991> X-Men: Apocalypse / Iksmenai: Apokalipsė (2016)

Tikriausiai galėčiau suskaičiuoti ant rankų pirštų visus kartus, kai buvau įsijungusi televizorių per pastaruosius metus. Bet po to, kai visai džiaugsmingai atsitiktinai per televizorių buvo darsyk peržiūrėta Captain America pirmoji dalis (atskiro įrašo nedarysiu, nes vertinimas nepakito, kaip ir nuomonė, kad tai mielas ir šiaip fainas pramoginis filmas), kurį laiką vis žvilgteldavau į programą, ką rodo savaitgaliais televizijos kanalai. Tokiu būdu kažkurią liepos dieną užtikau X-Men: Apocalypse. Kaip tik šios dalies ir nebuvau mačiusi, tad įsijungiau. Prisipažinsiu, kad buvo keista neturėti galimybės sustabdyti filmo tada, kada aš noriu, ir tekdavo laukti reklamos, kad galėčiau nueiti kažkur.

Siužetas – nieko naujo, vėl kyla pavojus mutantams bei visam pasauliui, matome jau gerai pažįstamus veikėjus, atsiranda ir naujų. Ne per daug įsimintinas savo pastatymu ar kokiomis nors scenomis, tačiau pustrečios valandos (su reklamomis gavosi dar daugiau) neprailgo, man vis sukasi ant liežuvio galo žodis tvarkingas – nes būtent tokia ši dalis ir yra. Ko tikėjausi, to ir gavau, nei daugiau, nei mažiau (tiesa, prisiminiau, kad šią dalį ne taip palankiai sutiko kritikai kaip ankstesnes, tad ir lūkesčiai nebuvo užkelti), veiksmo užtektinai, tad pramoga gera, o tokį filmą įsijungus nieko daugiau ir nereikia.

Tuomet įvertinau 6/10, tiek ir paliksiu.

931> Split / Skilimas (2016)

Rež.: M. Night Shyamalan
Vaidina: James McAvoy, Anya Taylor-Joy
2016 m., JAV, 117 min
Žanras: siaubo trileris
imdb nuoroda čia.

Buvau užmiršusi apie šio filmo egzistavimą, bet atradau, pažiūrėjau ir galvoje sukasi tik viena: pagrindinis aktorius yra puikus. Taip, su James McAvoy esu mačiusi ne vieną ir ne du filmus, žinojau, kad jis geras aktorius, bet šioje kino juostoje jo charizma ir gebėjimas atskleisti keletą pagrindinio veikėjo asmenybių buvo atskleisti be priekaištų.

Dar nežinantiems, trumpai galiu pasakyti, kad filmas pasakoja apie vyrą, kuris pagrobia tris merginas. Viskas būtų kaip standartiniame pagrobimo filme, bet čia yra viena detalė – pagrobėjui yra nustatytas psichikos sutrikimas, tad jame ,,gyvena“ 23 skirtingos asmenybės. Niekada nežinia, kada kuri pasirodys.

Ne vieną M. Night Shyamalan filmą mačiau, lygiai tokia pat kontraversiška nuomonė apie jį susiformavusi kaip ir visų kitų, o tuo pačiu, kaip ir tie ,,visi kiti“, telieka pritarti, kad šis filmas – išties neprastas. Ne tik puiki pagrindinio aktoriaus vaidyba, kuri yra itin svarbi šiam filmui, bet ir pakankamai neblogai sukaltas siužetas, kuriame yra ir įtampos, ir kiek įdomesnių posūkių, įtraukia ir tampa puikia pramoga vakarui (ar nebūtinai).

Tik va su finaline dalimi prastokai. Galima užmerkti akis prieš daug ką ir numoti ranka, nes tai netrukdė peržiūrai, bet kai prasidėjo visiškai iš fantastikos srities vaizdai (susiję su Žvėrimi), visai pamečiau susidomėjimą. 7/10

830> The Disappearance of Eleanor Rigby: Him (2013)

Rež.: Ned Benson
Vaidina: Jessica Chastain, Nina Arianda, Viola Davis, James McAvoy
2013 m., JAV, 89 min
Žanras: drama
imdb nuoroda čia.

