Glee / Choras (1-6 sezonai) (2009 – 2015) – bendra viso serialo apžvalga

Tai bendra serialo apžvalga, kurioje galbūt ir pasitaikys vienas kitas spoileris, bet jokių esminių ar svarbių – todėl saugu skaityti ir nemačiusiems ar mačiusiems tik keletą sezonų.

Kai žiūrėjau penktąjį sezoną, džiaugiausi, kad šeštasis bus ne tik sutrumpintas, bet ir finalinis. Tašką šiame seriale reikėjo dėti jau po trečiojo sezono ar bent jau ketvirtojo. Tačiau žiūrėdama paskutinį sezoną sau tyliai liūdėjau, nes, neskaitant erzinančių dalykų, be kurių šis serialas tikriausiai neegzistuotų, tai buvo visiškas grįžimas prie ,,šaknų“. Tačiau apie viską po truputį. Nes dėkoti šiam serialui yra už ką, net jei minusų yra ne taip ir mažai.

Viskas prasideda, kai į atsikūrusį mokyklos chorą (ar tiesiog Glee klubą) susirenka pirmieji nariai. Didžioji dalis – nepritapę niekur kitur, neturintys draugų, kenčiantys patyčias, kita dalis – populiarūs ir dėl savo užmačių prisijungę prie choro. Tačiau visus juos vienija noras dainuoti, pasirodyti, būti įvertintiems. Taip prasideda kelionė ne tik svajonių link, bet ir ištisas mokymasis būti vieningiems, mylintiems ir mylimiems. Chorui vadovauti imasi ispanų kalbos mokytojas Vilas Šusteris.

Veikėjų yra daug. Nors greitai pasidaro aišku, kad didžioji žvaigždė šiame seriale bus Reičelė, nemažai kitų užima tikrai dideles pozicijas, o netrukus tie kiti, rodos, antraeiliai, tampa daug mylimesni už ryškiausius. Bėgant sezonams kai kurie antraeiliai atsiduria centre, kiti pasirodo tik retkarčiais, o vietoj jų atsiranda nauji. Kaip vėliau paaiškės, naujų narių atsiradimas, kaip ir senųjų sekimas jiems baigus mokyklą, nebuvo geriausias kūrėjų sprendimas. O tiksliau, gal tai ir būtų neblogas pasirinkimas, bet kaip visa tai buvo plėtojama labiau erzino nei leido mėgautis naujais balsais.

Serialo auditorija – jaunimas, o tai ryškiai atsispindi siužete. Siužetas pakankamai didaktiškas, tačiau šiuo atveju tai yra gerai. Atkreipiamas dėmesys į tai, kokie yra įvairūs žmonės tiek savo išvaizda, tiek vidumi. Visame seriale pažymima, kad svarbiausia siekti savo svajonės (ne veltui Journey ,,Don’t Stop Believin’ “ tapo kone Glee himnu) ir būti savimi. Seksualinės mažumos, nemokėjimas šokti ar dainuoti, patyčios, neprisitaikymas, meilės santykiai, seksas, neplanuotas nėštumas, nesėkmės, netektys – visa tai yra paliečiama. Galbūt tai neretai daroma primityviai (iš atminties išnyra epizodas, kai serija buvo skirta moksleivei, grasinančiai iššaudyti mokytojus ir moksleivius mokykloje – ypač aktuali tema, bet pateikta taip, kad vertė raukytis), tačiau šiuo atveju norisi tikėtis, kad yra nemažai žiūrovų, kuriuos šis serialas paskatino keisti požiūrį į save, į kitus, būti tolerantiškesniems ir to, kad viskas yra įmanoma, nors ne visada lengvai pasiekiama.

Žinoma, yra ir momentų, kurie kėlė klausimų. Sue – merginų palaikymo komandos trenerė (vėliau – ir ne tik trenerė) – seriale lyg kokia ragana iš pasakų, kuri daro tiek daug blogybių, kurios dažniausiai atrodo kaip patyčios, neretai fizinis ir psichologinis smurtas, jau nekalbant apie niokojamą turtą. Ir paskutiniame sezone man darėsi tikrai pikta, kadangi nelogiška, jog niekas negalėjo sustabdyti jos. Juk realybėje iš karto būtų pristatytos vaikų teisės, policija. Bet prisipažinsiu, kartais jos netikėti ir itin hiperbolizuoti išpuoliai prajuokindavo (taip, juodasis humoras), tačiau neretai jų būdavo tiesiog per daug. Ir tai kiek prieštaravo visai serialo koncepcijai, nes lyg ir rodoma, kad viskas turi būti sprendžiama, kad patyčioms, netolerancijai ir kt. turi būti užkirstas kelias, bet tuomet atsiranda Sue, kurios niekas nesustabdo.

