855> Beginners / Pradedantieji (2010)

Rež.: Mike Mills
Vaidina: Ewan McGregor, Christopher Plummer, Mélanie Laurent
2010 m., JAV, 107 min
Žanras: romantinė komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Tiesą pasakius, širdis džiaugėsi žiūrint šį filmą. Iki tobulumo jam trūko (bet šiemet apskritai man sunku įtikti), bet vis vien – tai tokia kino juosta, kurią su malonumu pažiūrėčiau ir darsyk.

Vyras, išgyvenantis tėvo netektį. Tėvo gyvenimas iki jam mirštant. Iš vienos vietos į kitą persikelianti ir aktorių peržiūrose dalyvaujanti moteris. Vienišumas ir noras jo nejausti. Ai, dar kalbantis šuo (neįkyriai ir ne taip, kaip šneka įprastuose filmuose).

Šviesus ir kartu liūdnas. Šiltas, mielas, o tuo pačiu – visur jaučiamas vienišumas, iš kurio žmogui ištrūkti nelengva. Meilė gyvenimui, meilė žmogui, noras džiaugtis gyvenimu iki paskutinės minutės – taip, pozityvumo irgi rasite. O kur džiaugsmas, ten ir skausmas. Ir todėl žiūrėdama tai šypsojausi, tai graudinausi.

Natūrali, neperspausta vaidyba. Christopher Plummer vaidmuo apskritai toks stebuklingas – net sulaukus septyniasdešimties pasiryžęs suspėti pagyventi taip, kaip visą gyvenimą norėjo (ta proga, kad mirė jo žmona, su kuria gyveno ne vieną dešimtį, jis prisipažino esąs gėjus ir dabar nori santykių būtent su vyru), kova su negailestinga liga, ironija ar tiesiog humoras, po kuriais paslėptas skausmas, galop – ligos neigimas ir stengimasis gyventi taip, lyg gyvenimas būtų šventė. Ir lyg kiekviena diena būtų paskutinė. Ewan McGregor ir Mélanie Laurent vaidinami personažai kalba ne tik lūpomis – kalba ir akimis, žvilgsniais. Viskas taip švelnu, jauku, gal net kažkas panašaus į Lost in Translation.

Toks pat kaip siužetas, švelnus ir muzikinis takelis – lengvas, derantis prie personažų žingsnių, judesių, žvilgsnių. Ir prie liūdesio, kuriuo persmelktas visas filmas.

Sunku kalbėti apie filmą, kuriame įspūdį daro ne siužetiniai vingiai, o kuriama atmosfera, personažų būsena, charakteriai.

Net gaila, kad anksčiau nepažiūrėjau.

8/10

769> August: Osage County / Rugpjūtis: šeimos albumas (2013)

Rež.: John Wells
Vaidina: Meryl Streep, Julia Roberts, Chris Cooper, Ewan McGregor, Dermot Mulroney, Juliette Lewis, Abigail Breslin, Benedict Cumberbatch,
2013 m., JAV, 121 min
Žanras: drama.
imdb nuoroda čia.

Vakar pagaliau pasižiūrėjau šių metų ,,Oskarų“ ceremoniją.  Man patinka tai, kad apdovanojimų ceremonijos sudomina pažiūrėti kai kuriuos filmus, kurie iki tol netraukė. Taip vakar užsinorėjau pamatyti ,,August: Osage County“, tad trumpai jį aptarsiu.

Rodoma apie šeimyną, kuri susirenka į vaikystės namus (kai kurie – su vaikais ar antrosiomis pusėmis), suvienyta tragedijos. Nors ,,suvienyta“ – nelabai tinkamas žodis, nes vienybės nelabai juose yra. Atmosfera itin tikroviška, žiūrėjau ir galvojau, kad būtent taip neretai ir būna per panašius susitikimus: įtampa, užslėptos problemos, o koks vienas ar du – išsišokėliai, keliantys triukšmą ir tik dar labiau gadinantys susitikimą. O čia dar paslaptys, asmeniniai sunkumai, praeities žaizdos. Puikios Julia Roberts ir Meryl Streep. Dinamika, pokalbiai, įdomūs ir spalvingi charakteriai. Gal trukmė kiek per ilga, bet patiko iki galo išlaikyta nuotaika, pabaiga nesugadino nieko, tad viskas kaip ir neblogai.

