1125> Friends: The Reunion (speciali TV laida, 2021)

Friends serialą baigiau žiūrėti tik pernai, tad viskas dar ganėtinai gyva galvoje (tikiu, kad viskas kur gyviau pas tuos, kurie Friends žiūrėjo daug sykių). Ir ši laida buvo laukta bei jau iš anksto kėlė džiaugsmo, nes smalsu buvo pamatyti pasikeitusius aktorius, išgirsti jų prisiminimus. Na, lyg koks klasės susitikimas, kai prisimenama tik tai, kas buvo gera, gražu, linksma, net kai prašoma prisiminti labiausiai nepatikusius dalykus, vis tiek viskas užsibaigia juoku. Nesitikėjau, kad Matthew Perry atviraus apie tai, koks išties “linksmas“ buvo jo gyvenimas už serialo ribų, kai žiūrovai matė vien tik jo kintantį svorį, ar kiti pradės pasakoti savo asmenines niūresnes istorijas. Tad šiuo atžvilgiu ir nenusivyliau – atrodė faina, jauku. Nors jaukiausias momentas – kai visi aktoriai susitiko į būrį, be jokio vedėjo ir visai nereikalingų su serialu nesusijusių svečių. Lady Gaga, J. Bieber ir visos manekenės buvo absoliučiai nereikalingas laiko švaistymas ir beprasmybė, vietoj jų geriau jau būtų daugiau dėmesio skyrę arba pagrindiniam šešetui, arba vos akimirkai pasirodžiusiems antraeilius vaidmenis atlikusiems aktoriams. Laidos idėja – sukurti tokią specialią laidą, skirtą “Draugams“ – gera, bet jos išpildymas itin skylėtas. Man atrodo, jei Matthew, Jennifer, Matt, David, Lisa and Courteney būtų susėdę kurio nors namuose ir padarę live, būtų sulaukę ne ką mažiau dėmesio, o įspūdis būtų gal ir didesnis.

6/10

imdb

Friends / Draugai (1994–2004) (10 sezonų)

Žiūrėjau ilgai ir su nemenkomis pertraukomis tarp kai kurių serijų ar sezonų. Per tiek laiko didieji šio serialo fanai būtų visus sezonus n sykių peržiūrėję. Na, bet nemačiau reikalo skubėti, o ir prisipažinsiu, kad vienu metu išties nuobodoka buvo. Keisčiausia, kad ne paskutiniuose sezonuose, o žiūrint penktą. Galvoju, kad visos darytos pertraukos pasiteisino, nes sugrįždavau išsiilgusi jau pažįstamų personažų. Žiūrėdama daug sykių galvojau, kaip norėčiau turėti tokią stiprią draugų kompaniją, o su personažais susigyvenau tiek, kad tikriausiai dar ilgai kokį memą ar video su serijos ištrauka radusi nenustosiu šypsotis. Išties pralinksmindavo, pakeldavo ūpą, o užbaigus paskutinę seriją pasidarė liūdna, kad jau viskas, nieko naujo nebebus (aha, mačiau, kad planavo berods vieną seriją sukurti).

Mylimiausias personažas – Chandler’is, nors labai daug artimo radau ir Ross’o charakteryje bei elgesyje, tikriausiai dėl tų panašumų į save, kuriuos juose įžvelgiau, į juos ir buvo įdomiausia žiūrėti. Mažiausiai iš šešeto mane žavėjo Phoebe, kuri po kurio laiko ir erzinti pradėjo. Kalbant apie siužetinius vingius, tai toks senas serialas, o negana to – dar ir nepraradęs populiarumo, turi savų minusų, t.y. spoileriai buvo matomi aplinkui (man atrodo IG (ar su juo susijęs FB) tiesiog išgirdo, kad žiūriu paskutinį sezoną, nes būtent tuo metu bendrame įrašų sraute netrūko ištraukų ir dialogų su nuotraukomis būtent iš to sezono), tad bėgant laikui tiesiog susitaikiau, kad žinau, kas su kuo liks, kas dar tik nutiks ir taip toliau. Bet dėl to įdomumas nesumažėjo, nes tai ne toks serialas, kur įspūdį gadina ateities žinojimas. Tuo labiau, kad žinodama, jog taip bus, bet nežinodama, kada, atėjus Tam momentui, lygiai taip pat smarkiai reaguodavau, kaip ir tie užkadriniai balsai.

