851> Men, Women & Children (2014)

Rež.: Jason Reitman
Vaidina: Kaitlyn Dever, Rosemarie DeWitt, Ansel Elgort, Adam Sandler, Jennifer Garner, Judy Greer, Emma Thompson, J.K. Simmons
2014 m., JAV, 119 min
Žanras: komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Filme persipina kelios istorijos, kurių centre – kompiuteriai, telefonai, internetas. O tuo pačiu – priklausomybė nuo žaidimų, pornografijos, anoreksija, paauglės noras išgarsėti į internetą dedant nuotraukas, kuriose ji pozuoja minimaliai apsirengusi, tam tikromis pozomis. Hmm. Kas ten dar – pagunda būti neištikimam sutuoktiniui, stengimasis apsaugoti dukrą nuo interneto pavojų sekant ir stebint visus jos turimus įrenginius. Taip, visko daug, todėl nenuostabu, kad viską sugaudyti kūrėjams tapo nelengvu iššūkiu. Filmas lyg ir neblogas ir jį užbaigus net ne iš karto pradeda lįsti minusai, kurie, kuo daugiau galvoji, tuo labiau nusveria vertinant bendrą filmo vaizdą.

Žinoma, kaip prevencinė priemonė šis filmas visai nieko, nors asmeniškai mane labiau įtikino ir sužavėjo kone analogiškas Disconnect. Atskleidžiamos nemalonios tiesos. Juk kiekvienas žmogus gali rasti internete jam prijaučiančiųjų grupę (kaip kad viena anoreksija serganti veikėja, kurią interneto ,,draugai“ skatina ir toliau laikytis dietos bei palaiko tais momentais, kai jai norisi maisto), surasti anonimiškų vienadienių pažinčių, sukurti tinklaraštį apie save ir taip suburti fanų būrį (argi nepanašu į mums gerai žinomas žvaigždes, kurios labiau garsėja savo nuotraukomis ir turimu sekėjų būriu, o ne atliktais darbais), pernelyg ilgai užsibūti kompiuterinių žaidimų pasaulyje, surasti kitą jam malonumą teikiančią veiklą. Net ir ta mamytė, pernelyg sekanti dukrą, pati to nejausdama praleidžia savo laiką būtent prie kompiuterio ir tampa kone apsėsta.

Siužete man pritrūko, kad būtų rodoma geroji interneto pusė. Juk visi žinome, kad internetas ar telefonas – tai ne tik blogybės. Patogus susisiekimas, greitas informacijos radimas ir dalijimasis ja – tai tik keli pliusai. Tuo tarpu filme nė užuomina neduota apie jokį pliusą. Todėl rezultate pagrindine mintimi tampa ,,atsisakykime kompiuterių, nes jie – blogis“. Kai tuo tarpu norėtųsi kažko panašaus į ,,saugokime asmeninę tapatybę internete, elkimės atsargiai, prisiimkime atsakomybę, daugiau bendraukime gyvai“ ar kažkas tokio. Tuomet daug įtikinamesnė mintis pavyktų. Pabaigoje man apskritai viskas susijungė ne į interneto pavojus, bet į vienišumą, kuris net nebūtinai susijęs su internetu (būtent šio filmo kontekste). Todėl iki galo taip ir neaišku, į ką koncentruotasi.

Veikėjai labai stereotipiški, toks jausmas, kad visus standartinių filmų veikėjus stengtasi sudėti į vieną filmą: populiarūs mokyklos vaikinai (sportininkai), populiarios mokyklos merginos (žinoma, ir mokyklos sportininkų palaikymo komandos narės), atstumtieji (metęs sportą netekęs ir draugų vaikinas bei su niekuo nebendraujanti mergina), išsiskyrimą kenčiantis tėvas, savo neišpildytus lūkesčius dedanti į dukrą motina, supermamytė, darnūs, tačiau aistros vienas kitam nebejaučiantys sutuoktiniai ir t.t. Nieko nenuspėjamo, įdomiau išvystytų charakterių taip pat neišvysite.