Apie tai, kas per dalykas The Disappearance of Eleanor Rigby yra, jau rašiau čia. Gan greitai po ,,Her“ žiūrėjau ,,Him“, bet kažkokiu būdu sugebėjau jo taip ir neaptarti. Tad noriu ištaisyti klaidą. Tiesa, prisiminimai gan menki, todėl labai trumpai paminėsiu apie įspūdį.

Ši dalis man patiko daug labiau už ,,Her“. Ir nė nežinau kodėl. Galbūt įvairiapusiškesnis pasirodė, daugiau dinamikos, jei taip galima įvardinti. Galbūt ,,Her“ netinkamu laiku žiūrėjau, nes pastebėjau, kad pabaigoje esantį pokalbį, kurį rodė ir minėtoje dalyje, kažkokiu būdu tada sugebėjau praleisti. O jis visiškai kulminacinis ir emociškai stipriausias. Dar ir pabaiga man žavi. Abu filmai prasideda skirtinguose momentuose, baigiasi – irgi skirtinguose. Nebuvo to jausmo, kad du kartus žiūrėjau tą patį. Žiūrėjimas į viską per kito žmogaus prizmę atskleidžia vis naujų niuansų, kurių kitas žmogus neparodė ar nepastebėjo. Juk yra žinoma, kad kiekvienas žmogus atkreipia dėmesį į skirtingus dalykus. Na, kad ir jūs, skaitydami, tai ką parašiau: vienam svarbi nuomonė su žodžiu patiko/nepatiko, kitas to nepastebi, bet užtat susidaro nuomonę apie patį rašymo stilių (kuris chaotiškas, žinau). Lygiai taip pat ir visa kita. Jau nekalbant apie išgyvenimus: netektis tokia pati, bet ją išgyvena kiekvienas skirtingai.

Patiko pamatyti, kaip idėja, kuri skambėjo intriguojančiai, buvo įgyvendinta. Neretai būna įdomu, ką kitas veikėjas veikia, kol vienas rodomas, o čia puiki galimybė tai pamatyti. Struktūra abiejuose filmuose išlaikyta panaši, net ir tam tikri elementai kartojasi, kas atrodė įdomiai. Kada nors ir Them žiūrėsiu, kad visą istoriją apibendrintų.7/10

Bendras anonsas

824> The Disappearance of Eleanor Rigby: Her (2013)

Rež.: Ned Benson
Vaidina: Jessica Chastain, Nina Arianda, Viola Davis, James McAvoy
2013 m., JAV, 100 min
Žanras: drama
imdb nuoroda čia.

Kai visi kalbėjo apie Boyhood, stebėjausi, kad tiek mažai kalbama apie kitą įdomų projektą – The Disappearance of Eleanor Rigby. Autorius sumanė pateikti tą pačią istoriją iš dviejų žmonių perspektyvos. Taip gimė filmai Her (iš moters perspektyvos) ir Him (iš vyro). Na, ir bendra istorija, kuri galbūt skirta tiems, kurie nenori aukoti keturių valandų – Them. Buvo smalsu pamatyti, kas iš to išėjo, ar tai apskritai naudingas sumanymas (nes kritikai nesužavėti, kaip supratau), todėl planuoju peržiūrėti visus tris filmus, o šiandien dalinuosi neseniai baigtu pirmu filmu, kuriame istorija pasakojama iš moters perspektyvos.

Po vaiko netekties Eleanora bando gyventi toliau. Žengusi baisiausią žingsnį ir grįžusi iš ligoninės ji apsistoja tėvų namuose, ten po truputį stengiasi atsigauti, tačiau atsitiktinai sutiktas vyras vėl sugrąžina prisiminimus.

Filmas lėtas, vietomis – net ir pernelyg. Skausmas, apatija pajaučiama taip, kad nė nesupratau, ar man sunku žiūrėt dėl krūvos neigiamų jausmų, kuriuos jaučia pagr. veikėja, ar dėl to, kad jis nuobodus. Lyg ir nieko ypatingo nevyksta, rodomas moters gyvenimas, jos santykis su namiškiais, bandymas atsigauti po netekties, apie kurią prakalbama negreitai, o ar tik ne praėjus pusei filmo pagaliau parodomas ir vyras, tuomet ir prisiminimai jos galvoje ima atgimti apie turėtus santykius, jų pradžią. Tik kažkaip gal kiek keista, nes skausmas susijęs su vaiku, bet apie jį – beveik jokių pokalbių, nulis prisiminimų. O argi žaizda gyja tik bandant negalvoti apie netekusį vaiką? Juk kaip tik tai, kad ji bandytų galvoti apie jį, prisimintų, kiek gražaus patyrė jau esant vaikui, galėtų rodyti, jog ji susitaiko pamažu ir gali būti tiek stipri, kad jį prisimintų. Nes dabar tik pabaigoje pakabinama nuotrauka rodo, jog tas susitaikymas šioks toks jau yra.

