864> Harvie Krumpet (2003)

Rež.: Adam Elliot
Įgarsina: Geoffrey Rush, Kamahl, John Flaus
2003 m., Australija, 23 min
Žanras: trumpametražė animacinė komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Mary and Max režisieriaus trumpametražis darbas, laimėjęs Oskarą kaip geriausias trumpametražis animacinis filmas, jau nekalbant apie kitus 19 laimėjimų, pasakoja istoriją apie Harvie Krumpet, kuris turi Tureto sindromą, o šalia to jį visą gyvenimą persekioja nesėkmės.

Stilistika panaši į jau minėto Mary and Max: juodasis humoras, ironija, tragiškumas šalia juokingų situacijų. Per maždaug 20 minučių parodoma visa Harvio gyvenimo istorija, kuri atrodo netgi realistiškai: juk tikriausiai kiekvieno iš mūsų gyvenimas iš šono atrodytų tragikomiškas. Tiesa, Harviui nesiseka labiau nei kai kuriems, neskaitant to, kad nepaisant įvairiausių nutikimų jis vis išlieka gyvas. O gyventi – vadinasi išgyventi visas blogybes, kurias paruošė gyvenimas ateity. Ir išgyventi su tomis blogybėmis susijusias emocijas bei mintis. Kaip ir Mary and Max, taip ir čia užkabinama savižudybės tema, vienatvės jausmas.

Piešinukai gražūs, ne tokie pūkuoti kaip Disney filmuose, tačiau kažkaip prie tematikos būtent šie ir tinka savo koloritu, išskirtinumu nuo eilinių animacinių. Trumpa trukmė – ne minusas, nes atrodė, kad visiškai pakanka turimo laiko visai istorijai išdėstyti ir pateikti viską, ką norėta. Muzikinis takelis nepraslydo pro ausis, tad ir čia dedu pliusą. Aktualios temos, tragikomiškumas, įgarsinimas – vėlgi labai kabinėtis nėra kaip. Visgi patiko kiek mažiau nei Mary and Max.

8/10

Žemiau – visas filmukas.

844> Intolerable Cruelty / Nepakenčiamas žiaurumas (2003)

Rež.: Joel Coen, Ethan Coen
Vaidina: George Clooney, Catherine Zeta-Jones, Billy Bob Thornton, Geoffrey Rush
2003 m., JAV, 100 min
Žanras: kriminalinė, romantinė komedija
imdb nuoroda čia.
Ji – žavi moteris, ištekėjusi už vyro ir pagavusi jį apgaudinėjant ją su kita, trokšta ne tik skyrybų, bet ir dalies jo turto. Jis – advokatas, turintis puikią karjerą, tačiau nebejaučiantis malonumo tam, ką daro. Sutikęs ją, kaip savo kliento žmoną, jis suvokia, kad prieš jį – tikra manipuliuotoja, kuri viską apskaičiuoja prieš ko nors imdamasi. Netrukus jis suvokia jaučiąs jai simpatiją, tačiau tegali stebėti, kaip ji siekia dar vieną turtuolį apvynioti aplink pirštą.
Šis filmas kažkada užkliuvo man vien todėl, kad jo režisieriai – garsieji broliai Coen’ai. Nors su jais mano ,,draugystė“ nepastovi, tačiau buvo smalsu pamatyti dar vieną jų režisuotą filmą. Deja, tačiau ir šiai kino juostai mano asmeniniame ,,sąraše“ bus lemta prisidėti prie krūvos tų, kurių antrąsyk tikrai nebežiūrėčiau.
Pradėti vertėtų nuo pliusų. Kaip komedija, šis filmas neblogas. Yra išties nemažai juokingų scenų bei dialogų – kai kur lengvai perspausta, bet būtent tiek, kad vis dar išliktų juokinga. Nors pastebėjau, kad G. Clooney – vienas tų aktorių, kurių vengiu (na būna juk, kai nežinia iš kur tokia tarsi antipatija atsiranda), tačiau šiam vaidmeniui jis puikiai tiko. Toks savimi pasitikintis, senatvės ir vienatvės bijantis, savo išvaizdą prisižiūrintis, šarmingas vyrukas. Catherine Zeta-Jones, kaip visuomet, žavinga, na, o Geoffrey Rush eilinį sykį parodė, kad ką jau ką, o talentą turi. Smagu buvo žiūrėti į jo vaidinamą personažą. Atmosfera filme sukurta tinkamai – spindinti prabanga, elegantiški kostiumai, turtai, kurie nesuteikia žmonėms, kurie juos turi, džiaugsmo. Ir šiokia tokia didaktinė pamokėlė – kai esi vienišas ir neturi artimo žmogaus, kuris tave palaikytų net ir juodžiausiomis akimirkomis, visi turtai tampa beverčiai. Vos nepamiršau pabaigos – tiksliau ne to, kaip viskas užsibaigė abiems pagrindiniams veikėjams,  o maždaug paskutinių 20 min, kurios buvo išties linksmos, nutrūktgalviškos ir kelioms akimirkoms padėjo užmiršti, kaip viskas blogyn ėjo nuo pradžių.
Kas nepatiko? Nepaisant to, kad trukmė nėra itin ilga, greičiau jau vidutinė, žiūrint kuo toliau, tuo labiau ėmė atrodyti, kad filmas ištęstas, darėsi nuobodu. Siužetas nuspėjamas nuo pat pradžių, o ir nereikia labai sukti galvos, kad suvoktum, kur viskas pasisuks, kad tam tikri siužeto vingiai ilgai nesitęs, nes dar nemažai laiko likę iki pabaigos, o ką jau kalbėti apie pabaigą – rimtai? Po tokios puikios kulminacinės dalies užbaigti tokia standartine nata? Rimtai?
6/10

