851> Men, Women & Children (2014)

Rež.: Jason Reitman
Vaidina: Kaitlyn Dever, Rosemarie DeWitt, Ansel Elgort, Adam Sandler, Jennifer Garner, Judy Greer, Emma Thompson, J.K. Simmons
2014 m., JAV, 119 min
Žanras: komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Filme persipina kelios istorijos, kurių centre – kompiuteriai, telefonai, internetas. O tuo pačiu – priklausomybė nuo žaidimų, pornografijos, anoreksija, paauglės noras išgarsėti į internetą dedant nuotraukas, kuriose ji pozuoja minimaliai apsirengusi, tam tikromis pozomis. Hmm. Kas ten dar – pagunda būti neištikimam sutuoktiniui, stengimasis apsaugoti dukrą nuo interneto pavojų sekant ir stebint visus jos turimus įrenginius. Taip, visko daug, todėl nenuostabu, kad viską sugaudyti kūrėjams tapo nelengvu iššūkiu. Filmas lyg ir neblogas ir jį užbaigus net ne iš karto pradeda lįsti minusai, kurie, kuo daugiau galvoji, tuo labiau nusveria vertinant bendrą filmo vaizdą.

Žinoma, kaip prevencinė priemonė šis filmas visai nieko, nors asmeniškai mane labiau įtikino ir sužavėjo kone analogiškas Disconnect. Atskleidžiamos nemalonios tiesos. Juk kiekvienas žmogus gali rasti internete jam prijaučiančiųjų grupę (kaip kad viena anoreksija serganti veikėja, kurią interneto ,,draugai“ skatina ir toliau laikytis dietos bei palaiko tais momentais, kai jai norisi maisto), surasti anonimiškų vienadienių pažinčių, sukurti tinklaraštį apie save ir taip suburti fanų būrį (argi nepanašu į mums gerai žinomas žvaigždes, kurios labiau garsėja savo nuotraukomis ir turimu sekėjų būriu, o ne atliktais darbais), pernelyg ilgai užsibūti kompiuterinių žaidimų pasaulyje, surasti kitą jam malonumą teikiančią veiklą. Net ir ta mamytė, pernelyg sekanti dukrą, pati to nejausdama praleidžia savo laiką būtent prie kompiuterio ir tampa kone apsėsta.

Siužete man pritrūko, kad būtų rodoma geroji interneto pusė. Juk visi žinome, kad internetas ar telefonas – tai ne tik blogybės. Patogus susisiekimas, greitas informacijos radimas ir dalijimasis ja – tai tik keli pliusai. Tuo tarpu filme nė užuomina neduota apie jokį pliusą. Todėl rezultate pagrindine mintimi tampa ,,atsisakykime kompiuterių, nes jie – blogis“. Kai tuo tarpu norėtųsi kažko panašaus į ,,saugokime asmeninę tapatybę internete, elkimės atsargiai, prisiimkime atsakomybę, daugiau bendraukime gyvai“ ar kažkas tokio. Tuomet daug įtikinamesnė mintis pavyktų. Pabaigoje man apskritai viskas susijungė ne į interneto pavojus, bet į vienišumą, kuris net nebūtinai susijęs su internetu (būtent šio filmo kontekste). Todėl iki galo taip ir neaišku, į ką koncentruotasi.

Veikėjai labai stereotipiški, toks jausmas, kad visus standartinių filmų veikėjus stengtasi sudėti į vieną filmą: populiarūs mokyklos vaikinai (sportininkai), populiarios mokyklos merginos (žinoma, ir mokyklos sportininkų palaikymo komandos narės), atstumtieji (metęs sportą netekęs ir draugų vaikinas bei su niekuo nebendraujanti mergina), išsiskyrimą kenčiantis tėvas, savo neišpildytus lūkesčius dedanti į dukrą motina, supermamytė, darnūs, tačiau aistros vienas kitam nebejaučiantys sutuoktiniai ir t.t. Nieko nenuspėjamo, įdomiau išvystytų charakterių taip pat neišvysite.

Dialogai sausi, neretai – tušti. Nebent čia irgi vienas iš norėtų parodyti interneto pavojų, kuris pasireiškia nebemokėjimu kurti ilgesnių, įdomesnių sakinių? Įdomesnis (nors ir nieko naujo) sprendimas rodyti žinučių turinį ekrane (pvz. šone veikėjo ar virš jo galvos).

Girdėtų pavardžių aktorių sąraše – ne viena. Prisipažinsiu, pamačiusi jame A. Sandler net pagalvojau, kad gal nenoriu šio filmo žiūrėti. Bet pasirodo, jis gali būti ir neprastas aktorius – tik prašau, tegu jis vaidina dramose (prie šio filmo rašomą komedijos žanrą galite išbraukti, nieko juokingo ten nemačiau), o ne komedijose. Gaila, kad J. K. Simmons buvo tiek mažai ir atsiskleisti jam tiesiog nebuvo kada per tą laiką, kurį turėjo. Jennifer Garner pasirodymas neprastas, įtikinamai pateiktas, o personažas – vis labiau nervinęs, tačiau kitokių jausmų kelti ir nelabai galėjo. Ansel Elgort, pasirodantis maždaug kas trečiame (perdedu, bet nesvarbu) naujesniame filme, nieko nesiskiria nuo kitų matytų vaidmenų. Reik tikėtis, kad mielo berniuko frazė praeis, nes neįdomu jau darosi žiūrėt į jį, kai nieko neįsitiki.

