464> Cidade de Deus / City of God / Dievo miestas

Taigi, šiandien pristatau tik neseniai baigtą peržiūrėti ,,Dievo miestą“, kuris tikriausiai ne vieno iš jūsų yra vadinamas ,,vienu geriausių kada nors matytų filmų“- taip, daug kam jis patinka. Teigiamai jį vertina ir kritikai: kino juosta buvo apdovanota visa krūva įvairiausių apdovanojimų bei nominuota keturioms Oskaro statulėlėms. Režisuotis šios juostos ėmėsi Katia Lund bei Fernando Meirelles- pastarasis gerai žinomas iš tokių filmų kaip  The Constant Gardener, Blindness ir 360.

Dievo miestas – tai Brazilijos sostinės Rio De Žaneiro skurdus priemiesčio rajonas. Jame užaugę Roketas ir Mažasis Ze pasirenka visiškai skirtingą gyvenimą, nors abu neišvengia kriminalinio pasaulio verpetų. Mažasis Ze – negailestingas žudikas ir gaujų lyderis. Baikštusis Roketas nežudo, bet jo ginklas – fotoaparatas.

Pačioje pradžioje rodomas kone komiškas vaizdelis: būrys paauglių vaikosi vištą, kuri visai nenori būti pagauta. Staiga po kojomis pasitaiko vietinis berniukas su fotoaparatu ant kaklo: gaujos vadas ragina jį pagauti vištą. Tuo tarpu iš priešingos pusės sustoja keli policijos automobiliai. Iš abiejų pusių- ginkluoti žmonės, o vaikinas svarsto, kaip teisingiausiai pasielgti šioje padėtyje. Tuomet viskas nusikelia į praeitį, kur po truputį dėliojama istorija apie Dievo mieste augančius vaikus, kurių kraujyje įaugę, kad šiame pasaulyje išgyvena tik stipriausieji. Vagystės, apiplėšimai, žmogžudystės- tai visiškai normalu, vos ne kiekvienas vaikas jau yra laikęs šautuvą rankoje ar netgi juo pasinaudojęs. Niekas neišduoda savų, todėl policininkai visuomet lieka nieko nepešę, nes neatsiranda nei vieno mačiusio, kas ką tik nutiko, kas buvo to nusikaltimo dalyviai ir pan., ką jau kalbėti apie tai, kad ši valdžios institucija yra korumpuota ir, jei tik bus iš anksto atitinkamai susitarta, vietoj tikrųjų žudikų bus pagauti (o tai neretai užsibaigia ir nužudymu) visiškai nekalti. Tai išties labai tikroviškai perteiktas gatvės gyvenimas: jokių perdėtai išpūstų scenų, jokių laimingų pabaigų (nors kai toks rajonas, laimingas esi vien todėl, kad tavęs dar niekas nenužudė), vienus nusikaltėlius keis kiti (ir kaip baisiai atrodo, kai visiški mažiai, kuriems dar reiktų nerūpestinga vaikyste džiaugtis, visus iš eilės pyškina..), ratas vargu, ar nustos kada suktis. Juk jie nemato jokio kito kelio: nusikaltimai- tai lengviausias kelias gauti pinigų. Tik vienas kitas išdrįsta pabėgti į ramesnę vietą, tik vienas kitas iš jų lanko mokyklą.

Filmas pastatytas remiantis tikrais įvykiais, t.y. pagal autobiografinę knygą. Įdomi detalė ta, kad kūrėjai jį statė ne Dievo miestu vadinamame rajone, o kaimyniniame- mat būtų buvę pernelyg pavojinga. Taip pat, kiek skaičiau, buvo surinkti žmonės tiesiog ,,iš gatvės“, o ne profesionalūs aktoriai, tačiau rezultato tai tikrai nepagadino.

Tai kino juosta, kurios kai kurios scenos tikrai ilgam neišsitrins iš atminties (pvz. man viena iš tokių yra, kai vienas iš veikėjų, dar visai berniukas, su didžiausiu džiugesiu veide (jo akys tiesiog švietė!) šaudė į kitus.).

8/10

Rež.: Kátia Lund, Fernando Meirelles, vaidina: Alexandre Rodrigues, Leandro Firmino, 2002 m., Brazilija, Prancūzija, portugalų k., 130 min

439> 360 / 360 laipsnių: meilės ir nuodėmių ratu

Fernando Meirelles ne vienas filmas yra puikiai žinomas visame pasaulyje: Blindness, The Constant Gardener, Cidade de Deus (pastarojo dar neteko matyti). ,,360“- ne pernelyg populiarus filmas, neskaitant to, kad jame vaidina nemažai gerai žinomų aktorių: Jude Law, Rachel Weisz, Anthony Hopkins, Ben Foster, nors asmeniškai man patiko ir kiti, kurie dar neįsitvirtinę kine.