Slogus, niūrus, vietomis nuobodus, į pabaigą visai neišlaikęs dėmesio. Bent tiek, kad aktoriai parinkti talentingi – tai ir Jessica Chastain, ir James McAvoy, todėl pažiūrėti tikrai yra į ką, o ir vaidyba neerzina bei atrodo įtikinama. Muzikinis takelis neblogas – tai ypač pajaučiau filmui einant į pabaigą.

6/10, įdomu, kokį įspūdį paliks kiti filmai.

Neradau atskiro anonso būtent ,,Her“ daliai, todėl atkreipkite dėmesį, kad dedu bendrą abiem

764> X-Men: Days of Future Past / Iksmenai: Praėjusios ateities dienos (2014)

Rež.: Bryan Singer
Vaidina: Patrick Stewart, Ian McKellen, Hugh Jackman, Michael Fassbender, James McAvoy, Jennifer Lawrence, Halle Berry, Nicholas Hoult, Anna Paquin, Ellen Page, Peter Dinklage, Shawn Ashmore, Evan Peters, Lucas Till,
2014 m., JAV, Didžioji Britanija, 136 min
Žanras: nuotykių mokslinė fantastika, veiksmo trileris
imdb nuoroda čia.

Tai ganėtinai ,,šviežias“ filmas, septintasis filmas apie X-Men’us, taip pat, jis yra tiek trečiojo filmo ,,X-Men: The Last Stand“ , tiek ,,X-Men: First Class“ tęsinys. Todėl pravartu būti mačius tiek vieną, tiek kitą.

Kaip taip gali būti, kad jis yra abiejų filmų, kuriuos skiria ne vieneri metai, tęsinys? Ogi viskas labai paprasta: dabartyje likę keli mutantai kaunasi dėl iš išlikimo (apie tai buvo rodoma ,,The Last Stand“), tačiau vilties, kad jie laimės, beveik nėra. Todėl Volverinas išsiunčiamas į praeitį, kur sutiks jaunus Eriką ir Čarlzą bei turės juos suvienyti, kad būtų pakeista ateitis.

,,X-Men: First Class“ man paliko itin blankų įspūdį, tą 7-etą tuomet parašiau vien dėl krūvos puikių aktorių, nes šiaip jau būčiau vertinus prasčiau. Visgi, žiūrovų ir kritikų jis buvo gerai įvertintas, o kadangi gal net dar geriau įvertinta ši, naujausia dalis, buvo abejonių, kad gal vėl liksiu nesupratusi. Bet po peržiūros galiu pasakyti, kad tai neabejotinai geriausia X-Men’ų dalis, kurią su malonumu ir jauduliu pažiūrėčiau darsyk!

Siužetas įdomus, veiksmo buvo tiek, kiek reikėjo: nei daugiau, nei mažiau. Patiko personažų nepastovumas: (beveik) niekada nežinojai, ką kuris kada iškrės, tad žiūrėti buvo tik dar įdomiau. Nesu specialiųjų efektų mėgėja, dėl manęs jų gali būti minimaliai, o jų šioje kino juostoje buvo nemažai ir mano akimis tikrai kokybės ir įspūdingumo nestokojantys. Visgi, buvo labai gera, kad jie neužgožė siužeto, išsakomų minčių. T.y. man tai nepasirodė vienas tų filmų, į kuriuos einama vien tik gerų spec. efektų pažiūrėti. Nors, turiu pripažinti, jie užima svarbią vietą, nes kaipgi tokiame filme be jų. Pabaiga nuspėjama, tačiau dėl to žiūrėti yra ne ką mažiau įdomu. Tie besikeičiantys santykiai tarp Eriko ir Čarlzo, jų vidinės kovos su savimi, tai, kaip surišta praeitis su ateitimi vietomis kėlė tokį jaudulį, kad nusėdėti vienoje vietoje nepajėgiau, nes vis galvojau: kas toliau. Arba: ką tu čia dabar darai. Taip taip, įtraukė jis mane taip, kaip nė ir nemaniau.

