Archive

Archive for the ‘Evan Rachel Wood’ Category

841> Barefoot (2014)


trailer-barefoot-16356Rež.: Andrew Fleming
Vaidina: Evan Rachel Wood, Scott Speedman, J.K. Simmons
2014 m., JAV, 90 min
Žanras: romantinė komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Džėjaus gyvenime – vien sunkumai. Jam grasinama dėl milžiniškos sumos, o galop dėl sukeltų muštynių ir kitų smulkių nusikaltimų jam paskiriamas lygtinis paleidimas: jis turės atidirbti nustatytą kiekį valandų psichiatrinės ligoninės valytoju. Į ligoninę atvyksta nauja pacientė Deizė, o netrukus viskas susijaukia taip, kad ji kartu su Džėjumi, kaip jo mergina, vyksta į vyruko brolio vestuves.

Šiaip jau, pasirodo, tai yra vokiečių Barfuss (2005) perdirbinys. Prieš žiūrėdama kažką lyg ir buvau girdėjusi apie tai, bet nusprendžiau nesigilinti, juolab, kad labiau pasiekiamas šįkart buvo būtent Barefoot.

Džėjus (akt. Scott Speedman) pradžioje atskleidžiamas kaip mergišius, vienos nakties santykių mėgėjas, o netrukus parodomas ir kaip nemažai prisidirbęs. Paaiškėja, kad jo tėvai yra itin turtingi, bet jis su jais seniai nutraukęs santykius, tačiau netrukus bus brolio vestuvės ir jis pažada tėvams ne tik pats atvykti (nieko neprasitaręs apie turimus sunkumus, o skiedžiantis, koks nuostabus jo gyvenimas), bet ir atsivežti nuostabią merginą, dirbančią sesele. Tik iš kur tą merginą ištraukti? Pasirodo, ne kiekvienos moters svajonė yra dalyvauti vestuvėse – jo pasiūlymą visos atmeta paprasčiausiu ,,ne”.

Todėl Deizė pasimaišo laiku ir vietoje (o kaipgi kitaip tokio pobūdžio filmuose). Visa bėda – kad ji psichiatrinės ligoninės pacientė, gyvenusi izoliuotą gyvenimą ir patekusi į ligoninę po mamos mirties, o tiksliau, kaip sako pati Deizė, po to, kai ji nužudė savo mamą. Deizė pripratusi vaikščioti be batų, nelabai ką išmano apie gyvenimą, jos suvokimas – siaurokas, lyg vaiko. Nors gal labiau tai norima įteigti, nes būdavo momentų, kai patikėti tuo sunku, prasprūsdavo ir pakankamai neblogi įgūdžiai ar pastebėjimai iš jos lūpų.

Taigi, dalį laiko vyksta tiesiog smagios ir / ar keistos situacijos, į kurias dėl Deizės pakliūva ir Džėjus. Deizės keistumą vieni pastebi, kiti tai vertina kaip tiesiog jos būdo savybes. Kitą dalį – keliavimas, bėgimas nuo policijos (juk valytojas pabėgo kartu su ligone). Romantikos nedaug, nors, žinoma, šis bei tas tarp jų vystosi, kaip ir didžiojoje dalyje panašių filmų. Ryškėja detalės iš merginos praeities, aiškėja priežastys, dėl kurių Džėjus susipyko su tėvais, vyksta ,,susimąstymas” apie tai, kokį gyvenimą iki šiol jis gyveno, daug naivumo, vaikiško džiaugsmo iš Deizės pusės, kas filmą darė mielu, tačiau ne per saldžiu, kiek paįvairintu humoru. Toji dalis, kai Deizė su Džėjumi yra kelyje, atrodė lyg atitrūkimas nuo realybės, visų taisyklių, kurios varžė vieną ar kitą veikėją. Šalia – dar ir tinkamas muzikinis takelis skambėjo, kas atmosferą padarė vientisesnę. Smagu, kad pabaiga ėjo teisinga linkme, tiesa, galiausiai ,,nueita” paprastuoju ir saldžiuoju keliu, suskystėjo, bet kažko kito net ir nesinorėjo šiuo atveju.