Seriale dainuojama daug, todėl neverta net pradėti žiūrėti, jei nepatinka muzikiniai filmai ir serialai. Glee dėka sužinojau nemažai geros muzikos, žiūrėdama miuziklus galvodavau, kad vieną ar kitą dainą jau klausiau ne kartą, nes, pasirodo, girdėjau seriale ir ji man patiko. Kažkuriuo metu mano playlist’ą sudarė būtent šiame seriale išgirsti cover’iai, last.fm skaičiuoja, kad jų dainas esu perklausiusi keletą tūkstančių kartų. Ir nors paskutinius tris sezonus žiūrėdama kai kuriuos kūrinius persukdavau, tačiau lieku prie nuomonės, kad, nepaisant tų kūrinių, kurie man labai nepatiko (pvz.: Bastille ,,Pompeii“ perdirbinys), Glee sugebėdavo net visiškai neklausomus kūrinius padaryti vienus mėgstamiausių. Manau, kad seriale buvo neprastai išlaviruota tarp rimtų miuzikluose skambančių kūrinių, jau klasika tapusių grupių (Queen, The Beatles, Journey) iki šiuolaikinės pop muzikos.

Dabar norisi grįžti prie siužeto ir kaip jis keitėsi kasmet. Nors nežinau, gal ir nesikeitė, gal aš augau ir keičiausi. Juk pradėjau jį žiūrėti berods tada, kai dar tik porą sezonų buvo parodyta. Man norėjosi, kad serialas augtų kartu su žiūrovais, bet buvo toks jausmas, kad jis kaip užsitrigęs, taip užstrigęs. Lygiai kaip ir personažai, kurie net baigę mokyklą į ją grįždavo ir grįždavo. Tai erzino ir nervino, nes gal jau laikas atsiplėšti nuo mokyklos? Nors kita vertus, tai, kaip veikėjų gyvenimai ėjo jiems baigus mokyklą, rodė, kaip sudėtinga yra pradėti naują savarankišką gyvenimą, suvokti, ko išties nori iš gyvenimo. Bet neretai priemonės, kaip tai parodyta, atrodė komiškos. Juk Semas bėgant laikui tapo tikra parodija ir tik šeštajame sezone lyg ir subrendo. Kone stabiliausias personažas (nors irgi mėtėsi nemažai) ir mėgstamiausias buvo Kurtas. Tuo tarpu kai kurie kiti, kuriuos pradžioje lyg ir mėgau, buvo visai nelaukiami, nes žinodavau, kad vėl tik kažkokią neigiamą emociją sukels – tai ir ta pati pernelyg savimi pasitikinti Reičelė, ir Bleinas, ir Mersedes. Kai kurie siužeto nelogiškumai ir kvaili įvykiai imdavo paskutiniuose keliuose sezonuose mane ir piktinti, o bendrą nuomonę sušvelnindavo tik puikūs pasirodymai ar viena kita įdomesnė ir jautresnė scena.

Atskiros kalbos verta ir tai, kad bėgant metams keičiasi glee klubo sudėtis, o siužetas suskyla į dvi dalis – viena Niujorke, kita – mokykloje. Geriausia būtų buvę prieš tą skylimą ir užbaigti serialą. Arba, jei nuspręsta tęsti, atsisveikinti su tais, kurie išvyksta, ir likti mokykloje, kur nauji personažai, nauji santykiai ir naujos problemos. Tas jungimas, kuris baigdavosi tuo, kad visi vienas prie kito prilipę, kas kelios serijos grįžtantys į mokyklą, atrodė visiškai nenaudingas. Absurdiškiausiai atrodė penktasis sezonas, kur nauji veikėjai, pasirodę dar ketvirtajame, atrodė ganėtinai perspektyvūs, tačiau jų siužetinės linijos buvo tragiškos, o galiausiai su jais pasielgta taip, kad tiesiog kraujas užverda gyslose. Kai žiūrėsite šeštąjį sezoną, suprasite apie ką aš.

Penktasis sezonas neatsiliko – ten man patiko vos trys serijos, iš kurių viena buvo skirta vieno iš pagrindinių aktorių Cory Monteith atminimui (aktorius mirė prieš porą metų). Tai buvo itin jautri serija, kurią žiūrint nesigraudinti buvo sunku. Ir tai buvo dar viena priežastis, dėl kurios nesinori ,,nurašyti“ Glee, nes jie nebijo stiprių temų. Šeštajame sezone tikriausiai stipriausia tokia linija – vieno veikėjo noras pasikeisti lytį.