Spoileris, bet ne spoileris – Ross ir Rachel siužetinė linija antroje sezono pusėje mane nervinti ėmė, nes labai daug keistenybių ten buvo, kurios vis labiau badė akis. Aha, per daug galvoju, ir gerbėjai dabar mane užmėtys akmenimis 🙂

Tai serialą myliu, bet rašyti daugiau nei 8/10 negaliu dėl aukščiau paminėtų minusų, dėl kurių niekaip nepavyko savęs įtikinti, kad čia toks serialas, dėl kurio klykaučiau ir protmūšiuose dalyvaučiau, spėliodama, kas ten kurioje serijoje ką sakė.

imdb nuoroda

Vietoj įprasto anonso – Honest trailer (tai nenorintys kažko apie siužetą sužinoti, nežiūrėkite).

686> Marley & Me / Marlis ir aš

Rež.: David Frankel
Vaidina: Owen Wilson, Jennifer Aniston
2008 m., JAV, 115 min
Žanras: romantinė komedija šeimai, drama
imdb nuoroda čia.

Marley & Me – tai filmas apie sutuoktinius, kurie sumano įsigyti šunelį, kad tokiu būdu galėtų pasiruošti šeimos pagausėjimui. Taip maždaug skambėtų anotacija. O šiaip jau, jei daryčiau išvadas pagal daugelį komentarų apie šią kino juostą, tai vertėtų paminėti, kad tai vienas tų filmų, kurie daugelį pravirkdo, o labiausiai verta jį žiūrėti gyvūnų (tiksliau – šunų) mylėtojams. Jis statomas šalia tokio puikaus filmo kaip Hačiko,kuris ir man labai patiko. Todėl norėjau vieną gražią dieną (o tiksliau – vakarą) pažiūrėti ir apie Marlį. Tačiau galop dabar priklausysiu tikriausiai mažumai, nes filmas man nepatiko.

Žinau, kas visus graudina šiame filme ir galiu pasakyti, kad taip, mane toje vietoje jis irgi sugraudino, nors ašarų nešluosčiau. Myliu šunis, todėl mano abejingumas šiam filmui siejamas tikrai ne su tuo, aš puikiai suprantu, koks svarbus yra prisirišimas, meilė augintiniui ir kad gyvenimas be jo atrodo nebesuvokiamas. Įdomumo dėlei galiu paminėti, kad daug jautriau sutikau vieną pagrindinius veikėjus aplankiusią žinią maždaug filmo viduryje.

Taigi, kas man nepatiko? Ogi tai, kad tiesiog nesupratau šio filmo tikslo. Pradžia. Du jauni dirbantys žmonės susituokia. Įsigyja šunį. Bando apsiprasti su šunimi. Vėliau tas šuo nueina į antrą (jei ne trečią planą). Sutuoktiniai sau gyvena ramiai, su šiokiais tokiais nesklandumais, kurių tikriausiai pasitaiko kiekvienoje šeimoje, bet viskas išlieka gan stabilu. Pabaigoje vėl prisimenamas šuo. Filmo pabaiga. Atsiprašau, kad suspoilinau visą filmą, bet iš kitos pusės, kaip ir nieko tokio nepasakiau. Kuo ypatingi Džonas ir Dženė, kad jų istoriją reiktų rodyti? Kuo ypatingas Marlis? Apskritai, kaip pirmiau rašiau, į Marlį kreipiamas dėmesys tik pradžioje ir pabaigoje, o filmo vidury jis tarsi dingsta, kartais parodant dar kokią vieną kitą jo išdaigą, bet visumoj – veikėjų šeimoje nevyko visiškai nieko, kas būtų verta dėmesio, viskas buvo taip nyku ir nuspėjama. Keli momentai, susiję su Marliu sukėlė emocijų, bet šiaip jau man filmas toks visiškai apie nieką. 5/10

447> Office Space / Velniop tą darbą

Mike Judge, kuris pasaulį supažindino su pakvaišusiais Byviu ir Tešlagalviu, režisavo ir smagią bei žiūrovų palankiai sutiktą (imdb įvertinimas 7,8) komediją apie biuro darbą- Office Space.

