Archyvas

Archive for the ‘J. K. Simmons’ Category

1114> Jennifer’s Body / Dženiferės kūnas (2009)


Siaubo komedija. Žanras, kurio atstovų kartais paieškau. Irgi senų senovėj pasižymėtas filmas, bet išties būčiau nieko nepraradus, jei informacija apie jo egzistavimą nebūtų pasiekusi. Na, pabaiga smagi, vien už ją tikriausiai tuos kelis balus ir pažymėjau, nes visa kita nei juokinga, nei baisu, toks nei šioks, nei toks. Pagrindinė veikėja Dženiferė, mokyklos gražuolė, per vieną vakarėlį sumąsto pabendrauti su koncertavusios grupės nariais. Viskas baigiasi tuo, kad kitą dieną ji grįžta pasikeitusi. Vienintelis būdas jai išgyventi – karts nuo karto nužudyti kokį nors vyrą. Vienintelis apie pasipylusių nusikaltimų kaltininkę žinantis žmogus – Dženiferės draugė, kuri ir pamėgins visą šią velniavą sustabdyti. Keistas, netgi kvailas filmas. Neradau nieko (Be jau minėtos pabaigos), kas sudomintų – nei istorija, nei vaidyba nesužavėjo.

4/10

imdb

1103> La La Land / Kalifornijos svajos (2016)


Šis filmas sukosi galvoje jau kelis mėnesius, tad galop prisėdau pažiūrėti. Kažkada žiūrėjau labai daug muzikinių filmų bei miuziklų, jungdavausi juos beveik be jokios atrankos, tad tikriausiai panorau prisiminti tuos laikus, o ir pagrindinė aktorių pora intrigavo.

Na, bet praėjo dvi savaitės ir suprantu, kad filmas visiškai išdilo iš galvos. Pradžia dar atrodė įdomi, pastatymas irgi pasirodė savitas, vizualiai gražus, kostiumai traukė akį, likau patenkinta tokia netipiška pabaiga, tačiau siužetas paprasčiausiai neišlaikė dėmesio. Buvo blanku, net ir muzikinis takelis prabėgo visai nepastebimas, nė viena iš dainų neužstrigo atminty.

Galbūt kažkada aš ,,persivalgiau“ šio žanro ir todėl man filmas visiškai nelipo? Nesu tikra.

imdb

6/10

851> Men, Women & Children (2014)


f762e3ee3fe84198d574f9b3bbfd46a370035474Rež.: Jason Reitman
Vaidina: Kaitlyn Dever, Rosemarie DeWitt, Ansel Elgort, Adam Sandler, Jennifer Garner, Judy Greer, Emma Thompson, J.K. Simmons
2014 m., JAV, 119 min
Žanras: komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Filme persipina kelios istorijos, kurių centre – kompiuteriai, telefonai, internetas. O tuo pačiu – priklausomybė nuo žaidimų, pornografijos, anoreksija, paauglės noras išgarsėti į internetą dedant nuotraukas, kuriose ji pozuoja minimaliai apsirengusi, tam tikromis pozomis. Hmm. Kas ten dar – pagunda būti neištikimam sutuoktiniui, stengimasis apsaugoti dukrą nuo interneto pavojų sekant ir stebint visus jos turimus įrenginius. Taip, visko daug, todėl nenuostabu, kad viską sugaudyti kūrėjams tapo nelengvu iššūkiu. Filmas lyg ir neblogas ir jį užbaigus net ne iš karto pradeda lįsti minusai, kurie, kuo daugiau galvoji, tuo labiau nusveria vertinant bendrą filmo vaizdą.

Žinoma, kaip prevencinė priemonė šis filmas visai nieko, nors asmeniškai mane labiau įtikino ir sužavėjo kone analogiškas Disconnect. Atskleidžiamos nemalonios tiesos. Juk kiekvienas žmogus gali rasti internete jam prijaučiančiųjų grupę (kaip kad viena anoreksija serganti veikėja, kurią interneto ,,draugai“ skatina ir toliau laikytis dietos bei palaiko tais momentais, kai jai norisi maisto), surasti anonimiškų vienadienių pažinčių, sukurti tinklaraštį apie save ir taip suburti fanų būrį (argi nepanašu į mums gerai žinomas žvaigždes, kurios labiau garsėja savo nuotraukomis ir turimu sekėjų būriu, o ne atliktais darbais), pernelyg ilgai užsibūti kompiuterinių žaidimų pasaulyje, surasti kitą jam malonumą teikiančią veiklą. Net ir ta mamytė, pernelyg sekanti dukrą, pati to nejausdama praleidžia savo laiką būtent prie kompiuterio ir tampa kone apsėsta.

