636> The Passion of the Christ / Kristaus kančia

Pamenu, kai tuoj po šio filmo pasirodymo, girdėjau kalbas, kaip moterys klykdavo ir alpdavo žiūrėdamos šį filmą, tiesą pasakius, ir pačiai teko kažkada girdėti verksmus, kai šis filmas buvo rodomas bažnyčios iniciatyva, o pati ėjau tikriausiai į komunijos pamokėles (sprendžiu pagal filmo pasirodymo metus). Tačiau iki šiol taip ir neteko man jo matyti, nors kartą berods lyg ir buvo įsijungtas, kai rodė per tv, tačiau namiškiai išsigando lietuviškų titrų, kuriuos skaityti ne taip ir lengva mažame ekrane, tad taip ir liko… Užtat dabar sužinojau, kas tai per kino juosta, nominuota trims Oskarams bei sukėlusi daug atgarsio ir prieštaringų nuomonių.

Apie ką ji, tikriausiai minėti gal ir nereikia, nes istorija tikrai turėtų būti žinoma ar nors  girdėta: pasakojimas apima laiką nuo Jėzaus Kristaus suėmimo iki mirties ant kryžiaus.

Iš tikrųjų, žiūrėdama galvojau, kad nė nesvarbu, ar jūs tikintys, ar ne – nepriklausomai nuo to šis filmas gali palikti stiprų įspūdį. Jei esat tikintys ir tokį istorijos pavaizdavimą imsite už gryną pinigą, išties pajusite, kokia gi toji Jėzaus kančia už mūsų nuodėmes ir kaip ji galėjo atrodyti. Skaičiau, kad kažkam šis filmas pakeičia ir gyvenimą (nors turint omeny, kad kažkam gyvenimą pakeičia ir banaliausi filmai, knygos, čia dar gal ir pusė bėdos, aišku, žiūrint kaip pakeičia)… O jei į šią juostą žiūrėsite tiesiog kaip į meninį filmą, nebandydami n kartų sau kartoti, kad čia filmas apie tą Jėzų, gal teigdami sau, kad tai tiesiog išgalvota istorija (na, kaip jums tik patogiau), praleisite laiką ne ką blogiau. Šiame filme daug žiaurumų. Daug daugiau nei maniau prisiklausiusi apie jį įvairiausių atsiliepimų. Jėzaus plakimo scena man priminė prievartavimo sceną filmuose I Spit On Your Grave ir Irreversible. Kur tiesiog po kiek laiko nebeįmanoma žiūrėti, norisi nusisukti, nes tiesiog pati pajaučiu, kaip viskas užsitęsė, kaip viskas beprotiškai baisu, beviltiška ir toks jausmas, kad tai niekad nesibaigs. O čia dar be viso to (ko nebuvo anuose filmuose) ir kraujai taškėsi, o pasekmės visu gražumu ant Jėzaus kūno matėsi. Ir vis dėlto, žiaurumai – tai tik maža dalis visko, kas palieka įspūdį. Čia galima pamatyti dar ne vieną stiprų akcentą: kone išprotėjusius budelius (argi kitaip juos įmanoma pavadint matant, ką jie išdarinėjo), minią, kuri paklūsta savo autoritetui, nė nepaisydama, kiek tai teisinga, minią, kuri eina kartu su visais, klykia, rėkia ir tiesiog trokšta kraujo praliejimo, nepaisant to, kiek auka yra to verta; stiprią personažų vaidybą, kurie pagrinde kalba vien tik žvilgsniais (Jėzus, Judas, Marija, Magdalena ir t.t.), bet jų visiškai užtenka perteikti jų jausmams ir mintims, kelissyk yra sugrįžtama į senesnius laikus, kai Jėzus dar nebuvo suimtas ar apskritai tebuvo tik mažas vaikas. Įdomus pasirinkimas pasirodė ir tas, kad nuspręsta nufilmuoti juostą, kurioje būtų kalbama aramėjų, lotynų ir hebrajų kalbomis (taigi, būtent tokiomis, kaip kalbėjo tais laikais), o ne pvz. angliškai.

Kalbant apie minusus, tai jų išskirčiau mažai. Vietomis man gal kiek per daug ištęsta pasirodė, nors kita vertus tas ilgumas suteikė įspūdį, kiek vargo ir skausmo patyrė pagr. veikėjas. Labiausiai tai nesupratau šėtono pasirodymo šiame filme. Visoje juostoje jis atrodė kaip ne į tą filmą papuolęs personažas, nes jo čia ir nereikėjo, ir išvaizda parinkta kažkaip keistokai…

Bet kad filmas paliko gerą įspūdį, tai nėra net abejonės. 8/10

Rež.: Mel Gibson, vaidina: Jim Caviezel, Monica Bellucci, 2004 m., JAV, 127 min

473> The Count of Monte Cristo / Grafas Montekristas

Tai viena iš daugelio A. Diumos romano ,,Grafas Montekristas“ ekranizacijų. Pati šios knygos nesu skaičiusi, net ir turinio tiksliai nežinojau, tik šį bei tą nuspėjau.

Jaunas vyras dėl savo pavydinčių draugų nekaltai patenka į kalėjimą. Ištrūkęs iš jo jis grįžta tam, kad atkeršytų.