7/10

668> Trainspotting / Traukinių žymėjimas

Kažkada skaičiau knygą ir ji man visiškai nepatiko (tiksliai nepamenu, ar po šitos, ar po ,,Baimė ir neapykanta Las Vegase“ suvokiau, kad man tiesiog tokio pobūdžio knygos nepatinka), tad natūralu, jog ir noras peržiūrėti garsiąją ekranizaciją nuslopo, tad tik šiandien prisiruošiau pažiūrėti.

Na, ir ką galiu pasakyti: mano nuomone, filmas yra geresnis už knygą ir netgi kur kas geresnis. Nepasirodė šedevras ir tikriausiai ne tas, kurį patį pirmą rekomenduočiau kitiems, tačiau buvo ganėtinai įdomu, ne vienoje vietoje prajuokino ir tų kartų buvo daugiau nei kokioje eilinėje komedijoje. Filme netrūksta ir komiškų, ir tragediją primenančių situacijų. Kai kurios scenos itin įtaigios, iš tikrųjų pati nemaniau, kad man šiokį tokį blogumą sukels vaizdai, kai į veną leisdavosi narkotikus, nes nepasakyčiau, kad pvz.: kraujo ėmimas iš venos mane kelia kokią nors baimę, tačiau sakydama ,,įtaigios“, į galvą ateina ir kitos scenos. Ewan McGregor, kuris ir išgarsėjo šio filmo dėka, čia buvo išties puikus, jo draugus vaidinantys aktoriai tiek dėl grimo, tiek dėl geros vaidybos ir įdomių charakterių taip pat neliko nepastebėti. Muzikinis takelis dažnai atrodydavo parinktas kone tobulai, neapsieinama šiame filme be ironijos ar sarkazmo, kas taip pat nemažas pliusas.

Šiaip dabar galvoju, kad gal ir antrąsyk pažiūrėčiau po kiek laiko. Stiprus 7/10

Nominuotas vienam Oskarui (už geriausią adaptuotą scenarijų) ir šiuo metu imdb.com Top 250 užima 153 vietą.

Ir, nors prabėgo jau nemažai metų, bet ruošiamasi tęsiniui.

Rež.: Danny Boyle, vaidina: Ewan McGregor, Ewen Bremner, Jonny Lee Miller, 1996 m., Didžioji Britanija, 94 min

481> Emma / Ema

Tai Jane Austen romano ,,Ema“ ekranizacija su Gwyneth Paltrow. Pati šios knygos nesu skaičiusi, bet užtat bežiūrėdama labai užsinorėjau.

Ema- graži, jauna mergina, kuriai labiausiai patinka piršti visas pažįstamas netekėjusias damas su vyriškiais, kurie joms galėtų tikti ir patikti. Tuo tarpu sau jaunikio ji nė nesidairo.

Tiesą pasakius, prieš žiūrėdama kiek įtariai žiūrėjau į tai, kad pagr. vaidmenį atlikti skirta buvo G. Paltrow, tačiau netrukus nebegalėjau įsivaizduoti kitos aktorės jos vietoje (beje, turiu dar mini serialą, kuriame Emą vaidina Romola Garai- įdomu, kaip jai pasisekė perteikti charakterį).

Jei norite romantinės komedijos, drąsiai imkite šią- linksmų personažų ir dialogų čia netrūksta. Labai pozityvus filmas, kuris su kiekviena minute man vis labiau patiko, nepaisant to, kad pabaiga nuspėjama greitai. Tikras malonumas žiūrėti kostiumines dramas, kuriose dialogai įdomūs ir subtilūs, lygiai tokie patys ir veiksmai: rodos, net paguosti apkabindamas merginos vyras negali, ką jau kalbėti, jei toji mergina- ne jo žmona. Tiesa, daugumoje tokių filmų grožiuosi kostiumais, bet laikmečio, kuris čia rodomas, mados man visai ne prie širdies. Vyrai kaip vyrai, na, bet moterų suknelės tai tiesiog išdarko figūrą nepriklausomai nuo to, ar liekna, ar stambi.

