1142> The Talented Mr. Ripley / Talentingasis misteris Riplis (1999)

Klasika, kurios pristatyti tikriausiai nereikia. Ir klasikos vardo šis filmas, mano nuomone, iš tiesų vertas. Matt Damon čia vaidina tokį šlykštuką, o dar ir taip įtikinamai, kad supratau, jog negalėsiu dar kurį laiką žiūrėti į jo veidą kine. Jau kurį laiką esu ypatingai perimanti emocijas (dėl to nebesigauna žiūrėti kai kurių komedijų / romantinių filmų ar šiaip kažko su abejotinu siužetu, nes apima stipri svetima gėda dėl personažų elgesio ir suprantu, kad reikia jungti lauk), tad šis filmas irgi buvo gan nemaloni patirtis dėl to, kaip reagavau į viską, kas ten vyko. Bet šiuo atveju tai yra absoliutus komplimentas, nes įtaigumu, faina vaidyba, įdomiais siužetiniais posūkiais galintis pasigirti filmas išties vertas dėmesio, net keista, kad tiek laiko vis marinavau jį ir nežiūrėjau.

8/10

1101> Spider-Man: Homecoming / Žmogus-voras: grįžimas namo (2017)

Po šio filmo supratau, kad reikia daryti pertrauką, nes visiškai ,,persivalgiau“ ir Marvel man nebetinka net tais vakarais, kai atrodo, kad tik tokie filmai ir tiks nuo darbo suskystėjusioms smegenims. Deja. Po šio pusę mėnesio nežiūrėjau nieko.

Man atrodo, kad aš apie visus jau kurį laiką sakau, kad oi, šitas veikėjas tai man nelabai patinka. Na, bet tiesa ta, kad filmus apie man pačiai įdomiausius superherojus iš Marvel visatos aš jau peržiūrėjau (žinoma, Black Widow lauks šiemet, bet dar reikia palaukti). Todėl ir gaunasi, kad norėdama peržiūrėti likusius susiduriu su tais ne itin mėgstamais. Tačiau jungiuosi su ta mintimi, kad galbūt asmeninis filmas paveiks nuomonę ir ji pasikeis. Taip nesyk yra buvę.

Na, bet buvo nuobodu. Arba per vaikiški veikėjai. Nežinau. Bet tiesiog nei tie bajeriai labai lipo, nei siužetas itin įtraukė. Iš tikrųjų, blogiukai buvo tokie neįdomūs, kad įdomiau buvo stebėti mokyklos peripetijas, o ne tai, dėl ko visi prie ekranų ir susirenka, jungdamiesi tokio pobūdžio filmą.

imdb

6/10

1097-1099> Iron Man 1, 2, 3 / Geležinis žmogus 1, 2, 3 (2008, 2010, 2013)

Dar trys įrašai apie Marvel, ir po to bus keletas visai kitokių filmų. Pradėsiu nuo vieno iš pagrindinių Avengers – Iron Man. Peržiūrėjau visus tris filmus.

Šiaip Tonis Starkas – vienas iš mažiau patinkančių Marvel superherojų, tad taip ir neprisiruošdavau peržiūrėti filmų, skirtų būtent jam. Tačiau galiu pripažinti, kad filmai apie jį buvo įdomūs, o tai šiek tiek pakėlė nuomonę ir apie patį veikėją. Užpildžiau dar vieną spragą, nes nežinojau, kaip Tonis tapo Iron Man ir iš kur visi tie gabumai konstruoti ir turtai. Atsimenu, įsijungiau pirmąją dalį po The Father tam, kad neičiau miegoti užsiverkusi, tad šiam tikslui filmas išties tiko. Sunku kalbėti, kai nuo žiūrėjimo praėjo jau gan nemažai laiko, tad visos trys dalys susipynė į vieną. Visai linksmi, įtraukiantys, nepabostantys žiūrėjimo metu (nebent būčiau žiūrėjusi vieną po kito, tada tikriausiai nebūčiau ištvėrusi, nes tokius filmus galiu ,,vartoti“ su saiku), prisideda prie pilnesnio vaizdo galvoje apie veikėjus iš Marvel pasaulio.

pirmas – 8/10
antras – 6/10
trečias – 7/10

990> Two Lovers / Tarp dviejų mylimųjų (2008)