Na, ir kadangi įspūdžiai apie šeštąjį sezoną šviežiausi, galiu pasakyti, kad po dviejų visiškai neįdomių sezonų serialas sugebėjo įtraukti taip kaip pirmuosiuose. Jaučiau nostalgiją, liūdesį ir šios emocijos mainėsi žiūrint. Vienu momentu galvojau, kad vėl grįš prie nesąmonių, nes jų netrūksta ir šiame sezone, bet ne. Po truputį vystomas siužetas tapo ilgu atsisveikinimu. Kažkur skaičiau, kad žinodami, jog tai paskutinis sezonas ir dar įdėtas į nepatogų laiką, todėl tikriausiai atsipalaidavo ir sukūrė geriausia, ką galėjo. Jautėsi ta pati atmosfera, kokia buvo pradžioje (beje, priešpaskutinėje serijoje rodomi įvykiai serialo pradžioje – todėl buvo dar liūdniau), o nauji glee nariai pasirodė tokie pat įdomūs, kokie būtų, jei tai būtų buvęs pirmas sezonas. Tačiau laiko jiems buvo mažai beskirta, bet tai normalu – juk reikia sudėlioti visus taškus senbuvių gyvenimuose. Ir taip serija po serijos galiausiai viskas buvo sudėta į nuostabų finalą ir finalinį pasirodymą. Žinau, kad daug kas nesitikės, kad Reičelė liks su būtent tuo veikėju, bet man tai buvo pati maloniausia staigmena. Nedaug trūko, kad susigraudinčiau. Ir net sunku kažkokį balą rašyti, nes jaučiuosi šiuo metu visiškai šališka.

Tad gal palieku tokį pat įvertinimą, kokį buvau parašiusi iki tol. Liūdni tie atsisveikinimai.

7/10

Kūrė: Ian Brennan, Ryan Murphy, Brad Falchuk, vaidina: Cory Monteith, Dianna Agron, Lea Michele, Chris Colfer, Darren Criss, Kevin McHale, Heather Morris, Amber Riley, Naya Rivera, Mark Salling, Chord Overstreet, Jane Lynch, Jayma Mays, Matthew Morrison, Harry Shum Jr., Jonathan Groff, Idina Menzel, Jenna Ushkowitz, Gwyneth Paltrow , 2009- 2015 m., JAV, anglų k., 44 min

236> Step Up 3D / Šokis hip-hopo ritmu 3D

Jau peržiūrėjusi maždaug pusę filmo supratau, kad visgi nereikėjo iš karto po antrosios Step Up dalies žiūrėti trečiosios, nes pernelyg panašūs filmai.

Jaunam gatvės šokėjui Lukui gresia benamio likimas. Jei neras kokios nors išeities, jį netrukus išmes vienintelių namų, kuriuos jis turi: apleisto sandėlio, kuriame glaudžiasi ir kiti jo likimo draugai – gatvės šokėjai. Ši neoficiali šokėjų šeima yra subūrusi komandą – “Piratų namai“. Kad ši komanda išgyventų, jie privalo įveikti senus priešus, “Samurajų namus“, netrukus įvyksiančiame pasauliniame improvizacijų konkurse. Čia dėl solidaus piniginio prizo kaunasi geriausios viso pasaulio šokėjų komandos.

Siužetas toks, kad jau tikrai net pikta: kiek gi galima? Nejaugi neįmanoma sugalvoti ką nors naujesnio? Negana to, kaip ir minėjau, antroji dalis su trečiąja tiek panašios, kad tiesiog galima įsitikinti, kad kūrėjai, norėdami daugiau pasipelnyti, tiesiog vietoj vienų aktorių pastato kitus, pakeičia veiksmo vietas, bet galop viskas virsta visiškai tokiu pačiu filmu.. Susipažinimas su mergina, gatvės šokiai, dar daugiau gatvės šokių, nesantaika su kita grupe, ne gatvės šokiai, galiausiai- vėl gatvės šokiai.. O ką kalbėti apie tai, kad jau antra dalis iš eilės, kurioje šokama vandeny.. Aišku, gražu ir įspūdis tikrai geras, bet tas pačias idėjas kartoti?..Vertėtų jau susimąstyti.. Įdomu, ką pasiūlys šiais metais pasirodysianti ketvirtoji dalis.. Numanau, kažką panašaus.

Pagrindinis veikėjas Lukas man nepadarė nė menkiausio įspūdžio, nepatiko visiškai. Neturi jokios ugnelės, tik gražią išvaizdą ir gebėjimą šokti. Nepalyginti su antrosios dalies pagrindiniu vaikinu. Mergina- irgi ne kažką.. Vienintelė vieta su jais abiem, kuri man patiko, tai kai šoko per minėtosios merginos Natali gimtadienį.

