1059> Une vie meilleure / A Better Life / Geresnis gyvenimas (2011)

Dėl lietuviško pavadinimo nesu tikra, žiūrėjau senokai jau per Balticum, vienu metu jį ten gan dažnai rodė. Yann ir Nadia – neturtingi, tačiau kupini svajonių ir meilės. Jie nusprendžia įsigyti apleistą namą ir jame įrengti restoraną. Visgi gauti paskolą bei gauti visus reikiamus leidimus – ne taip paprasta.

Nesinori atskleisti daugiau siužeto, bet ten per nepilnas pora valandų įvyksta visko labai nemažai. Nors nelikau stipriai sudominta, labiau nuobodžiavau, tačiau patiko tam tikri svarbūs, bet neretai kine pamiršti momentai, kuriems čia skiriama laiko. Tie visi popieriniai reikalai – gauti parašus, leidimus, iš banko gauti norimo dydžio paskolą – tampa galvos skausmu ne kiekvienam, dažnai visa tai užsibaigia svajonių pamiršimu ir/arba didžiulėmis skolomis. Dar yra moteris, kuri turi vaiką, tad nebegali tenkintis vien pažadais, kad kada nors viskas bus geriau, nes ji yra atsakinga ne tik už save, ir turi suteikti bent minimalias sąlygas ir saugumą savo vaikui. Drama, kurioje romantikos mažai, nes ją labai greitai užmuša buitis ir tam tikri siužetiniai vingiai.

imdb

6/10

Anonso angliškai neradau, tad tebūnie prancūziškai.

911> Last Night / Paskutinė naktis (2010) (2)

Rež.: Massy Tadjedin,
vaidina: Keira Knightley, Sam Worthington, Eva Mendes, Guillaume Canet,
2010 m., JAV, Prancūzija, 93 min
Žanras: romantinė drama
imdb nuoroda čia.

Prisikaupė neaptartų filmų. Pora tokių, kurie jau buvo aptarti anksčiau, bet nepaminėti vis vien nenoriu, nes visgi čia yra toji vieta, kur noriu paminėti kiekvieną peržiūrėtą filmą. Po jų seka krūva siaubo filmų, kuriuos po truputį mėginsiu aptarti per kelias dienas.

Last Night žiūrėjau antrąsyk. Šįsyk žiūrėjimas buvo spontaniškas, pamačiau, kad per tv rodo ir nusprendžiau įsijungti bei prisiminti šią kino juostą, kurią karts nuo karto prisimenu. Anąsyk spėjau, kad šis filmas bus tas, kurį visiškai įvertinsiu tik praėjus kiek laiko. Dabar galiu sakyti, kad žiūrėdama jį trečią ar ketvirtą sykį tikriausiai tik dar labiau pamėgčiau, o vertinimas dar labiau augtų. Kad ir S. Worthington man atrodo vis dar toks pat sumedėjęs, K. Knightley ir G. Canet pora yra toji, į kurią būčiau žiūrėjusi žymiai ilgesnį laiko tarpą. Dvi poros, sujungtos vienos nakties, po kurios greičiausiai vėl viskas stosis į buvusias vietas, ištikimybės ir santuokos įžadų stiprumo patikrinimas. Šįkart man nekliuvo ir pabaiga, atrodė, kad būtent tokia ji ir turi būti. Visuma – tokia žavi, pokalbiai, diskusijos, daug dvejonių ir abejonių bei lemiami sprendimai, su kuriais kiekvienas privalės gyventi toliau.

8/10

527> Last Night / Paskutinė naktis

Maiklas ir Džoana – trejus metus susituokę. Maiklas išvyksta į eilinę darbo kelionę su savo bendradarbiais, tarp kurių yra ir žavioji Laura, dėl kurios neseniai pora turėjo barnį. Tuo tarpu Džona sutinka seniai nematytą buvusį mylimąjį Aleksą…

Jau kelinta diena, kai vis apsistodavau ties šiuo filmu ir paskutinę minutę apsigalvodavau. Tačiau dabar, užsinorėjusi ko nors mielo ir su gerai žinomais aktoriais, įsijungiau Last Night. Galvoju, kad su šiuo filmu bus panašiai kaip su Closer – kiek jis geras, pajusiu tik praėjus kažkokiam laiko tarpui.