Patiko man ir misteris Knightley, todėl nenuostabu, kad kartais ir gaila pasidarydavo, kai Ema būdavo pernelyg nematanti to, kas buvo aišku kaip dieną. Labai įsiminė scena, kai jis pasakė, kad jei būtų vedęs, negalėtų daugiau leisti laiko su Ema ir jos drauge Harieta. Apskritai, personažai labai spalvingi (už tai dėkoti reiktų ne kiek kūrėjams, o kiek pačiai Jane Austen), žiūrėti į juos įdomu. Šypsena nedingo visos juostos metu.

Tiesa, šiame filme rolę turi ir Ewan McGregor! Svarbiausia, kad pradžioje filmo pamačiusi jo pavardę nudžiugau, kad bus dar vienas gerai žinomas veidas, bet vėliau taip ir nepažinau jo ir prisiminiau tik filmui pasibaigus. Tada, be abejo, pagooglinau ir nustebau: jo vaidinamas personažas pasirodė ne kartą, tačiau atpažinti jį buvo sudėtinga dėl ilgų plaukų. O juk jis ten ir dainavo, rodė savo balso subtilybes, o aš jo balsą mėgstu dar ir kaip (Moulin Rouge jis dainavo tiesiog idealiai),

Gražus, mielas, jausmingas filmas, kuris greitai nepasimirš. O ir, tiesą pasakius, su džiaugsmu jį pasižiūrėčiau ir dar kartą.

Rekomenduoju, kas mėgsta kostiumines romantines dramas.

Beje, muzikinė filmo pusė buvo įvertinta Oskaru, o dar vienam filmas buvo nominuotas už kostiumus.

8/10

Rež.: Douglas McGrath, vaidina: Gwyneth Paltrow, Jeremy Northam, Toni Collette, Ewan McGregor, 1996 m., JAV, Didžioji Britanija, 121 min

398> Perfect Sense / Tobulas jausmas

Kaip man patinka, kai užtenka vieno žvilgsnio ar visiškai netikėto prisiminimo apie konkretų norimą pažiūrėti filmą, kad užtektų žinoti, kad šiandien būtinai jį žiūrėsiu, o ne kai po ilgų paieškų išsirenki kokį pirmą pasitaikiusį, nes ima erzinti, kad rodos, tiek laiko praėjo nuo paieškų pradžios, o aš vis neišsirenku filmo iš gausybės norimų, nes visi vis kuo nors neįtinka. O dar geriau, kai tas iš atminties iškilęs filmas dar pasirodo geras, ir šiuo atveju netgi itin geras.

Restorano šefas Maiklas ir mokslininkė Suzana sutinka vienas kitą, kai visame pasaulyje prasideda iki tol negirdėta epidemija: žmonės ima prarasti kvapo pojūtį.. Bet tai tik pradžia.

Dar vienas katastrofinis epideminis filmas- rodos, ką čia kūrėjai besugalvos?. Juk žmogaus sugyvulėjimas tokiais atvejais rodytas ne kartą ir ne du.. Bet šis labai greitai parodo, kad bus visai kitoks. Šiame filme nėra vieno ar dviejų, kurie kažkokiu būdu lieka nepaliesti plintančios epidemijos. Čia nėra didvyrių ar pasiaukojusių, kurie stengiasi kitiems padėti. Visi sukasi kaip kas išmano. Visų įvykių centre- neseniai susipažinę žmonės, kurie gan greitai pamilsta vienas kitą, o aplinkui siautėjanti epidemija ne tik dar labiau sustiprina jų ryšį, bet ir padeda lengviau ištverti prarastą pojūtį.

Kaip jaustumėtės, jei nejaustumėte kvapų? Nepajustumėte skonio? Sakysite, kad kažką panašaus jau esate patyrę, kai sirgote stipria sloga. Tačiau, kaip pasijaustumėte, jei staiga netektumėte kitų jutimų, kurie daug svarbesni nei kad iki tol vardinti: kas, jei prarastumėte klausą, regą, gebėjimą jausti lytėjimo pagalba?.. Visai džiaugiuosi, kad nebuvo kreiptas milžiniškas dėmesys į tai, kaip elgėsi visi žmonės, tik fragmentiškai parodomi vaizdai po kiekvieno jutimo praradimo iš įvairių pasaulio kampelių: kaip jie reaguoja, kaip bando šį prarastą jutimą pakeisti kažkuo kitu. Kiek svarbesni yra poros aplinkos žmonės, na, o patys svarbiausia pati pora.