Buvo viena scena, kur Džėjus grįžta į savo butą ir po to bėga – ji kiek sutrikdė, nes viskas vyko maždaug porą sekundžių, atrodė visiškai neišbaigta ir net nemanau, kad reikalinga, jei tik tiek sugebėta tam skirti dėmesio. Tiesiog vienu momentu bėga, kitu – jau eina, o persekiotojas kur, kurioje vietoje jį pametė – neaišku.

Be minėtos poros, vaidina ir J.K. Simmons, į kurį labiausiai atkreipiau dėmesį žiūrėdama puikujį Whiplash – ir čia, Barefoot, jis vaidina piktą, griežtą vyruką, tik tiek, kad šįkart žanras tarsi reikalavo, jog pabaigoje kiek ,,atsileistų”, kas nebuvo būtina minėtame Whiplash. Ir kokia jo šypsena miela. Galėtų jo vaidinami personažai dažniau šypsotis.

Žiūrint iš veido nedingo šypsena ir dar net nebaigusi jo pagalvojau, kad su malonumu kada nors ir vėl jį pažiūrėčiau. Iš vienos pusės – lyg ir nieko išskirtinio, iš kitos – vis tiek pasirodė švelnesnis, nuoširdesnis už kitus panašius filmus.

7/10

True Blood / Tikras kraujas (1-7 sezonai) – bendra viso serialo apžvalga


TRUE-BLOOD-Season-7-Poster-1True Blood su žiūrovais atsisveikino pernai, tačiau paskutinį sezoną peržiūrėjau tik per porą pastarųjų dienų. Tai vienas paskutinių serialų, kuriuos pradėjau dar mokyklos laikais žiūrėti, taigi, jis išliks kaip to laikotarpio laisvalaikio dalis.

True Blood – serialas, pastatytas pagal itin populiarią Ch. Harris knygų apie Sukę Stekhaus seriją. Tuomet, kai pas mus, jei neklystu, vampyrų mada gal tik po truputį skynėsi kelią, pasaulis alpo dėl ,,Saulėlydžio“ veikėjų, Sukės ir Bilo meilės peripetijų. Tuomet ir pasirodė šis serialas, kurį rodė kanalas, pasižymintis serialų, kurie verti žiūrėjimo, gausa. Taip, tai HBO. Po metų pasirodęs ,,The Vampire Diaries“, kurį visiems laikams apleidau, kone padalijo žiūrovus į dvi dalis: vieni žiūrėjo True Blood, tuo tarpu kiti jį kritikavo ir negalėjo atsiplėšti nuo The Vampire Diaries.

Taip, True Blood turi specifinių bruožų, dėl kurių daug kas nusprendžia jau po keleto serijų jį apleisti. Jų kalba – buitiška, įdomus ir neįprastas akcentas, daug keiksmažodžių, kurie skamba itin natūraliai. Aktoriai – tikrai ne iš gražiausiųjų rinkimų paimti. Jei, pamenu, įsijungusi TVD galėjau pasakyti, kad tiesiog nėra nė vieno, kuris būtų nors truputį nesimpatiškas, šiame seriale simpatiškesnio veido turėjau ilgokai ieškoti. Tačiau taip kaip būna ir susipažįstant su žmonėmis, kai gerai jį pažįsti (o jei dar ir patinka jis), tai ir išvaizda tampa patraukli (ar atvirkščiai – jei nepatinka, tai ir simpatiškumas išnyksta). Dar, kas sutrikdo kai kuriuos žiūrovus (bet ne tuos, kurie yra matę ne vieną HBO serialą), yra sekso scenos. Bent jau pirmuosius tris sezonus, jų buvo išties daug, po to jų apmažėjo, padaugėjo kitokio veiksmo. Ir reta sekso scena – su degančiomis žvakėmis, meilinimaisiais, ilgais mirksėjimais ir pan. Greitai, atvirai, be jokių pagražinimų ar slėpimųsi po antklodėmis. Galbūt todėl True Blood paprastai pamėgsta, kiek teko pastebėti, kiek vyresnio amžiaus žmonės, o štai TVD išlieka paauglių favoritu. Galop, dar vienas patikęs bruožas, kuris išskiria šį serialą iš kitų romantinių vampyrinių dalykų (a.k.a. knygų, filmų), yra pakankamai šlykštus vampyrų nužudymas. Pirmus kartus tai, kuo tampa nužudyti vampyrai, kėlė nemalonius jausmus, tik kiek vėliau jau pripratau. Ir, o taip, čia visi žino, kad vampyrai egzistuoja. Iš karto lengviau gyventi ir mažiau malimosi dėl ,,sakyk-negaliu pasakyti“.True-BloodDotNet_Season2_115

