Glee / Choras (1-6 sezonai) (2009 – 2015) – bendra viso serialo apžvalga

Tai bendra serialo apžvalga, kurioje galbūt ir pasitaikys vienas kitas spoileris, bet jokių esminių ar svarbių – todėl saugu skaityti ir nemačiusiems ar mačiusiems tik keletą sezonų.

Kai žiūrėjau penktąjį sezoną, džiaugiausi, kad šeštasis bus ne tik sutrumpintas, bet ir finalinis. Tašką šiame seriale reikėjo dėti jau po trečiojo sezono ar bent jau ketvirtojo. Tačiau žiūrėdama paskutinį sezoną sau tyliai liūdėjau, nes, neskaitant erzinančių dalykų, be kurių šis serialas tikriausiai neegzistuotų, tai buvo visiškas grįžimas prie ,,šaknų“. Tačiau apie viską po truputį. Nes dėkoti šiam serialui yra už ką, net jei minusų yra ne taip ir mažai.

Viskas prasideda, kai į atsikūrusį mokyklos chorą (ar tiesiog Glee klubą) susirenka pirmieji nariai. Didžioji dalis – nepritapę niekur kitur, neturintys draugų, kenčiantys patyčias, kita dalis – populiarūs ir dėl savo užmačių prisijungę prie choro. Tačiau visus juos vienija noras dainuoti, pasirodyti, būti įvertintiems. Taip prasideda kelionė ne tik svajonių link, bet ir ištisas mokymasis būti vieningiems, mylintiems ir mylimiems. Chorui vadovauti imasi ispanų kalbos mokytojas Vilas Šusteris.

Veikėjų yra daug. Nors greitai pasidaro aišku, kad didžioji žvaigždė šiame seriale bus Reičelė, nemažai kitų užima tikrai dideles pozicijas, o netrukus tie kiti, rodos, antraeiliai, tampa daug mylimesni už ryškiausius. Bėgant sezonams kai kurie antraeiliai atsiduria centre, kiti pasirodo tik retkarčiais, o vietoj jų atsiranda nauji. Kaip vėliau paaiškės, naujų narių atsiradimas, kaip ir senųjų sekimas jiems baigus mokyklą, nebuvo geriausias kūrėjų sprendimas. O tiksliau, gal tai ir būtų neblogas pasirinkimas, bet kaip visa tai buvo plėtojama labiau erzino nei leido mėgautis naujais balsais.

Serialo auditorija – jaunimas, o tai ryškiai atsispindi siužete. Siužetas pakankamai didaktiškas, tačiau šiuo atveju tai yra gerai. Atkreipiamas dėmesys į tai, kokie yra įvairūs žmonės tiek savo išvaizda, tiek vidumi. Visame seriale pažymima, kad svarbiausia siekti savo svajonės (ne veltui Journey ,,Don’t Stop Believin’ “ tapo kone Glee himnu) ir būti savimi. Seksualinės mažumos, nemokėjimas šokti ar dainuoti, patyčios, neprisitaikymas, meilės santykiai, seksas, neplanuotas nėštumas, nesėkmės, netektys – visa tai yra paliečiama. Galbūt tai neretai daroma primityviai (iš atminties išnyra epizodas, kai serija buvo skirta moksleivei, grasinančiai iššaudyti mokytojus ir moksleivius mokykloje – ypač aktuali tema, bet pateikta taip, kad vertė raukytis), tačiau šiuo atveju norisi tikėtis, kad yra nemažai žiūrovų, kuriuos šis serialas paskatino keisti požiūrį į save, į kitus, būti tolerantiškesniems ir to, kad viskas yra įmanoma, nors ne visada lengvai pasiekiama.

Žinoma, yra ir momentų, kurie kėlė klausimų. Sue – merginų palaikymo komandos trenerė (vėliau – ir ne tik trenerė) – seriale lyg kokia ragana iš pasakų, kuri daro tiek daug blogybių, kurios dažniausiai atrodo kaip patyčios, neretai fizinis ir psichologinis smurtas, jau nekalbant apie niokojamą turtą. Ir paskutiniame sezone man darėsi tikrai pikta, kadangi nelogiška, jog niekas negalėjo sustabdyti jos. Juk realybėje iš karto būtų pristatytos vaikų teisės, policija. Bet prisipažinsiu, kartais jos netikėti ir itin hiperbolizuoti išpuoliai prajuokindavo (taip, juodasis humoras), tačiau neretai jų būdavo tiesiog per daug. Ir tai kiek prieštaravo visai serialo koncepcijai, nes lyg ir rodoma, kad viskas turi būti sprendžiama, kad patyčioms, netolerancijai ir kt. turi būti užkirstas kelias, bet tuomet atsiranda Sue, kurios niekas nesustabdo.

