Zoey’s Extraordinary Playlist (2 sezonai) (2020-2021) – bendra serialo apžvalga

Pirmąsyk apie šį serialą rašiau 2020-ųjų gruodį, kai peržiūrėjau pirmą sezoną:

Anuomet užteko pamatyti, kad Jane Levy vaidina, jog įsijungčiau naują serialą, nors turiu milijoną taip ir neužbaigtų (ok, ne milijoną, bet vis tiek).

Zoey pradeda girdėti žmonių emocijas, kurios perteikiamos dainomis. Įdomu tai, kad ji ne tik girdi dainą, kuri galėtų atspindėti to žmogaus jausmus, bet ir prieš akis mato visą pasirodymą. Kadangi niekas be jos to nemato, situacijos, kuriose ji atsiduria, būna ne visuomet tokios, iš kurių paprasta išsisukti neapsikvailinus. O ir girdėti kitų mintis, kad ir abstrakčiai perteikiamas muzikos kūriniu, pasirodo, ne visada taip stipriai norisi.

Tai ir komedija, ir drama, ir miuziklas. Žanrų kratinys, bet rezultatas – visai fainas, po darbo įsijungti keletą serijų būdavo pats tas. Yra hiperbolizavimo, yra klišių, kurios kiek pabodę, bet kažkaip viskas susideda į bendrą vientisą vaizdą, tai stipriai tie minusai ir netrukdo. Šiek tiek romantikos, meilės trikampių, ofiso darbo ir komandinio darbo pašiepimo, liūdesio – spalvingas, mielas serialas

Įdomu buvo stebėti, kokios dainos parenkamos, kai kurie pasirinkimai buvo labai taiklūs, o įvairovė gan nemaža – nuo pripažinimą ir klasikos statusą užsitarnavusių kūrinių iki šių dienų populiariosios muzikos. Na, lyg koks Glee, tik suaugusiųjų aplinkoje (beje, vieną iš veikėjų vaidinantis Alex Newell Glee irgi buvo, tik va liūdna, kad ir ten, ir čia jo vaidmuo kone identiškas). Tik tiek, kad minėtame Glee pasirodymai buvo lyg veiksmo dalis, kurią matydavo ir priimdavo kaip įprastą elgesį visi, o čia yra labai nenormali Zoey gyvenimo dalis. Stipriais balsais ne visi gali pasigirti, bet dabar galvoju, kad čia yra pliusas – juk dauguma visai nesvajoja apie dainininkų karjeras, o tik Zoey galvoje atlieka dainas.

Antrąjį sezoną peržiūrėjau 2021-ųjų spalį. Man patinka Jane Levy, tad vien dėl jos tikriausiai ir dar penkis sezonus būčiau peržiūrėjusi. Tačiau turiu pripažinti, kad antrasis sezonas buvo silpnesnis. Atliekami muzikiniai pasirodymai išlaikė panašią kokybę, bet pats siužetas… Tiesą pasakius, reikia labai stengtis, kad prisiminčiau, kas ten buvo ir kaip apskritai baigėsi. Bet sužiūrėjau greitai, nuovargio, kad dar sezonas nesibaigia, nebuvo, tad nebuvo taip blogai, kaip gali pasirodyti.

Po antrojo sezono serialas buvo atšauktas. Gal ir gerai? Nes dar vieną sezoną rodyti apie plius minus tą patį tikriausiai nelabai verta.

imdb

Po pirmo sezono rašiau 8/10, po antrojo – 7/10

Suburgatory (2011-2014) (1-3 sezonai) – bendra serialo apžvalga

Rež.: Emily Kapnek
Vaidina: Jeremy Sisto, Jane Levy, Carly Chaikin, Cheryl Hines, Parker Young
2011-2014 m., JAV, 57 ep. x 22 min
Žanras: komedija
imdb nuoroda čia.

Tai serialas, kurio nesiryžtu kažkam rekomenduoti, nes jis – per daug specifinis, t.y. toks, kurio arba nekęsite nuo pat pirmos serijos ir sakysite, kas tokią nesąmonę gali žiūrėti, arba priimsite serialo taisykles ir mėgausitės gan neblogu komedijiniu serialu.

Vienišas tėvas su paaugle dukra atsikrausto į užmiestį, kur, rodos, viską aplinkui yra užvaldę dėl išorinio grožio pamišę ir aukštu koeficientu nepasižymintys žmonės. Aukščiausi kulniukai, persoksidas, ilgiausi nagai, peroksidiniai plaukai, sniego baltumo dantys, tona makiažo, soliariumų nurudinti kūnai (ir kai kurie punktai galioja ne tik moterims), nesuvokimas, kaip galima išeiti į viešumą be visų šių atributų, vyrus valdančios moterys, nykštukiniai šunys – tikiu, kad iš to jau galėjote susidaryti įspūdį, koks šis užmiestis yra.

