1029> The Dreamers / Svajotojai (2003)

Antrasis (ir paskutinis) sausio filmas buvo The Dreamers. 1968-ųjų gegužę Paryžiuje vykę studentų streikai suveda paryžiečius brolį ir seserį su amerikiečiu studentu. Taip užsimezga draugystė, lydima prieštaringų nuomonių apie vykstančius neramumus, bei skirtingo požiūrio į tarpusavio bendravimą.

Filmas keistas. Keistumas nėra visada blogai, šiuo atveju – irgi. Traukė dėmesį brolio ir sesers atsipalaidavimas, visiškas laisvumas vienas prieš kitą (elementariausias pavyzdys – miegojimas kartu visiškai nuogiems, kitką pamatysite nusprendę filmą pažiūrėti), netgi ne tik prieš kitą, bet ir į jų kasdienybę įtrauktą amerikietį. Veikėjai paskendę savame pasaulyje, kur galioja visai kitos taisyklės (arba negalioja beveik jokios), todėl net ir jų dalyvavimas streikuose ar piktinimasis esama padėtimi – primena labiau žaidimą, o ne norą gyventi geriau kaip daugeliui kitų. Nuogo kūno yra nemažai, bet vos tik susipažįstama su personažais ir visa jų kasdienybe, visai nebetrikdo ir netgi kitaip šio filmo nebeįsivaizduočiau. Atrodo, kad žiūrovui neretai lemta pereiti tas visas stadijas, kurias perėjo vienas iš veikėjų – amerikietis, pradžioje labai įtariai žiūrėjęs ir drovėjęsis, o po to persilaužęs ir prisidėjęs prie jų.

Labai nustebino (vėlgi, gerąja prasme), kiek daug dėmesio skirta kinui. Veikėjai kalba apie jį, vaidina ir spėlioja scenas, netgi kai kurie veiksmai lydimi vaizdų iš kokios nors kino juostos. Patiko ši idėja.

Laikas neprailgo, buvo įdomu stebėti šį keistą, bet įtraukiantį siužetą, aktoriai idealiai tiko, bet galiausiai pabaigoje taip ir likau nusivylusi. Man taip ir norėjosi klausti: tai kas iš to? Nes atrodė, kad grįžtama į pradžią, lyg koks sapnas čia būtų buvęs. O norėjosi kitokio išrišimo. Nebuvau sugalvojusi,kokios būtent pabaigos norisi, bet žiūrint filmą tikrai lūkesčiai kilo, nes buvo visai neaišku, kaip viską užbaigs. Na, ir tuomet gavosi, kad galop kažkaip man ir pritrūko prasmės (nors žinau, kad ne visada jos reikia ieškoti).

Neabejotinai įsimintinas, bet dėl pabaigos balas krito.

6/10

398> Perfect Sense / Tobulas jausmas

Kaip man patinka, kai užtenka vieno žvilgsnio ar visiškai netikėto prisiminimo apie konkretų norimą pažiūrėti filmą, kad užtektų žinoti, kad šiandien būtinai jį žiūrėsiu, o ne kai po ilgų paieškų išsirenki kokį pirmą pasitaikiusį, nes ima erzinti, kad rodos, tiek laiko praėjo nuo paieškų pradžios, o aš vis neišsirenku filmo iš gausybės norimų, nes visi vis kuo nors neįtinka. O dar geriau, kai tas iš atminties iškilęs filmas dar pasirodo geras, ir šiuo atveju netgi itin geras.

Restorano šefas Maiklas ir mokslininkė Suzana sutinka vienas kitą, kai visame pasaulyje prasideda iki tol negirdėta epidemija: žmonės ima prarasti kvapo pojūtį.. Bet tai tik pradžia.

Dar vienas katastrofinis epideminis filmas- rodos, ką čia kūrėjai besugalvos?. Juk žmogaus sugyvulėjimas tokiais atvejais rodytas ne kartą ir ne du.. Bet šis labai greitai parodo, kad bus visai kitoks. Šiame filme nėra vieno ar dviejų, kurie kažkokiu būdu lieka nepaliesti plintančios epidemijos. Čia nėra didvyrių ar pasiaukojusių, kurie stengiasi kitiems padėti. Visi sukasi kaip kas išmano. Visų įvykių centre- neseniai susipažinę žmonės, kurie gan greitai pamilsta vienas kitą, o aplinkui siautėjanti epidemija ne tik dar labiau sustiprina jų ryšį, bet ir padeda lengviau ištverti prarastą pojūtį.

Kaip jaustumėtės, jei nejaustumėte kvapų? Nepajustumėte skonio? Sakysite, kad kažką panašaus jau esate patyrę, kai sirgote stipria sloga. Tačiau, kaip pasijaustumėte, jei staiga netektumėte kitų jutimų, kurie daug svarbesni nei kad iki tol vardinti: kas, jei prarastumėte klausą, regą, gebėjimą jausti lytėjimo pagalba?.. Visai džiaugiuosi, kad nebuvo kreiptas milžiniškas dėmesys į tai, kaip elgėsi visi žmonės, tik fragmentiškai parodomi vaizdai po kiekvieno jutimo praradimo iš įvairių pasaulio kampelių: kaip jie reaguoja, kaip bando šį prarastą jutimą pakeisti kažkuo kitu. Kiek svarbesni yra poros aplinkos žmonės, na, o patys svarbiausia pati pora.