Apie surinktą būrį aktorių rašyti tikriausiai būtų galima ilgai, tačiau antrąsyk nebevardinsiu visų (nes viršuj žymesnius surašiau). Tiesiog pasakysiu, kad be jų puikios vaidybos filmas nebūtų toks, koks yra. James McAvoy vis dar mane sugeba stebinti, tik kad retokai filmai su juo mane pasiekia, reiktų daugiau pasižiūrėti. Michael Fassbender užtenka jo turimos charizmos, nes rodos, jis galėtų visą filmą tiesiog stovėti ir nieko neveikti, o aš vis tiek surasčiau, ką parašyti apie tai, kaip jis man patiko. Na, bet aišku, charizma ir talentas kalbant apie jį yra kartu. Nedidelį vaidmenį atlikęs Peter Dinklage suspėja pasižymėti, jam tinka sakyti užburiančias kalbas, kuo jau buvo galima įsitikinti ir žiūrint Game of Thrones.

Kažkaip įžvelgiu vien pliusus šiame filme. O ir trukmė nei per ilga, nei per trumpa, taigi, neprailgsta.

Beje, prasidėjus pabaigos titrams tik neišjunkite. Po jų maždaug minutės scena bus rodoma, kuri atrodo efektingai ir tik dar labiau padidina norą laukti kitos dalies.

O man dar iki tol reiktų prisiruošti ,,Wolverine“ pažiūrėti.

8/10

456> Trance / Transo būsena

Tai buvo vienas laukiamiausių šių metų filmų, pastatytas garsiojo Danny Boyle, apie kurį plačiau šnekėjau visai neseniai, aptardama The Beach. Mėgstu mindfuck‘us, o būtent vienas iš tokių ir yra šis filmas.

Simonas dirba meno dirbinių aukcione. Būdamas visiškai prasilošęs jis susideda su Franko gauja. Suplanuojama pavogti garsų F. Gojos paveikslą. Tačiau viskas nepavyksta taip, kaip turi būti, galop Simonas prabunda su sutrenkta galva ir suvokia, kad nepamena, kur padėjo pavogtą paveikslą. Todėl kreipiasi į psichoterapeutę, kuri užsiima hipnozės seansais. Siekdama išlaisvinti užblokuotą informaciją, mergina braunasi vis giliau ir giliau į atsijungusią Simono sąmonę. Kiekvieno seanso metu riba tarp realybės, fantazijų, apgaulės, tiesos ir melo vis labiau nyksta..

Kino juosta įtraukia nuo pat pradžių, o ir žinodama, kad tokio tipo filmuose kiekvienas sakinys gali būti pakankamai svarbus, žiūrėjau atidžiai ir sekiau kiekvieną žingsnį. Aišku, kas yra visai normalu, ne kartą jaučiausi nelabai suvokianti, kas čia po perkūnais dedasi ir ne kartą apgauta, kai realus įvykis pasirodydavo tik vaizduotės vaisius, kuris pasirodė tik dėl galingosios hipnozės. Iš tikrųjų anotacijoje teisingai sakoma, kad riba tarp realybės ir fantazijų nyksta, o dėl to tik dar įdomiau. Tai, kad filmas turi kriminalinio žanro elementų bei pakankamai įdomi kulminacija dar labiau padidina filmo vertę. Viskas išaiškėja tik paskutinę minutę, po kurios, tiesą pasakius, norėjosi pažiūrėti viską dar kartą. Šis filmas tiesiog reikalauja būti peržiūrėtas antrąsyk.. Tik bent jau artimiausiu laiku to daryti neketinu, bet, kas žino, gal kada ir grįšiu.

Aktoriai daugiau mažiau puikūs. Ypač James McAvoy, kuris labai natūraliai atrodė, bei Vincent Cassel. Gal tik Rosario Dawson iki galo taip ir nesužavėjo.

Akmenuką į filmo kiemą metu dėl per daug rutuliotos meilės istorijos, šiam filmui ji buvo visiškai nereikalinga ir tik nenaudingai švaistomas laikas, dėl kurio vietomis ir nuobodoka pasidarydavo, nepaisant to, kad siužetas gan įtemptas.