Dar birželio pradžioje žiūrėtas filmas, kurį įsijungiau kaip romantinę dramą. Iš dalies tokią ir gavau, bet iš kitos pusės – ir ne visai tai, ko tikėjausi. Two Lovers – kur kas tamsesnės nuotaikos, sunkesnę emociją ,,nešantis“ nei buvau nusiteikusi. Joaquin Phoenix vaidmuo man gal net panašus į jo kitą vaidintą veikėją filme Her, tik dar niūresnis. Ta meilė tokia sudėtinga, santykiai – irgi, kino juosta – ne iš tų, kurias žiūrima su popkornais rankose, nes norisi išgirsti kiekvieną įkvėpimą, rodos.

Ir visgi po filmo supratau, kad nepaisant to, jog jis stiprus emociniu pateikimu, personažais, bet nepasiekė manęs tiek, kiek norėjosi, tiek, kad paliktų kažkokį įspaudą, būtų vardijamas tarp įsimintinų ar gerą įspūdį palikusių. Liko tuščia galvoje, jokio pamąstymo po to, o po keleto mėnesių nuomonė vis dar nepakito (o juk kai kada būna kitaip).

4/10

Glee / Choras (1-6 sezonai) (2009 – 2015) – bendra viso serialo apžvalga

Tai bendra serialo apžvalga, kurioje galbūt ir pasitaikys vienas kitas spoileris, bet jokių esminių ar svarbių – todėl saugu skaityti ir nemačiusiems ar mačiusiems tik keletą sezonų.

Kai žiūrėjau penktąjį sezoną, džiaugiausi, kad šeštasis bus ne tik sutrumpintas, bet ir finalinis. Tašką šiame seriale reikėjo dėti jau po trečiojo sezono ar bent jau ketvirtojo. Tačiau žiūrėdama paskutinį sezoną sau tyliai liūdėjau, nes, neskaitant erzinančių dalykų, be kurių šis serialas tikriausiai neegzistuotų, tai buvo visiškas grįžimas prie ,,šaknų“. Tačiau apie viską po truputį. Nes dėkoti šiam serialui yra už ką, net jei minusų yra ne taip ir mažai.

Viskas prasideda, kai į atsikūrusį mokyklos chorą (ar tiesiog Glee klubą) susirenka pirmieji nariai. Didžioji dalis – nepritapę niekur kitur, neturintys draugų, kenčiantys patyčias, kita dalis – populiarūs ir dėl savo užmačių prisijungę prie choro. Tačiau visus juos vienija noras dainuoti, pasirodyti, būti įvertintiems. Taip prasideda kelionė ne tik svajonių link, bet ir ištisas mokymasis būti vieningiems, mylintiems ir mylimiems. Chorui vadovauti imasi ispanų kalbos mokytojas Vilas Šusteris.

Veikėjų yra daug. Nors greitai pasidaro aišku, kad didžioji žvaigždė šiame seriale bus Reičelė, nemažai kitų užima tikrai dideles pozicijas, o netrukus tie kiti, rodos, antraeiliai, tampa daug mylimesni už ryškiausius. Bėgant sezonams kai kurie antraeiliai atsiduria centre, kiti pasirodo tik retkarčiais, o vietoj jų atsiranda nauji. Kaip vėliau paaiškės, naujų narių atsiradimas, kaip ir senųjų sekimas jiems baigus mokyklą, nebuvo geriausias kūrėjų sprendimas. O tiksliau, gal tai ir būtų neblogas pasirinkimas, bet kaip visa tai buvo plėtojama labiau erzino nei leido mėgautis naujais balsais.

Serialo auditorija – jaunimas, o tai ryškiai atsispindi siužete. Siužetas pakankamai didaktiškas, tačiau šiuo atveju tai yra gerai. Atkreipiamas dėmesys į tai, kokie yra įvairūs žmonės tiek savo išvaizda, tiek vidumi. Visame seriale pažymima, kad svarbiausia siekti savo svajonės (ne veltui Journey ,,Don’t Stop Believin’ “ tapo kone Glee himnu) ir būti savimi. Seksualinės mažumos, nemokėjimas šokti ar dainuoti, patyčios, neprisitaikymas, meilės santykiai, seksas, neplanuotas nėštumas, nesėkmės, netektys – visa tai yra paliečiama. Galbūt tai neretai daroma primityviai (iš atminties išnyra epizodas, kai serija buvo skirta moksleivei, grasinančiai iššaudyti mokytojus ir moksleivius mokykloje – ypač aktuali tema, bet pateikta taip, kad vertė raukytis), tačiau šiuo atveju norisi tikėtis, kad yra nemažai žiūrovų, kuriuos šis serialas paskatino keisti požiūrį į save, į kitus, būti tolerantiškesniems ir to, kad viskas yra įmanoma, nors ne visada lengvai pasiekiama.