Siužete man pritrūko, kad būtų rodoma geroji interneto pusė. Juk visi žinome, kad internetas ar telefonas – tai ne tik blogybės. Patogus susisiekimas, greitas informacijos radimas ir dalijimasis ja – tai tik keli pliusai. Tuo tarpu filme nė užuomina neduota apie jokį pliusą. Todėl rezultate pagrindine mintimi tampa ,,atsisakykime kompiuterių, nes jie – blogis“. Kai tuo tarpu norėtųsi kažko panašaus į ,,saugokime asmeninę tapatybę internete, elkimės atsargiai, prisiimkime atsakomybę, daugiau bendraukime gyvai“ ar kažkas tokio. Tuomet daug įtikinamesnė mintis pavyktų. Pabaigoje man apskritai viskas susijungė ne į interneto pavojus, bet į vienišumą, kuris net nebūtinai susijęs su internetu (būtent šio filmo kontekste). Todėl iki galo taip ir neaišku, į ką koncentruotasi.

Veikėjai labai stereotipiški, toks jausmas, kad visus standartinių filmų veikėjus stengtasi sudėti į vieną filmą: populiarūs mokyklos vaikinai (sportininkai), populiarios mokyklos merginos (žinoma, ir mokyklos sportininkų palaikymo komandos narės), atstumtieji (metęs sportą netekęs ir draugų vaikinas bei su niekuo nebendraujanti mergina), išsiskyrimą kenčiantis tėvas, savo neišpildytus lūkesčius dedanti į dukrą motina, supermamytė, darnūs, tačiau aistros vienas kitam nebejaučiantys sutuoktiniai ir t.t. Nieko nenuspėjamo, įdomiau išvystytų charakterių taip pat neišvysite.

Dialogai sausi, neretai – tušti. Nebent čia irgi vienas iš norėtų parodyti interneto pavojų, kuris pasireiškia nebemokėjimu kurti ilgesnių, įdomesnių sakinių? Įdomesnis (nors ir nieko naujo) sprendimas rodyti žinučių turinį ekrane (pvz. šone veikėjo ar virš jo galvos).

Girdėtų pavardžių aktorių sąraše – ne viena. Prisipažinsiu, pamačiusi jame A. Sandler net pagalvojau, kad gal nenoriu šio filmo žiūrėti. Bet pasirodo, jis gali būti ir neprastas aktorius – tik prašau, tegu jis vaidina dramose (prie šio filmo rašomą komedijos žanrą galite išbraukti, nieko juokingo ten nemačiau), o ne komedijose. Gaila, kad J. K. Simmons buvo tiek mažai ir atsiskleisti jam tiesiog nebuvo kada per tą laiką, kurį turėjo. Jennifer Garner pasirodymas neprastas, įtikinamai pateiktas, o personažas – vis labiau nervinęs, tačiau kitokių jausmų kelti ir nelabai galėjo. Ansel Elgort, pasirodantis maždaug kas trečiame (perdedu, bet nesvarbu) naujesniame filme, nieko nesiskiria nuo kitų matytų vaidmenų. Reik tikėtis, kad mielo berniuko frazė praeis, nes neįdomu jau darosi žiūrėt į jį, kai nieko neįsitiki.

Iki ,,geras“ trūksta, bet kartą pažiūrėti galima.

6/10

841> Barefoot (2014)


trailer-barefoot-16356Rež.: Andrew Fleming
Vaidina: Evan Rachel Wood, Scott Speedman, J.K. Simmons
2014 m., JAV, 90 min
Žanras: romantinė komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Džėjaus gyvenime – vien sunkumai. Jam grasinama dėl milžiniškos sumos, o galop dėl sukeltų muštynių ir kitų smulkių nusikaltimų jam paskiriamas lygtinis paleidimas: jis turės atidirbti nustatytą kiekį valandų psichiatrinės ligoninės valytoju. Į ligoninę atvyksta nauja pacientė Deizė, o netrukus viskas susijaukia taip, kad ji kartu su Džėjumi, kaip jo mergina, vyksta į vyruko brolio vestuves.

Šiaip jau, pasirodo, tai yra vokiečių Barfuss (2005) perdirbinys. Prieš žiūrėdama kažką lyg ir buvau girdėjusi apie tai, bet nusprendžiau nesigilinti, juolab, kad labiau pasiekiamas šįkart buvo būtent Barefoot.