810> Lantana / Išsikerojimas (2001)

Rež.: Ray Lawrence
Vaidina: Anthony LaPaglia, Geoffrey Rush, Barbara Hershey
2001 m., Vokietija, Australija, 121 min
Žanras: mistinė drama
imdb nuoroda čia.

Pradžioje trumpai parodomas krūmuose įsipainiojęs negyvos moters kūnas. Tuomet pereinama prie keturių porų gyvenimo, nė neužsimenant apie pirmąją sceną. Dėl to nori nenori imi galvoti, kad nužudytoji – viena iš veikėjų, kuri kol kas rodoma gyva. Kas ji? Ir kas jai nutiko? – tokie klausimai kilo didžiąją dalį filmo, kol pagaliau išaiškėjo jos tapatybė (aišku, gal būčiau ,,išrišusi“, jei susipažinusi su veikėjais būčiau atsukusi filmą atgal ir gerai įsižiūrėjusi, bet to visai nesinorėjo).

Siužetas įsivažiuoja lėtai. Pirmąjį pusvalandį jau buvau netekus vilties, kad pagaliau kažkas dar pasikeis. Nuobodūs žmonės. Liūdni žmonės. Nesėkmingos santuokos, neištikimybė. Nežymios sąsajos vienų su kitais. Spėlionės. Tačiau vienu momentu kažkaip apsivertė viskas aukštyn kojom. Pasidarė įdomus kiekvienas (ar beveik) veikėjas, jo sąsajos su kitais. Tas išorinis fasadas, po kuriuo slepiasi tiek daug. Ir kas dedasi viduje nežino net pats artimiausias žmogus – sutuoktinis. Lyg ir atšalę santykiai, lyg ir aišku, kad daugiau taip tęstis nebegali, bet tuo pačiu nekyla ranka kažko imtis, kad situacija keistųsi. Nekyla noras kalbėtis. Ne vienas veikėjas atkreipia dėmesį: mes net nebesikalbame. Kai nebėra santykio, kalbų, atsiranda nepasitikėjimas, baimės, nuojautos, kaltinimai ir spėlionės, kurios tik dar labiau apsunkina gyvenimą. Gelbėjam kitus, bet ar pagalvojam apie save, kad ir sau reikia pagalbos? Antroje filmo pusėje pagaliau išaiškėjus, kas būtent toji moteris, atsiranda šioks toks detektyvas, bet ir vėlgi – su spėlionėm, nuojautom, kurios ne visada pasitvirtina. Apskritai, ši siužetinė linija užsibaigia taip, kad taip ir lieka šis tas iki galo neaišku. Einant pabaigos link, daugėja sąsajų su kitais personažais, aiškėja, kas buvo tik išsigalvojimas, o kas – tiesa, daugėja sutapimų ir netikėtų susidūrimų. O svarbiausia – susidūrimas su savimi, su ta tiesa, kurios nesinorėjo taip ilgai pripažinti, bet pagaliau atsivėrė akys pasidarė aišku, ką reikia daryti. Nors žinoma, ne visiems pasiseks, nes gyvenime ir nebūna taip, kad visi laimingi.

