir tinkantys šiam tamsiam pasakojimui, o svarbiausia tai, kad, kitaip nei dažnai rodoma, mirusieji vaizduojami kaip smagūs ir geri, kai tuo tarpu visi blogiukai slepiasi gyvųjų kūnuose. Muzikinis takelis geras ir, spėju, atrodytų dar geresnis, jei tik būčiau klausiusi be vertimo. Filmas nėra rimtas, yra kada pasijuokti, o tai irgi nemažas pliusas. Na, ir Tim Burton braižas matomas ne mažiau nei kitose jo kino juostose.

8/10

Filmas buvo nominuotas Oskarui kaip geriausias animacinis filmas.

Rež.: Tim Burton, Mike Johnson, vaidina: Johnny Depp, Helena Bonham Carter, Emily Watson, 2005 m., JAV, Didžioji Britanija, 77 min