Archyvas

Archive for the ‘Jean-Louis Trintignant’ Category

644> Trois Couleurs: Rouge / Three Colours: Red / Trys spalvos. Raudona


film_rosso_2Šį rytą peržiūrėjau ir trečiąją ,,spalvą“. Jei antrąją dalį, sakiau, kad galite žiūrėti ir nematę pirmosios, tai ,,Raudoną“ geriausia yra žiūrėti peržiūrėjus tiek ,,Mėlyną“, tiek ,,Baltą“, kadangi labai gražus susiejimas su ankstesniais veikėjais bus čia matomas. Aišku, nieko tokio, jei žiūrėsite ir nematę kitų dalių, tik tiek, kad nesuprasite tos scenos reikšmės.

O šioje dalyje pasakojama apie modeliu dirbančią Valentiną, kuri atsitiktinai sužino, kad netoliese gyvenantis senyvo amžiaus žmogus slapta klausosi kaimynų pokalbių telefonu.

Kaip ir visose kitose dalyse, taip ir šioje vyrauja paprastumas, įdomūs dialogai, ,,savi“ personažai. Kaip jau ir sako pavadinimas, filme vyrauja raudona spalva, tačiau man labai patinka tai, kad visose dalyse vyraujančios spalvos nebūna tiek, kad rėžtų akį. Ji visuomet atrodo kaip atsitiktinumas, įsilieja į bendrą vaizdą. Išlaikyta tokia pati atmosfera kaip ir abiejuose kituose filmuose, muzikinis takelis – toks pat įdomus ir tinkantis siužetui, kai kurie kūriniai – jau girdėti ir kitose ,,spalvose“. Patinka man tai, kad neperkrauta, subtilu, jokių bereikalingų dialogų, netgi nemažai tylėjimo (dažniausiai ilgesni tylos tarpai ir yra užpildomi muzika, bet ji neerzina ir nesugriauna tos tylos, viskas skamba natūraliai, lyg taip ir turėtų būti).  Kalbant apie siužetą, šis bent man pasirodė, pats giliausias iš visų trijų (gal todėl būtent šią dalį dauguma mačiusiųjų labiausiai ir mėgsta?), išlaikyta niūri nuotaika, nors yra keletas ir linksmesnių scenų ar dialogų. Filmas tarsi užhipnotizuoja ir todėl nesunku į jį įsijausti, o pasikartojančios detalės išlaiko vientisumą ir priverčia susimąstyti apie to reikšmę. Šioje dalyje ypač daug buvo skirta dėmesio telefonams, pokalbiams telefonu, tai lyg ir priverčia susimąstyti ir apie kitą neseniai matytą filmą Her (2013), tik tiek, kad pastarajame nusikelta į ateitį, o ,,Rouge“ – be jokios fantastikos, rodomi eiliniai žmonės, eilinės jų istorijos.

Puiki dalis. Nesinori išskirti nė vieno filmo, visa trilogija puiki. 8/10

Ir šis filmas susilaukė net trijų Oskaro nominacijų: už geriausią režisūrą, scenarijų, kinematografiją. O imdb Top 250 filmas kol kas užima 240-ą vietą.

Rež.: Krzysztof Kieslowski, vaidina: Irène Jacob, Jean-Louis Trintignant, Frédérique Feder, Juliette Binoche, Julie Delpy, Benoît Régent, Zbigniew Zamachowski, 1994 m., Prancūzija, Šveicarija, Lenkija, prancūzų k., 99 min

382> Amour / Meilė


amour_2012_pic01Pirmiausia norėčiau tarstelti keletą žodžių apie šių metų Oskarų apdovanojimus, kurie vyko naktį iš sekmadienio į pirmadienį (berods apie 3h nakties mūsų laiku). Pati, be abejo, žiūrėjau šią ceremoniją ne kartu su visais, o tik vakar vakare ir užbaigiau šiandien. Kadangi iš nominantų esu mačiusi tik Les Miserables (o dabar ir Amour), tai tikrai nepulsiu ginčytis ir sakyti, kad oi, kokie neteisingi tie apdovanojimai, tuo labiau, kad jokių netikėtumų kaip ir nepateikė, tik kas labiausiai nepatiko, tai Jenifer Lawrence atitekęs Oskaras (nepatinka man ji kaip aktorė ir taškas), na, o jos kritimas tikriausiai liks vienas didžiausių įvykių iš šios ceremonijos. O renginys šiaip jau paliko tikrai labai neblogą įspūdį ir po jos užsinorėjau pamatyti kone visus (išskyrus kokį nors Skyfall) nominuotus filmus.