Kadangi užsiminiau apie knygas, reiktų paminėti tai, kad serialas siejasi daugiau mažiau su trimis ar keturiomis dalimis, vėliau serialas pradeda eiti savo vaga, o knygos – kita. Kiek tai gerai, nežinau. Dėl pabaigos gal ir neblogai, nes, kiek žinau, jos skiriasi (paskutinė knyga kol kas neskaityta liko). Dėl siužetinių linijų – kaip kada. Bet iš esmės serialas išlaikė dėmesį visus septynis sezonus, tad kibti visai nesinori dėl atitikimo su literatūra. Bet taip, tai ne Game of Thrones (kur, beje, irgi neatitikimų, nors ir smulkių, bet daugėja), todėl galite ir neskaityti knygų. Nors skaitymas dar niekam nepakenkė.

Siužetą trumpai papasakoti sunku. Ypač, kai tai septynerius metus ėjęs serialas. Tačiau trumpai tariant tai serialas apie Sukę Stekhaus, padavėją, dirbančią ,,Pas Merlotę“ bare Bon Tono miestelyje. Ji gyvena pasaulyje, kur vampyrai yra visuotinai pripažinti, jie geria sintetinį kraują ,,Tikras kraujas“, nors prie progos neatsisako ir žmonių. Viskas prasideda, kai vieną dieną į barą užsuka Bilas Komptonas – į miestelį neseniai atsikraustęs vampyras. Sukei jis patinka iš pirmo žvilgsnio, nes, kitaip nei žmonių, jo minčių ji negali girdėti. Netrukus Suke žavėtis ims ir Šrivporto šerifas vampyras Erikas. Laikui bėgant Suke žavėsis (o ir ji rodys dėmesį) dar ne vienas vyriškis. Tačiau romantika gal tik pradžioje užima daugiau dėmesio, kuo toliau, tuo mažiau rodoma meilės. Penktajame sezone apskritai vyrauja vampyriška politika, o šeštajame visas dėmesys – tikėjimui (taip, skamba keistai, o sezonas dar keistesnis). Apskritai, kalbant apie siužetą, man jis labai patiko dėl veiksmo: visuomet kas nors vyko, daug visokių paranormalių dalykų, kiekviename sezone – vis kas nors naujo. Taip pat, harmoningai suderintas veiksmas su humoru. Kiek teko skaityti internete, kai kurie žiūrovai ir parodijų nemažai pastebi, o aš tik galiu pritarti: kartais iš tiesų žiūrint toks jausmas, kad jie juokiasi iš savęs, tam tikrų stereotipų ar klišių, be kurių ir šis serialas neapsieina.Trueblood3

Serialas nėra ilgas. Penki sezonai turi po dvylika serijų, o likę dar du – po dešimt. Be to, šio serialo rodymo laikas buvo puikus – vasara. Tuomet, kai visi žiūrimi serialai ,,atostogauja“, į eterį ateina ,,True Blood“, kuris būdavo viena iš priežasčių, kodėl verta laukti vasaros.