Žinoma, yra ir momentų, kurie kėlė klausimų. Sue – merginų palaikymo komandos trenerė (vėliau – ir ne tik trenerė) – seriale lyg kokia ragana iš pasakų, kuri daro tiek daug blogybių, kurios dažniausiai atrodo kaip patyčios, neretai fizinis ir psichologinis smurtas, jau nekalbant apie niokojamą turtą. Ir paskutiniame sezone man darėsi tikrai pikta, kadangi nelogiška, jog niekas negalėjo sustabdyti jos. Juk realybėje iš karto būtų pristatytos vaikų teisės, policija. Bet prisipažinsiu, kartais jos netikėti ir itin hiperbolizuoti išpuoliai prajuokindavo (taip, juodasis humoras), tačiau neretai jų būdavo tiesiog per daug. Ir tai kiek prieštaravo visai serialo koncepcijai, nes lyg ir rodoma, kad viskas turi būti sprendžiama, kad patyčioms, netolerancijai ir kt. turi būti užkirstas kelias, bet tuomet atsiranda Sue, kurios niekas nesustabdo.

Seriale dainuojama daug, todėl neverta net pradėti žiūrėti, jei nepatinka muzikiniai filmai ir serialai. Glee dėka sužinojau nemažai geros muzikos, žiūrėdama miuziklus galvodavau, kad vieną ar kitą dainą jau klausiau ne kartą, nes, pasirodo, girdėjau seriale ir ji man patiko. Kažkuriuo metu mano playlist’ą sudarė būtent šiame seriale išgirsti cover’iai, last.fm skaičiuoja, kad jų dainas esu perklausiusi keletą tūkstančių kartų. Ir nors paskutinius tris sezonus žiūrėdama kai kuriuos kūrinius persukdavau, tačiau lieku prie nuomonės, kad, nepaisant tų kūrinių, kurie man labai nepatiko (pvz.: Bastille ,,Pompeii“ perdirbinys), Glee sugebėdavo net visiškai neklausomus kūrinius padaryti vienus mėgstamiausių. Manau, kad seriale buvo neprastai išlaviruota tarp rimtų miuzikluose skambančių kūrinių, jau klasika tapusių grupių (Queen, The Beatles, Journey) iki šiuolaikinės pop muzikos.

Dabar norisi grįžti prie siužeto ir kaip jis keitėsi kasmet. Nors nežinau, gal ir nesikeitė, gal aš augau ir keičiausi. Juk pradėjau jį žiūrėti berods tada, kai dar tik porą sezonų buvo parodyta. Man norėjosi, kad serialas augtų kartu su žiūrovais, bet buvo toks jausmas, kad jis kaip užsitrigęs, taip užstrigęs. Lygiai kaip ir personažai, kurie net baigę mokyklą į ją grįždavo ir grįždavo. Tai erzino ir nervino, nes gal jau laikas atsiplėšti nuo mokyklos? Nors kita vertus, tai, kaip veikėjų gyvenimai ėjo jiems baigus mokyklą, rodė, kaip sudėtinga yra pradėti naują savarankišką gyvenimą, suvokti, ko išties nori iš gyvenimo. Bet neretai priemonės, kaip tai parodyta, atrodė komiškos. Juk Semas bėgant laikui tapo tikra parodija ir tik šeštajame sezone lyg ir subrendo. Kone stabiliausias personažas (nors irgi mėtėsi nemažai) ir mėgstamiausias buvo Kurtas. Tuo tarpu kai kurie kiti, kuriuos pradžioje lyg ir mėgau, buvo visai nelaukiami, nes žinodavau, kad vėl tik kažkokią neigiamą emociją sukels – tai ir ta pati pernelyg savimi pasitikinti Reičelė, ir Bleinas, ir Mersedes. Kai kurie siužeto nelogiškumai ir kvaili įvykiai imdavo paskutiniuose keliuose sezonuose mane ir piktinti, o bendrą nuomonę sušvelnindavo tik puikūs pasirodymai ar viena kita įdomesnė ir jautresnė scena.