Taigi, kaip ir minėjau, filme vaidina gerai žinomi aktoriai: mano mylimi Keira Knightley bei Guillaume Canet, taip pat Sam Worthington ir Eva Mendes. Vaidyba man patiko, o ir porose aktoriai žiūrėjosi išties gerai, gal tik iš S. Worthington norėjosi kiek daugiau pastangų, bet gal savo mediniu šaltu veidu jis stengėsi parodyti vidinę dvikovą? Galbūt. Tiesiog nuostabiai čia atrodė K. Knightley, nors pradžioje, kai veiksmas vyko poros bute, mane kiek neigiamai veikė jos buvimas kiek susikūprinusia, beje, tai esu pastebėjusi ne tik šiame filme – gal, jei ji būtų kiek apvalesnių formų, tai ne taip kristų į akis, nes šiuo atveju tai atrodė netgi atstumiančiai. Užtat vėliau, kaip ir minėjau, ji atrodė tiesiog pritrenkiančiai.

Filmas lėtas, o nieko kito ir negalima tikėtis, kai viskas trunka maždaug parą, o didžioji laiko dalis skiriama vakarui. Tinkamai pritaikytas muzikos takelis tiesiog užliūliuoja ir priverčia įsijausti į filme vyraujančią melancholišką nuotaiką. Nieko čia linksmo ar juokingo nebus, lygiai taip pat nežinau, ar privers ką nors ašarą nubraukti, bet tiek šypsnių, tiek niūrumos bus pakankamai. Kaip atsispirti pagundai? Ką iš tikrųjų reiškia duoti santuokos įžadai? Tokius ir panašius klausimus nagrinėja šis filmas.

Ir viskas būtų tiesiog nuostabu, jei… Jei ne pabaiga. Suprantu, kad palikta vietos mūsų interpretacijoms, bet visgi nutrūko pernelyg greitai ir netikėtai.

Bet visumoje patiko

7/10

Rež.: Massy Tadjedin, vaidina: Keira Knightley, Sam Worthington, Eva Mendes, Guillaume Canet, 2010 m., JAV, Prancūzija, 93 min

498> Ensemble, c’est tout / Hunting and Gathering / Tiesiog kartu

Pagal Annos Gavaldos romaną ,,Tiesiog drauge“ sukurtas filmas pasakoja apie kelis vienišus žmones. Kamilė dirba valytoja, o laisvalaikiu talentingai piešia glausdamasi mažutėje vieno namo palėpėje. Filibertas- jaunas, aristokratiškas ir gerai išmanantis istoriją vyras, iš močiutės paveldėjęs didžiulį butą, tačiau pats būdamas neturtingas greitu metu žada jį parduoti. Jis viename iš kambarių yra priglaudęs Franką – virėją, jauną mergišių, kuris šešias dienas dirba vienos maitinimo įstaigos virtuvėje, o septintąją lanko savo vienišą močiutę, kuri kaip tik patenka į ligoninę. Kai atsitiktinai Filibertas susipažįsta su Kamile ir vieną dieną išvysta ją sergančią, pakviečia laikinai prisiglausti jo namuose.

Tai nėra tiesiog meilės istorija. Niekas staiga neįsimyli, jokių romantiškų akimirkų (na, gerai, tokių visgi viena kita atsiranda antroje filmo pusėje), tai netgi nukeliama į antrąjį planą ir prisimenama kone pabaigoje. Tai filmas apie vienišus žmones, kurie nenori tokiais būti. Vienišumas juos slegia ir kiekvienas kenčia jį savaip. Visi personažai labai mieli. Filibertas- geraširdis, kuris susijaudinęs mikčioja, tačiau tai atrodo kone žavu (taip ir pasirodo mano meilė prancūzų kalbai), Frankas – nematantis nieko išskyrus darbą ir sugebantis kas savaitę aplankyti žmogų, kuris daugiau nieko neturi be jo, toks jausmas, kad jis ir tesirūpina senole. O ir močiutė sugeba jam patampyti nervus su savo paburbėjimais. Tad grįžęs vakarais jis sugeba tik nusigriebti kokią vienkartinę merginą ir malšinti savo vienišumą kartu su ja ir garsia muzika. Kamilė turi kęsti motinos priešiškumą jos darbui, jų susitikimai- šalti ir kone formalūs. Liūdna žiūrėti į tokius žmones ir jau pačioje pradžioje Filibero ir Kamilės pokalbis užsimezga apie tai, kokie svetimi vienas kitam žmonės, kad dažnas net savo kaimynų nepažįsta, o tai juk ir yra grynų gryniausia tiesa. Trijulė, apsigyvenusi po vienu stogu, po truputį ima mokytis vienas iš kito, jų gyvenimai keičiasi pamažu, tačiau, kas svarbiausia- į gerąją pusę. Kalbant apie meilės liniją, tai man jos visiškai užteko tiek, kiek buvo.