Daugiasluoksnis, su mažai veiksmo filmas, kuris patiks psichologinių filmų apie santykius mėgėjams. Jei domina tik detektyvinė linija, siūlau negaišti laiko, nes jos tikrai mažai.

7/10

Tik neskaitykit absurdiškos anotacijos obuolys.lt svetainėje. Perskaičiau ir pagalvojau: ar ten rašantys anotacijas moka bent jau pagrindus anglų kalbos.

684> Quills / Skandalingoji plunksna

Rež.: Philip Kaufman
Vaidina: Geoffrey Rush, Kate Winslet, Joaquin Phoenix, Michael Caine, Stephen Moyer,
2000 m., JAV, Didžioji Britanija, Vokietija, 124 min
Žanras: Biografinė drama
imdb nuoroda čia.

Nė pati nežinau, kodėl nemažai laiko vis vengiau šio filmo. Galutinius taškus dėl to, ar tikrai man jį verta žiūrėti, sudėliojo ne tik puiki aktorių komanda, bet ir siužetas, kadangi pasakojama apie Markizą de Sadą, garsų rašytoją, kuris buvo uždarytas į psichiatrinę ligoninę, vadovaujamą kunigo, dėl savo ištvirkavimo ir rašomų erotinių knygų. Tačiau jo kūryba pereina ir pro akylai saugomą ligoninę, tad į ją atvyksta gydytojas, turintis itin griežtų gydymo metodų.

Pripažinsiu, pradžioje galvojau, kad pažiūrėsiu valandą ir eisiu miegoti, o užbaigsiu šiandien – taip paskutiniu metu tenka daryti gan dažnai, nes kažkoks miego trūkumas jaučiasi. Ir iš tikrųjų, pradžia ėjosi lėtai ir ne itin įdomiai, tačiau atėjus laikui, kai jau kaip ir turėjau išjungti, suvokiau, kad noriu visgi jį pažiūrėti visą per kartą. Intrigavo pabaiga, kadangi buvo sunku įsivaizduoti, kaip galėtų kino juosta baigtis, ypač, kai rodos, viskas einasi tik blogyn, o taip norėjosi nors trupučio šviesos. Spalvingi ir įdomūs personažai taip pat kėlė susidomėjimą. Geoffrey Rush išties nuostabiai padirbėjo, kad atskleistų savo vaidinamo veikėjo charakterį. Vos ne kiekviena scena su juo buvo įspūdinga, jis puikiai atskleidė veikėjo beprotiškumą, norą bet kokia kaina rašyti. Tad nenuostabu, kad ir Oskarui buvo nominuotas. Kate Winslet ir Joaquin Phoenix kad ir nebuvo tokie stiprūs ir įsimintini, tačiau vis vien paliko malonų įspūdį. Ypač pastarasis, kuriuo vis labiau žaviuosi.

Iš anotacijos galima suprasti, kad bus pošlybių, bet beveik visuomet jos visos pateiktos su žaviu humoru, estetikos taip pat netrūko. Tuo metu erotinėmis temomis kalbėti nebuvo priimtina, todėl tokie skaitiniai sudomindavo ypač jaunąsias kartas. Tačiau imperatorius ir Bažnyčia tam nepritarė, o bet tačiau, kaip pamatysite, tai tiesiog tragikomiškai pateiktas dviveidiškumas ir pinigų troškimas, kuris užgožia ir visus jų pačių skelbtus dorovės principus . Be kovos su rašytojo noru rašyti, taip pat dėmesys atkreipiamas į šiltus, tačiau tuo pat metu ir visiškai nekaltus ligoninės vadovo bei darbuotojos santykius.

Apie pabaigą galėčiau tikriausiai daug kalbėti, nes ten įvyko tiek visko daug, kad net baisu. Ir nesinori nė kiek užsiminti apie kurį nors siužetinį vingį, kad išliktumėte susidomėję, tačiau galiu pasakyti, kad, kaip ir dažniausiai, kai mane išties paliečia filmas, būna, emocijas sunkiai valdžiau ir buvo labai sunku, ir nė kiek nenorėjau, kad viskas baigtųsi būtent taip.