Nenuostabu, kad pradžioje abu naujakuriai jaučiasi patekę ne į savo vietą. Tiesa, tėvui sekasi geriau, nes ganėtinai išvaizdus, vienišas tėvas, kuris pasiruošęs pagelbėti, kai tik reikės, iš karto patraukia moterų dėmesį. Tuo tarpu dukrai pritapti sudėtingiau, nes ji tiesiog neranda bendros kalbos su nesišypsančiomis (čia matyt todėl, kad nesusidarytų raukšlės)  vien tik apie išvaizdą mąstančias bendramoksles. Viskas kiek palengvėja, kai ji susipažįsta su keistuole kaimyne, kuri nejaučia tėvų meilės, kadangi šie dėmesį rodo tik vyresniam savo vaikui – sūnui, galinčiam pasigirti puikiais mokslo pasiekimais ir gera išvaizda – ir nė kiek nesvarbu, kad košės jo galvoje ne tiek ir daug.

Iš viso nepilni trys sezonai (trečiasis buvo trumpesnis nei kiti), kuriuos žiūrėdama iki tol, kol atsibosdavo ir padarydavau kelių mėnesių pertrauką, ir juokiausi, ir liūdėjau kartu su veikėjais. Daug absurdo, kvailų ir žemą veikėjų intelektą rodančių situacijų, bet, kaip ir minėjau, priėmus serialo taisykles, suvokus, kad kitaip čia ir nebus, kad toji simpatija tarp pagrindinės veikėjos, kuri yra vienintelė normali mergina seriale, ir visiškos jos priešingybės – kaimyno, užsimezgusi simpatija visiškai nereikalauja logiškų paaiškinimų, kokiu būdu jie vienas kitą patraukė. Nes taip jau yra. Po veikėjų, besislepiančių po didžiausiu sluoksniu makiažo, susikurtomis gyvenimo taisyklėmis ar dar kokiu nors ypatumu, išore slėpdavosi ir rimti išgyvenimai, protingos svajonės. Vietomis atrodė, kad šis serialas iš dalies parodo ir tai, kad nepriklausomai nuo pomėgių, gyvenimo būdo ir IQ, kiekvienas žmogus nori būti mylimas, gali jaustis įskaudintas ir turi visus kitus jausmus. O jei taip bendrai, man šis serialas – lyg gera ironijos dozė.

Broliui garsiai ištarti tokiu žodžius seseriai šiame seriale yra visiškai suprantamas dalykas

Labai patiko pagrindinės veikėjos stilius. Visos suknelės, sijonai, kuriuos dėvėjo, neleisdavo nuleisti akių. Apskritai, jos apsirengimo stilių galėčiau palyginti su Zooey Dechanel apranga seriale ,,New Girl“.

Buvo gaila išsiskirti su šiuo serialu, ypač kai finalas – tiesiog idealus, norėjosi jį kelissyk žiūrėti. Ir be abejo, norėjosi tęsinio. Deja, viskam lemta baigtis, o šis serialas, kaip suprantu, net ir nebuvo toks populiarus, kad kūrėjams apsimokėtų jį tęsti.

852> Nobody Walks (2012)

Rež.: Ry Russo-Young
Vaidina: John Krasinski, Olivia Thirlby, Rosemarie DeWitt, Dylan McDermott, Rhys Wakefield, Jane Levy
2012 m., JAV, 83 min
Žanras: drama
imdb nuoroda čia.

Tai filmas, kuris vakar mane supykdė. Tikėjausi kažko gražaus, romantinio, kažko panašaus, ką neretai galima rasti įsijungus nepriklausomą kiną. Nežinau kodėl būtent to tikėjausi. Gal kad viršelyje pagrindiniai personažai taip gražiai šypsojosi, gal taip fantazuoti paskatino veikėja, užsidėjusi dideles ausines. Bet lūkesčiai griūti ėmė gan greitai.

Pasakojama apie Martiną, kuri apsistoja vienos šeimos namuose, kad galėtų baigti kurti savo filmą. Ji paprašo pagalbos šeimos vyro Piterio, kuris dirba filmų srityje. Kol jiedu sėdi prie filmo, ima virti aistros: mergina susidomi du vyrai, šalia to – Piterio žmonai dėmesį rodo jos klientas, o dukra kenčia dėl meilės.

Šiame filme matau du geresnius dalykus. Pirma – vaidyba. Surinkti natūraliai vaidinantys aktoriai, todėl į juos žiūrėti malonu. Antra – kinematografija. Paprastumas žavi, o dar toji idėja – įrašinėti įvairius garsus – žiūrisi neblogai. Atrodė, kad potencialo šis filmas turi. Juk galėjo būti vienas tų filmų, kur paprastumas yra viskas, ko galima norėti, tačiau tie filmai (kalbu apie My Sister’s Sister, Safety is Not Guaranteed, People Like Us ir kt.) turėdavo bent jau dėmesio vertus dialogus ir šiokią tokią mintį.