Maži meilės nuotykiai yra pinami  į vieną aistringą ir jaudinančią 21 amžiaus meilės istoriją, kuri supančioja žmones iš skirtingų pasaulio kampelių. Prasidėdamas Vienoje, tinklas apraizgo Paryžių, Londoną, Bratislavą, Rio, Denverį ir Fyniksą.

Jungiamos ne tik skirtingos šalys, miestai, bet ir skirtingi žmonės: toje pačioje istorijoje savo vietą randa ir prostitutės, ir verslininkai, kažkas bėga nuo išdavusio vaikino, kažkas puoselėja viltį, kad suras dukrą ar pagaliau pradės naują gyvenimą… Nors naujo, kitokio gyvenimo trokšta kone visi personažai. Ir jie visi įdomūs, nors apie jų gyvenimus iš tiek, kiek parodo, galima mažai spręsti, bet iš kitos pusės atrodo, kad visiškai supranti juos ir taip ir norisi kai kuriuos stumtelti, kad pagaliau pakeistų savo gyvenimą, kad pagaliau pasijaustų laimingi. Nėra čia jokios kulminacijos, viskas vyksta ramiai, nei per daug greitai, nei per lėtai, ir visai nesinori, kad filmas baigtųsi, o pasirodžius titrams kažkaip net gaila pasidaro, nes norisi sužinoti: o kas toliau? Man pačiai labiausiai patiko paskutinis pusvalandis, nors ir iki tol rodytos istorijos vertos dėmesio.

Filmas, tikiu, patiks ne kiekvienam. Man jis kad ir ne šedevras, bet mielas, šiltas ir paprastas filmas, kurį nesiraukydama pažiūrėčiau ir dar sykį. Ir tikiu, kad tik dar labiau pagerėtų nuomonė.

7/10

Rež.: Fernando Meirelles, vaidina: Jude Law, Rachel Weisz, Ben Foster, Anthony Hopkins, 2011 m., Didžioji Britanija, Austrija, Prancūzija, Brazilija, 110 min

399> The Constant Gardener / Ištikimasis sodininkas

Jau labai ilgai norėjau pamatyti šį filmą, už kurį Rachel Weisz laimėjo Oskarą, o filmas buvo nominuotas dar trims. Noras dar labiau padidėjo, kai kažkada ne per seniausiai į rankas pakliuvo Intelligent Life numeris, kuriame buvo didžiulis straipsnis apie kitą pagr. aktorių, vaidinantį šiame filme, Ralph Fiennes bei įdomiausius jo vaidmenis. Tačiau pernelyg nesigilinau, apie ką filmas yra, tikėjausi paprastos, gražios, bet ne banalios meilės istorijos, galbūt kažko panašaus į The Painted Veil. Tačiau vos prasidėjus pamačiau, kad čia viskas daug sudėtingiau ir sunkiau: Džastinas išleidžia žmoną su jos pagalbininku į kelionę, o vos po kelių dienų sužino, kad ji rasta nužudyta. Norėdamas sužinoti priežastis, dėl kurių ją ištiko tokia lemtis, vyriškis ima painiotis į paslaptingą žmonos pradėtą tyrimą..

Iš dalies atspėjau spėdama, kad tai bus kažkas panašaus į The Painted Veil, kadangi vizualiai filmas labai gerai žiūrisi, didžioji dalis veiksmo vyksta Afrikoje, todėl išvysti galima tik šiam žemynui būdingų vaizdų. Tikroviškai rodomas afrikiečių gyvenimas, ypač įsiminė vaikai, kurie lekia prie automobilio ir prašo pinigų, nes žino, kad baltieji būna dosnūs (arba tiesiog jų turi, kitaip nei vietiniai). Tačiau taip pat daugiausiai dėmesio skiriama tam, kaip baltieji išnaudoja vietinius, viską slėpdami po geraširdiškumo kauke. Ir žinot, žiūrint visai nesunku tuo patikėti, nes ko tik nepadaro žmogus dėl pinigų, o išnaudoti juk ir yra lengviausia pažeidžiamiausius, tuos, kurie tikrai niekam nepasiskųs, ką jau ten pasiskųs, jei net nežino, kas čia tokio blogo.. Ir prieš visą korupciją stoja žavioji Džastino žmona, kuri padedama dar keleto kitų, prijaučiančių jos veiklai, pradeda aiškintis, kaip viskas iš tiesų yra ir taip tampa persekiojama, ji nė nežino, kad niekuo iš aplinkos nebegali pasitikėti, nes rezgama vis daugiau pinklių, kaip sustabdyti jos veiklą.. Ir Džastinas, pradėjęs gilintis į visa tai, pats greitai pamato, kad pasitraukti be pasekmių bus neįtikėtinai sunku..

