Archyvas

Archive for the ‘Hayley McFarland’ Category

756> An American Crime / Amerikietiškas nusikaltimas (2007)


tumblr_mn7t0rEOHn1ssppvlo1_500Rež.: Tommy O’Haver
Vaidina: Ellen Page, Hayley McFarland, Catherine Keener, James Franco
2007 m., JAV, 98 min
Žanras: biografinė kriminalinė drama
imdb nuoroda čia.

Peržiūrėjusi The Girl Next Door užsinorėjau pažiūrėti šį filmą, kur, anot komentarų, ta pati istorija perteikiama realistiškiau, naudojama žymiai daugiau tikrų faktų. Tikrosios istorijos darsyk skaityti nebesinorėjo, tad nedėliojau pliusų prie to, kas tikra.

Kaip ir šioje nuotraukoje pagrindinė veikėja Silvija, kuri sako nesuprantanti, taip ir aš bei, norisi tikėti, visi kiti žmonės nesupranta, kaip galima iki tiek nueiti. Lygiagrečiai rodomas teismo posėdis, kuriame apklausiami visi labiau pasižymėję veikėjai, bei pasakojama istorija apie dvi paauglės, kurios kuriam laikui apsistoja namuose moters (Gertrūdos), turinčios šešis vaikus ir skaičiuojančios kiekvieną centą. Po truputį rutuliojama istorija, kuri išties verta to, kad ją ekranizuoja, apie ją kalbama ir rašoma.

Toji idėja su teismu – išties vykusi ir įdomi. Ypač nežinantiems, apie ką šis filmas, tai turėtų kelti šiokią tokią intrigą: tai kas gi vis dėlto nutiko? kaip užsibaigė? Be to, teismas leido žiūrovui išgirsti, ką apie visą įvykį jau po to šneka jame dalyvavę asmenys, kaip vertina, kokios mintys kyla žiūrint į tai, kas buvo, jau po visko.

Kita, didžiąją laiko dalį užimanti siužetinė linija po truputį pasakoja istoriją, kurią jau daugmaž žinojau. Buvo įdomu žiūrėti į skirtumus, bet tuo pačiu nejučia suvokiau, kad yra, kas patiko tiek vienam, tiek kitam filme, o tuo pačiu – ir kas nepatiko. Iš tikrųjų, galvoju, kad kaip nors apjungus abu filmus ir gautųsi puiki kino juosta. Gal esu įpratusi, kad žiaurumai rodomi atvirai ir ,,visa jėga“, todėl An American Crime šiuo atžvilgiu man atrodė per silpnas. Suprantu, kad tai ne tas žanras, kad reiktų suteikti žiūrovams šoką rodant visas baisybes, kurių The Girl Next Door netrūksta, bet kad jų reikėjo kiek daugiau – faktas. Tiesiog mane labiau paveikė ir paskatino gailėtis pagrindinių veikėjų siaubo filmas, o ne ši kriminalinė drama. Tiesa, dar viena ,,o jeigu“ mintis atėjo: gal visai kitaip reaguočiau, jei nebūčiau mačiusi to siaubo filmo, istorija dar būtų buvusi nauja, taigi, ir sukrėstų labiau nei kad dabar, kai jau turėjau pakankamai laiko susitaikyti su visu tuo, kas nutiko Silvijai. Filme visi įvykiai bėgo gan greitai, buvo sunku pajausti laiko tėkmę, didžioji dalis smurto likdavo neparodyta. Visgi pavyko ir šiam filmui vienu momentu mane sugraudinti, tik gaila, kad tuomet kai kas paaiškėjo ir pasidarė tik dar liūdniau.

Vaidyba. Catherine Keener, sukūrusi Gertrūdos vaidmenį, pasirodė išties verta dėmesio. Tiesa, iš pradžių kiek sutrikdė tai, kad šiame filme Gertrūda visai kitokia nei kad jau nesyk šiame atsiliepime minėtoje kino juostoje. Ellen Page, kurią jau senokai mačiau ekrane, šįsyk sukūrė kiek blankoką, mano nuomone, personažą. Norėjosi joje daugiau ,,spalvų“, daugiau atsivėrimo, nes dabar atrodė visiškai užsidariusi, visą skausmą, mintis palikusi kažkur giliai savyje, taip giliai, kad neretai jos buvimas ekrane nesukeldavo jokių emocijų. Iš mažesnių vaidmenų atlikėjų įsiminė vieną jauniausių Gertrūdos vaikų vaidinęs berniukas, kuris atrodė kaip kuo tikriausias psichopatas – į jį buvo bene baisiausia žiūrėti. Kiti – daugiau mažiau ne itin įsimintini ar pasižymėję.

7/10.