Ir vis dėlto, nebuvau tokia sužavėta, kaip tikėjausi. Tačiau, jei trumpai: patiko.  7/10

Rež.: Danny Boyle, vaidina: James McAvoy, Vincent Cassel, Rosario Dawson, 2013 m., Didžioji Britanija, 101 min

416> Inside I’m Dancing / Rory O’Shea Was Here / Viduje aš šoku

Taip ir būna, kai viskas, ką prieš tai žinai apie filmą: vaidinančių aktorių pavardės ir pavadinimas, nuteikiantis linksmai. Pripažinsiu, tikėjausi lengvo, gal net muzikinio filmo. O čia viskas daug sudėtingiau…

Vos atvykęs į neįgaliųjų namus Roris įneša daug pozityvumo ir sąmyšio. Juo susižavi Maiklas- kitas ligonis. Roris nepajudina nė vienos kūno dalies žemiau kaklo, tačiau gali laivai kalbėti. Tuo tarpu Maiklas šiek tiek geba judėti, tačiau jo kalba- visiškai nesuprantama kitiems. O jei galėtų pašnekėti, tai jis būtų laikomas vienu protingiausių. Todėl viskas pasikeičia, kai pasirodo, jog Roris supranta, ką Maiklas sako, nes mokyklos laikais vienas bendraklasis panašiai šnekėdavo. Todėl abu greitai susidraugauja, o netrukus sugalvoja pragarišką planą: imti gyventi savarankiškai.

Taigi, pavadinimas- tai ne nuoroda į nesibaigiančius šokius ir muziką, o į neįgaliuosius. Taip, jie negali pajudinti savo kūno, bet tai nereiškia, jog negali mėgautis malonumais. Klube nematysime jų besikraipančių į visas puses, bet tai nereiškia, kad jie nešoka- jie šoka viduje, tos scenos klube, kai, rodos, visai pagr. veikėjams tampa nesvarbu, jog apie juos šoka sveikieji, atrodo fantastiškai ir itin pozityviai. Ir eina kalba ne tik apie šokius. Tai apie patį gyvenimą: argi gyveni, jei diena iš dienos būni savo kambaryje, niekur neišeidamas, diena iš dienos veikdamas lygiai tą patį ir patenkindamas tik savo biologinius poreikius. O kurgi tikrieji malonumai?. Rorio optimistiškumas, gera nuotaika tikrai užkrečiama. James McAvoy tiesiog fantastiškas čia su savo blondiniškais spygliukais ant galvos. Steven Robertson vaidyba irgi pakerėjo, tiesiog nesuvokiu, kaip taip tikroviškai įmanoma suvaidinti. Na, o Romola Garai visuomet matyti malonu…

Aišku, filme bus ne vien tik pozityvo, bet ir įvairių susimąstymo minutėlių bei nusivylimų.  Toks jau tas gyvenimas. Ką jau kalbėti apie tai, kad jie- neįgalieji, o tokiems gyventi juk daug sunkiau. Nors ir nelabai atkreipia žiūrovų dėmesio, kaip iš tikrųjų jiems yra sunku viešojoje erdvėje, kur daug kas nepritaikyta sėdintiems vežimėliuose žmonėms, per daug gerai jie susisukdavo visur, apskritai nedaug laiko skyrė pagalbinių žmonių darbams rodyti, kas itin pabrėžtų, kaip pagr. veikėjai ar kiti panašaus likimo žmonės išties gyvena, tačiau, manau, kiekvienas nors trumpam apie tai susimąstys..

Taip, vaidyba – šio filmo stiprioji pusė. Nors nepasakyčiau, kad nuobodžiavau stebėdama siužetą: tikrai ne. Buvo nemažai juokingų scenų, kur norėjosi garsiai kvatoti, bet buvo ir tokių, kurias žiūrint galvojau: antras iš eilės filmas, kuriam reikia nosinaitės..

7/10

Rež.: Damien O’Donnell, vaidina: Steven Robertson, James McAvoy, Romola Garai, 2004 m., Didžioji Britanija, Airija, Prancūzija, 104 min

391> Atonement / Atpirkimas

Šiandien norėjau tokio filmo, per kurį galėčiau lieti ašaras. Ieškojau, ieškojau, o galop nusprendžiau, kad reikia išbandyti DVD diską, kurį išsimainiau (toks vienas puslapiukas šiam reikalui yra), ir antrą sykį pažiūrėti numylėtąjį Atonement. Šiame tinklaraštyje šio filmo dar nebuvau aprašiusi, tik ne kartą minėjusi..

