1096> The Father / Tėvas (2020)

Kadangi esu nutolusi nuo visų apdovanojimų ir naujienų, susijusių su kinu, tikėtina, kad ir The Father būtų prasprūdęs pro akis, jei ne viena rekomendacija. Jautri tema, su kuria kol kas nėra tekę susidurti, tačiau turiu aplinkoje žmonių, kuriems teko jausti bejėgiškumą, prižiūrint Alzheimerio liga sergančius artimuosius. Na, ir pati esu pagalvojusi, kad gerai, kol visi sveiki, kol vienintelė graužatis, kad aplankomi artimieji rečiau nei būtų galima, bet tuo pačiu suvokiama, kad jie dar patys savimi geba pasirūpinti. Bet nežinia, kaip bus toliau. Visgi liga, kuri pradžioje atrodo kaip eilinis užmaršumas, progresuodama atneša vis daugiau sumišimo ir bejėgystės pačiam sergančiajam, tačiau ne ką mažiau lengva būna ir šeimai.

Jautri ir talentingai pateikta istorija. Žiūrėdama ir pati suabejodavau, kur tiesa, o kur fantazija, atrodo, kad filmo kūrėjams pavyko įtikinamai perteikti, kaip jaučiasi Alzeimerio liga sergantis asmuo. Daugiausiai dėmesio skiriama dviems personažams – tėvui ir jo dukrai. Labai džiaugiausi A. Hopkins gautu Oskaru, nes jis buvo jo vertas. Nežinau, ar vertesnis už kitus, nes kitų filmų nesu mačiusi, bet tai, ką jis sugebėjo parodyti, buvo aukščiausia klasė. Olivia Colman – irgi puiki, ką jau nesyk yra įrodžiusi ir anksčiau (ar matėte The Favourite?). Visas emocijų spektras keitėsi jų abiejų mimikose, elgesyje. Skaudi gyvenimiška drama, kurią žiūrėdama ištisai graudinausi. Gyvas, jautrus, subtilus pasakojimas, apie kurį net ir dabar, praėjus jau nemažai laiko, sunku darosi. Paveikus, nepamirštamas. Eidami į kiną nepamirškite servetėlių.

9/10

imdb

1064> 28 Weeks Later / 28 savaitės po (2007)

Kaip jau rašiau ankstesniame įraše, man paliko labai gerą įspūdį 28 Days Later, tad natūralu, kad norėjau tęsinio. Tiesa, režisierius kitas, bet žiūrovų ir kritikų vertinimai skatino nedaryti skubotų išvadų.

Gerą balą norisi rašyti vien už vientisumą su pirmuoju filmu. Atmosfera, muzikinis takelis, išlikusi drama, kuri aukščiau siaubo. Tiesa, veiksmo ir lakstymų šioje dalyje daugiau, bet tai visai netrukdė. Man atrodo, kad kaip tęsinys, šis filmas labai vykęs.

Problema ta, kad man nepatiko istorija, susijusi su pagrindiniais veikėjais. Tas esminis išskirtinumas. Kai paaiškėjo didžioji ,,vinis“, likau nusivylusi, nes norėjosi, kad išliktų tas paprastumas, kuris žavėjo pirmajame filme.

7/10

imdb nuoroda

899> Green Room (2015)

Rež.: Jeremy Saulnier
Vaidina:  Anton Yelchin, Imogen Poots, Patrick Stewart
2015 m., JAV, 95 min
Žanras: kriminalinis muzikinis siaubo trileris
imdb nuoroda čia.

Po to, kai tampa žmogžudystės liudininkais, muzikos grupės nariai priversti kovoti dėl išliko prieš agresyviai nusiteikusią grupelę skinhead’ų.

Kažkada žiūrėjau šio filmo anonsą ir supratau, kad, kai tik atsiras, privalėsiu pažiūrėti. Dar prie šio filmo minėjimo visur kur prisidėjo ir absurdiška bei tragiška A. Yelchin mirtis, tad taip ir sukosi galvoje: pažiūrėti ,,Green Room“, pažiūrėti ,,Green Room“. Taigi, šįvakar tą ir padariau.

Čia filmas tiems, kurie mėgsta išlikimo, šiek tiek kraujo, besitaškančio kraujo turinčias kino juostas. Nors ir tai, to nėra tiek daug, kiek tikėjausi pamačiusi anonsą. Bet vis dėlto įspėju, jei ketintumėte žiūrėti.

Nors kino juostos trukmė – vos pusantros valandos (kaip aš sakau, pats tas tokio žanro filmams), atrodė, kad žiūriu dvi valandas ar ilgiau. Lėtas, su daugybe dialogų ir kyla abejonė dėl kiekvieno iš jų reikalingumo. Tik antroje filmo pusėje situacija gerėja: atsiranda veiksmo, nebestovima vietoje, vietomis įtampa buvo tokia, kad stabdžiau filmą tam, kad atsipūsčiau truputėlį. Ar pasiruoščiau būsimam įvykiui.

Iš personažų ryškesnė nebent vienintelė mergina, kurią vaidina I. Poots, kiti turi vieną kitą išsiskiriantį bruožą, bet labiau jie reikalingi tam, kad būtų galima atspėti, kas išliks ilgiau, o kas greitai iškris iš žaidimo.

Pirmoji pusė filmo tai man itin nuobodi buvo, tikrai galvojau, kad nesuprantu eilinį sykį, kodėl šis filmas kritikų išties neblogai vertinamas, žmonės irgi neprastus balus duoda – tai kur čia toji paslaptis? Bet vėliau, kaip minėjau, nebegalėjau skųstis įtampos trūkumu, tapo įdomu žiūrėti ir galvoti, kuo visas šitas beprotnamis baigsis. Ir pabaiga bendro vaizdo negadino. Tik kaip visad galvoje kirbėjo klausimas – o kas po to, kai jau rodomi titrai?..

Tad taip ir gavosi, kad parašiau 6.