Džėjus (akt. Scott Speedman) pradžioje atskleidžiamas kaip mergišius, vienos nakties santykių mėgėjas, o netrukus parodomas ir kaip nemažai prisidirbęs. Paaiškėja, kad jo tėvai yra itin turtingi, bet jis su jais seniai nutraukęs santykius, tačiau netrukus bus brolio vestuvės ir jis pažada tėvams ne tik pats atvykti (nieko neprasitaręs apie turimus sunkumus, o skiedžiantis, koks nuostabus jo gyvenimas), bet ir atsivežti nuostabią merginą, dirbančią sesele. Tik iš kur tą merginą ištraukti? Pasirodo, ne kiekvienos moters svajonė yra dalyvauti vestuvėse – jo pasiūlymą visos atmeta paprasčiausiu ,,ne“.

Todėl Deizė pasimaišo laiku ir vietoje (o kaipgi kitaip tokio pobūdžio filmuose). Visa bėda – kad ji psichiatrinės ligoninės pacientė, gyvenusi izoliuotą gyvenimą ir patekusi į ligoninę po mamos mirties, o tiksliau, kaip sako pati Deizė, po to, kai ji nužudė savo mamą. Deizė pripratusi vaikščioti be batų, nelabai ką išmano apie gyvenimą, jos suvokimas – siaurokas, lyg vaiko. Nors gal labiau tai norima įteigti, nes būdavo momentų, kai patikėti tuo sunku, prasprūsdavo ir pakankamai neblogi įgūdžiai ar pastebėjimai iš jos lūpų.

Taigi, dalį laiko vyksta tiesiog smagios ir / ar keistos situacijos, į kurias dėl Deizės pakliūva ir Džėjus. Deizės keistumą vieni pastebi, kiti tai vertina kaip tiesiog jos būdo savybes. Kitą dalį – keliavimas, bėgimas nuo policijos (juk valytojas pabėgo kartu su ligone). Romantikos nedaug, nors, žinoma, šis bei tas tarp jų vystosi, kaip ir didžiojoje dalyje panašių filmų. Ryškėja detalės iš merginos praeities, aiškėja priežastys, dėl kurių Džėjus susipyko su tėvais, vyksta ,,susimąstymas“ apie tai, kokį gyvenimą iki šiol jis gyveno, daug naivumo, vaikiško džiaugsmo iš Deizės pusės, kas filmą darė mielu, tačiau ne per saldžiu, kiek paįvairintu humoru. Toji dalis, kai Deizė su Džėjumi yra kelyje, atrodė lyg atitrūkimas nuo realybės, visų taisyklių, kurios varžė vieną ar kitą veikėją. Šalia – dar ir tinkamas muzikinis takelis skambėjo, kas atmosferą padarė vientisesnę. Smagu, kad pabaiga ėjo teisinga linkme, tiesa, galiausiai ,,nueita“ paprastuoju ir saldžiuoju keliu, suskystėjo, bet kažko kito net ir nesinorėjo šiuo atveju.

Buvo viena scena, kur Džėjus grįžta į savo butą ir po to bėga – ji kiek sutrikdė, nes viskas vyko maždaug porą sekundžių, atrodė visiškai neišbaigta ir net nemanau, kad reikalinga, jei tik tiek sugebėta tam skirti dėmesio. Tiesiog vienu momentu bėga, kitu – jau eina, o persekiotojas kur, kurioje vietoje jį pametė – neaišku.

Be minėtos poros, vaidina ir J.K. Simmons, į kurį labiausiai atkreipiau dėmesį žiūrėdama puikujį Whiplash – ir čia, Barefoot, jis vaidina piktą, griežtą vyruką, tik tiek, kad šįkart žanras tarsi reikalavo, jog pabaigoje kiek ,,atsileistų“, kas nebuvo būtina minėtame Whiplash. Ir kokia jo šypsena miela. Galėtų jo vaidinami personažai dažniau šypsotis.

Žiūrint iš veido nedingo šypsena ir dar net nebaigusi jo pagalvojau, kad su malonumu kada nors ir vėl jį pažiūrėčiau. Iš vienos pusės – lyg ir nieko išskirtinio, iš kitos – vis tiek pasirodė švelnesnis, nuoširdesnis už kitus panašius filmus.

7/10

828> Whiplash / Atkirtis (2014)


imagesRež.: Damien Chazelle
Vaidina: Miles Teller, J.K. Simmons, Melissa Benoist
2014 m., JAV, 107 min
Žanras: muzikinė drama
imdb nuoroda čia.

Vienas garsiausių praeitų metų filmų, pasakojantis apie jauną būgnininką Endriu, kuris patenka mokytis pas jokių ribų nepripažįstantį Flečerį.