Apie personažus kalbėti galima nemažai. Čia veikia ne tik jau minėtieji Sukė, Bilas, Erikas, bet ir nemažai miestelio gyventojų, taip pat, Eriko amžina palydovė Pem, keletas keliems epizodams ar sezonams pasirodžiusių personažų.

Kaip jau įprasta, centre – visų numylėtinė, kuriai bėda seka viena paskui kitą, o kiti bėga jos gelbėti ir taip rizikuoja savo kailiu. Sukė amžinai patenka į įvykių sūkurį, kurio pasekmė – įvairūs sumušimai, patekimas į ligoninę ar į situaciją, kai, rodos, kad niekas nebeišgelbės ir jai teks mirti. Paskui ją visuomet lekia amžinai ją įsimylėjęs gerasis vampyras rimtu veidu Bilas, žavingasis blogiukas Erikas – ir čia tik pradžioje. Esu tikriausiai jau minėjusi kur nors, kad Erikas – mano mylimiausias personažas dėl savo sarkazmo, ne visuomet teisingų ir gerų pasirinkimų bei didžiulio pasiaukojimo, kuris priverčia net savo išdidumą paminti. Apskritai, Erikas – tas Sukės vaikinas (ok, truputį spoilinu, bet gal ir taip aišku, kad anksčiau ar vėliau, jie nors trumpam bus kartu?), kuris iš visų jos turėtų man labiausiai patiko. Tuo tarpu Bilas man nepatiko ir džiaugiausi, kai vienu metu jo iš viso beveik nerodė – toks jis buvo nereikšmingas. Ir tik paskutiniame sezone pagaliau jis mane palaužė, buvo įdomu jį stebėti, jo prisiminimus, reakcijas, mintis. Nemažai eterio laiko užėmė ir Sukės brolis Džeisonas – mergišius, lakstantis paskui kiekvieną sezoną. Jo personažas, kitaip nei daugelis kitų, per šiuos septynis sezonus augo ir keitėsi, todėl, kaip dabar galvoju, tapo bene labiausiai išvystytu. Nes kiti daugiau mažiau stovėjo vietoje ar galiausiai buvo ,,pritempta“, kad štai, kaip pasikeitė jų mąstysena, nors jau kažkada pradžioje jie apie tai mąstė.True-Blood-1-00011

Kaip įprasta pastaruoju metu, turi būti nors vienas homoseksualas seriale – toks yra įmantrusis Lafajetas, vėliau išaiškės ir dar keleto netradicinė orientacija. Tara – geriausia Sukės draugė, kuri man žavesio niekad nekėlė, kažkaip tos geriausios draugės serialuose man niekad nelimpa. Vertėtų paminėti ir iš tokių ilgiau pasiliekančių, tačiau daug vėliau pasirodančių personažų, ir Alsidą (dar vienas antipatiškas personažas, kuris paskutiniame sezone vis vien sugebėjo išspausti emocijų iš manęs), ir Džesiką – bene simpatiškiausią merginą seriale, kuri lyg iš senų laikų nužengusi su savo blyškia oda ir ryžais plaukais. Ir taip, Semas Merlotė – nuolatinis veikėjas, buvęs tikriausiai nuobodumo viršūne.

O kaip gi Sukė? Ji nuo pat pradžių parodo, kad seriale neužteks vien tik vampyrų. Juk ji – ta, kuri skaito žmonių mintis. Ir vėliau paaiškės, kad bus ir vilkolakių, ir pavidalo keitėjų, ir ko dar tik nori. Grįžtant prie pagrindinės veikėjos, tai ji, kas irgi nestebinti turėtų, visada pasimetusi tarp vyrų. Šeštame sezone tai jau pradėjo labai erzinti (per dešimt serijų pakeisti trys vyrai!), septintame irgi erzino, kad ji visus taip myli, ir ją visi vyrai taip myli, ji dėl kiekvieno verkia, dėl kiekvieno bėga, rizikuoja savimi ar kitais. Tačiau ši veikėja visgi turėjo kažkokį cinkelį, dėl kurio vis tiek buvo man įdomu ją stebėti ir noro, kad galop ją pribaigtų kas nors, nebuvo.