Iš tikrųjų, pirma pusė filmo atrodo visai nuotaikinga, netgi pojūčio praradimas ir veikėjų elgesys po to kažkoks komiškas atrodė, nors gal tiksliau tiktų žodis tragikomiškas?.. Yra ir nuoširdžiai juokingų momentų, gražių akimirkų, niekas čia nerauda (tik šiek tiek), todėl verkti kaip ir nėra ko ir žiūrovui, bet niūri nuotaika vis didėja, ypač, kai imi suvokti, kad čia nebus apsiribota vienu pojūčiu. Visos scenos nufilmuotos tikrai patraukliai ir gražiai, net ir norisi vartoti žodį kokybiškai, na, vienu žodžiu, tikrai buvo malonu akiai. Muzikinis takelis taip pat gražus, na, o pati baisiausia akimirka, kurios labiausiai nelaukiau (nes tuo pačiu spėjau, kad ir tai pagaliau įvyks, o man pačiai tai atrodo bene pati baisiausia netektis, nors, žinoma, pasigilinus, atrodo ir tą, ir aną prarasti būtų baisu) įvyko jai nutilus.. Dėl to dar pliusą dedu už tai, kad pamėginta ir pačiam žiūrovui parodyti, kaip viskas atrodytų netekus tam tikrų jutimų.

Man patiko. Džiaugiuosi, kad pagaliau jį pažiūrėjau.

8/10

Rež.: David Mackenzie, vaidina: Ewan McGregor, Eva Green, 2011 m., Didžioji Britanija, Airija, Švedija, Danija, 92 min

387> Lo imposible / The Impossible / Pragaras rojuje

Tai tikrais įvykiais paremta istorija, nutikusi 2004-aisiais. Šeima: Marija, jos vyras Henris bei trys vaikai, iškeliauja į Tailandą atšvęsti Kalėdų. Tačiau jų idilė trunka neilgai, kadangi užklumpa cunamis. Marija su vyresnėliu Luku nubloškiami vienur, o Henris su kitais dviem sūnumis- kitur. 

Skaičiau prieš tai pačių įvairiausių atsiliepimų ir jie buvo gan vidutiniai, tačiau noro pažiūrėti filmą, kurį jaučiau jau labai seniai, kai dar tikriausiai nebuvo pirmas trailer’is paskelbtas, tai nenuslopino, tuo labiau, kad pagrindinius vaidmenis atlieka tokie geri aktoriai kaip Ewan McGregor ir Naomi Watts. Ir dabar, peržiūrėjusi, galiu pasakyti, kad taip, nėra jis įspūdingas, tačiau vidutiniu ar neįdomiu jo vadinti tiesiog negalėčiau..

Taigi, visos šios katastrofos centre- turtinga turistų šeima, kurie galvojo, kad čia praleis ramiai Kalėdas ir tikrai nesitikėjo, kad juos galėtų užklupti kas nors panašaus (kitu atveju jų tikrai čia nebūtų buvę). Esu skaičiusi komentarų, kuriuose žiūrovai retoriškai klausė, kodėl kūrėjai pasirinko rodyti turtuolius, o ne vietinius, pritarčiau tiems komentatoriams, kad pasirinkus kitokius veikėjus, ir pats filmas būtų kiek kitoks, bet.. Kūrėjai pasirinko rodyti situaciją iš turistų perspektyvos, tad ir vertinkime tai. Taip, galbūt medicininė pagalba teikiama turistams greičiau, bet ką kalbėti apie šoką: juk jie yra visiškai svetimoje vietoje, kur susikalbėti gali tik su maža dalimi gyventojų, kurie yra lygiai tokie patys kaip tu pats- turistas, trokštantis surasti savo šeimos narius ir įsitikinti, kad jiems viskas gerai, jie nepažįsta vietų ir jaučiasi visiškai vieniši. Be to, mirtis gali aplankyti kiekvieną, tad šioje vietoje netekties skausmas lygiai toks pats yra tarp visų žmonių. Ir tą skausmą galima įžiūrėti šiame filme, man pačiai buvo sunku žiūrėti kelis momentus, kai jau jaučiau, kad ašaros tuoj pradės veržtis. Liūdnas, tragiškas filmas, kuriame katastrofa prasideda kone pradžioje (o aš maniau, kad kiek ilgiau truks ,,įžanga“), o kas svarbiausia, tai kad cunamis trunka visai neilgai: kelias sekundes, bet padaro siaubingai daug žalos. Ir Naomi Watts išties šiame filme puiki, nė nekyla dvejonės dėl to, ar ji buvo verta Oskaro nominacijos. Visa atmosfera, nuotaika sukurta tinkamai, pradžioje rodyti fantastiško grožio gamtos vaizdai greitai pakeičiami į liūdnus, bet ne ką mažiau įspūdingus, o už muzikinį takelį šiam filmui skirčiau dar vieną pliusą.