8/10

649> Frida / Frida

Na ką, laikas atsipūsti ir pažiūrėti ką nors, kam visokios nominacijos jau praeity. Frida (2002) – tai biografinė romantinė drama, pasakojanti apie garsios dailininkės Fridos Kahlo gyvenimą, bei laimėjusi du Oskarus ir dar keturiems nominuota.

Kaip neretai būna man – kai filmas nepalieka įspūdžio, nors ir nėra labai blogas, sunku ir ką nors pasakyti. Rodos, už daug ką galėčiau lengva ranka dėti pliusą. Iki šiol buvau mačiusi keletą Fridos Khalo paveikslų, girdėjau, kad nesveikavo, bet nieko konkretaus apie ją taip ir nežinojau, todėl šis filmas – gera galimybė susipažinti su minėta dailininke. Salma Hayek dėka, pažinti šią personą buvo nesudėtinga, įtikinama pagr. aktorės vaidyba šiame filme – bene stipriausia kino juostos dalis. S. Hayek, kurią iki šiol vargu ar mačiau atliekant rimtą vaidmenį, čia atsiskleidė kaip puiki aktorė, gaila, kad taip retai jai kas nors įdomaus pasiūloma. Muzikinis takelis parinktas tinkamai, pati Meksikos to laikmečio atmosfera atkurta įdomiai, nepaisant to, kad politika man mažai įdomi. Tačiau siužetas – be jokio kabliuko. Vietomis buvo itin nuobodu, vietomis – visai įdomu, bet visumoje – tiesiog ,,ėjo“ siužetas, o jokio jausmo taip ir nesukėlė: nei teigiamo, nei neigiamo. Tarsi nėra ten nieko tragiško nei nufilmavime (atvirkščiai – nufilmuota gražiai, daug ryškių spalvų, kurios susilieja į vientisą harmoniją), nei vaidyboje, nei dar kur, bet nebuvo jokio cinkelio, kuris įtrauktų ir neleistų atsitraukti.

5/10

Rež.: Julie Taymor, vaidina: Salma Hayek, Alfred Molina, Geoffrey Rush, Antonio Banderas, Diego Luna, Edward Norton, 2002 m., JAV, Kanada, Meksika, 123 min

208> Ned Kelly / Kelly gauja

Australija, 1871–ieji. Šešiolikmetis Nedas Kelly suimamas dėl kaltinimų vagyste. Paaugliui tai jau nebe pirmas nesusipratimas su policija. Kai policijos pareigūnai išprievartauja jo seserį Keitę, o Nedą ir jo motiną apkaltina pasikėsinimu juos nužudyti, jaunuolis pabėga iš kalėjimo ir pradeda keršyti už savo šeimą.
Kartu su jaunesniuoju broliu ir dviem draugais Nedas ima siaubti aplinkinius miestelius ir plėšti bankus. Todėl jo nesugebantys sučiupti policininkas paskelbia Nedą Kelly ieškomiausiu nusikaltėliu.

Jei ne Heath Ledger, tai matyt šiuo filmu net nebūčiau susidomėjusi. Na, be abejo, dar pridėkime Orlando Bloom bei Naomi Watts ir gausime filmą su būreliu gerų aktorių. Tačiau, kaip dažnai nutinka, geri aktoriai dar nereiškia, kad ir filmas bus geras. Kaip ir minėjau, tokiu filmu tikrai nebūčiau susidomėjusi, kadangi šiame filme pagrinde vien šaudymai, apiplėšimai ir bėgimas. Toks asmuo kaip Nedas Kelly iš tikrųjų egzistavo ir yra visų gerbiamas asmuo Australijoje, jis vienų laikomas herojumi, o kitų- piktadarys. Beje, H. Ledger yra autralas, todėl nenuostabu, kad jam ir atiteko Nedo vaidmuo. Orlando Bloom, vaidinantis Nedo bendražygį Džozefą, atliko beveik lygiavertį vaidmenį, kadangi visur jie buvo kartu. Ir ši aktorių pora man patiko. Be to, jiems tinka tokie ,,senoviniai“ vaidmenys.

Filmas gan nuobodus šiaip jau, nes pakankamai vyriškas (dėl visų tų šaudymų). Iš tikrųjų, net ir nebesusigaudžiau tarp visų tų valdžios vyrų, nes jų tikrai nemažai.. Kas patiko, tai įdomus sprendimas apsisaugoti nuo kulkų. O pabaiga- gana tikėtina.. Liūdna pasidarė žiūrint, kaip viskas baigėsi..