Gražus ir liūdnokas filmas, turintis ir nemažai pakankamai juokingų vietų, tad nusijuokti bus tikrai kada. Aktorių komanda man pasirodė puiki – Audrey Tautou, kurią dar nevisiškai pamėgau, tačiau paneigti teiginį, kad ji gera aktorė tikrai nedrįsčiau, žavusis Guillaume Canet bei iki šiol nesutiktas Laurent Stocker, kuris ir buvo ,,atsakingas“ už linksmąją filmo dalį. Prancūziška atmosfera paveikė taip, kad eilinį sykį ėmiau svajoti apie tai, kaip norėčiau nuvykti į Prancūziją: ne tam, kad pamatyčiau Eifelio bokštą, o kad nors minutėlę pabūčiau tarp vietinių žmonių, kad girdėčiau iš visų pusių skambančią jų kalbą.

7/10

Rež.: Claude Berri, vaidina: Audrey Tautou, Guillaume Canet, Laurent Stocker, 2007 m., Prancūzija, prancūzų k., 97 min

454> The Beach / Paplūdimys

Tarp Danny Boyle, ,,The Beach“ režisieriaus, kino juostų yra tokios kaip ,,Slumdog Millionaire“, ,,127 Hours“, ,,Trainspotting“ (beje, kitais metais numatomas šios juostos tęsinys praėjus 18 metų nuo pirmosios) bei šiais metais pasirodęs ,,Trance“. ,,Paplūdimys“ kad ir nėra taip gerai vertinamas kaip kai kurie mano išvardinti, tačiau turiu pripažinti, kad dėmesio vertas.

Ričardas- keliautojas, kurio didžiausia aistra- kompiuteriniai žaidimai. Būdamas Bankoko viešbutyje jis randa vieno kaimyno paliktą voką su į jį įdėtu žemėlapiu, kuriame parodyta, kur galima rasti paslaptingą paplūdimį, apibūdinamą kaip tikru rojumi. Tad Ričardas, pasiūlęs bendrakeleiviais tapti dviems taip pat viešbutyje apsistojusiems prancūzams, leidžiasi į kelionę.

Nors žinojau, kad tai- ne siaubo filmas, bet pradžia pasirodė tipinė tokio žanro filmui. Įtraukė tiesiog nuo pirmųjų minučių, dar vietomis galvodavau, kad įdomu, kokia bus pabaiga, kadangi pagr. veikėjas visą istoriją pasakoja kaip praeity įvykusį įvykį. Ir žinoma, spėliojau, kas slypės tame paplūdimyje po visu tuo išoriniu rojumi. Na, iš dalies, tai kiek per daug aš ten prisifantazavau, todėl antroji filmo pusė nebeatrodė visiškai tokia pat puiki kaip pirmoji, kai tiesiog nekantravau sužinoti kulminaciją. Tačiau tai nereiškia, kad toji antroji pusė bloga. Buvo įdomu, mat pati idėja visai šauni, o už ją reikia dėkoti knygos autoriui, pagal kurią ir buvo šis filmas pastatytas. Pritrūko to viso reikalo su kompiuteriniais žaidimais didesnio išpildymo (kiek domėjausi po peržiūros, knygoje tam buvo skirta kur kas daugiau dėmesio), gal tam tiesiog pritrūko laiko, bet tuomet buvo galima jo atimti apkarpant kai kurias neesmines scenas. Nes išplėtojimas būtų dar labiau pagerinęs įspūdį apie juostą. Vis dėlto, visumoje siužetas įdomus ir pakankamai nenuobodus, nes judesio yra, neapsistojama ties viena vieta.