Labai nudžiugau, kad nemažai šokėjų pasirodo iš antrosios dalies. Na, o antroje dalyje tik buvęs kaip linksmuolis, Briedis (bent jau taip verčiasi jo pravardė) čia tampa kone pagrindiniu, o man- netgi pačiu pagrindiniu, svarbesniu už visus lukus ir natali. Briedis susiradęs žavią geriausią draugę ir įstoja ne į šokius, kaip pats būtų norėjęs, bet į inžineriją, kaip norėjo jo tėvai. Bet pasirodo, kad šokius pamiršti tikrai sunku. Šiame filme jis parodo begalę žavių judesių. Ir šiaip smagu į jį žiūrėti.

Dargi, kaip nepaminėsiu Harry Shum Jr., kurį šiame filme pavadina kaip žmogų, neturintį kaulų. Fantastiškai jis šoka. Tikiuosi, kad jis dar pasirodys Glee seriale, nes filmų su juo ne tiek ir daug. O jo gabumai šokiui mane įkvepia. Ne, nebūtinai šokti. Tiesiog atrasti savus talentus, nes tikiu, kad kiekvienas iš mūsų jį turime, tik nebūtinai žinome jį turį. Na, bet jau truputį nukrypau.

Kalbant apie šokius, tai jie šioje dalyje įspūdingesni nei ankstesniuose. BET. Jų gerokai per daug. Žiūrint antrą dalį man tokia mintis neatėjo, bet trečiojoje dalyje pajutau, kad šiek tiek persūdyta, nes pagrinde vien šokama ir šokama. Patinka man šokiai, bet kai per daug, tai nieko gero..

Iš tikrųjų, tai net nežinau, kam jie dar ketvirtą dalį kuria, bet tebūnie.. Visgi, manau, pažiūrėsiu aš jį, kai pasirodys.

O šiam rašau.. 5/10

Rež.: Jon M. Chu, vaidina: Sharni Vinson, Rick Malambri, Adam G. Sevani, Alyson Stoner, Harry Shum Jr., 2010 m., JAV, 107 min

235> Step Up 2: The Streets / Šokis hip-hopo ritmu 2. Gatvės

Endi vienintelis pasirinkimas gyventi ten pat, kur gyveno iki šiol, tai- lankyti prestižinę Merilando menų mokyklą su sąlyga, kad nieko neprisidirbs. Čia ji patenka visai į kitą aplinką. Greitai Endi įsižiūri bene geriausią mokyklos šokėją ir mergišių Čeisą, o naujosios šokių pamokos ima užimti tiek laiko, kad draugai išmeta ją iš  šokių grupės. Vienintelis būdas kovoti ,,Gatvių“ kovose- suburti naują grupę.

Pirmąją dalį mačiau jau senokai ir ji man nepaliko įspūdžio. Būtent dėl to šią dalį peržiūrėjau tik šiandien. Ir jau gailiuosi, kad to nepadariau anksčiau, kadangi ši dalis man patiko kur kas labiau nei pirmoji. Žinoma, kalbant apie šokius, vyrauja gatvės šokiai, tad nieko naujo kaip ir nepamačiau.. Bet buvo ir salsos, už kurią tikrai pridėsiu balą. Salsa man tikrai daug įdomesnis šokis už gatvės šokius, bet tikriausiai taip yra, nes pastarieji yra kone kiekviename šių dienų filme apie šokius, tarsi jaunimas šiais laikais tik šį žanrą tepropaguotų.

Siužetas jau girdėtas iš anksčiau matytų filmų apie šokius, taigi, ir čia nieko netikėto nebuvo. Kai kurios klišės netgi ir erzino. Pvz. kodėl reikia, kad kuris iš tėvų (ar abu) būtų miręs (mirę)? Apie tą smarkų lietų ir didžiules balas, kurios, rodos, pasidarė per akimirksnį, net nešneku, bet aišku, juk efektas daug geresnis, kai šokama per lietų, kadangi vanduo suteikia šiokį tokį efektą.

Didesnis konfliktas buvo vienas, nors iš pradžių atrodė, kad bus ir daugiau, t.y. visokių pavydo scenų, bet jų buvo išvengta. Pabaiga- standartinė, bet ko gi daugiau buvo galima tikėtis?

Ai, labai smagu buvo pamatyti Harry Shum Jr. . Jau šoka tai jis puikiai. Mačiau, šoks ir kitoje dalyje, taigi, manau, greitai ir ji bus peržiūrėta.

Ir Briedis (čia tokia pravardė) labai fainas personažas, viską tikrai pagyvino.

7/10

Rež.: Jon M. Chu, vaidina: Robert Hoffman, Briana Evigan, Adam G. Sevani, Harry Shum Jr., Channing Tatum, 2008 m., JAV, 98 min