Seriale dainuojama daug, todėl neverta net pradėti žiūrėti, jei nepatinka muzikiniai filmai ir serialai. Glee dėka sužinojau nemažai geros muzikos, žiūrėdama miuziklus galvodavau, kad vieną ar kitą dainą jau klausiau ne kartą, nes, pasirodo, girdėjau seriale ir ji man patiko. Kažkuriuo metu mano playlist’ą sudarė būtent šiame seriale išgirsti cover’iai, last.fm skaičiuoja, kad jų dainas esu perklausiusi keletą tūkstančių kartų. Ir nors paskutinius tris sezonus žiūrėdama kai kuriuos kūrinius persukdavau, tačiau lieku prie nuomonės, kad, nepaisant tų kūrinių, kurie man labai nepatiko (pvz.: Bastille ,,Pompeii“ perdirbinys), Glee sugebėdavo net visiškai neklausomus kūrinius padaryti vienus mėgstamiausių. Manau, kad seriale buvo neprastai išlaviruota tarp rimtų miuzikluose skambančių kūrinių, jau klasika tapusių grupių (Queen, The Beatles, Journey) iki šiuolaikinės pop muzikos.

Dabar norisi grįžti prie siužeto ir kaip jis keitėsi kasmet. Nors nežinau, gal ir nesikeitė, gal aš augau ir keičiausi. Juk pradėjau jį žiūrėti berods tada, kai dar tik porą sezonų buvo parodyta. Man norėjosi, kad serialas augtų kartu su žiūrovais, bet buvo toks jausmas, kad jis kaip užsitrigęs, taip užstrigęs. Lygiai kaip ir personažai, kurie net baigę mokyklą į ją grįždavo ir grįždavo. Tai erzino ir nervino, nes gal jau laikas atsiplėšti nuo mokyklos? Nors kita vertus, tai, kaip veikėjų gyvenimai ėjo jiems baigus mokyklą, rodė, kaip sudėtinga yra pradėti naują savarankišką gyvenimą, suvokti, ko išties nori iš gyvenimo. Bet neretai priemonės, kaip tai parodyta, atrodė komiškos. Juk Semas bėgant laikui tapo tikra parodija ir tik šeštajame sezone lyg ir subrendo. Kone stabiliausias personažas (nors irgi mėtėsi nemažai) ir mėgstamiausias buvo Kurtas. Tuo tarpu kai kurie kiti, kuriuos pradžioje lyg ir mėgau, buvo visai nelaukiami, nes žinodavau, kad vėl tik kažkokią neigiamą emociją sukels – tai ir ta pati pernelyg savimi pasitikinti Reičelė, ir Bleinas, ir Mersedes. Kai kurie siužeto nelogiškumai ir kvaili įvykiai imdavo paskutiniuose keliuose sezonuose mane ir piktinti, o bendrą nuomonę sušvelnindavo tik puikūs pasirodymai ar viena kita įdomesnė ir jautresnė scena.

Atskiros kalbos verta ir tai, kad bėgant metams keičiasi glee klubo sudėtis, o siužetas suskyla į dvi dalis – viena Niujorke, kita – mokykloje. Geriausia būtų buvę prieš tą skylimą ir užbaigti serialą. Arba, jei nuspręsta tęsti, atsisveikinti su tais, kurie išvyksta, ir likti mokykloje, kur nauji personažai, nauji santykiai ir naujos problemos. Tas jungimas, kuris baigdavosi tuo, kad visi vienas prie kito prilipę, kas kelios serijos grįžtantys į mokyklą, atrodė visiškai nenaudingas. Absurdiškiausiai atrodė penktasis sezonas, kur nauji veikėjai, pasirodę dar ketvirtajame, atrodė ganėtinai perspektyvūs, tačiau jų siužetinės linijos buvo tragiškos, o galiausiai su jais pasielgta taip, kad tiesiog kraujas užverda gyslose. Kai žiūrėsite šeštąjį sezoną, suprasite apie ką aš.

Penktasis sezonas neatsiliko – ten man patiko vos trys serijos, iš kurių viena buvo skirta vieno iš pagrindinių aktorių Cory Monteith atminimui (aktorius mirė prieš porą metų). Tai buvo itin jautri serija, kurią žiūrint nesigraudinti buvo sunku. Ir tai buvo dar viena priežastis, dėl kurios nesinori ,,nurašyti“ Glee, nes jie nebijo stiprių temų. Šeštajame sezone tikriausiai stipriausia tokia linija – vieno veikėjo noras pasikeisti lytį.