Atskiros kalbos verta ir tai, kad bėgant metams keičiasi glee klubo sudėtis, o siužetas suskyla į dvi dalis – viena Niujorke, kita – mokykloje. Geriausia būtų buvę prieš tą skylimą ir užbaigti serialą. Arba, jei nuspręsta tęsti, atsisveikinti su tais, kurie išvyksta, ir likti mokykloje, kur nauji personažai, nauji santykiai ir naujos problemos. Tas jungimas, kuris baigdavosi tuo, kad visi vienas prie kito prilipę, kas kelios serijos grįžtantys į mokyklą, atrodė visiškai nenaudingas. Absurdiškiausiai atrodė penktasis sezonas, kur nauji veikėjai, pasirodę dar ketvirtajame, atrodė ganėtinai perspektyvūs, tačiau jų siužetinės linijos buvo tragiškos, o galiausiai su jais pasielgta taip, kad tiesiog kraujas užverda gyslose. Kai žiūrėsite šeštąjį sezoną, suprasite apie ką aš.

Penktasis sezonas neatsiliko – ten man patiko vos trys serijos, iš kurių viena buvo skirta vieno iš pagrindinių aktorių Cory Monteith atminimui (aktorius mirė prieš porą metų). Tai buvo itin jautri serija, kurią žiūrint nesigraudinti buvo sunku. Ir tai buvo dar viena priežastis, dėl kurios nesinori ,,nurašyti“ Glee, nes jie nebijo stiprių temų. Šeštajame sezone tikriausiai stipriausia tokia linija – vieno veikėjo noras pasikeisti lytį.

Na, ir kadangi įspūdžiai apie šeštąjį sezoną šviežiausi, galiu pasakyti, kad po dviejų visiškai neįdomių sezonų serialas sugebėjo įtraukti taip kaip pirmuosiuose. Jaučiau nostalgiją, liūdesį ir šios emocijos mainėsi žiūrint. Vienu momentu galvojau, kad vėl grįš prie nesąmonių, nes jų netrūksta ir šiame sezone, bet ne. Po truputį vystomas siužetas tapo ilgu atsisveikinimu. Kažkur skaičiau, kad žinodami, jog tai paskutinis sezonas ir dar įdėtas į nepatogų laiką, todėl tikriausiai atsipalaidavo ir sukūrė geriausia, ką galėjo. Jautėsi ta pati atmosfera, kokia buvo pradžioje (beje, priešpaskutinėje serijoje rodomi įvykiai serialo pradžioje – todėl buvo dar liūdniau), o nauji glee nariai pasirodė tokie pat įdomūs, kokie būtų, jei tai būtų buvęs pirmas sezonas. Tačiau laiko jiems buvo mažai beskirta, bet tai normalu – juk reikia sudėlioti visus taškus senbuvių gyvenimuose. Ir taip serija po serijos galiausiai viskas buvo sudėta į nuostabų finalą ir finalinį pasirodymą. Žinau, kad daug kas nesitikės, kad Reičelė liks su būtent tuo veikėju, bet man tai buvo pati maloniausia staigmena. Nedaug trūko, kad susigraudinčiau. Ir net sunku kažkokį balą rašyti, nes jaučiuosi šiuo metu visiškai šališka.

Tad gal palieku tokį pat įvertinimą, kokį buvau parašiusi iki tol. Liūdni tie atsisveikinimai.

7/10

Kūrė: Ian Brennan, Ryan Murphy, Brad Falchuk, vaidina: Cory Monteith, Dianna Agron, Lea Michele, Chris Colfer, Darren Criss, Kevin McHale, Heather Morris, Amber Riley, Naya Rivera, Mark Salling, Chord Overstreet, Jane Lynch, Jayma Mays, Matthew Morrison, Harry Shum Jr., Jonathan Groff, Idina Menzel, Jenna Ushkowitz, Gwyneth Paltrow , 2009- 2015 m., JAV, anglų k., 44 min

510> Contagion / Užkratas

Rinkausi tarp šio ir Side Effects, kurie kažkodėl man atrodo panašūs, ir apsistojau ties kiek senesniu filmu, kuriame visą pasaulį puola nematyta epidemija.