Nenusivyliau ir aktorių komanda. Leonardo DiCaprio šiame filme puikus! Šis aktorius- vienas iš tų, kurių vengiu, nors ir žinau, kad jo filmografijoje ne vienas gerai vertinamas filmas. Bet būtent tokie ryškūs vaidmenys priverčia po truputį keisti nuomonę. Kažkur radau komentarą, kad ne kiekvienas aktorius vien akimis sugeba parodyti beprotybę- o jis tai sugebėjo. Nudžiugau išvydusi ir Guilaume Canet, su kuriuo ,,susipažinau“ filme Jeux d’Enfants. Mielas šis aktorius, lygiai toks ir jo personažas, kad ir neišskirtinis, bet žmogiškas. Ryškesnis- Tildos Swinton vaidmuo. Antipatiją jos personažams dažnai turiu, bet kad tokie jie paprastai (su išimtimis) ir būna.

Filme visai teisingų minčių pasakyta, kurias galima pritaikyti ir realiame gyvenime. Ypač kai buvo rodoma situacija, susijusi su dviem nukentėjusiais nuo ryklio.. Tas ,,kai nemato, tai neskauda“ toks teisingas buvo, bet kartu ir liūdnas..

Rekomenduoju. 7/10

Rež.: Danny Boyle, vaidina: Leonardo DiCaprio, Virginie Ledoyen, Guillaume Canet, Tilda Swinton, 2000 m., JAV, Didžioji Britanija, 119 min

414> Jeux d’Enfants / Love Me If You Dare / Vaikų žaidimai

Dar dabar negaliu atsigauti. Jeux d‘Enfants tiesiog pribloškė savo netikėtu ir įmantriu bei painiu siužetu taip, kad tiesiog negaliu jo nepridėti į geriausių kada nors matytų filmų sąrašą.

Iš pirmo žvilgsnio, pavadinimas bei filmo plakatas siūlo lengvą romantinį filmą, pavadinimu ,,Vaikų žaidimas“. Viską dar pasaldina tai, kad tai prancūzų kinas, o juk Prancūzija ir siejama su meile, šios šalies kalba- meilės kalba, o ir pati gražiausia muzika vadinama būtent šioje šalyje sukurta. ,,La vie en rose“ (garsioji E. Piaf daina) skambės ne kartą ir ne du, juokauju, kad šis filmas atsidurtų pirmoje vietoje pagal tai, kiek daug skirtingų šios dainos versijų nuskambėjo per 1,5 h. Na, ir dar pridėkime garsiąją Marion Cotillard ir jau galima tikėtis šiltai ir maloniai praleisto vakaro…

Bet, kaip ir minėjau, taip yra tik iš pirmo žvilgsnio. Jau pati pradžia, kai dar rodoma dviejų pagrindinių veikėjų vaikystė, paženklinta skaudžiais išgyvenimais. Nebeprisimenu, kada paskutinį kartą krito ašaros vos po 20 minučių nuo filmo pradžios. Emocijos tiesiog liejosi per kraštus visos kino juostos metu. Prie to, be abejonės, prisidėjo pati filmo idėja: pagrindiniai veikėjai nuo pat vaikystės kartu mėgo žaisti ,,drąsos“ žaidimą (panašu į mums gerai žinomą ,,tiesa ar drąsa“) ir, liūdniausia, bet iš jo taip ir neišaugo. Nors, kita vertus, šis žaidimas juos ir jungė, neleido visiškai išsiskirti bėgant metams, o bet tačiau vis tiek labiausiai linkstu prie nuomonės, kad tas žaidimas ir sugadino jų gyvenimus, nes be jo kai kurie sprendimai būtų priimti daug anksčiau. Šiuo atžvilgiu, filmas man kiek priminė ,,One Day“. Tiesa, žaidimas įneša ir gan smagių, nuoširdų juoką sukeliančių scenų, kur tiesiog norisi kvatoti. Nors, kaip jau galima suprasti, nemažai ir įvairių liūdnų siužeto posūkių jis sukels. Ką jau kalbėti apie įvairius netikėtumus (nebūtinai susijusius su žaidimu): kelissyk man vos nesukėlė infarkto tam tikri įvykiai, ir gaila, kad vienas iš jų taip ir visai nepakrypo į gerąją pusę. Žaviuosi režisierių ir visos šios istorijos kūrėjų sumanumu bei sugebėjimu taip žaisti veikėjų likimais, o visgi, kas būtų, jei?.. Originalumas vien tuo nepasibaigia. Yra fantastinių intarpų (jie visai nerėžia akies ir nėra esminiai), įdomus pats rakursas, kuriuo filmuojama, veikėjų elgesys ir pati filmo atmosfera paliko gerą įspūdį. Negaliu nepaminėti ir aktorių bei muzikinio takelio, kurie taip pat labai patiko.