Na, ir kadangi įspūdžiai apie šeštąjį sezoną šviežiausi, galiu pasakyti, kad po dviejų visiškai neįdomių sezonų serialas sugebėjo įtraukti taip kaip pirmuosiuose. Jaučiau nostalgiją, liūdesį ir šios emocijos mainėsi žiūrint. Vienu momentu galvojau, kad vėl grįš prie nesąmonių, nes jų netrūksta ir šiame sezone, bet ne. Po truputį vystomas siužetas tapo ilgu atsisveikinimu. Kažkur skaičiau, kad žinodami, jog tai paskutinis sezonas ir dar įdėtas į nepatogų laiką, todėl tikriausiai atsipalaidavo ir sukūrė geriausia, ką galėjo. Jautėsi ta pati atmosfera, kokia buvo pradžioje (beje, priešpaskutinėje serijoje rodomi įvykiai serialo pradžioje – todėl buvo dar liūdniau), o nauji glee nariai pasirodė tokie pat įdomūs, kokie būtų, jei tai būtų buvęs pirmas sezonas. Tačiau laiko jiems buvo mažai beskirta, bet tai normalu – juk reikia sudėlioti visus taškus senbuvių gyvenimuose. Ir taip serija po serijos galiausiai viskas buvo sudėta į nuostabų finalą ir finalinį pasirodymą. Žinau, kad daug kas nesitikės, kad Reičelė liks su būtent tuo veikėju, bet man tai buvo pati maloniausia staigmena. Nedaug trūko, kad susigraudinčiau. Ir net sunku kažkokį balą rašyti, nes jaučiuosi šiuo metu visiškai šališka.

Tad gal palieku tokį pat įvertinimą, kokį buvau parašiusi iki tol. Liūdni tie atsisveikinimai.

7/10

Kūrė: Ian Brennan, Ryan Murphy, Brad Falchuk, vaidina: Cory Monteith, Dianna Agron, Lea Michele, Chris Colfer, Darren Criss, Kevin McHale, Heather Morris, Amber Riley, Naya Rivera, Mark Salling, Chord Overstreet, Jane Lynch, Jayma Mays, Matthew Morrison, Harry Shum Jr., Jonathan Groff, Idina Menzel, Jenna Ushkowitz, Gwyneth Paltrow , 2009- 2015 m., JAV, anglų k., 44 min

655> Rent / Nuoma

Pamenu, prieš kelerius metus šį filmą rodė per kažkurią televiziją ir kaip liūdėjau, kad nepavyko pasinaudoti proga jo pažiūrėti. O dabar netgi labai džiaugiuosi, kad to nepadariau. Lietuviškas įgarsinimas būtų sugadinęs visą filmą, kadangi šioje kino juostoje, kuri pastatyta pagal garsų to paties pavadinimo miuziklą, kalbama gal tik 2% , likusius 98% tariamų žodžių jie išdainuoja. Tad, kam nepatinka miuziklo žanras, šį filmą patariu praleisti.

Pasakojama apie Niujorke gyvenančius bohemiečius, jų gyvenimą, kovą už būvį, meilę, AIDS ir pan. Pačioje pradžioje pateikiamas kūrinys, kuris dar ne kartą stebės viso filmo metu. Bene gražiausia daina iš visų, čia skambėsiančių, o ir pateikimo sprendimas – statiškas ir paprastas, ko vėliau kaip ir nelabai išvysite. Kiti pasirodymai (o gal visai vertėtų šį kiek daugiau nei poros valandų miuziklą vadinti vienu dideliu pasirodymu?) – dinamiški, spalvingi, netrūksta ne tik gerų balsų, bet ir judesio, vietomis netgi chaotiškumo. Siužetas – kaip ir niekur nevedantis, neapsieinama ir be liūdnesnių scenų. Įsimenančios vaidybos čia kaip ir nebus, tačiau vokalai ir atlikimas buvo puikūs. Ypač nustebau pamačiusi, kad vieną pagrindinių vaidmenų atlieka Rosario Dawson: ji turi išties gražų balsą. Taip pat, daug vilčių dėjau į Idinos Menzel pasirodymus, tačiau ji uždainuodavo ne taip ir dažnai, kas buvo visai liūdna.

Patiko. 7/10

Rež.: Chris Columbus, vaidina: Rosario Dawson, Idina Menzel, Anthony Rapp, Adam Pascal, 2005 m., JAV, 135 min

626> Frozen / Ledo šalis

Ką gi, šiąnakt įvyko ,,Auksinių gaublių“ ceremonija, kurios metu paaiškėjo laimėtojai. ,,Frozen“ tapo geriausiu animaciniu filmu ir ko gero, tikriausiai niekas nenustebtų, jei toje pačioje kategorijoje laimėtų ir ,,Oskaruose“. O aš šiandien, būdama geros nuotaikos, užsimaniau ko nors nuotaikingo, tad ,,Frozen“ puikiai tam tiko.