Iš tikrųjų, pirma pusė filmo atrodo visai nuotaikinga, netgi pojūčio praradimas ir veikėjų elgesys po to kažkoks komiškas atrodė, nors gal tiksliau tiktų žodis tragikomiškas?.. Yra ir nuoširdžiai juokingų momentų, gražių akimirkų, niekas čia nerauda (tik šiek tiek), todėl verkti kaip ir nėra ko ir žiūrovui, bet niūri nuotaika vis didėja, ypač, kai imi suvokti, kad čia nebus apsiribota vienu pojūčiu. Visos scenos nufilmuotos tikrai patraukliai ir gražiai, net ir norisi vartoti žodį kokybiškai, na, vienu žodžiu, tikrai buvo malonu akiai. Muzikinis takelis taip pat gražus, na, o pati baisiausia akimirka, kurios labiausiai nelaukiau (nes tuo pačiu spėjau, kad ir tai pagaliau įvyks, o man pačiai tai atrodo bene pati baisiausia netektis, nors, žinoma, pasigilinus, atrodo ir tą, ir aną prarasti būtų baisu) įvyko jai nutilus.. Dėl to dar pliusą dedu už tai, kad pamėginta ir pačiam žiūrovui parodyti, kaip viskas atrodytų netekus tam tikrų jutimų.

Man patiko. Džiaugiuosi, kad pagaliau jį pažiūrėjau.

8/10

Rež.: David Mackenzie, vaidina: Ewan McGregor, Eva Green, 2011 m., Didžioji Britanija, Airija, Švedija, Danija, 92 min

294> Dark Shadows / Nakties šešėliai

Na ką, galvojau, kad atsiliepimą atidėsiu kitai dienai, nes esu labai pavargusi. Bet nutariau tai padaryti šiandien. Taigi, pasakosiu apie garsaus ir mano mylimo režisieriaus Tim Burton filmą, kuriame (joks ne netikėtumas) pagr. vaidmenį atlieka Johnny Depp, o antraeilį- H. Bonham Carter, kuri tai pat dažna ,,viešnia“ šio režisieriaus filmuose.

Visų pirma, šis filmas sukurtas pagal to paties pavadinimo serialą (1966-1971) (virš pusės tūkstančio epizodų). Negana to, šis serialas turi remake’ą– 12-os epizodų serialas pasirodė 1991-aisiais ir jį jau siunčiuosi, nes pamačiusi, jog jame vaidina Joseph Gordon- Levitt, tiesiog neatsilaikiau.

Tai apie ką šis filmas? Tai išmarginta gotikinė drama atsiveria XVIII amžiaus Liverpulyje, kai turtingas donžuanas Barnabas suvilioja gražuolę Andželiką ir sudaužo jos širdį, nenutuokdamas, kad kerinčioji blondinė yra visagalė burtininkė. Ji ne tik nužudo mylimiausius jo artimuosius, bet ir paverčia Barnabą vampyru bei palaidoja gyvą. Ir štai, po beveik 200 metų jis pagaliau ištrūksta iš savo kapo..

Iš tikrųjų, tai skaičiau ne tiek ir daug gerų komentarų apie šį filmą, tad bijojau, kad galiu nusivilti. Ir manau, kas nusivylusi būčiau tuo atveju, jei skaityti komentarai būtų vien tik geri, nes dabar gavau kad ir ne šedevrą, bet tikrai geresnį nei tikėjausi filmą. Kaip ir kituose T. Burtono filmuose, taip ir čia netrūksta humoro, ironijos, gerų aktorių, įdomių ir išraiškingų personažų, įdomios, kiek fantastiškos istorijos ir aplinkos, tinkamų ir išskirtinių kostiumų. Ir viskas, ką išvardinau, man patiko šiame filme. Tiesa, kalbant apie fantastiką, tai kelios vietos truputį perspaustos pasirodė (kad ir tas liežuvis..), nors labai patiko pabaigoje Andželikos kūnas (na, nutylėsiu, kas jam nutiko)- pasirodė tikrai įdomi idėja.

Įdomumo dėlei būtų įdomu pamatyti serialą, kadangi nesuprantu, ką ten galėjo rodyti tiek laiko (juk šitiek epizodų!). Kodėl abejoju, kad buvo ką rodyti? Ogi todėl, kad ganėtinai skurdus yra filmo siužetas, o juk tikrai galima buvo pasisemti daugiau idėjų ir parodyti daugiau vingių, paimtų iš serialo (jei tokių buvo). Vietomis buvo nuobodoka, ypač į pabaigą.. Bent tiek gerai, kad dialogai pakankamai įdomūs ir žaismingi, tad jie bei visa kita, ką vardinau anoje pastraipoje, kiek gerino situaciją.

Bet apibendrinus viską paliko tikrai visai malonų įspūdį. 7/10

Rež.: Tim Burton, vaidina: Johnny Depp, Michelle Pfeiffer, Eva Green, Helena Bonham Carter, Chloë Grace Moretz, Thomas McDonell, 2012 m., JAV, 113 min