Šis filmas apie Brionę, kuri būdama trylikos padaro didžiulę klaidą, pakeitusią sesers Sesilijos ir jos mylimojo Robio gyvenimus.

Joe Wright – mano mylimas režisierius, pastatęs tokius filmus kaip Anna Karenina (2012) ir Pride & Prejudice (2005), kurie mane sužavėjo gal ir ne tiek, kiek Atpirkimas, bet tikrai patiko. Savo eilės kada nors sulauks ir kiti, spėju, pakankamai įdomūs filmai Hanna ir The Soloist. Žiūrint jo filmus man būna toks jausmas, kad apgalvota viskas iki menkiausios detalės, ypač galiu pagirti jo režisuotus filmus už gražų muzikinį takelį, puikius kostiumus, gerą vizualinį vaizdą. Dar man patinka, kad Joe Wright yra ištikimas, t.y. tuos pačius aktorius galima išvysti ne viename jo filme. Na, ir galop, džiugu, kad jo filmai nelieka nepastebėti, kitu atveju tikrai būtų liūdna. O kalbant apie Atonement, jis laimėjo Oskarą už muzikinį takelį ir buvo nominuotas dar šešioms statulėlėms, jau nekalbant apie kitus apdovanojimus.

Pamenu, pirmą sykį prieš žiūrėdama nieko nežinojau apie šią juostą. Beieškodama, ką žiūrėti, įsijungiau šį filmą tiesiog prasukimui, bet pamačiusi, kad jame vaidina Keira Knightley, nusprendžiau pažiūrėti visą. Ir tai buvo pats geriausias galimas sprendimas iš visų. Likau sužavėta, ką ten sužavėta, greičiau jau priblokšta, ašarotomis akimis, o dar didesnė laimė apėmė, kai sužinojau, jog ši puiki drama pastatyta pagal Ian McEwan to paties pavadinimo romaną, kurį perskaičiau su didžiausiu malonumu. Dabar šio romano nesėkmingai ieškau norėdama nusipirkti..

Buvo labai įdomu, ar šis filmas mane paveiks lygiai taip pat kaip pirmą sykį, juk dabar žinojau visus vingius, niekas nebegalėjo nustebinti. Ir vis dėlto. Tai, kad žinojau, mane privertė jausti tik dar didesnę įtampą, nes pirmąkart žiūrint dar galėjau save įtikinėti: ,,o gal taip nebus“, o dabar, kai viską žinojau, tik dar labiau bijojau ir nelaukiau to, kas neišvengiama. Prisimenu, kokia pikta buvau ant Brionės, ir tas pyktis niekur iki šiol nedingo, taip norėjosi ją gerai papurtyti, kad atsibustų iš savo fantazijų pasaulio, juk ji netokia ir maža buvo, kad taip elgtųsi.. Man jos poelgis absoliučiai nepateisinamas ir toks jausmas, kad tiesiog norėčiau ją pasmaugti.. Nekalbu apie tai, kad ji vėliau gailėsis, kalbu apie trylikametę..

Kaip supratote, tai filmas apie baisią klaidą, kuri sugriovė žmonėms gyvenimus, ir taip stipriai, kaip tik įmanoma. Svarbiausia, kad ir pati sau Brionė pakeitė ateitį, jos visas gyvenimas tebuvo sąžinės graužatis už tai, ką ji padarė ir kad laiku nesuskubo visko pakeisti. Puiki Saoirse Ronan vaidyba, ne ką mažiau gerai ir Keira Knightley bei James McAvoy pasirodė. Nors jau minėjau kalbėdama apie kelis matytus režisieriaus filmus, bet pasikartosiu, kad ir šiame viskas apgalvota iki pat smulkmenų, kerinti aplinka, puikūs kostiumai (Keiros žalioji suknelė- pasakiška, o ir scenose prie fontano labai gražiai atrodė), ką jau kalbėti apie nuostabų siužetą bei muzikinį takelį..