Vertinant sezonus, galiu pasakyti, kad mažiausiai sužavėta likau antruoju. Penktajame istorija atrodė kiek nusiritusi, todėl šeštasis sezonas man tapo didžiausia staigmena – jis man labai patiko, kad ir ne nuo pirmos serijos užkabino. Nors kaip tik šeštasis sezonas daug kam pasirodė visiškai nesąmoningas ir nelogiškas. Na, o paskutinis – septintasis – man buvo ilgas, liūdnas atsisveikinimas su personažais, su šiuo serialu. Daug netekčių, susitaikymų, apgalvojimų ir galiausiai – pati pabaiga, kuri tokia žavinga pasirodė. Ne visi iki galo liks, tačiau tie, kurių nebebus, išeis prasmingai (išskyrus vieną, išeinantį sezono pradžioje).

Ir vis dėlto, tai yra stiprus serialas. Jis išlaikė savo formatą, iki pat paskutinės scenos išliko ištikimas kurtų personažų charakteriams ir nesukūrė nelogiškų baigčių (vien ko su Eriku susijusi pabaiga verta!). Jis išlaikydavo dėmesį kiekvieno sezono metu. Ir nors jau užpernai buvo aišku, kad atėjo metas atsisveikinti šiam serialui bei užleisti vietą naujam, galiausiai jis išėjo iškelta galva.

Tai serialas, žymintis mano susidomėjimo serialais pradžią. Jis, kartu su Glee ir TVD įvedė mane į serialų pasaulį. Ir už tai turiu būti jam dėkinga.

O dabar, kai norėsiu prisiminti True Blood, matyt, įsijungsiu kokį nors filmą, kuriame vaidina šio serialo aktoriai. Ne visi jie daug kur vaidina, o dauguma – pagrinde antrarūšiuose ar trečiarūšiuose, tačiau bent jau Alexander Skarsgård turi išties puikių, kuo jau ne kartą įsitikinau.

Taigi, padėtas dar vienas taškas.

 8/10

Kūr.: Alan Ball, vaidina: Anna Paquin, Stephen Moyer, Sam Trammell, Ryan Kwanten, Alexander Skarsgård, Denis O’Hare, Anna Camp, Evan Rachel Wood, Christopher Meloni, Lynn Collins, Alfre Woodard, Alexandra Breckenridge, Ed Quinn, Grey Damon, Kevin McHale, Randy Wayne, Deborah Ann Woll, 2008-2014 m., JAV

603> The Wrestler / Imtynininkas

lapkričio 18, 2013 Komentarų: 1

the-wrestler_1239456cDarren Aronofsky – be abejonės, vienas geriausių šių dienų režisierių. Tai ketvirtasis jo rimtas darbas, o man – ketvirtoji matyta jo kurta juosta. Pasakojama apie profesionalų imtynininką Rendį, kuris priverstas palikti ringą ir išmokti gyventi už jo ribų.

Priežastis, dėl kurios vilkinau jos peržiūrą, galvoju, buvo toks, kad kiek prisibijojau pačios tematikos. Imtynės – tikrai ne pati įdomiausia sporto šaka, apskritai, nesuprantu tokio sporto, kuriame reikia žaloti kitą ir kuriame pats žalojiesi ,,savanoriškai”. Tačiau buvo išties netikėtai įdomu. Iki šiol esu mačiusi keletą ,,Amerikietiškų imtynių” laidų, į kurias kažkada užmesdavau akį, kai žiūrėdavo tėtis. Filme yra atskleidžiami užkulisiai, kurie sukelia dvejopus jausmus. Imtynininkai apsitaria prieš tai, kas ką darys ir kaip smūgiuos, bet vis dėlto, žinojimas nepadeda išvengti traumų, jie – lygiai tokie patys sportininkai kaip ir visi kiti, nepaisant to, kad šiek tiek viskas stilizuotai ir surežisuotai pateikiama tam, kad žiūrovai liktų patenkinti. Ir jau nuo pat pradžių aplanko niūri nuotaika, kai rodoma, kaip atrodo jau savo laiką ,,atitarnavę” imtynininkai: dažnas jų – invalidas. Ar dėl to reikia šitiek metų stengtis, kad galiausiai likusį laiką turėtum praleisti prikaustytas prie lovos ar invalido vežimėlyje?..