Kaip ir minėjau, gražus filmas, be galo liūdnas, nors ašaros neišspaudžia (na, nebent ten pačioje pabaigoje kažkiek grauduliuką pajaučiau), tačiau ne kartą priverčia pajausti pyktį dėl visos neteisybės, kurios šis pasaulis pilnas..

8/10

Rež.: Fernando Meirelles, vaidina: Ralph Fiennes, Rachel Weisz, Bill Nighy, 2005 m., JAV, Didžioji Britanija, Kinija, Vokietija, 129 min

210> Blindness / Aklumas

Jose Saramago knygą ,,Aklumas“ skaičiau gal prieš trejus metus. Ji man labai patiko ir vis dar yra viena geriausių knygų, kurias esu skaičiusi. Tačiau tik šiandien įsijungiau šios knygos ekranizaciją.

Mieste kyla pandemija, kuri pavadinama baltuoju aklumu. Žmonės ima apakti. Valdžia nusprendžia izoliuoti apsirgusiuosius ir visus išveža į tam paskirtą ligoninę. Ligoninė pajuosta didžiule tvora, o ją saugo apsauginiai. Tarp visų aklųjų yra viena moteris- gydytojo žmona, kuri kažkokiu būdu išvengia šio apsirgimo. Ji tampa visų ,,akimis“ ir prižiūri savo palatos žmones.

Iš vienos pusės, banalu yra tai, kad atsiranda vienas žmogus, kuris už kitus yra pranašesnis. Bet iš kitos pusės, tai yra naudinga, nes įmanoma įsivaizduoti, kas būtų su vienos palatos gyventojais, jei jos nebūtų (tai parodo kitų palatų veikėjai). Dar, kalbant apie banalius dalykus, tai tokia gali pasirodyti ir pabaiga. Bet man ji buvo tokia paprasta ir graži, be kažkokios didelės pompastikos.

Nors knyga skaityta senokai, bet visgi negaliu neprisikabinti prie kai kurių dalykų. Visų pirma, filmas yra kiek per ilgas. O numanau, kad taip nebūtų pasirodę, jei daugiau dėmesio būtų skirta vieniems dalykams, o mažiau- kitiems. Sugyvulėjimui, visiškam saiko, estetiškumo, gerų manierų, vilties praradimui skirta ne tiek ir daug, o tai, mano nuomone, šioje istorijoje ir yra svarbiausia. Todėl galėjo kiek patrumpinti ,,antrąją dalį“ (po gaisro). Dar užkliuvo tai, kad per mažai skirta scenai bažnyčioje, iš knygos man ji labai įstrigo. Tačiau turiu pasakyti, kad visa ta aplinka bažnyčioje buvo tokia, kokią ir įsivaizdavau skaitydama, net žiūrint atrodė, kad filmą jau esu mačiusi (bet to tikrai nebuvo). Ir ne tik bažnyčia, bet ir ligoninė, jos keitimasis bėgant laikui atrodė būtent taip, kaip įsivaizdavau.

Tačiau, kaip ir minėjau, buvo suteikiama daugiau dėmesio ne tam, kam turėjo. Žinoma, kai kurios scenos parodė, kaip galima nusiristi, kai prarandamas vienas svarbiausių gebėjimų ir nėra kitų, kurie gali pasirūpinti, nes ir jie lygiai toje pačioje padėtyje. Bet knygoje viskas kitaip, viskas smulkiau, visko daugiau.. Nebuvo tokio jausmo, koks buvo skaitant knygą, mane labiau įtikino tik toji japonų pora, jų vaidyba tai tiesiog puiki.

Bet šiaip jau filmas vertas žiūrėjimo, ypač, jei mėgstate filmus apie visokias apokalipses, tai šis turi būti būtinai pamatytas.

6/10

Rež.: Fernando Meirelles, vaidina: Mark Ruffalo, Julianne Moore, Gael García Bernal, 2008 m., Kanada, Brazilija, Japonija, anglų k., 121 min