956> Justice League / Teisingumo lyga (2017)

Rež.: Zack Snyder
Vaidina: Ben Affleck, Gal Gadot, Jason Momoa, Henry Cavill, Amy Adams, Ezra Miller
2017 m., JAV, Didžioji Britanija, Kanada,
Žanras: veiksmo, nuotykių, fantastinis, mokslinė fantastika, 120 min
imdb nuoroda čia.

Žiūrėtas kino teatre berods pačią pirmą dieną, kai tik pasirodė. Pasirodžiusios pirmosios apžvalgos internete nežadėjo nieko gero, bet čia buvo tas atvejis, kai nebuvo minties keisti sprendimą ir vietoj šio apsilankyti kuriame kitame. Išėjome po peržiūros nusivylusios, bet bent nebuvo taip blogai, kaip žiūrint prieš filmą rodomus anonsus, kuriuose – lietuvių kurtos komedijos. Jei anonsai visiškai nejuokingi, tai kokio prastumo patys filmai? Nes Justice League vietomis bent jau ,,pramušdavo“.

Briusas Veinas, a.k.a. Betmenas, pasiryžta surinkti grupę ypatingų galių turinčių bendražygių, kurie pagelbėtų jam stoti prieš didelį priešą ir jį nugalėti. Jam gelbsti žavioji Wonder woman Diana. Taip susipažįstame su the Flash, Aquaman ir Cyborg (nesinori man kažkaip rašyti vertimų).

Pradžioje, kai skamba gražus coveris (Sigrid – Everybody Knows), sėdėjau ir kone kaifavau, kažkaip toji vieta man kone tobula pasirodė. Bet po to pusę filmo sėdėjome ir galvojome, koks velnias čia vyksta, nes atrodė visiškas chaosas, kai kūrėjai užsimojo parodyti visko tiek daug, kad galiausiai liko krūva pavienių ir tarpusavyje nesusijusių scenų, kur kažkas su kažkuo kovoja, kažkieno ,,pradžios“ istorija, kažkur kažkas vyksta, bet nors menkiausio vientisumo nė su žiburiu negalima rasti. Visko per daug.

Kadangi nebuvau mačiusi ankstesnio filmo, kuriame jau pasirodė B. Affleck Betmeno vaidmeny, čia galėjau tik stebėtis, kokiu lopu tapo Betmenas šioje versijoje (Nolano fanė forever aš, ką jau bepadarysi), bet tokia nuomonė buvo ne mano vienos. Jis buvo neretai nenaudingas, nežinia ką veikiantis personažas, ką jau bekalbėti apie išvaizdą, kuri visai nepanaši į kovotojo, labiau jau – į daug privalgiusio pasenusio, į pensiją išėjusio buvusio kovotojo. Apie Cyborg pasakyti nelabai ką turiu – nors ir svarbus veikėjas, turėjo nemenkai įtakos kovojant, bet paprasčiausiai neįsimintinas. Wonder woman tik darsyk galiu pasidžiaugti (kadangi jau esu aprašinėjusi tik jai skirtą filmą), tikrai nuostabi moteris – ir protinga, ir karinga, ir daug nuveikianti. Aquaman įsiminė labiausiai dėl ,,atsipūtimo“ – atrodė, kad jis visą laiką mėgaujasi tuo, ką daro, na, o the Flash tapo priežastimi, palengvinusia šio chaotiško ir visai neįtraukiančio savo siužetu filmo žiūrėjimą. Ezra Miller eilinį sykį parodė savo talentą natūraliai įkūnyti bet kokį vaidmenį, o ir pats charakteris sukurtas neprastai, humoras, susijęs būtent su šiuo veikėju, būdavo vietoje ir laiku, toks smagiai išsiskiriantis iš visos rimtosios komandos. Tiesa, kalbant apie humorą – vietomis jis būdavo neįtikėtinai perspaustas, net kildavo klausimas, ar parodiją jie čia kažkokią daro, ar rimtai nesupranta, kiek smarkiai į šoną nueina su savo humoru. Liūdna ir dėl blogiuko – aš dabar net nebepamenu, kaip jis atrodė, filmo metu susidomėjimo irgi nekėlė jokio. Tiesa, Supermenas. Kažkaip net ir džiaugiuosi, kad su juo mano keliai iki šiol prasilenkdavo – kaip personažas labai jau erzinantis pasirodė, kad ir mažai jo tebuvo šiame filme.

Kažkaip labai jau nieko gero, daugiau nei 3/10 net nekilo ranka rašyti.