Rendis turi išmokti gyventi be ringo, tačiau tai, kaip ir visai nekeista, yra sunku. Paraleliai yra rodoma striptizo šokėja, kurios karjera taip pat eina į pabaigą, ji tai puikiai supranta ir lygiai taip pat ima galvoti, kaip reikės gyventi kitokį gyvenimą, kai iki šiol tik šis darbas padėjo jai išlaikyti save ir sūnų. Tačiau, jos atveju, beviltiškumas perauga į tam tikrus veiksmus, į norą nepasiduoti ir ryžtingai eiti tolyn. Tuo tarpu Rendžiui – tai pernelyg sunku. Buvęs žiūrovų numylėtinis jis negali išlaikyti bent jau pakenčiamų santykių su dukra, darbas nesuteikia jokių teigiamų emocijų, kai tuo tarpu ringe jis jausdavo kuo tikriausią kaifą. Ir tai skaudi tema, kuri paliečia kone kiekvieną žmogų, ypač tokį, kuris visą gyvenimą dirbęs ir priverstas palikti darbą dėl išėjimo į pensiją. Tuomet jis pasijaučia niekam nebereikalingas…

Panaši tematika yra ir kol kas naujausiame D. Aronofsky darbe ,,Black Swan”, tačiau ,,Imtynininkas” skiriasi ne tik nuo minėtojo, bet ir kitų jo filmų, nes žiūrovas ,,imamas” paprastumu, nepasitelkiant jokių ,,šizofreninių” (ar kaip tai pavadinti ;D )vaizdų ar mokslinės fantastikos. Jokių įmantrybių, viskas realiai ir todėl taip jautriai ir tikroviškai, rodos, pati ėmiau justi tai, ką personažas. Kino juosta neprailgsta ir nė trupučio nenuobodi. Aktorių komanda – puiki (ar reikia paminėti, kad abu pagrindiniai aktoriai buvo nominuoti Oskaro statulėlei už vaidmenį šiame filme?), muzikinis takelis, pateikimas – na viskas tiesiog šauniai, na, bet nėra ir ko stebėtis, kai darbo imasi šis režisierius. Ir žinokit, tikrai netikėjau, kad šis filmas išspaus man ašarą, o žiūrint paskutines scenas būtent tai ir nutiko. Pati pabaiga kiek sutrikdė, nes palikta vietos interpretacijai, o tikėjausi išsprendimo ir kad nebus jokių klaustukų palikta. Ir vis tiek tai buvo efektinga, mintis atskleista būtent taip, kaip ir turėta, o po filmo pagalvojau, kad jau ilgą laiką nieko tokio paveikiančio nebuvau mačiusi. Bet ir kaip gera jausti tą tokį jausmą, kuris aplanko pažiūrėjus išties gerą, vertą dėmesio filmą, tikras malonumas!

Dabar belieka sulaukti kitamet pasirodysiančio Noah. Bei žinoma, prisiruošti kada nors pažiūrėti ,,Pi”.

stiprus 8/10

Rež.: Darren Aronofsky, vaidina: Mickey Rourke, Marisa Tomei, Evan Rachel Wood, 2008 m., JAV, Prancūzija, 109 min

196> Whatever Works / Kad ir kas benutiktų


Borisas Jelnikovas- pensininkas, didelis pesimistas ir bambeklis. Kai vieną dieną jauna mergina paprašo trumpam ją priglausti, jis sutinka ir nė nenumano, kas iš to išsirutulios. Taip trumpai skambėtų anotacija. Norėjau kokio linksmo filmo po kiek sudėtingesnio, tad pamaniau, kad Woody Allen šiam atvejui turėtų kuo geriausiai tikti.