Tik tiek, kad man truputį vyriausiasis sūnus Lukas atrodė pavaizduotas pernelyg didvyriškai, apskritai, vaikų vaidyba kažkokia ne itin įtikinama man pasirodė. Na, ir pabaiga. Taip, galbūt ten niekas nešokinėja iš džiaugsmo, kadangi tai, ką patyrė, tikriausiai išliks atminty visą gyvenimą, bet vis dėlto, norėjosi kiek kitokios pabaigos..

Filmas vertas žiūrėjimo. 7/10

Rež.: Juan Antonio Bayona, vaidina: Naomi Watts, Ewan McGregor, 2012 m., Ispanija, 114 min

379> Haywire / Melori Kein. Prarasta kontrolė

Dažniausiai būnu arba nusprendusi, kokį filmą žiūrėsiu, arba nusprendusi, kad noriu kažką pažiūrėti, ilgai ilgai ieškau tokio, kuris tiktų būtent tai dienai. O šį kartą buvo trečiasis variantas: nežinojau ką žiūrėti, bet įsijungusi vieną puslapį nusprendžiau pažiūrėti vieną iš pirmųjų akiratyje atsidūrusių filmų.

Filmas pasakoja apie samdomą specialiųjų tarnybų agentę Melori Kein. Išvadavusi įkaitą Barselonoje, Melori vyksta atlikti specialiosios operacijos į Dubliną. Tačiau operacija klostosi ne taip, kaip buvo planuota ir netrukus Melori įsitikina, kad specialiosios tarnybos ją išdavė.

Nesu veiksmo filmų mėgėjų, bet matyt kaip ir daugelį, taip ir mane patraukė gausus mėgstamų (ar šiaip gerų) aktorių būrys. Bet užteko keturių pirmų minučių, kad ateitų mintis: kodėl aš tai žiūriu? Būna tikrai neblogų trilerių, kuriuos visai maloniai sužiūriu, bet šitame nemačiau nieko gero, vienu metu net sukau filmą atgal, nes maniau, kad kažką praleidau, tačiau pasirodė, kad ne, kol bandžiau suvokti, kas ten vyksta, truputį nuobodžiavau, muštynės kėlė juoką, galop atsiradus normalesniam siužetui pasidarė visai įdomu, tada ,,bum“- netikėtas posūkis (tiesiog nesitikėjau, kad tai įvyks), na, o po to vėl kažkokia makalynė, kuo toliau, tuo viskas prasčiau, neįdomiau.. Vėlgi, surinkta krūva gerų aktorių, bet tai tikrai nereiškia, kad pats filmas- vertas žiūrėjimo..

4/10

Rež.: Steven Soderbergh, vaidina: Gina Carano, Channing Tatum, Antonio Banderas, Ewan McGregor, Michael Fassbender,2011 m.,  JAV, Airija, 93 min

243> Salmon Fishing in the Yemen / Tai nutiko Jemene

Pamenu, kai pirmą kartą pamačiau, kad bus toks filmas (nepamenu kaip, gal žiūrėdama kažkurio ,,profilį“ imdb puslapyje, o gal tam pačiam puslapyje reklamuojamą filmo trailer’į), supratau, kad tikrai žiūrėsiu jį. Apie žvejybą ničnieko nenusimanau, bet labai mėgstu pagr. aktorius Emily Blunt ir Ewan McGregor. Tai ir paskatino pažiūrėti. Na, ir online saituose jis pasirodė vos prieš keletą dienų, tai nieko nelaukusi aš jį ir pažiūrėjau.