373> The Perks of Being a Wallflower / Atskalūno laiškai

Iš tikrųjų mane kiek stebino (ir visgi tebestebina) toks aukštas imdb balas (8,2/10 from 63 286 users), be to, girdėjau tikrai gan neblogų atsiliepimų iš pažįstamų žmonių, internetinėje erdvėje taip pat tokį ne vieną skaičiau, tad visa tai mane ir paskatino labai neatidėlioti šio filmo peržiūros. Filmas paaugliškas, pastatytas pagal Stephen Chbosky (jis yra ir filmo režisierius) knygą ,,Atskalūno laiškai“, kuri Lietuvoje išleista ,,Beveik suaugę“ serijoje. Šią knygą skaičiau, bet tai buvo jau senokai ir, nors paliko gan gerą įspūdį, bet nieko neprisiminiau išskyrus tai, kad pagr. veikėjas rašė laiškus. Dabar pagalvojau, kad būtų įdomu perskaityti ją dar kartą, nors bijau, kad gali būti ir atvirkštinis variantas: visgi kas patiko prieš keletą metų (o prabėgo kokie penkeri metai tai tikrai), nebūtinai patiks dabar..

Filmas pasakoja apie intravertą Čarlį, kuris ateina į naują mokyklą. Čia jo draugais tampa du abiturientai: Patrikas ir Sem.

Na, o pradėti, manau, reiktų nuo pačios savokos intravertas, jei kartais dar kas nėra su ja susidūrę. Žmonės yra skirstomi į ekstravertus (komunikabilius, mėgstančius būti masėje, žmonių būryje, garsiai išreiškia savo jausmus, nuotaikas ir t.t.) ir intravertus (užsidariusius savyje, mėgstančius pabūti vienumoje, dažniausiai turi vos kelis draugus (ar nė vieno), nemėgstančius didelių susibūrimų, neišreiškiantys labai stipriai savo jausmų). Taigi, būtent antrojo tipo žmogus Čarlis ir yra. Vėliau išaiškės, kad prie sunkaus bendravimo su aplinkiniais yra prisidėję ir kai kurie praeities įvykiai. Tačiau apie tai užsimenama tik po truputį, fragmentais, kol galiausiai kulminacinis taškas pasiekiamas taip, kad man net akys sudrėko. Liūdni tokie dalykai.. Tačiau kiek žmonių, tiek ir problemų, pasirodo, kad ir po švytinčiais Sem ir Patriko veidais slepiasi gilūs skausmingi randai, kuriuos taip norima paslėpti, bet tai tiesiog neįmanoma.. Nenuobodus, stilingas, su puikia muzika, be lėkštų juokelių, tiesiog nuoširdus ir paprastas..

Kalbant apie aktorius, tai man nelabai patiko Emma Watson. Neklauskite kodėl, bet man kone viso filmo metu man ji atrodė kažkokia nenatūrali.. Nors pasirodymas šokių aikštelėje su partneriu Ezra Miller buvo pakankamai įspūdingas. Logan Lerman pasirodė pakankamai mielas ir tikrai tiko šiam vaidmeniui, bet visgi šio filmo ,,žvaigžde“ man tapo Ezra. Jau buvau mačiusi su juo puikųjį We Need To Talk About Kevin, o tai manau buvo tikrai gerai, nes tik dar labiau pasimatė jo talentas vaidinti įvairius personažus: tiek teigiamus, tiek neigiamus. Energija iš jo tiesiog trykšte tryško, neįmanoma atitraukti nuo jo vaidinamo personažo akių. Matyt paminėti turiu, kad čia vaidina ir Nina Dobrev, gerai žinoma iš serialo The Vampire Diaries. Kokia buvo reakcija, kai pamačiau, kad ir ji čia vaidina? ,,O ne, tik ne ji“. Žinau, kvaila taip mąstyti, nes juk erzina mane tai jos vaidinama Elena seriale, o ne ji pati, bet čia gal panašiai kaip su twilight: pamatau Kristen Stewart ar Robert Pattinson ir iš karto suveikia atmetimo reakcija…

Visumoj, filmas, kurį būtina pažiūrėti kiekvienam paaugliui (ypač kad suvoktų, kad būti intravertu- nėra blogai, tuo labiau, kad intravertas niekuomet netaps visišku ekstravertu), bet taip pat, manau, turėtų visai patikti ir suaugusiems, vien dėl puikaus garso takelio, kuris jiems primintų jaunystę.