Pirmą kartą mačiau Evan Rachel Wood vaidinančią kvailą merginą. Dažniausiai jos atliekami personažai turi ryškius, stiprius charakterius, tad šis vaidmuo- visiška prieštara. Tačiau jai visai tiko ir toks vaidmuo. Tuo tarpu Larry David čia pasirodė kaip talentingas aktorius, tikinamai suvaidinęs amžinai bambant senioką. Nors būčiau visai norėjusi, jei šį personažą būtų suvaidinęs pats W. Allen.

O filmas- paprastas, tačiau smagus ir mielas. Didelis kontrastas tarp abiejų pagr. veikėjų- tikras privalumas.Įdomu buvo stebėti juos, jų elgesį ir pokalbius. Kiti veikėjai- taip pat turintys savitų savybių, tad ko jau ko, bet spalvingų charakterių čia netrūksta. Humoras- tikrai mielas, na, toks grynai Woody Allen’iškas (kas yra matę ne vieną filmą, supras, apie ką kalbu). Nėra jokių piktų ar žeidžiančių juokelių, sužaista su dialogais tikrai tinkamai. O pabaiga- šviesi ir gerai nuteikianti.

Beje, pasakotojas yra pats pagr. veikėjas. Įdomu tai, kad jis pradeda ir baigia pasakojimą žiūrėdamas tiesiai į ekraną. Smagiausia, kad niekas netiki, jog jie yra stebimi. Dar buvo momentų, kai jis nutardavo atskleisti savo mintis tik žiūrovams, o tai pridavė šiokio tokio išskirtinumo. O pats vyriškis- tikrai šarmingas. Jo klausytis nenuobodu, o Melodi (E.R.Wood personažas), greitai įsimenanti nuotrupas iš vyro begalinių kalbų, jas pakartodama atrodo tikrai, nors ir nė kiek nesuprotingėjusi, bet smagiai.

Kai norėsis komedijos pažiūrėkit. 8/10

Rež.: Woody Allen, vaidina: Larry David, Evan Rachel Wood, Patricia Clarkson, 2009 m., JAV, Prancūzija, 92 min

115> The Upside of Anger / Pykčio regimybė


Šį filmą pamačiau atsitiktinai ir tenorėjau pažiūrėti vien dėl to, kad jame vaidina Kevin Costner, Keri Russell ir Evan Rachel Wood. Tiesa, gerai, kad neskaičiau anotacijos, buvusios prie filmo, nes jame buvo parašyta net ir kulminacija..

O jei trumpai, pasakojama apie šeimą: Terę ir jos keturias dukras, kurias vieną dieną palieka jų tėvas ir išvyksta į Švediją pas meilužę.

Tai filmas apie pyktį, neapykantą, kuri aptemdo viską, kad net imi nebematyti, kas dedasi aplinkui ir neapgalvoji savo veiksmų. Labiausiai palikimą išgyvena moteris, nes merginos, nors jau tikrai nebe vaikiško amžiaus visos, nerodė didelių kančių. Net ir keista, kad visos taip slėpė savo jausmus, į paviršių iškildavo tik įvairūs kiti nesutarimai, dėl kurių visuomet namuose tvyrojo įtampa, bet būtent apie tėvą beveik nieko merginos nekalbėjo, tik viename pokalbyje šnekėjo, kaip visos jo nekenčia, o viena dukra karts nuo karto paklausdavo, ar mama jam neskambino.. Jauniausioji (berods penkiolikametė) apskritai, toks jausmas, gyveno taip, lyg nieko nebūtų nutikę.. Tai kažkaip seserų kančia, jei tokia buvo, nelabai mane įtikino. Jų mama- taip, išgyveno.. Na, po to atsiranda, be abejo, vyriškis, kai kurių dukrų gyvenimai irgi keičiasi.. Bet vis dėlto nebuvo nieko, kas mane užkabintų ar sudomintų. Taip, mintis yra, ir ji tikrai gan gera, bet pats filmas… Nuobodus, nesukeliantis jokių jausmų. Kulminacija- gal ir nieko, tik tiek, kad apie ją nuspėjau labai greitai, net pernelyg greitai, taigi, kai jos laukimas gan užsitęsė, jau galvojau, gal laikmatis suklydo ir filmas truks gerokai daugiau nei kad rodo…