Na, žiūriu, taip ir nepasakiau beveik nieko konkretaus. Tiesiog ne tas filmas, kuris būtų sudominęs ar kažką palikęs manyje.

Rašau 5/10

Rež.: Gregor Jordan, vaidina: Heath Ledger, Orlando Bloom, Geoffrey Rush, Naomi Watts, Emily Browning, 2003 m., Australija, Didžioji Britanija, Prancūzija, JAV, 110 min

 

44> The King’s Speech / Karaliaus kalba

Apie šį filmą girdėjau tiek gerų nuomonių, kad nepažiūrėti jo tiesiog negalėjau.

Filmas mus nukelia į XX a. 4 dešimtmetį, pasakojama apie vyriškį, kuris tampa Didžiosios Britanijos karaliumi Džordžu VI  (jis yra karalienės Elizabetos II tėvas). Tačiau jo problema- mikčiojimas- kelia didelį diskomfortą ir neleidžia pakankamai pasitikėti savimi. Po daugybės paieškų jis pagaliau suranda Lionelį- tik ar jis pakankamai geras specialistas, kad padėtų karaliui įveikti šį sutrikimą?

Matyt nieko naujo nepasakysiu, nes filmas man labai patiko. Apskritai, net nesitiki, kad kam nors jis galėtų nepatikti. Net į imdb.com nuėjau pažiūrėti, ar yra žmonių, kurie įvertino filmą vienetu. Taip, yra (o kaipgi kitaip?), bet palyginus su bendru vertintojų skaičiumi, procentas visiškai mažytis. Na, o, jei jau pradėjau apie vertinimus, tai galiu pridurti, kad šiuo metu šis filmas puikuojasi 124 vietoje imdb Top 250 , na, o bendras šio tinklalapio lankytojų balas – 8,3. Filmas laimėjo net 4 Oskarus, o dar 8-iems nominuotas.

Grįžtant prie mano nuomonės, tai neturiu priekaištų nei siužetui, nei aktoriams, nei pastatymui, nei laiko trukmei- viskas mane tenkino. Ir tas paradoksalumas- rodos, turi viską: pinigus, šlovę, pripažinimą, mylinčią šeimą, bet štai, vienas trūkumas, ir rodos, tomis minutėmis, kai neįmanoma neparodyti savo negalios (nors tikriausiai per stiprus žodis šiam negebėjimui apibūdinti), griūva viskas aplinkui. Karalių Džordžą VI vaidinęs Colin Firth tikrai vertas laimėto Oskaro už šį vaidmenį- jis įtikino  mane, gerai įsikūnijo į savo personažą. Aš tiesiog žiūrėjau ir tikėjau juo, tuo, ką jis daro, ką jaučia. Ateity tikrai žiūrėsiu dar kokį filmą su juo, nes vaidmuo A Christmas Carol filme kažkaip neįsiminė man. Helena Bonham Carter – viena mylimiausių aktorių, o vaidmuo ,,Karaliaus kalboje“ tik dar labiau įrodė jos profesionalumą ir tai, kad ji puikiai gali atlikti visiškai skirtingus vaidmenis. Tai ir buvo įvertinta nominuojant Oskarui. Jos personažas filme stiprus, žavėjausi juo, kantrybe ir pasišventimu bei tikėjimu mylimu žmogumi, nenuleidimu rankų. Jos palaikymas visur ir visuomet karaliui, manau, tikrai labai padėjo. Geoffrey Rush, kuris atliko karaliaus gelbėtojo vaidmenį irgi neliko nepastebėtas- taip pat buvo nominuotas Oskarui. Tiesa, jis jau turi Oskarą už vaidmenį kitame filme. Daugeliui žiūrovų jis turėtų būti žinomas iš ,,Karibų piratų“- ten suvaidino kapitoną Hektorą Barbosą. Jo personažas- žavus, linksmas ir nė trupučio neleido suabejoti jo galimybėmis.

Rekomenduoju. Praleisite laiką prasmingai ir įdomiai.

Rašau 10/10.

Rež.: Tom Hooper, vaidina: Colin Firth, Helena Bonham Carter, Geoffrey Rush, Timothy Spall, 2010 m., Didžioji Britanija, anglų k., 118 min.