Deja, šiame filme visiškai nemačiau prasmės. Ji atvyko, nusidavė su vienu, su kitu, po to gražiai akytėmis mirksi ir sako, kad neverta nieko čia sureikšminti ir tarsi nė nesuvokia, kad ir ji prisidėjo prie to, kas vyko. Koks tikslas rodyti tokį siužetą, kuris eina į niekur ir nesukelia absoliučiai jokių jausmų išskyrus minėtą pyktį dėl filmo beprasmiškumo. Tai, kad kino juosta yra lėta, man nekėlė diskomforto tol, kol nebuvau supratusi, kad nepaisant to, kokiu greičiu vyks siužetas, jame vis vien neįvyks nieko, kas mane nors kiek sudomintų ar patrauktų dėmesį. Todėl žiūrėjau ir galvojau, kad reikia jį jungti lauk, bet nebenorėdama nieko pradėti, nes nebebūčiau ištempusi papildomų pusantros ar dviejų valandų, nusprendžiau užbaigti. Kad jokio tikslo tokį filmą kurti taip ir neradau, tikriausiai sakyti nebereikia.

2/10

450> Evil Dead / Piktieji numirėliai

Kiek daug įspūdingų apibūdinimų buvo sieta su 1981-ųjų metų filmo ,,The Evil Dead“ perdirbinio pasirodymu šiais metais! Ne visada tai mane paveikia taip, kaip tikimasi, tačiau šį kartą labai suintrigavo. Sam Raimi (rekomenduoju užmesti akį į jo Drag Me To Hell), The Evil Dead režisierius nelieka nuošalyje ir kuriant remake’ą, tačiau režisuoti leido Fede Alvarez, kuris be kelių trumpametražių filmų nieko dar nebuvo rimto kūręs.

Penki jaunuoliai atvyksta į trobelę miškuose. Čia jie nusiteikę pagelbėti Deivido seseriai Mijai, kuri nori pagaliau atsikratyti priklausomybės nuo narkotikų. Tačiau greitai viskas pasisuka taip, kaip nei vienas nesitikėjo: atradę Mirusiųjų knygą jie prikėlė demonus ir dabar blogis persekios visus tol, kol liks vienas, pajėgsiantis su juo susidurti akis į akį.

Kaip ir didžioji dauguma siaubo filmų, taip ir šis neapsieina be standartinės grupelės veikėjų. ,,Geraširdis lyderis“ – Deividas, kuris mąsto pakankamai racionaliai, bet tuo pačiu ir nepamiršta, kad tai- jo mylimi žmonės, tad stengiasi priimti geriausius sprendimus. Jo vaidmenį atliko Shiloh Fernandez, kuris man žinomas iš Red Riding Hood (2011)- visai smagu buvo jį čia matyti, tereikia tikėtis, kad po truputį karjerai kylant aukštyn jis gaus ir rimtesnių vaidmenų. Antrasis vaikinas- Erikas- užima ,,protingojo“ vaidmenį, o tokiems, kaip žinome nelabai sekasi siaubo žanro filmuose. Lou Taylor Pucci iš penkiukės turi daugiausiai patirties vaidyboje, tad nepastebėtas irgi nelieka. Tuomet eilė ateina merginai, kuri pirmoji išvysta, kad kažkas čia ne taip ir prašosi išvežama – Deivido sesuo Mija. Ją vaidina labai miela aktorė Jane Levy, vaidinanti kvailokame seriale Suburgatory. Jos personažas bus vienas svarbiausių ir labiausiai išvystytų. Tuo tarpu likusios dvi merginos- Olivija ir Natali- labiau esančios dėl fono. Olivijai pasireikšti apskritai nelabai buvo kada, o štai Natali, turėjusi kiek daugiau laiko, to visiškai neišnaudojo, atrodydavo, kad vaidina ne žmogų, o stulpą.. Taigi, visų likimus nuspėti galima ganėtinai greitai, bet nuo to filmas nepasidaro silpnesnis.

Filme rasti galima visko. Pradedant demonais, į šlykščius padarus pavirtusiais veikėjais, kurių aš nemėgstu jau kurį laiką ir kurie daugiau juoką gali sukelti nei siaubą, baigiant ,,Pjūklo“ vertais vaizdais ir kraujo upėmis. Nepaisant savo nuspėjamumo, apie kurį jau šnekėjau, kino juosta įtraukė nuo pat pirmos iki paskutinės minutės. Retai paskutiniu metu žiūriu aš siaubo filmus, retai jie mane ir nustebina. Kad šis būtų nustebinęs, irgi nepasakyčiau, bet pranoko lūkesčius ir pačiai buvo įdomu, o kaipgi bus toliau. Didžiausią pliusą dedu vien už tai, kad nebuvo tempiamas laikas: juk dažnai bent jau pusvalandį rodomas nerūpestingas jaunuolių gyvenimas, o tik tuomet pradeda lįsti kažkokios užuomazgos, kol galop, likus pusvalandžiui, pasirodo visi ,,gražumai“. Tuo tarpu Evil Dead jau prasideda įžangine scena- praeities įvykiu, o ir kai pradedama rodyti dabartis, daug nežaidžiama ir viskas prasideda maždaug po 10-15 min. Taigi, galime pasidžiaugti pusantros valandos kraujuose paskendusiu reginiu.

Ateity tikiuosi pamatyti ir originalą, o šiam rašau 7/10

Rež.: Fede Alvarez, vaidina: Jane Levy, Shiloh Fernandez, Lou Taylor Pucci, 2013 m., JAV, 90 min