Elsa turi magiškų galių: viskas, prie ko ji prisiliečia suledėja. Kasmet jai vis sunkiau suvaldyti savo galias, tad tėvai izoliuoja ją nuo visų, įskaitant ir jos mylimiausią seserį Aną. Tačiau vieną dieną ji privalo išeiti į viešumą.

Visų pirma, užsinorėjau šį filmą pamatyti tuomet, kai pamačiau, kad pagrindiniai įgarsintojai bus Idina Menzel ir Jonathan Groff. Ne kartą anksčiau (kad ir nedaug) girdėti seriale ,,Glee“ ir pasižymėję bene stipriausiais balsais, tad žinojau, kad bent jau ,,garsas“ bus geras. Rezultatas toks, kad peržiūrėjusi filmą iš karto susiradau soundtrack’ą, nes jis man labai patiko, kūriniai mieli ausiai, o balsai (be jau paminėtų, nustebino Kristen Bell, nemaniau, kad ji moka taip gražiai dainuoti) gražūs. Būtent dėl to ir norėjau išgirsti būtinai originalo kalba, o ne tai, kaip įgarsino lietuviai. Muzikinė pusė puiki.

Dar nuo ,,Tangled“ įsimylėjau tokio tipo piešinukus, kur veikėjų akys didelės ir išraiškingos, o ir patys personažai nupiešti gražiai, spalvingai. Nuo pat mažumės nemėgau visokių nulipdytų ar keistų figūrėlių, dėl šios priežasties kai kurių filmukų, kurie šiaip jau gan gerai vertinami, niekad ir nepažiūriu (nors animaciją pažiūrėti apskritai retai susiruošiu).

Siužete yra visko, ko galima norėti iš pasakos ir filmo, kuris įtrauktų ir pakrautų daug energijos. Princai ir princesės, magiškos galios, gražus ir vieningas aplinkinis pasaulis, bendravimas su gyvūnais, vienas kitas priešas, trukdantis, bet galiausiai palaužiamas. Daugybė smagių vietų priversdavo nuoširdžiai juoktis, vietomis net žandai įsiskausdavo. Be abejo, didžiausia filmo žvaigždė – besmegenis Olafas, kuriuo susižavėjau dar tuomet, kai pasirodė filmo teaseris. Žiemiškas, nuotaikingas ir daug gerų emocijų suteikiantis filmas, kuris nė trumpam nenusibosta, o kai kurie siužeto vingiai pasirodė kiek netikėti (pagrinde kalbu apie finalą) ir dėl to tik dar labiau pakyla filmo vertė.

Apskritai, tai filmas, kurį verta žiūrėti tiek mažiems, tiek dideliems. 8/10 ir smagaus žiūrėjimo!

Rež.: Chris Buck, Jennifer Lee, įgarsina: Kristen Bell, Idina Menzel, Jonathan Groff, 2013 m., JAV, 102 min

65> Enchanted / Užkerėtoji

Aš visada sakiau ir sakysiu, kad pasakoms niekada žmonės nebūna per seni….

Šis filmas- šiuolaikinė pasaka apie Žizelę, kurią piktoji princo motina išsiunčia į mūsų pasaulį, kad niekuomet jos sūnus Edvardas jos nerastų ir nevestų… Paskui ją netrukus atskuba ir pats princas…

Labai labai patiko. Mielas, muzikalus, gražus filmas. O ir aktoriai puikūs. O jau kokia Žizelė žavi. Na, pagalvokite, atsiduria visiškai negirdėtame ir neregėtame mieste (pačiame Niujorke!) su pūsta balta suknele. Aplinkiniai- visai nedraugiški ir nesupranta, ko ji iš jų nori ir apie kokius princus šneka… O kur dar automobiliai, daugiaaukščiai, net ir langai ar vandentiekis jai yra lyg koks stebuklas. Merginos naivumas visai neerzino- jai tai tiko.

Pažintis su Robertu ir jo dukrele pamažu išsirutulioja į draugystę… Buvo gaila manyti, kad galiausiai ji turės grįžti į pasakų pasaulį. Man net jokie princai neberūpėjo, nes jų pora tikrai gražiai žiūrisi. 😀 Žinoma, įpinti motyvai iš įv. pasakų filmą daro įdomesnį ir stebuklingesnį.

Ir apskritai, pasakose gali įvykti viskas, apie ką tik svajojame. Todėl niekas negali atrodyti keistai ir neįmanomai. Nes norai pildosi.

Ir be abejo, pabaiga- tobula.

Rekomenduoju ne tik vaikams.

Rašau 10/10

Rež.: Kevin Lima, vaidina: Amy Adams, Patrick Dempsey, Idina Menzel, James Marsden, 2007 m., JAV, anglų k., 107 min.