Filmo pradžia- lengva, su šiek tiek pasišvytravimų kardais, netgi sutinkama istorinė asmenybė (aišku, kvailiausia tai, kad tas faktas praslydo pro ausis ir sužinojau tik po jų susitikimo, kas toks buvo tas nepažįstamasis)… Matome nerūpestingumą jaunuolių akyse, tačiau labai greitai Edmondas Dantesas sulaukia netikėtų ,,svečių“, kurie pasuka jo gyvenimą visai kita linkme.

Maždaug pusė laiko skiriama kalėjimui, o kita pusė- išėjimui ir keršto vykdymui. Viskas pakankamai nuspėjama, tad ašarų lieti nereikia. Iš pradžių net ir nuobodoka buvo, nors gyvenimas kalėjime parodytas pakankamai įtaigiai ir džiaugiuosi, kad tam skyrė nemažai laiko. Nors iš kitos pusės, norėjosi kiek trumpesnės trukmės, nes truputį prailgo. Antroji filmo dalis praėjo gan greitai, net nepastebėjau kaip įtraukė, vienu metu net negalėjau atsitraukti, o paskutinė kova pasirodė netgi smagi.

Seni laikai įdomūs tuo, kad juose nei telefonų nėra, taigi, žinios sklinda ne taip greitai: arba iš lūpų į lūpas, arba laiškais. Ir kovos kitokios, nes dažniausiai pasitelkiama ne kumščiai, o kardai, o tuos šokius su ašmenimis žiūrėti būna įdomu, jei tik viskas tęsiasi ne per ilgai. Aktoriai man patiko, ypač Fernando Mondego vaidmenį atlikęs aktorius- tobulas blogiukas. Atmosfera irgi nekėlė kokių neigiamų jausmų, tamsus, niūrus filmas, kuriame net ir pokyliai atrodo liūdnai. Tiesa, viena vienintelė scena pasirodė labai jau be reikalo hiperbolizuota ir dirbtina: toji, kai pasirodo grafas Montekristas visiems savo svečiams. O daugiau didesnių priekaištų neturiu.

7/10

Rež.: Kevin Reynolds, vaidina: Jim Caviezel, Guy Pearce, 2002 m., JAV, Didžioji Britanija, Airija, 131 min

313> The Thin Red Line / Plona raudona linija

II pasaulinis karas Ramiojo vandenyno salose. Grupei kareivių duota užduotis – užimti vienoje salelėje aukštumą. Jauni kareiviai įnirtingai kaunasi su japonais.

Beveik trys valandos, kurias žiūrovas praleidžia stebėdamas karo lauką. Ką galvoja tie, kurie ne stebi karo įvykius iš šalies, o dalyvauja jame? Režisierius atsigręžia į karius ir mėgina parodyti, kokia kova vyksta ne tik lauke, bet ir jų viduje, kokios mintys juos užplūsta laukiant priešų atakos, slapstantis, bėgant ar puolant. Ne, jie tikrai nebegalvoja, kokie didvyriai bus, jei pavyks išeiti iš karo gyviems,  kaip jie kovoja už savo šalį, visos jų mintys sukasi apie save: kaip išlikti gyviems ir kiek įmanoma mažiau sužeistiems, kaip nežūti ir turėti galimybę grįžti į savo namus pas savo žmonas, vaikus. Tai pat jie kovoja ir už savo draugus, kurie yra lygiai tokioje pat padėtyje kaip jie patys: čia pat stovintys, sėdintys ar gulintys su šautuvu prie šono.

Filmas pakankamai ramus ir vietomis net per daug monotoniškas, tad buvo momentų, kai tapdavo nuobodu. Tačiau tas ramumas labai čia tiko: veikėjų (o jų čia nemažai) mintys išsakomos be didelių emocijų, o tai tik dar labiau sustiprina įspūdį, kokie kariai turi būti stiprūs, kad neparodytų jokių savo išgyvenimų. Ir palūžti jie sau leidžia tik tada, kai mato, jog mirtis- arti. Puiki aktorių komanda (Sean Penn, Adrien Brody, Jim Caviezel, John C. Reilly, Woody Harrelson ir kt.) pasidarbavo tikrai iš peties. Dar norėčiau atkreipti ir į tai, kad filmas vaizdingas, daugelis scenų atrodo labai tapybiškos ir atidirbtos iki mažiausių detalių, nors, turiu įspėti, netrūksta jame ir žiauresnių, atviresnių scenų (pvz.: įv. žaizdos), bet juk čia karas, taigi, ir neturi būti nieko gražaus: taip ir yra. Visa, kas gražiausia, yra prisiminimuose. O nuostabus muzikinis takelis tiesiog viską galutinai apipavidalina.

Taigi, neskaitant to, kad vietomis buvo pasidarę nuobodoka ir trukmė, mano nuomone, yra per ilga, kaip ir neturiu daugiau prie ko prisikabinti. Tai toks filmas, kuris, jei ne visas, tai bent jau jo fragmentai, dar ilgai neišeis iš galvos.

Rašau stiprų 7/10

Nominuotas 7-iems Oskarams.

Rež.: Terrence Malick, vaidina: Jim Caviezel, Sean Penn, Adrien Brody, John C. Reilly, Woody Harrelson, John Cusack, Jared Leto, John Travolta, George Clooney, 1998 m., JAV, 170 min