Vilkinau aš jo peržiūrą, nes man nepatiko komentarai. Kad ir kaip gerai daugelis atsiliepdavo, atrodydavo, kad greičiausiai nusivilsiu aš juo ir bus išeikvotos beveik dvi valandos tik vidutiniam filmui (kita vertus, negaliu paneigti, kad vidutinių išties nemažai žiūriu). Tačiau paskutinė rekomendacija paskatino įsijungti ir galiausiai likau maloniai nustebinta.

J.K. Simmons vertas visų šių metų apdovanojimų. Nesigilinu, ką kiti toje kategorijoje nominuoti aktoriai nuveikė, galbūt buvo ir vertesnių lyginant vaidmenis, bet už tai, kaip savo vaidinamą personažą perteikė šis autorius, visų ovacijų ir statulėlių tikrai nusipelnė. Stiprus, įtaigus, prikaustantis. Buvo keista, kad nepykau aš jo – kažkaip man dvejopus jausmus kėlė ir stengiausi pamatyti, koks jis yra po ta savo kauke. Bet kuo toliau, tuo labiau supratau, kad tai ne kaukė. Jis kitoks šitoje srityje ir negali būti.

Miles Teller pamažu kopia pripažinimo link ir netgi sakyčiau visiškai užtikrintai, kiti aktoriai buvo labiau fonas nuostabiajam Flečerio personažui.

Daug dinamikos, daug muzikos, o dar daugiau įtampos, kuri neleido atsiplėšti nuo ekrano, o vietomis ir pati jaučiausi įsitempusi ir laukianti, kas gi dar įvyks toliau. Siužetas daugiau mažiau nuspėjamas, bet tai, kaip jis išplėtotas, leidžia į tą faktą numoti ranka.

Vienas malonumas buvo žiūrėti į taip išplėtotus personažus, tokį stiprų ir tikrovišką pateikimą, kiek darbo reikia ir prašoma įdėti, kad būtų pasiektas kiek įmanoma geresnis rezultatas. Kai imi gyventi tik dėl to, kad taptum geriausias ar kad tokiu pasirodytum prieš savo gerbiamą mokytoją, nepaisant to, kiek fizinių jėgų, sveikatos ar nervų tai kainuoja. Asmeniškai man visuomet gaila tų vaikų, kuriuos nuo mažens veda į kokią nors muzikos mokyklą, nori jie to ar nelabai. Žinoma, šis atvejis kitoks, nes Endriu ėjo savo noru.

8/10

27> Juno / Džuno

11 rugsėjo, 2011 Komentarų: 2

Daug kur mačiau filmų rekomendacijų, tarp kurių dažnai pasitaikydavo šis filmas. Šiandien kaip tik norėjau kažką panašaus pamatyti, tad jį ir pasirinkau.

Džuno tik šešiolika ir vieną dieną ji supranta esanti nėsčia. Apgalvojus galimus sprendimų būdus, ji nusprendžia išnešioti kūdikį ir jį atiduoti kokiai vaikelio trokštančiai porai.

Gerai, kad, prieš žiūrėdama šį filmą, neperžiūrėjau aktorių sąrašo, nes tuomet tikrai būčiau šio filmo peržiūrą atidėjus neribotam laikui. To priežastis- Michael Cera, vaidinantis Džuno vaiko tėtį. Aktorių žinau iš filmo ,,Nick and Norah’s Infinite Playlist (šį filmą esu aptarusi šiame tinklaraštyje). Jis man nepatinka, nes, bent jau mano nuomone, vaidinti nelabai moka. Ir tikrai, tiek aname, tiek šiame filmuose jis visiškai vienodas. Neturi visiškai jokios charizmos, nieko, kas galėtų papirkti žiūrovą (o gal tik aš keliu per didelius reikalavimus?). Tuo tarpu pagrindinį vaidmenį atliekanti Ellen Page man patiko ir neturėjau prie ko prisikabinti. Personažai gan spalvingi ir įdomūs.Siužetas- gal ne pernelyg stebuklingas, bet viskas suvaidinta, parodyta, atskleista gan gerai. Ir aš nuo pat pradžių galvojau, kad Džuno vaikutį galiausiai pasiliks… (ar taip nutiko? Pažiūrėkit ir pamatysit). Filmas neprailgo- mielas, gan įdomus ir verčiantis susimąstyti apie tai, ką daryčiau, jei būčiau Džuno vietoje.

Pasirodo, filmas apdovanotas įvairiais apdovanojimais (net Oskaru) ir dar begalei nominuotas (tarp jų- trims Oskarams). Visus apdovanojimus galite rasti čia.

Vertinu 7/10.

Rež.: Jaon Reitman, vaidina: Ellen Page, Michael Cera, Jenifer Garner, Jason Batement, Allison Janney, J. K. Simmons, Olivia Thirlby, 2007 m., JAV, anglų k., 96 min.