O Amour, kuris buvo nominuotas 5, tačiau laimėjęs tik geriausio užsienio filmo kategorijoje, jau senokai gulėjo mano norų sąraše, po puikaus straipsnio žurnale ,,Kinas“ šio filmo užsinorėjau tik dar labiau, o galutinis paskatinimas ir buvo šiemetiniai Oskarai.

Šį sykį Michael Haneke pateikia liūdną dviejų senyvo amžiaus žmonių istoriją. Džordžas ir Ana ramiai leidžia senatvę vienas kito draugijoje. Tačiau po to, kai moterį ištinka mažas insultas, ji nebegali valdyti vienos savo kūno pusės. Vyksta senolių meilės išbandymas.

Jau pačioje pradžioje parodoma šios istorijos baigtis- Anos mirtis. Taip žiūrovas nuo pat pradžių yra sutaikomas su neišvengiama liūdna pabaiga. Tuomet grįžtama į laiką, kai viskas prasidėjo ir tuomet jau nuosekliai pasakojama visa istorija.

Jau ne kartą esu gyrusi Hanekę už gebėjimą istoriją pateikti tikroviškai. Jokių įmantrybių, tik gyvenimas- toks, koks yra, be jokių pagražinimų ar perdėtų emocijų. Galbūt tik tai, kaip  Džordžas pasielgė po jos mirties, atrodo truputį perdėta, bet visumoj man šis filmas- kupinas nuoširdumo ir paprastumo..

Meilė nėra lengva, ji kupina daugybės išbandymų. Bet tik tikra meilė gali juos pereiti. Būtent tokia ir yra šių dviejų senolių meilė. Džordžo atsidėjimas, rūpinimasis žmona, nors ir pats vargiai bepajuda, yra kažkas nepaprasto, tokių žmonių (o jų tikrai yra) parodymo trūksta mūsų visuomenėje: kodėl yra rodoma vien apie piktus, nedorus žmones, o neparodomi va tokie kupini pasiaukojimo ir viską darantys iš pačios idėjos, o ne kažkokių užmačių asmenys?

Visuomet prisiminsiu močiutės žodžius, kai ji sakydavo, kad pats baisiausias dalykas yra gulėti ant patalo ir kad tokios senatvės ji nė už ką nenorėtų. Ačiū Dievui, kol kas ji yra kad ir ne kupina jėgų, bet visu 100% galinti pasirūpinti savimi. Žiūrint į Aną lengva pastebėti, kaip moteris iš paskutiniųjų nori išlaikyti orumą ir kiek galima būti savarankiškesne. Ją trikdo jos neįgalumas, kuris sulig kiekviena diena sunkėja, tačiau svarbiausia tai, kad Džordžo rūpinimasis ja nė kiek nemažėja. Ir tai taip tobula, kad žiūrint net verkti norėjosi. Nes iš tiesų, tai labai skaudus filmas, kuriame net ir laimingesnės akimirkos atrodo liūdnos, nes žinai, kad visa tai laikina, visas mūsų gyvenimas toks trapus ir laikinas ir kaip mes norime būti stiprūs bei valdyti savo gyvenimą patys. Tačiau norai ne visuomet išgirstami..

Kalbant apie Anos mirtį (t.y. kaip ji mirė), tai žinot, nė trupučio nebuvo atėjusi mintis, kodėl taip įvyko, kad to nereikėjo ar pan. Koks tas gyvenimas, kai esi pririštas prie lovos, visiškai nepajėgus ką nors atlikti, žodžio ištarti ir to negali… Tik kaip kokia daržovė guli ir lauki, kol pagaliau mirtis pasiims. O ji juk retai ima tuos, kurie to trokšta..

Be abejo, rekomenduoju. 8/10 . Ir Emmanuelle Riva nuostabi, tuoj galėčiau pradėti ginčytis, kad ji tikrai buvo vertesnė Oskaro (na jau gerai, visgi pirmiausia reiktų pamatyti Silver Lining Playbooks)..

Rež.: Michael Haneke, vaidina: Jean-Louis Trintignant, Emmanuelle Riva, 2012 m., Prancūzija, Vokietija, Austrija, prancūzų k., 127 min