Iki ,,geras“ trūksta, bet kartą pažiūrėti galima.

6/10

838> Catch Me If You Can / Pagauk, jei gali (2002)

Pasirodau, kad dar esu gyva ir kad tikrai nesiruošiu apleisti šio tinklaraščio. Pastarąjį mėnesį, kol nebuvo čia nė vieno įrašo, iš tiesų filmų ir nežiūrėjau – jei rasdavau laiko, akį užmesdavau į Game of Thrones, True Detective, Younger, o visa kita liko tik ateities svajonėse. Šį filmą žiūrėjau gal prieš porą savaičių būdama pas tėvus, nes labai jau ten geru laiku per televiziją jį rodė.

Rež.: Steven Spielberg
Vaidina: Leonardo DiCaprio, Tom Hanks, Christopher Walken, Martin Sheen, Nathalie Baye, Amy Adams, James Brolin, Jennifer Garner, Nancy Lenehan, Elizabeth Banks
2002 m., JAV, Kanada, 141 min
Žanras: biografinė kriminalinė drama
imdb nuoroda čia.

Esu jį mačiusi labai seniai, mažai ką teprisiminiau, taigi, buvo proga atnaujinti atmintį. Tai biografinė drama apie sukčių, kuris klastojo čekius, tapatybes, o jo intensyviai ieškojo vienas FTB agentas.

Nors ir nepriskiriamas, bet šį filmą rašyčiau prie komedijų – man jis būtent toks pasirodė. Linksmas, nuotaikingas, kartais net pikta darydavosi dėl absurdiškumo. Nesidomėjau, kaip skamba tikra istorija ir įsivaizduoju, kad daug kas pasaldinta, hiperbolizuota, bet iš esmės vietomis galvojau, kad yra gi žmonių, kuriems taip sekasi. Ypač pabaigoje, jau kai einant titrams buvo pasakojama, kaip kam užsibaigė, teliko tik atsidūsti ir nusijuokti.

Spalvingi charakteriai. Ne tik Leonardo DiCaprio (jis man labai priminė savo veikėju The Wolf of Wall Street vaidintą personažą), bet ir Christoper Walken žavėjo savo gebėjimais vaidinti. Amy Adams ,,kvailutė“ matyta jau ne pirmą kartą ankstesnėje jos filmografijoje, todėl, kaip kažkada, pasidžiaugsiu, kad ji sugebėjo išaugti iš tokių vaidmenų.

Visai nenuobodus ir nuotaikingas – tiek, kad net nekreipiau dėmesio į ilgiausias reklamas ir neužmiršdavau iki jų pabaigos, ką ten rodė. Pramoginis, be kažkokios ten gilios užslėptos minties, prie geriausių matytų nepriskirčiau, bet prie tų, kuriuos su malonumu pažiūrėčiau darsyk – tikrai taip.

7/10

633> Dallas Buyers Club / Dalaso klubas

Tai 6 Oskarams šiemet nominuotas ir du iš jų jau beveik laikantis rankose (daugelis jau beveik neabejoja, kad Jared Leto ir Matthew McConaughey savo kategorijose bus laimėtojai) filmas, pasakojantis realiais įvykiais paremtą istoriją apie teksasietį elektriką Roną Vudrufą, kuris visai netikėtai sužino, kad serga ŽIV. Gydytojai jam išpranašavo mirtį po 30-ies dienų. Tačiau Ronas nusprendė nepasiduoti: kadangi JAV tuo metu dar buvo draudžiami ŽIV numalšinti galintys vaistai, jis legaliais ir nelegaliais būdais ne tik ėmė ieškoti nekenksmingų ir virusą nugalėti galinčių vaistų, bet ir platinti juos tarp kitų to paties likimo žmonių.

Pirmiausia, tikriausiai kaip ir visi, pagirsiu pagrindinius aktorius: jau minėtuosius Jared Leto ir Matthew McConaughey, kurie čia sužiba ne vien svorio numetimu, bet ir puikia vaidyba. Daug kam M. McConaughey pagrinde žinomas iš romantinių komedijų, tačiau paskutinius kelerius metus jis puikiai įrodinėja, kad gali būti ir puikus draminis aktorius. Tai, kaip jis pasirodė šiame filme jau ir nebekelia abejonių, kad ateity dar išvysime jį ne kartą atliekantį tokius pat, o gal net ir dar stipresnius vaidmenis. Tuo tarpu Jared Leto į ekranus grįžta po ketverių metų su didžiausiu trenksmu. Iš tikrųjų, jo vaidmuo, kad ir antraeilis, bent man nublanko ir prieš M. McConaughey. Vaidinantis taip pat sergantį transvestitą jis greitai užsikariauja simpatijas: vaidmuo išties sudėtingas, atidirbtas ,,nuo… iki…“, nepaliksiantis abejingų.

