529> O Brother, Where Art Thou ? / O, broli, kur tu?

Brolių Coenų režisuota kriminalinė komedija pasakoja apie tris iš kalėjimo pabėgusius kalinius bei jų kelionę ieškant lobio. Filme remtasi Odisėjo istorija.

Tai antras Coenų filmas, kurį mačiau ir kuris patiko. Dabar žinosiu, kad užsinorėjusi komedijų turiu būtinai peržiūrėti šių režisierių filmografiją ir surasti dar nematytas šio žanro kino juostas (be abejo, kito žanro filmus irgi būtinai ateity žiūrėsiu). Čia nėra nė vieno kvailo ar bereikšmio juokelio, humoras nuoširdus ir priverčiantis kartais juoktis net balsu, o šypsena nuo veido nedingo nuo pirmos iki paskutinės minutės. Situacijos pakankamai paprastos, tačiau tai matyt ir sužavi. Personažų charakteriai – skirtingi ir įsimintini, aktoriai tikrai šauniai padirbėjo.

Na, o dar be viso to įstrigo muzikinis takelis. Šiandien mačiau du filmus ir jie abu galėjo pasigirti itin geru soundtrack’u. Tai prisidėjo prie bendros linksmos nuotaikos, kurią jaučiau žiūrėdama šią komediją, o po to nubėgau į atitinkamą puslapį ieškoti informacijos, ar tikrai ten George Clooney balsas skambėjo. Na, nusivyliau, nes, kaip supratau, deja, bet vokalinių savo gabumų ten nerodė, tačiau vis dėlto žinau, kad tiesiog privalau susirasti ten skambėjusias dainas.

Labai rekomenduoju tiems, kurie trokšta geros komedijos, kur neskaldomi bajeriukai apie antrą galą ar šiaip kokios banalybės, o juokingos yra pačios situacijos ar personažų veiksmai, kur charakteriai – įdomūs, o siužetas pilnas veiksmo ir geros vyriškos kompanijos.

7/10

Nominuotas dviems Oskarams.

Rež.: Joel Coen, Ethan Coen, vaidina: George Clooney, John Turturro, Tim Blake Nelson, John Goodman, Holly Hunter, 2000 m., JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, 106 min

234> The Piano / Pianinas

19 amžiaus vidurys. Nebylė Ada kartu su maža dukra ir mėgstamu pianinu palieka gimtąją Škotiją ir kraustosi į kitą pasaulio kraštą, į Naująją Zelandiją, kur jos laukia būsimas vyras Stiuartas. Jis atsisako pianino. Pianinas paliekamas krante. Stiuarto kaimynas Beinsas, panašus į laukinį, atveža pianiną, pakeičiantį Adai balsą, pas save į namus. Ji gali pianiną susigražinti, jeigu ateis Beinso mokyti groti juo.

Visuomet yra priežastis, kodėl norime pamatyti vieną ar kitą filmą. Priežastis, kodėl norėjau pažiūrėti aš šį filmą, net ir man kartais atrodo juokinga, na, bet yra kaip yra. 1994-aisiais Oskarą už geriausią antraplanį vaidmenį gavo Anna Paquin (geriausiai žinoma kaip Sukė iš True Blood). Paskaičiuokime: kaip tik šiandien jai sukako 30 metų, vadinasi, kai gavo Oskarą, jai tebuvo 12 metų. Taigi, mane ir suintrigavo, kuo ji pakerėjo komisijos narius, kad gavo šį Oskarą. Apie ką šis filmas prieš žiūrėdama net nesidomėjau.

Bet ir džiaugiuosi, kad nors tokiu būdu sužinojau apie šį filmą. Jei skirčiau nominacijas filmams, tai šiam be abejonės skirčiau Metų atradimo. Yra tokių filmų, apie kuriuos kalba ir giria visi, taigi net ir nebūna keista, kad ir jie man daugiau mažiau patinka. Bet kai atsiranda filmas, va toks iš niekur, apie kurį niekur jokių atsiliepimų nebuvau atsitiktinai radusi, ir sudomina bei palieka įspūdį, tiesiog būtina jį kaip nors išskirti iš kitų.

Taigi, kas patiko.. Visų pirma, vizualinis vaizdas. Tie vaizdai prie vandenyno apskritai pasakiški, bet ir visa kita gamta, nesvarbu, kokios stichijos besiaustų, atrodo labai gražiai. Be abejo, patiko kostiumai. Kiek vargo moterys turėdavo, kol užsivilkdavo suknelę, bet rezultatas tikrai atperka visą vargą. Prie vizualinio vaizdo prisideda ir patys aktoriai, jų elgesys, judesiai.. Pagr. veikėja Ada paliko įspūdį: jos judesiai lėti, tačiau itin plastiški ir apgalvoti. Kadangi ji nebylė, savo jausmus turi rodyti veido mimikomis ir mostais. Šitai jai pavyko.

Muzikinis takelis labai derėjo prie viso siužeto, rodomų vaizdų. Tikriausiai nesuklysiu, kad visa muzika atliekama būtent pianinu, o man visuomet gera jo klausytis. Ši muzika prisideda prie filmo meniškumo, dera prie veikėjų elgesio, jų jausmų.

Kalbant apie Anną Paquin, dėl kurios ir pažiūrėjau šį filmą, tai iš pradžių pasirodė, kad visai nepanaši ji į dabartinę save. Bet vėliau ėmiau pastebėti tas pačias veido išraiškas ir rasti panašius veido bruožus. Labai miela mergytė pasirodė. O jos vaidmuo- tikrai atsakingas..

Na, ir galop turiu šį tą pasakyti apie siužetą. Reikia nusiteikti rimtam, niūriam filmui. Tai filmas apie meilę: meilę žmogui, meilę muzikai, meilę gyvenimui. Veiksmas ganėtinai lėtas, nėra daug įvykių. Keičiantis vaizdams, keitėsi ir mano nuomonė apie pagr. veikėjus, jų lūkesčius ir veiksmus. Jei iš pradžių dar supratau, kodėl ji tai daro, tai vėliau nesuvokiau, kaip situacija gali taip drastiškai pasikeisti. Na, bet visko būna. Kulminacija- tikrai netikėta, gan žiauri, bet, kita vertus, puikiai sugalvota.. Paskui besirutuliojantys įvykiai nebeatrodė tokie svarbūs, žiūrėjau ir jaučiau, kad taip ir turėjo nutikti, kad tai- savaime suprantama..

Švelnus, muzikalus filmas. Siūlau pabandyti pažiūrėti.

8/10

Filmas laimėjo 3 ir dar nominuotas 5 Oskarams

Rež.: Jane Campion, vaidina: Holly Hunter, Harvey Keitel, Sam Neill, Anna Paquin, 1993 m., Australija, Naujoji Zelandija, Prancūzija, anglų k., 121 min