Pati parašysiu 7/10 (septynetas labai stiprus).

Rež.: Stephen Chbosky, vaidina: Logan Lerman, Dylan McDermott, Ezra Miller, Emma Watson, Nina Dobrev, Melanie Lynskey, Tim Curry, Susan Sarandon, 2012 m., JAV, 103 min

230> We Need To Talk About Kevin / Mums reikia pasikalbėti apie Keviną

Tai filmas, apie kurį girdėjau tiek gerų komentarų, kad net neatrodė, kad turėčiau nusivilti. Ir tikrai nenusivyliau.

Eva stengiasi mylėti savo sūnų Keviną, nepaisydama jo skaudžių šnekų ir elgesio, kuris taip ir nesikeičia jam augant ir bręstant. Tačiau nei Eva, nei tuo labiau jos vyras nė nenumano, kas vieną dieną nutiks..

Pasakojamas rodomas nenuosekliai. Rodomi vaizdai iš dabartinio Evos gyvenimo, tuomet grįžtama į praeitį, tuomet vėl į dabartį ir t.t. Dar karts nuo karto viskas paįvairinama keistais vaizdiniais. Toks rodymo būdas šiam filmui labai tinka. Muzikinis takelis irgi čia puikiai įsipaišė. Lėtas, su mažai dialogų ir mažai veiksmo filmas patiks gal ir ne kiekvienam. Skaičiau komentarų, kad kai kurie išjungia jau po penkiolikos minučių, nes jis jiems pasirodo pernelyg nuobodus.. O man net tokia mintis nebuvo atėjusi. Rodos, viskas yra taip, kaip ir turi būti. Nieko visiškai man netrūko šiame filme. Viskas atidirbta iki paskutinės detalės. Atmosfera sukurta idealiai. Na, ir žinoma, aktoriai- puikūs..

Siužetas.. Emociškai sunkus. Sudėtinga būtų įsivaizduoti save Evos vietoje. Nežinau, kaip elgčiausi jos vietoje. Mano nuomone, ji bandė viską, kas įmanoma. Ji bandė su juo šnekėtis, bandė jį prisijaukinti, priversti jį mylėti ją.. Ir ko tik dar ji nebandė. O jis jai nerodė nė menkiausio prielankumo, vien tik ironija, netgi šantažas.. Pastarasis dalykas mane šokiravo. Po perkūnais, juk jis buvo dar toks mažas.. Bet, na, gerai, sakykime, jis buvo dar mažas, taigi dar būtų galima jį pateisinti. Tačiau jis augo. bet elgesys nė kiek negerėjo..Siaubas turėti tokį vaiką. Ir juk tai vaikas, savas vaikas.. Ne koks daiktas, kad, jei nepatinka, išmestum. Tai gyvas žmogus, gimęs iš meilės.. Tai kodėl jis toks visiškai meilės nejaučiantis ir kenkti norintis padaras?.

Kaip ir kiekvienas žiūrovas, taip ir aš norėjau sužinoti priežastį: kodėl???? Galiu pasakyti, kad ji taip ir nebus ištarta. O taip norėjosi. Tačiau tas ore kybantis klausimas ir priverčia mus susimąstyti ir kelti savas versijas..

Dar ryškiai yra parodomas ne tik problematiškų vaikų auginimas, bet ir visuomenės požiūris į motinas, kurių vaikai nusikalsta. Kuo kalta ji, motina? Taip, nesakau, būna blogų motinų, būna blogų tėvų, bet argi jie visada kalti dėl to, kokie jų vaikai? Ar vaikai neturi pasirinkimo, kaip elgtis? Juk nėra taisyklės, kad iš asocialių šeimų išauga nusikaltėliai, o iš pavyzdinių- tik gerus darbus darantys ir gerovės visiems trokštantys žmonės.. Tik nuo pačio žmogaus priklauso, koks jis bus ir ką trokš pasiimti iš gyvenimo. Tad kodėl motina turi kentėti ir būti smerkiama lyg ji, o ne jos vaikas Tai padarė?.. Juk ji prarado viską, kas įmanoma..  Ją reiktų guosti, palaikyti..

Sukels daug minčių. Labai daug. Jei žiūrėsite kompanijoje, neabejoju, kad po to užvirs diskusija.. Nes pakalbėti tikrai yra apie ką.

9/10

Rež.: Lynne Ramsay, vaidina: Tilda Swinton, John C. Reilly, Ezra Miller, 2011 m., JAV, Didžioji Britanija, 112 min