772> Reservoir Dogs / Pasiutę šunys (1992)

Rež.: Quentin Tarantino
Vaidina: Harvey Keitel, Tim Roth, Michael Madsen, Chris Penn, Steve Buscemi, Lawrence Tierney, Edward Bunker
1992 m., JAV, 99 min
Žanras: kriminalinė drama
imdb nuoroda čia.

Po to, kai paprasta juvelyrinių dirbinių vagystė pasisuka bloga linkme, išgyvenę nusikaltėliai ima įtarinėti, kad kažkuris iš jų yra policijos informatorius.

Paskutiniu metu nebesiseka susidraugauti su Q. Tarantinu, nors tu ką. Ir po šio filmo tikriausiai praeis nemažai laiko, kol prisiruošiu įsijungti kurią kitą jo juostą.

Pirmosios ~50 minučių man buvo visiškas laukimas. Aišku, pasitaikė viena kita juokingesnė scena, bet iš esmės žiūrėjau ir nesupratau, kuo šis filmas kitus žavi. Neslėpsiu, norėjosi ir išjungti. Bet buvau kantri ir galvojau: čia gi Tarantino. Reik palūkėti, gal dar nustebins. Taip ir buvo. Po to kaip viskas užsisuko, tai pasidarė labai smagu žiūrėti! Geriausia scena be abejo buvo toji, kurią matote nuotraukoje, tiesiog ,,spirgėjau“ visa žiūrėdama. Na, ir viskas, kas po to dėjosi, buvo tikrai verta laukimo.  Aktorių darbas – puikus, ryškūs, įsimenantys charakteriai. Vizualiai filmas atrodo irgi itin kokybiškai, įdomiai ir nenuobodžiai pateiktas. Tik va siužetas, kaip ir minėjau, pusę filmo visai manęs neįtraukė. O didžiausios liaupsės – muzikiniam takeliui. Kuo jau kuo, o juo dar nė sykio žiūrint Tarantino filmus neteko nusivilti.

Tad galiausiai vertinu 7/10

725> The Grand Budapest Hotel / Viešbutis ,,Didysis Budapeštas“

Rež.: Wes Anderson
Vaidina: Ralph Fiennes, Adrien Brody, Willem Dafoe, Jude Law, Edward Norton, Harvey Keitel, Bill Murray, Saoirse Ronan, Léa Seydoux, Tilda Swinton, Tom Wilkinson, Owen Wilson
2014 m., JAV, Vokietija, 100 min
Žanras: komedija
imdb nuoroda čia.

O viskas prasideda tuomet, kai mirus Madam D, paveldėtoju tampa viešbučio ,,Didysis Budapeštas“ savininkas Gustavas H. Tačiau yra tuo nepatenkintųjų, todėl Gustavas su ištikimuoju pasiuntinuku pavagia paveikslą, kuris pasak testamento turėtų jam priklausyti.

Apie Wes Anderson filmus teko girdėti nemažai, bet pirmąja peržiūrėta jo kino juosta tapo viešbutis ,,Didysis Budapeštas“. Aktorių komandos (kurios kai kurie veidai yra pasirodę ne viename jo filme) galėtų pavydėti ne vienas režisierius: surinkti tokią įvairovę (pradedant labiau draminiuose filmuose pasirodančiais R. Fiennes, W. Dafoe ir kt., baigiant antrarūšių komedijų dažnu veidu O. Wilson.) ir sudaryti tokią dermę, kad nė vienas iš aktorių neatrodytų prastesnis ar ne savo vietoje. Jau nekalbant apie laužomus stereotipus, nes Adrien Brody blogiukų vaidmenimis pasigirti negalėjo, o tuo tarpu šiame W. Anderson filme parodė, kad ir jo vizitine kortele tapusios liūdnos akys netrukdė įsijausti ir puikiai atlikti nedorėlio vaidmenį. Kitų vaidmenys – taip pat pakankamai įsimintini. Jų charakteriai skirtingi, prie veikėjų atsiskleidimo prisideda ir kostiumai bei grimas (Tilda Swinton beveik neatpažįstama).

Kiekviena scena atidirbta iki smulkmenų. Ypač spalvingas, daug ryškių spalvų, kurios sugeba derėti tarpusavyje ir nerėžti akies. Kiekvienas veiksmas – nudailintas, be galo estetiškai pateiktas. Kad ir ta scena, kur su mažyčiais įrankiais Gustavas su dar keliais ,,likimo draugais“ darbavosi. Dialoguose netrūksta gero humoro, ironijos. Todėl nenuostabu, kad dauguma lieka patenkinti šia kino juosta.

Tačiau tuomet pasirodau aš ir per visas porą valandų stengiuosi, kad man patiktų. Žiūrint šį kinematografiškai nuostabų filmą, manęs visai ,,nekabino“ siužetas, tik paskutinės 20 min pagaliau buvo tos, kurias su didžiausiu įsitraukimu žiūrėjau, tačiau jos greit praėjo, o tai, kas buvo prieš jas, paliko tik gražių vaizdų ir nykoko siužeto įspūdį. O aš išties stengiausi pamėgti, gal net per daug, ir todėl likau nieko nepešusi. Bet nieko negaliu padaryti eilinį kartą: juk ir Life of Pi žiūrėdama mačiau jo grožį, bet visa kita nesužavėjo. Taip ir čia: gera vaidyba, stulbinanti kinematografija, bet pasakojime nieko įsimintino.