Žaisminga ir romantiška britų humoro komedija apie vienišą žvejybos ekspertą, kuris gauna netikėtą pasiūlymą kardinaliai pakeisti nelaimingą gyvenimą, jeigu sugebės įvykdyti neįmanomą misiją ir užveisti lašišas kaitrioje Jemeno dykumoje…

Beje, šio filmo režisierius yra Lasse Hallström. Esu mačiusi ne vieną jo filmą, nors tie visi kartai buvo atsitiktiniai, tikrai nežiūrėjau dėl to, kad tai jo filmas. Be šio esu mačiusi keturis jo filmus ir tik vienas man nepatiko- Dear John, o kiti buvo tikrai įdomūs. Dabar galvoju, ar pastebėjau kokį išsiskiriantį jo bruožą filmuose. Bent jau kelis žiūrėdama jaučiau jaukumo jausmą, tiesiog atrodo, kad viskas gan paprasta ir siužetai lyg ir neypatingi, bet sugeba prasiskverbti ir šypsotis/liūdėti kartu su personažais.

Toks pat ir šis filmas. Rodos, viskas paprasta: visas tas lašišų užveisimo reikalas ir lyg ir beužsimezganti meilės linija. Bet personažai, jų charakteriai ir pašnekesiai- visa tai pagerina bendrą vaizdą. Patiko Ewan McGregor personažas. Toks.. Net nemoku apsakyti. Labai labai mielas ir fainas. Šeichas nustebino, nesitikėjau, kad jis bus toks šiltas ir malonus žmogus. Harieta irgi savų išskirtinumų turintis žmogus. Ką jau kalbėti apie Patriciją, kuri man labai priminė Sue iš serialo Glee. Tip top savo charakteriais. Tai ką čia ir be kalbėti- visi personažai man patiko.

Daug gamtos, dykumos vaizdų. Bent jau man dykuma asocijuojasi su lėtumu, o toks ir pats filmas. Viskas vyksta pakankamai lėtai, net ir Harietos bei daktaro Alfredo draugystė vystėsi palengva. Bet visa tai tiko šiam filmui..

Tiesa, tik nereikia tikėtis kažkokio šedevro, nes po to galite ir nusivilti. Bet kai norėsis ko nors lengvo, su subtiliu britišku humoru, tikrai patariu pabandyti pažiūrėti.

7/10

Rež.: Lasse Hallström, vaidina: Ewan McGregor, Emily Blunt, Amr Waked, 2011 m., Didžioji Britanija, 107 min

229> I Love You Phillip Morris / Myliu tave, Filipai Morisai!

Styvenas Raselas – policininkas iš Teksaso. Jis laimingai vedęs ir gyvena pavyzdingą amerikiečio gyvenimą. Jo gyvenimą temdo tik tai, kad jis nežino, kas jo motina. Mat ji paliko Styveną dar kūdikystėje ir jis užaugo nežinodamas, kas tikrieji jo tėvai. Tiesa, dar viena paslaptis – tik ši paslaptis paties Styveno – jis gėjus. Ilgai lauktas susitikimas su motina, deja,
neatnešė Styvenui išsvajotojo išganymo – motina jį atstumia.  Tai sukrečia jį iki sielos gelmių ir
policininkas nusprendžia, kad atėjo metas pradėti gyvenimą iš naujo.

Labai mėgstu Ewaną McGregorą (kaip keista buvo matyti jį blondiną 😀 ), Jim Carrey irgi visai patinka komedijose (kitokio žanro filmų su juo kol kas neteko matyti). Pats siužetas atrodė visai įdomus, kadangi nesibaidau gėjų istorijų. Na, ir maniau, kad bus lengvas, linksmas filmas.. Tačiau man jis pasirodė labai nuobodus. Taip neįtraukė, kad net po pusės išjungiau ir kitą pusę vos ne vos prisiverčiau pažiūrėti kitą dieną.. Ewanas šiame filme tikrai gerai atrodo ir vaidina įtikinamai, gal kiek daugiau vaidybos pasigedau iš J. Carrey.. Na, nesužavėjo jis manęs, o gal taip buvo todėl, kad nepatiko man ir jo vaidinamas personažas?.

Pats siužetas gan monotoniškas: kalėjimas-laisvė-kalėjimas-laisvė ir t.t. Ką galiu pasakyti apie Styveną, tai jis beprotiškai drąsus ir protingas žmogus. Na, juk ne kiekvienas tiek visko prigalvotų ir tiek kartų išsisuktų?