Dialogai sausi, neretai – tušti. Nebent čia irgi vienas iš norėtų parodyti interneto pavojų, kuris pasireiškia nebemokėjimu kurti ilgesnių, įdomesnių sakinių? Įdomesnis (nors ir nieko naujo) sprendimas rodyti žinučių turinį ekrane (pvz. šone veikėjo ar virš jo galvos).

Girdėtų pavardžių aktorių sąraše – ne viena. Prisipažinsiu, pamačiusi jame A. Sandler net pagalvojau, kad gal nenoriu šio filmo žiūrėti. Bet pasirodo, jis gali būti ir neprastas aktorius – tik prašau, tegu jis vaidina dramose (prie šio filmo rašomą komedijos žanrą galite išbraukti, nieko juokingo ten nemačiau), o ne komedijose. Gaila, kad J. K. Simmons buvo tiek mažai ir atsiskleisti jam tiesiog nebuvo kada per tą laiką, kurį turėjo. Jennifer Garner pasirodymas neprastas, įtikinamai pateiktas, o personažas – vis labiau nervinęs, tačiau kitokių jausmų kelti ir nelabai galėjo. Ansel Elgort, pasirodantis maždaug kas trečiame (perdedu, bet nesvarbu) naujesniame filme, nieko nesiskiria nuo kitų matytų vaidmenų. Reik tikėtis, kad mielo berniuko frazė praeis, nes neįdomu jau darosi žiūrėt į jį, kai nieko neįsitiki.

Iki ,,geras“ trūksta, bet kartą pažiūrėti galima.

6/10

631> Thank You For Smoking / Ačiū, kad rūkot!

Tai satyrinė komedija apie Niką Neilorą – tabako pramonės lobistą. Jo užduotis: agituoti rūkymą, kai visa visuomenė mano, kad tai – didžiausias blogis, kasmet pražudantis tūkstančius žmonių. Nikas mėgaujasi savo darbu ir iš, rodos, beviltiškiausių situacijų išsisuka taip, kad ne vienas galėtų pavydėti.

Tiek filmo siužetas, tiek jį lydintys žmonių, kurie jau peržiūrėjo jį, komentarai žadėjo puikų laiko praleidimą. Tikėjausi išties nemažai iš jo: jei ne įdomios minties, tai bent jau gardžiai pasijuokti. Tačiau ar nuotaika ne ta, ar jis manęs išties neužkabino, bet nusijuokiau gal tik vieną kartą. Nors gerai pagalvojus, tų momentų, kurie ne vieną prajuokintų (ir tikriausiai prajuokina) buvo ganėtinai daug, vien jau pagrindinio personažo charizma ir gebėjimas išsisukti iš sunkiausios padėties turėtų sukelti nemažai juoko. Ką jau kalbėti apie pačią idėją, kad net ir didžiausią blogį galima pateikti kaip naudingiausią ir geriausią dalyką. Argi ne linksma, kai jums rimčiausiu veidu aiškina, kad rūkymas yra gerai ir netgi atranda priežastis, dėl kurių tai yra gerai? Man labai patiko ir Niko sūnus, kuriam tėtis – didžiausias autoritetas, o kas svarbiausia – iš jo mokėsi to, kas yra naudingiausia: klausydamasis kalbų apie rūkymo naudą jis nesumąsto pavyzdžiui išbandyti parūkyti, vaikui įdomiausia – tėčio iškalba bei mokėjimas šnekėti pagrįstai ir įtaigiai. O ši vyriškio savybė žavi. Manau, kiekvienas norėtų turėti tokį gabumą.

Tai vat… Aš tikiu, kad daug kam šis filmas patiko. Gal net vienas geriausių. Ir pati pliusų tarsi nemažai randu. Bet vis vien lieku pozicijoje, kad man tai buvo nuobodokas ir neišlaikantis dėmesio filmas. 5/10

Rež.: Jason Reitman, vaidina: Aaron Eckhart, Cameron Bright, Katie Holmes, Adam Brody, 2005 m., JAV, 92 min