Ateity žadu žiūrėti ir kitus šio režisieriaus filmus ir tikiuosi, kad bus verti žiūrėjimo ne tik dėl vaizdų, bet ir dėl siužeto. 6/10

234> The Piano / Pianinas

19 amžiaus vidurys. Nebylė Ada kartu su maža dukra ir mėgstamu pianinu palieka gimtąją Škotiją ir kraustosi į kitą pasaulio kraštą, į Naująją Zelandiją, kur jos laukia būsimas vyras Stiuartas. Jis atsisako pianino. Pianinas paliekamas krante. Stiuarto kaimynas Beinsas, panašus į laukinį, atveža pianiną, pakeičiantį Adai balsą, pas save į namus. Ji gali pianiną susigražinti, jeigu ateis Beinso mokyti groti juo.

Visuomet yra priežastis, kodėl norime pamatyti vieną ar kitą filmą. Priežastis, kodėl norėjau pažiūrėti aš šį filmą, net ir man kartais atrodo juokinga, na, bet yra kaip yra. 1994-aisiais Oskarą už geriausią antraplanį vaidmenį gavo Anna Paquin (geriausiai žinoma kaip Sukė iš True Blood). Paskaičiuokime: kaip tik šiandien jai sukako 30 metų, vadinasi, kai gavo Oskarą, jai tebuvo 12 metų. Taigi, mane ir suintrigavo, kuo ji pakerėjo komisijos narius, kad gavo šį Oskarą. Apie ką šis filmas prieš žiūrėdama net nesidomėjau.

Bet ir džiaugiuosi, kad nors tokiu būdu sužinojau apie šį filmą. Jei skirčiau nominacijas filmams, tai šiam be abejonės skirčiau Metų atradimo. Yra tokių filmų, apie kuriuos kalba ir giria visi, taigi net ir nebūna keista, kad ir jie man daugiau mažiau patinka. Bet kai atsiranda filmas, va toks iš niekur, apie kurį niekur jokių atsiliepimų nebuvau atsitiktinai radusi, ir sudomina bei palieka įspūdį, tiesiog būtina jį kaip nors išskirti iš kitų.

Taigi, kas patiko.. Visų pirma, vizualinis vaizdas. Tie vaizdai prie vandenyno apskritai pasakiški, bet ir visa kita gamta, nesvarbu, kokios stichijos besiaustų, atrodo labai gražiai. Be abejo, patiko kostiumai. Kiek vargo moterys turėdavo, kol užsivilkdavo suknelę, bet rezultatas tikrai atperka visą vargą. Prie vizualinio vaizdo prisideda ir patys aktoriai, jų elgesys, judesiai.. Pagr. veikėja Ada paliko įspūdį: jos judesiai lėti, tačiau itin plastiški ir apgalvoti. Kadangi ji nebylė, savo jausmus turi rodyti veido mimikomis ir mostais. Šitai jai pavyko.

Muzikinis takelis labai derėjo prie viso siužeto, rodomų vaizdų. Tikriausiai nesuklysiu, kad visa muzika atliekama būtent pianinu, o man visuomet gera jo klausytis. Ši muzika prisideda prie filmo meniškumo, dera prie veikėjų elgesio, jų jausmų.

Kalbant apie Anną Paquin, dėl kurios ir pažiūrėjau šį filmą, tai iš pradžių pasirodė, kad visai nepanaši ji į dabartinę save. Bet vėliau ėmiau pastebėti tas pačias veido išraiškas ir rasti panašius veido bruožus. Labai miela mergytė pasirodė. O jos vaidmuo- tikrai atsakingas..

Na, ir galop turiu šį tą pasakyti apie siužetą. Reikia nusiteikti rimtam, niūriam filmui. Tai filmas apie meilę: meilę žmogui, meilę muzikai, meilę gyvenimui. Veiksmas ganėtinai lėtas, nėra daug įvykių. Keičiantis vaizdams, keitėsi ir mano nuomonė apie pagr. veikėjus, jų lūkesčius ir veiksmus. Jei iš pradžių dar supratau, kodėl ji tai daro, tai vėliau nesuvokiau, kaip situacija gali taip drastiškai pasikeisti. Na, bet visko būna. Kulminacija- tikrai netikėta, gan žiauri, bet, kita vertus, puikiai sugalvota.. Paskui besirutuliojantys įvykiai nebeatrodė tokie svarbūs, žiūrėjau ir jaučiau, kad taip ir turėjo nutikti, kad tai- savaime suprantama..

Švelnus, muzikalus filmas. Siūlau pabandyti pažiūrėti.

8/10

Filmas laimėjo 3 ir dar nominuotas 5 Oskarams

Rež.: Jane Campion, vaidina: Holly Hunter, Harvey Keitel, Sam Neill, Anna Paquin, 1993 m., Australija, Naujoji Zelandija, Prancūzija, anglų k., 121 min