Na ką, šedevro aš tikrai nesitikėjau, bet ir negalvojau, kad tai bus iš tų filmų, kuriuos reikia žiūrėti, kai kankina nemiga, nes tikrai vos neužmigau jau kino juostos vidury. Kaip dažnai nutinka, surinkta gerai žinomų aktorių komanda (jau nekalbant apie tai, kad kiti ekrane pasirodo vos kelias minutes) dar nežada, kad filmas bus geras. Iš dalies, šis filmas man primena tokius kaip Blindness, The Road, Carriers, kuriuose irgi rodomi panikuojantys žmonės siaučiant tam tikrai epidemijai ar apokalipsei. Kreipiamas dėmesys į keletą skirtingų žmonių, kurie šią tragediją išgyvena įvairiausiai: kas kenčia nuo artimųjų netekties, kas bando atrasti užkrato priežastį bei išgydyti žmones ir pan. Nuobodus ir monotoniškas, ypač einant į pabaigą nebesugebėjo išlaikyti dėmesio…

5/10

Rež.: Steven Soderbergh, vaidina: Matt Damon, Kate Winslet, Jude Law, Marion Cotillard, Laurence Fishburne,  Gwyneth Paltrow, John Hawkes, 2011 m., JAV, Jungtiniai Arabų Emiratai, 106 min

481> Emma / Ema

Tai Jane Austen romano ,,Ema“ ekranizacija su Gwyneth Paltrow. Pati šios knygos nesu skaičiusi, bet užtat bežiūrėdama labai užsinorėjau.

Ema- graži, jauna mergina, kuriai labiausiai patinka piršti visas pažįstamas netekėjusias damas su vyriškiais, kurie joms galėtų tikti ir patikti. Tuo tarpu sau jaunikio ji nė nesidairo.

Tiesą pasakius, prieš žiūrėdama kiek įtariai žiūrėjau į tai, kad pagr. vaidmenį atlikti skirta buvo G. Paltrow, tačiau netrukus nebegalėjau įsivaizduoti kitos aktorės jos vietoje (beje, turiu dar mini serialą, kuriame Emą vaidina Romola Garai- įdomu, kaip jai pasisekė perteikti charakterį).

Jei norite romantinės komedijos, drąsiai imkite šią- linksmų personažų ir dialogų čia netrūksta. Labai pozityvus filmas, kuris su kiekviena minute man vis labiau patiko, nepaisant to, kad pabaiga nuspėjama greitai. Tikras malonumas žiūrėti kostiumines dramas, kuriose dialogai įdomūs ir subtilūs, lygiai tokie patys ir veiksmai: rodos, net paguosti apkabindamas merginos vyras negali, ką jau kalbėti, jei toji mergina- ne jo žmona. Tiesa, daugumoje tokių filmų grožiuosi kostiumais, bet laikmečio, kuris čia rodomas, mados man visai ne prie širdies. Vyrai kaip vyrai, na, bet moterų suknelės tai tiesiog išdarko figūrą nepriklausomai nuo to, ar liekna, ar stambi.

Patiko man ir misteris Knightley, todėl nenuostabu, kad kartais ir gaila pasidarydavo, kai Ema būdavo pernelyg nematanti to, kas buvo aišku kaip dieną. Labai įsiminė scena, kai jis pasakė, kad jei būtų vedęs, negalėtų daugiau leisti laiko su Ema ir jos drauge Harieta. Apskritai, personažai labai spalvingi (už tai dėkoti reiktų ne kiek kūrėjams, o kiek pačiai Jane Austen), žiūrėti į juos įdomu. Šypsena nedingo visos juostos metu.

Tiesa, šiame filme rolę turi ir Ewan McGregor! Svarbiausia, kad pradžioje filmo pamačiusi jo pavardę nudžiugau, kad bus dar vienas gerai žinomas veidas, bet vėliau taip ir nepažinau jo ir prisiminiau tik filmui pasibaigus. Tada, be abejo, pagooglinau ir nustebau: jo vaidinamas personažas pasirodė ne kartą, tačiau atpažinti jį buvo sudėtinga dėl ilgų plaukų. O juk jis ten ir dainavo, rodė savo balso subtilybes, o aš jo balsą mėgstu dar ir kaip (Moulin Rouge jis dainavo tiesiog idealiai),

Gražus, mielas, jausmingas filmas, kuris greitai nepasimirš. O ir, tiesą pasakius, su džiaugsmu jį pasižiūrėčiau ir dar kartą.