Piteris nekenčia savo darbo, nors, tiesą pasakius, ne jis vienas. Kone visi kompanijos, kurioje jis dirba, darbuotojai nekenčia savo darbo. Po to, kai suplanuojama sumažinti etatų skaičių, Piteris su keliais kolegomis sugalvoja, kaip būtų galima pasipelnyti.

Prisipažinsiu, buvau jau kartą įsijungusi ją, bet kažkaip tuomet manęs nė trupučio nesudomino, tad labai greitai išjungiau. Ir tik vakar vėl sugalvojau, kad reikia bandyti dar kartą. Antras kartas nemelavo, nes praleidau laiką smagiai ir filmas pranoko visus turėtus lūkesčius.

Visų pirma, labai įdomiai pavaizduotas darbas biure. Ir, nors pačiai neteko dirbti, bet numanau, kad ir tikrovėje panašiai būtų. Ypač prajuokino, kai ten po vieną į kabinetą kvietė ir klausė, kokį darbą čia dirba, kiek viskas užtrunka ir pan. O jau toji istorija su spausdintuvu tai iš viso puiki. Situacijos, kurios iš šono atrodo juokingai, būtų visiškai nervus tampančios, jei pačiai tektų jose atsidurti, tad matyt pavadinčiau jas tragikomiškomis. Personažai- turintys individualių bruožų, kurie išskiria iš kitų, ne ką mažiau juokingi nei pats siužetas.

Pašiepiamas darbas biure, kur niekuomet negali pabūti ramiai vienas, kadangi bet kas gali įkišti nosį į tavo ,,narvelį“, kur visuomet girdėsi erzinantį kolegės, kalbančios telefonu, balsą, kur bosas išnaudoja savo darbuotojus kaip tik išmano, o ir pats darbas- toks, kad nieko nuobodžiau būti negali.

Smagi ir nuotaikinga komedija, turinti nelabai nuspėjamą pabaigą.

7/10

Rež.: Mike Judge, vaidina: Ron Livingston, Jennifer Aniston, Stephen Root, 1999 m., JAV, 89 min

446> The Switch / Nepageidaujami genai

Kesė vis dar vieniša, o jos biologinis laikas vis labiau artėja prie pabaigos, todėl, neturėdama kitos išeities, ji nori būti dirbtinai apvaisinta. Tuo tarpu jos geriausias draugas Volas įsimylėjęs ją. Per dirbtinio apvaisinimo vakarėlį jis netyčia vonioje rastame indelyje esančią spermą išpila, tad, kad tai nebūtų pastebėta, indelį užpildo savąja.. Tačiau tą naktį jis buvo pernelyg girtas, kad prisimintų šį faktą, o Kesė, netrukus po apvaisinimo, išvyksta iš Niujorko ir grįžta tik po septynerių metų..

Šį kartą man reikėjo fono, tad ,,The Switch“ tam puikiai tiko. Ir galiu pasakyti, kad ir ,,ne fonui“ ši kino juosta visai tiktų, nes ne tokia ir prasta savo žanre ji yra. Jenifer Aniston- viena tų aktorių, kurių vengiu, matyt, dėl to ir sunkiai prisiruošiau pažiūrėti ,,Nepageidaujamus genus“, o išties nebuvo taip ir blogai. Pamėgti jos taip ir nepavyko, tačiau nepasakyčiau, kad erzino. Jason Bateman iš tų, kuriais nei žaviuosi, nei nemėgstu, todėl jie abu sudarė neutralią porelę.

Nieko ypatingo ir nepasakysiu apie šį filmą. Lūkesčius pateisino, nusivilti neteko, nes gavau tai, ko norėjau. Pagal tipinę formulę sukaltas siužetas, jokių netikėtumų, tad nereikia būti pernelyg įnikus į ekraną. Šiaip jau pakankamai mielas, vietomis sukeliantis šypseną ir sukelti teigiamas emocijas nenaudojami primityvūs amerikietiški juokeliai, o ką jau kalbėti apie Kesės sūnų, kurį stebint gera nuotaika garantuota.

6/10

Rež.: Josh Gordon, Will Speck, vaidina: Jason Bateman, Jennifer Aniston, Juliette Lewis, 2010 m., JAV, 101 min