Kulminacija tikrai nustebino, nesitikėjau tokios. Ir ji tikrai pagyvino visą filmą.

Bet, kaip minėjau, nelabai man jis patiko, žiūrėjau ir galvojau, kada gi jis baigsis..

Tikiuosi, kad kitas filmas, kurį žiūrėsiu, bus žymiai geresnis, nes jau keli iš eilės pasitaiko kažkokie vidutiniai..

4/10

Rež.: Glenn Ficarra, John Requa, vaidina: Jim Carrey, Ewan McGregor, Leslie Mann, Rodrigo Santoro, 2009 m., JAV, Prancūzija, 102 min

167> Velvet Goldmine / Auksinė prajaja

Kaip seniai norėjau pamatyti šį filmą! Ir štai, jis pagaliau peržiūrėtas.

Britų žurnalistas Arturas Stuardas, dirbantis Niujorko dienraštyje, gauna užduotį parašyti straipsnį apie glemroko žvaigždės Briano Slade‘o gyvenimą. Dėl nevaržomo atvirumo scenoje 1971-aisiais Slade‘as savo gerbėjus varė iš proto. Jo muzika kaip ir dainų tekstai buvo drąsūs, aistringi, o laikysena – seksualiai provokuojanti. Naujasis muzikos dievaitis tapo neribotos laisvės šaukliu. Tačiau tai Slade‘ą ir sunaikina. Todėl jis imituoja pasikėsinimą.

Kas būtent mane sudomino? Gal skamba banaliai, bet šį filmą užsinorėjau pamatyti būtent dėl pagrindinių aktorių: Ewan McGregor, Christian Bale ir Jonathan Rhys Meyers (na, jis man ne itin patinka, labiau jo balsas, kurio šiame filme tikrai nemažai). Po to jau atkreipiau dėmesio į žanrą (muzikinis) ir tuomet jau supratau, kad jį turiu būtinai pamatyti.

Filmas nėra biografinis, bet kai kurie veikėjai primena to laikmečio dievukus (kurių pati nepažįstu, tai sužinojau iš kitų šaltinių). Veiksmas sukasi apie Brianą Sleidą (J.R. Meyers) ir Kurtą Vaildą (E. McGregor) – dvi to laikmečio žvaigždes, jų pakilimus ir nuopuolius. Daug muzikos (muzikos takelis tikrai geras!), kurie maišosi su prisiminimais, be abejo, kas dominuoja tokio laikmečio filmuose, daug sekso. Jau pats Brianas Sleidas greitai prisipažįsta, kad jam patinka ir vyrai, ir moterys ir kad koks skirtumas, ką mylėti. Scenos drabužiai ir makiažas ne vieną šokiravo tuo laiku, o pats atlikėjas priminė transvestitą (prisipažinsiu, man pačiai ne itin patinka, kai vyrukai būna padažyti, net nesvarbu, kad ,,tokia mada“ ar ,,toks stilius“… ). Tuo tarpu Kurtas Vaildas- kiek kitoks, jo muzika irgi kiek skiriasi nuo Sleido, bet turi šarmo nemažiau (ir netgi daugiau). Tik jei nebūčiau žinojusi, kad čia vaidina E. McGregor, kažin ar būčiau jį atpažinusi šiame filme, o jei ir būčiau, tai tikrai ne nuo pat pradžiū. Jis tikrai nepanašus į dabartinį Ewaną. Arba tiesiog per mažai filmų su juo mačiau. Bet kuriuo atveju, jis čia pasirodė tiesiog puikiai! Kalbant apie Ch. Bale ir personažą, kurį jis vaidino, tai kažkokio ,,vau“ nebuvo, o tai matyt buvo todėl, kad esu mačiusi filmų, kur jo vaidyba buvo ypatingai gera. Nors išvaizdos pokyčiai įdomūs 😀

Siužetas visai neblogas, mėgstu aš tokius filmus, bet pastebėjau, kad kelissyk užsigalvojau visai apie ką kitą, vietomis buvo nuobodoka… Bet žiūrėti visai verta. Vien dėl muzikos!

Rašau 7/10

Filmas nominuotas Oskarui.

Rež.: Todd Haynes, vaidina: Ewan McGregor, Jonathan Rhys Meyers, Christian Bale, Toni Collette, 1998 m., JAV, Didžioji Britanija, anglų k., 124 min