Kalbant apie siužetą, tai tikriausiai vėl būsiu nesusipratėlė (kaip ir visada, kai mano ir ,,daugumos“ nuomonė nesutampa). Iš vienos pusės, tai yra puikus filmas, kadangi atkreipia dėmesį į aktualią problemą, apie kurią, bent jau Lietuvoje, ne tiek ir daug šnekama, o ką jau kalbėti apie tam tikras klaidingas nuomones, kurias nemažai žmonių turi susidarę apie sergančiuosius ŽIV ir kurias būtent šis filmas ir parodo. Tačiau kalbant apie pastatymą, jei ne pati idėja ir aktorių komanda, nežinia, kaip apskritai vertinčiau, nes man filmas buvo nuobodus, ypač pirma jo pusė, kai vis žiūrėjau, kiek to laiko prabėgo ir kiek dar liko iki pabaigos. Antra kino juostos pusė jau pasirodė įdomesnė ir labiau įtraukianti, bet net ir tada nejaučiau didelio entuziazmo žiūrėti.

7/10  – už paliestą įdomią temą ir puikų aktorių darbą.

Rež.: Jean-Marc Vallée, vaidina: Matthew McConaughey, Jennifer Garner, Jared Leto, Denis O’Hare, Steve Zahn, 2013 m., JAV, 117 min

278> 13 Going On 30 / Staiga trisdešimties

Na ką, šiandien man kuo tikriausia komedijų diena, tad ir nusprendžiau ją užbaigti su filmu, kuris jau ilgą laiką vis neišeina iš galvos. Bet pažiūrėjau tik šiandien.

Džena- paauglė, kuri trokšta būti populiari ir graži, tačiau tokia nėra. Kai ,,draugai“ per jos 13-ąjį gimtadienį ją palieka, ji desperatiškai ima kartoti: noriu būti trisdešimties, koketuojanti ir graži. Netrukus ji pabunda ne savo namuose, o pažvelgusi suvokia, kad jos noras išsipildė. Dabar ji- trisdešimtmetė, dirba redaktore žurnalo redakcijoje, turi visko, ko jai gali reikėti, netgi gražuolį vaikiną.. Tik viena problema: ji neprisimena nieko, kas įvyko po 13 gimtadienio.

Dažniausiai būna, kad įvyksta apsikeitimas gyvenimais, o čia paprasčiausiai ji yra tarsi nukeliama į ateitį. Sunkiausia yra tai, kad ji nežino nieko, kas vyksta aplinkui, nieko nepažįsta.. Netrukus sužino daug įdomių faktų apie savo praeitį, iš kurių skaudžiausi jai yra du: tai, kad ji jau labai seniai nesišnekėjo su savo tėvais ir kad jau daugelį metų, nuo pat 13-ojo gimtadienio, ji nebebendravo su savo tuometiniu geriausiu draugu Metu. O jis dabar pagražėjęs: iš neišvaizdaus, kiek apvaloko jis tapo simpatišku vyriškiu. Tikriausiai jau nujaučiate, kaip pasijaučia Džena?

Filmas ganėtinai smagus, juokiausi balsu ne kartą ir ne du. Išsipildė visi mano lūkesčiai, tai tokia komedija, kurią nesiraukydama pažiūrėčiau ir dar kartą. Kai rodė Dženos vaikystę, jaunimo stilius buvo kiek kitoks, tai kiek keista buvo žvelgti į tuos rūbus, o ypač į šukuosenas. Todėl smagu, kad kūrėjai nepasišiukšlino ir neužmiršo, kad per trisdešimt metų viskas pasikeičia. Skambėjo nemažai neblogos muzikos, kuri tiko. O šokis pagal M.Jacksono Thriller suteikė nemažai gerų emocijų. Patiko man ir abu pagrindiniai aktoriai, na, ir kalbant apie Jenifer Garner, tai man ji čia apskritai tokia atsipalaidavusi ir įsijautusi dažnai atrodydavo.

Koks moralas? Gyventi taip, kad po to netektų gailėtis, neapsimetinėti tuo, kuo nesi ir gyventi gyventi, nes taip ir pralėks visa jaunystė.

Beje, aš visai pritarčiau Dženai. Trisdešimt ir man atrodo kone idealiausias amžius. Nors gali būti, kad bėgant metams nuomonė pasikeis.

Aišku, filmas ganėtinai nuspėjamas ir taip toliau, bet man patiko. 7/10

Rež.: Gary Winick, vaidina: Jennifer Garner, Mark Ruffalo, Judy Greer, Lynn Collins, 2004 m., JAV, 98 min