Galiu pasakyti, kad įsimylėjau šį filmą nuo pat pirmų minučių, dar jam nesibaigus sakiau, kad antras kartas tikrai bus ir matyt to antro irgi neužteks.. Puikus, neeilinis filmas tiems, kurie nori gero kino ir kuriems pabodo eilinės romantinės komedijos. Mane jis paliko be žado. Tikiu, kad ir daugiau tokių atsiras.

10/10

Rež.: Yann Samuell, vaidina: Guillaume Canet, Marion Cotillard, 2003 m., Prancūzija, Belgija, prancūzų k., 93 min

336> Joyeux Noël / Linksmų Kalėdų

Taip, iki Kalėdų liko dar ne tiek ir mažai, tačiau jau pažiūrėjau pirmąjį žiemišką šventinį filmą.

1914-ieji, I pasaulinis karas. Dvi kariaujančios pusės- prancūzai ir škotai prieš vokiečius. Pradinis įsitikinimas, kad karas baigsis iki Kalėdų greitai užmirštamas. Švęsti tenka apkasuose. Šventišką nuotaiką sukuria įvykęs stebuklas… Filmas paremtas tikrais faktais.

Iš tikrųjų, tai galvojau, kad čia bus toks pat apgaulingas pavadinimas kaip ir La vita e Bella. Na, palyginus su pastaruoju, ,,Linksmų Kalėdų“ yra tikrai optimistiškesnis. Anotacijoje minimas stebuklas- tai tikrai ne kas nors iš fantastikos kampelio, tiesiog pamaniau, kad įdomiau, jei to nežinosit prieš įsijungdami, nors vėlgi, tikriausiai nuspėsite iš mano atsiliepimo ar dar ko nors..

Faktas, kad esu tikrai pernelyg jautri. Per šį filmą braukiau ašaras kelissyk. Pasakojimas labai nuoširdus, mielas, kartu ir paprastas, ir stebuklingas. Tiesiog trūksta žodžių man dabar apsakyti, kiek visokių emocijų man jis sukėlė: aš sugebėjau ir paverkti, ir pasijuokti, ir nusišypsoti..

Manyčiau, tai filmas apie viltį, didžiulę viltį, kad karas baigsis, kad visi liks gyvi, kad vėl ateis vienybė ir visi, kokios tautybės jie bebūtų, kokioj šaly begyventų, bendraus be jokių nuoskaudų ir priešiškumų. Tačiau. Galima primąstyti daug ,,kas būtų, jeigu…“, bet karas vyksta čia ir dabar, kiekviena diena, kiekviena valanda, minutė, sekundė gali nulemti kiekvieno kario gyvenimą. O kam reikalingas karas? Ar tiems, kurie kovoja? Ne, jis reikalingas tiems, kurie sau linksminasi, laiką leidžia apsupti tokių pat kaip ir jie, jiems nereikia šalti ir kovoti dėl savo gyvybės, jų Kalėdos- šiltuose namuose šeimos būryje prie didelio stalo, židinio.. Jiems rūpi tik rezultatas, bet ne tai, kiek aukų pareikalauja karas, kiek tenka kariams iškęsti.. O ką jau kalbėti apie krikščionis, ypač dvasininkus. Pabaigoje pamatysite, kaip du žmonės, tikintis tuo pačiu Dievu, esantys to paties Dievo tarpininkais Žemėje gali turėti tokias skirtingas nuostatas ir įsitikinimus.. Man tiesiog buvo bjauru klausytis to pamokslo.

Geras filmas, kuriame, rodos, veiksmo ne tiek ir daug, bet aplinka, sukurta atmosfera, lengvi pokalbiai- visa tai ir sukelia emocijas, nuo kurių sunku pabėgti net ir pasibaigus filmui. Rekomenduoju pažiūrėti, nes jis tikrai įkvepiantis, sušildantis ir malonus akiai. O svarbiausia, kad nenutolsta nuo tikrovės, nes pabaiga- tai ne koks happy end‘as, nes tokio kare paprasčiausiai nebūna.

Tiesa, muzikinis takelis- nuostabus.

9/10

Filmas nominuotas Oskarui.

Rež.: Christian Carion, vaidina: Diane Kruger, Benno Fürmann, Guillaume Canet, 2005 m., Prancūzija, Vokietija, Didžioji Britanija, Belgija, Rumunija, Norvegija, 116 min