Na, nežinau, rekomenduoti nesiryžtu, bet o gal jums patiks.

Rašau 5/10

Rež.: Mike Binder, vaidina: Joan Allen, Kevin Costner, Erika Christensen, Keri Russell, Alicia Witt, Evan Rachel Wood, 2005 m., JAV, Vokietija, Didžioji Britanija, anglų k., 118 min.

32> Across The Universe / Aplink visatą


Pagaliau pažiūrėjau šį filmą- seniai norėtą  muzikinį filmą, kuriame skamba The Beatles dainos. Nesu didelė šios grupės gerbėja (bent jau kol kas), bet filmai, kuriuose skamba nemažai jų dainų, man labai patinka. Prieš kurį laiką žiūrėjau Nowhere Boy, kuriame pasakojama apie John Lennon’o jaunystę. Rekomenduoju, nes man labai patiko. O Across The Universe neturi nieko bendro su pačiais nariais, tik tiek, kad skamba daug jų dainų.

Siužeto centre- 1960 m. Čia susipažįsta amerikiečiai Liusė (akt. Evan Rachel Wood) ir jos brolis Maksas (akt. Joe Anderson) su liverpuliečiu Džudu (akt. Jim Sturgess). Jiems į veidą kvėpuoja karas, kuris pasiglemš ne vieną gyvybę ir sukels nemažai neramumų..

Labai patiko. Nors filmas tikrai ilgas (daugiau nei dvi valandos), bet nė kiek neprailgo. Daug meniškų ir tikrai įspūdingų vietų. Nuostabios bitlų dainos (jų skambėjo daugiau nei trisdešimt), o ir pati istorija- vietomis liūdna, vienoj vietoj vos ne susigraudinau, o kai kur vertė šypsotis. Be abejo, daugiausiai vietos yra skirta meilei, bet neužmirštama ir istorinė situacija, kuri pateikiama įdomiai ir nenuobodžiai. Net nežinau, ką ir daugiau bepridurti- patiko viskas.

Aktoriai, mano nuomone, buvo parinkti tinkamai. Nustebau Evan Rachel Wood vokaliniais sugebėjimais- man jos balsas pasirodė labai gražus. O ir šiaip ši aktorė man labai patinka. Ją jau mačiau filmuose Thirteen, Down In The Valley– ir abu galiu rekomenduoti, nes tikrai puikūs filmai. Jim Sturgess ,,sutikau” pirmą kartą, bet tikrai nepaskutinį. Iš naujausių filmų,kuriuose jis vaidina, mane domina One Day. Tuo tarpu Joe Anderson pavardę jau galite sutikti viename iš neseniai įdėtų įrašų- jis atliko nemažą vaidmenį filme The Ruins. Beje, jį sutikti turėtumėte ir Breaking Down pirmojoje dalyje, kurios premjera- jau lapkritį.

Filmas buvo nominuotas Oskarui

Rekomenduoju, kam patinka muzikiniai filmai ir be abejo, The Beatles muzika!

Rašau 10/10.

Rež.: Julie Taymor, vaidina: Evan Rachel Wood, Jim Sturgess, Joe Anderson, Dana Fuchs, Martin Luther, T. V. Carpio, 2007 m., JAV, anglų k., 133 min.