Tai daugiau gal ir nebegirsiu, tik pasakysiu, kad jis išlieka mano geriausiu iš geriausių. 10/10 ++++++++++

Rež.: Joe Wright, vaidina: Saoirse Ronan, Brenda Blethyn, James McAvoy, Keira Knightley, Juno Temple, Benedict Cumberbatch, Romola Garai, Anthony Minghella, 2007 m., JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, 123 min

305> Penelope / Penelopė

Šiandien vėl tęsiau romantinių filmų paieškas, kol akis užkliuvo už šio. Niekaip neprisiminiau, kodėl seniau nuspręsdavau jo nepažiūrėti, taigi, pamaniau, įsijungsiu, tuo labiau, kad mėgiamas aktorius vaidina..

Tik gimusiai Penelopei teko šeimos prakeikimas, kuris nustos galių, jei merginą įsimylės to pačio socialinio sluoksnio vaikinas. Tad visą savo laiką mergina skiria mylimojo paieškoms.

Ir greitai supratau, koks faktorius mane kadaise atstūmė- ogi fantastikos elementai. Mat prakeiksmas nėra šiaip tik žodinis: Penelopė turi didelę kiaulės nosį. Štai kodėl jai taip sunku surasti vaikiną, o dienų dienas ji leidžia uždaryta namuose. Na, norėjau ko nors absoliučiai normalaus, taigi, man ta nosies istorija nelabai patiko, bet nusprendžiau nebeišjungti.

Na, ir nepasakyčiau, kad jis būtų mane sužavėjęs.. Ganėtinai vidutiniškas ir netgi nuobodokas. Visiškai primena pasakos žanrą. Net ir James McAvoy kažkoks čia ne toks kaip visada, nors buvo momentų, kai visai man jis patikdavo. Užtat nustebino Reese Witherspoon, atlikusi antraeilį, tačiau linksmą vaidmenį.

5/10

Rež.: Mark Palansky, vaidina: Christina Ricci, James McAvoy, Reese Witherspoon, Simon Woods, 2006 m.,  JAV, Didžioji Britanija, 104 min

286> X-Men: First Class / Iksmenai: pirma klasė

Šis filmas yra kaltininkas, kad peržiūrėjau visus X-men filmus, kurie buvo iki šiol sukurti. Aišku, galėjau to nedaryti, nes šiame filme rodoma priešistorė, bet.. Na, o šiandien galop pažiūrėjau ir penktąjį X-men’ų filmą, kuris yra pirmasis iš planuojamos trilogijos apie x-men’ų priešistorę. Antrasis filmas nusimato 2014 m.

Šis filmas papasakos apie Čarlio ir Eriko pažintį bei jų draugystę, jaunuolius-mutantus, būsimus Iksmenus bei atskleis paslaptį, kas įvyko tarp praeityje buvusių geriausių draugų, dabar esančių priešais.

Iš aktorių, kuriuos gerai žinome, pamatysime tik Hugh Jackman, tiesa, jis pasirodys tik trumpai akimirkai, o tuo tarpu visus kitus vaidina visai kiti aktoriai, juk visi jaunesni, pilni kitokių minčių ir kitokių svajonių. Apie mutantus pasaulis žino dar labai mažai, netgi daugelis mutantų nežino, kad be jų egzistuoja dar žmonių, turinčių keistų gebėjimų.

Čia sutinkame gausybę gerai žinomų aktorių- būtent tai ir buvo bene svarbiausias faktorius, dėl kurio panorau pažiūrėti šį filmą. James McAvoy, Michael Fassbender, Kevin Bacon, Jennifer Lawrence- tai tik keli garsūs vardai. Na, J. Lawrence ne itin mėgstu, bet čia ne esmė. Man patiko, kokie aktoriai parinkti, jie tikrai atrodo tinkami vienam ar kitam personažui.

Buvo įdomu pamatyti visą Čarlio ir Eriko praeitį, kaip jie susitiko ir susibendravo. Juk dažnai kyla klausimas: o kas buvo prieš tai? Taigi, šis filmas- puiki proga tai sužinoti.

Visgi, filmas nepasirodė toks įtraukiantis, kokio tikėjausi.. Atėjo mintis, kad galbūt ir persisotinau aš tais x-menais, nors ir darau pertraukas tarp visų dalių.

Rekomenduoju x-men’ų gerbėjams. 7/10

Rež.: Matthew Vaughn, vaidina: James McAvoy, Michael Fassbender, Jennifer Lawrence, Kevin Bacon, Rose Byrne, Lucas Till, Hugh Jackman, 2011 m., JAV, 132 min