541> The Conjuring / Išvarymas


conjuring02Kaip ten apie jį kalbama? Pats baisiausias, vienas geriausių siaubo filmų pastaruoju metu… James Wan iki šiol yra sukūręs keletą gerai vertinamų siaubukų (pirmoji Saw dalis, Dead Silence, Insidious), pati jo talento neskaitant Saw, kuris man rodos visiškai skiriasi nuo kitų, negalėjau įvertinti kol kas. O The Conjuring sudomino su ta krūva nuostabiausių baisiausių atsiliepimų, tad sakiau sau, kad būtinai jį žiūrėsiu dieną ir tik dieną. Kad tik po to nesusapnuočiau kokių blogų sapnų naktį. Bet ir vėlgi, kiek daug lūkesčių, o kas galop išėjo?

 Šeima atsikrausto į naują namą, kuriame jau netrukus pradeda dėtis keisti dalykai. Taigi, jiems į pagalbą ateina sutuoktiniai, turintys ypač gerų sugebėjimų tiriant paranormalius reiškinius. Iš tikrųjų, tai jau vien pamačius šuns reakciją reikėjo jiems nebekelti kojos į namą, naminiai gyvūnai tiesiog puikūs, viską pirmiau nei žmogus nujaučia, užuodžia, pamato. Bet aišku, ką tas šunelis čia besispyrios, nenori eit vidun, tai ir šalk lauke, o mums nesvarbu, kas per naktį tau nutiks. O jei rimčiau, tai siužetas standartinis ir visiškai nieko naujo jame nepamačiau, viskas nuspėjama. Gal tik tiek, kad bent pirmoje filmo pusėje dar sugebėjo išlaikyti susidomėjimą, buvo visai įdomu, juolab, kad rodoma ne tik šeima, atsikrausčiusi į namą, bet kreipiamas šioks toks dėmesys ir į Loreną su Edu – paranormalių reiškinių tyrėjus. Taigi, pirmieji ženklai jau pasimato nuo pat pradžių, tad ilgos nuobodžios įžangos apie nieką nėra, po truputį tų ženklų daugėja, kol supranta šeima, kad taip tęstis nebegali. Taigi, tyrėjai ima tirti, čia atsiranda dar daugiau klausimų, į kuriuos atsakymai randami visai greitai ir be jokios gumos tempimo. Maždaug nuo pusės filmo jau imu nuobodžiauti ir laukti, kada gi pagaliau pasibaigs… Kai pamačiau pabaigą pagalvojau: ne, jūs negalite taip visko palikti! Tiek daug užmojų, tokia gera įžanga, bet po to taip ir nurieda nuo kalno visa mintis ir siužetas, o pabaiga tampa galutiniu tašku, kurį siūlo didžioji dalis siaubo filmų, tad atrodo taip nuvalkiotai ir nebeįdomiai, kad net pyktis suėmė.

Kas dėl baisumų, tai aišku, žiūrėti gali tie, kurie nemėgsta ,,Pjūklo“, visokių prancūziškų siaubo filmų su balomis kraujų, nes to čia tikriausiai ir su žiburiu nelabai rasite. Vaizduoklių ir kitų mistinių būtybių gerbėjams šis filmas pats tas. Ar buvo baisu? Kol kino juosta išlaikė susidomėjimą, tai vietomis, kai nujausdavau, kad štai tuoj kažkas pasirodys, prisidengdavau kažkiek akis, kad tik vos vos matyčiau, tai gal ir baisoka buvo. Kaip supratote, baisumai irgi – visiškos klišės, kai galima visada nuspėti, kad tuoj kažkas pasirodys ekrane ar išvysime kokį padarą. Veidrodžiuose pamatomi ,,baisuokliai“ jau tapę taip įprasta, kad jų laukiu net komedijose ar dramose, taip pat, kaip visada nervai nelaiko, kai žmogus susimąsto pažiūrėti sau po lova, galiausiai – nueiti į koridorių ar kur kitur, kad pamatytų, kas ten dedasi, bet jokiu būdu nesumąsto, kad gal reiktų užsidegti šviesą, nes taip geriau matys. Na, bet jei taip neburbant, buvo išties pusė velnio. Maždaug valandą. Tai, kas vyko paskutinį pusvalandį, visuomet greičiau man juoką kelia nei išgąstį, bet tai yra gal kam ir baisiai visa tai atrodo.

O dar galiu pagirti aktorių komandą. Jaučiau simpatiją kone visiems veikėjams, kiekvienas įdomus ir nekeliantis susierzinimo kaip kartais būna (na gerai, išskyrus tai, kad nė vienas jų nemėgo užsidegti šviesos). Vera Farmiga apskritai, kur bepasirodo, palieka malonų įspūdį.

Aišku, žiūrėkit, jei dar nematėte. Savo aplinkoje teko girdėti ir tokių žmonių, kurie kone viso seanso metu (aišku, kino teatre žymiai geresnis efektas būtų tai jau tikrai) prabuvo užsidengę akis. 6/10

Rež.: James Wan, vaidina: Patrick Wilson, Vera Farmiga, Ron Livingston, Hayley McFarland, 2013 m., JAV, 112 min