Rekomenduoju, kas mėgsta kostiumines romantines dramas.

Beje, muzikinė filmo pusė buvo įvertinta Oskaru, o dar vienam filmas buvo nominuotas už kostiumus.

8/10

Rež.: Douglas McGrath, vaidina: Gwyneth Paltrow, Jeremy Northam, Toni Collette, Ewan McGregor, 1996 m., JAV, Didžioji Britanija, 121 min

451> Country Strong

Kažkada palankiai atsiliepiau apie Shanos Feste ,,pirmąjį blyną“- The Greatest, o šiandien pamačiau ir antrąjį jos darbą Country Strong, kuris pasakoja apie Keli Kanter, kuri po pertraukos žada grįžti į sceną. Jai padeda kylantis country muzikos dainų rašytojas Bou. Tačiau viskas nėra taip lengva dėl skaudžių Keli praeities patyrimų ir komplikacijų meilės reikaluose. Svarbūs veikėjai viso filmo metu išlieka ir Keli vyras Džeimsas bei kylanti žvaigždutė Čilė.

Po to, kai Gwyneth Paltrow puikiai pasirodė ne vienoje ,,Glee“ serijoje, pažiūrėjau, ar ji nėra dar kokiame nors kino/televizijos projekte dainavusi. Taip akis užkliuvo už vos prieš keletą metų pasirodžiusio filmo, kuriame ji ir vaidina country dainininkę. Ir vėl visiškai neteko nusivilti jos gebėjimu dainuoti. Dainuojančius buvo galima ne kartą išgirsti ir du jaunosios kartos atstovus: Leighton Meester (kuri ir realiame gyvenime daro atlikėjos karjerą) bei Garrett Hedlund, kurio balso iki šiol dar nebuvau girdėjusi, todėl likau maloniai nustebinta. Jo vokalas labai patiko ir tiesiog idealiai tiko atliekamiems kūriniams. Būtent muzikinis takelis ir yra stipriausia Country Strong pusė. Daug vertų dėmesio kūrinių, kurie privertė mane pakeisti nuomonę- iki šiol maniau, kad ko jau ko, o šio žanro tai nemėgstu ir niekuomet neklausysiu. O štai dabar jau galvoju, kaip tikriausiai mažiausiai kelias dienas vien tik muzikinio takelio ir klausysiu. Už vieną iš dainų – Coming Home- filmas buvo nominuotas ir Oskaro statulėlei.

Siužetas nėra kažkuo ypatingas. Taip jau būna, kad tokiuose filmuose pasistengiama su muzika, pasirodymais, o štai siužetinė linija ir lieka blankoka. Vis dėlto, jis tikrai geresnis ir nė nelyginamas su pvz. Step Up. Country Strong pateikia daugiau kritimų žemyn, Keli kartu ir tarsi nori vėl būti scenoje, bet kartu ir negali įveikti savęs, kiekviena nauja nesėkmė ją smukdo žemyn. Tačiau matyti ją verkiančią kone viso filmo metu man kiek atsibodo, tų šviesių akimirkų buvo tiek mažai. Dar man pritrūko didesnio konflikto, nes viskas tiesiog slydo tiesiai ir nė nežinoti nebuvo galima, kada čia jau tas filmo ,,aukščiausias taškas“, nes tokio nebuvo, nors šį kartą tikrai jo reikėjo. Pabaiga kiek nustebino, pripažinsiu, nesitikėjau to.

Muzikinis takelis bei aktorių parinkimas yra didžiausi filmo pliusai, dėl kurių man, kaip tokių kino juostų mėgėjai, buvo verta ir įdomu žiūrėti. Tuo tarpu siužetas vietomis buvo nuobodokas, vietomis įdomus, tačiau visumoje- neišskirtinis ir greitai pasimiršiantis. Todėl rekomenduoju tik muzikinių filmų gerbėjams.

7/10

Rež.: Shana Feste, vaidina: Gwyneth Paltrow, Tim McGraw, Garrett Hedlund, Leighton Meester, 2010 m., JAV, 117 min

418> Se7en / Septyni

Du žmogžudysčių skyriaus detektyvai desperatiškai medžioja paslaptingą maniaką, žudantį savo aukas pagal septynias didžiąsias nuodėmes.

Tai vienas tų filmų, apie kuriuos esu girdėjusi begalę gerų atsiliepimų, taip pat, pasižymi itin geru imdb balu- to visiškai pakanka, kad dažniausiai įsinorėčiau pamatyti konkrečią kino juostą, o svarbiausia, kad ne visada net ir pasidomiu, apie ką jis. Bet paprastai pastarasis aspektas nėra labai svarbus.

Taigi, tai detektyvas/trileris, kurio centre- du detektyvai. Vienas iš jų- į pensiją ketinantis išeiti ir itin akylas pareigūnas, o kitas- jaunas, tačiau užsispyręs detektyvas, kuris ir paskirtas į šią vietą, kad pakeistų senąjį kolegą. Tačiau užėjus susijusių žmogžudysčių bangai visokios pensijos užmirštamos, nes suvokiama, kad tiesiog būtina nors iš po žemių iškapstyti žudiką. Dvi valandos filmo praeina tikrai greitai, nuobodžiauti netenka nė minutei ne tik dėl įdomaus žudiko braižo, bet ir įdomių charakterių bei talentingų aktorių. Įtampa išlaikoma pakankamai neblogai, o finalas- ne toks ir tikėtas (tiesa, kai jau viskas artėjo finišo link, nuspėti buvo galima viską). Net ir žudikas maniakas pavaizduotas labai įdomus. Tad padirbėta su filmu tikrai iš peties.

Tačiau tačiau tačiau. Nelikau absoliučiai nustebinta ar pakerėta, gal kad tikėjausi gerokai daugiau? Nors, kaip minėjau, filmas tikrai kokybiškas ir turintis nemažai pliusų, bet visumoje nėra įsimenantis..

Tad rašau 7/10

Filmas nominuotas Oskarui, o imdb Top250 užima 22 vietą.

Rež.: David Fincher, vaidina: Brad Pitt, Morgan Freeman, Gwyneth Paltrow, Kevin Spacey, 1995, JAV, 127 min

328> Love And Other Disasters / Meilė ir kitos nelaimės

Emilė Džekson (dažniausiai vadinama tiesiog Džek) gyvena kartu su geru draugu Piteriu, kuris yra gėjus. Taip pat, ji susitikinėja su buvusiu vaikinu (santykiai be įsipareigojimų) ir dirba madų žurnale Vogue. Na, ir ji pasiryžusi surasti meilę savo draugams..

Tai romantinė komedija, kurios pabaigą galima nuspėti ganėtinai greitai, vos tik visa istorija įsisuka. Žavėjo mane pagr. veikėjos stilius (ji pakvaišusi dėl filmo ,,Breakfast at Tiffany’s, tuo viskas ir pasakyta), o ir pati aktorė tikrai pakankamai gerai žiūrėjosi šiame filme (ir neplanuotai užeina liūdesys, kad mirtis ją aplankė labai anksti..). Patiko man ir Matthew Rhys (Piteris). Tačiau to negalėčiau pasakyti apie Santiago Cabrera, kuris primena vieną garsų muilo operų aktorių ir deja, tas panašumas jam tikrai nėra pranašumas (mano atveju). Jo vaidyba buvo tokia sausa, o veidas bejausmis, kad tiesiog visiškai jis man nekėlė jokių jausmų, tik žinoma, pati jo vaidinamo veikėjo situacija gan kebloka..

Tinka filmas kokiam nors mergaitiškam vakarui ar tiesiog susisupus po antklode su arbatos puodeliu rankoje, nes filmas vietomis linksmas ir įtraukiantis, vietomis- absurdiškas, kvailas ir, be abejo, banalumo taip pat nebus išvengta. Tačiau abu pagr. veikėjai tikrai gerina situaciją, nes juos stebėti įdomu. Na, ir pabaiga miela.

6/10

Rež.: Alek Keshishian, vaidina: Brittany Murphy, Matthew Rhys, Gwyneth Paltrow, Orlando Bloom, 2006 m., Prancūzija, Didžioji Britanija, 90 min