Archyvas

Archive for the ‘Joaquin Phoenix’ Category

885> Hotel Rwanda / Ruandos viešbutis (2004)


Hotel RwandaRež.: Terry George
Vaidina: Don Cheadle, Sophie Okonedo, Joaquin Phoenix, Jean Reno, Nick Nolte
2004 m., JAV, Didžioji Britanija, Italija, Kanada, Pietų Afrika, 121 min
Žanras: karinė istorinė drama
imdb nuoroda čia.

Anotacija tai kaip ir viską pasakanti, tad galit praleisti šią pastraipą, jei nenorit žinoti, apie ką. Kai Ruandoje kyla revoliucija, penkių žvaigždučių viešbučio vadybininkas Polas mėgina apginti savo šeimą. Bet pamatęs, kad visas pasaulis abejingas Ruandoje vykstančioms skerdynėms, Polas savo viešbutyje priglaudžia virš 1200 tutsių ir hutų pabėgėlių.

Tikrais įvykiais paremtas, kokybiškai pastatytas, jautri tema, centre – paprastas žmogus, kuris pasiryžta padaryti viską, kad apsaugotų visai nekaltus žmones nuo mirties. Žinoma, karts nuo karto rodomi žiaurūs, nemalonūs vaizdai (kraujas, lavonai ir kt.), o taip pat nepamirštama ir kiek saldesnių momentų, kai pagrindinis veikėjas šnabžda meilės žodžius savo žmonai. Rodos, yra visko, kad filmas nepaliktų abejingų, kad dalis žiūrovų į šalį nepadėtų nosinės, o ašaros nespėtų nudžiūti peržiūros metu. Kad buvo pasiektas tikslas, t.y., kad žiūrovai neliko abejingi šiai istorijai, rodo ir geri įvertinimai, ir tai, kad neretas kino mėgėjas šį filmą įtraukia į vertų dėmesio kino juostų sąrašus.

Pati turėjau išsikėlusi nemažus lūkesčius, tai vienas tų filmų, kai net neįsijungusi jau pasiruošiu, kad artimiausias dvi valandas mano emocijos kaitaliosis pagal veikėjų išgyvenimus, o galop suprasiu, kad šiais metais tai galbūt geriausias matytas filmas. Tačiau kuo toliau, tuo skeptiškumas vis didėjo. Tai toli gražu nėra nei prastas, nei visiškai neįdomus filmas. Jis yra tvarkingas, turintis, rodos, viską, kas reikalinga gerai dramai (jau aukščiau minėjau visus punktus), žiaurių ir gražių scenų proporcija panaši, toks netgi sakyčiau tobulas ,,Oskarinis” filmas. Na, žinot, kur tarsi yra viskas, ko gali norėtis, bet tuo pačiu yra jausmas, kad visgi ne viskas, kad kažko trūksta. Emocijas perimu lengvai, todėl ir kino juostas žiūrint mane pravirkdyt ar prajuokinti nėra sudėtinga (na, gal visgi prajuokinti sudėtingiau), tačiau šiam filmui taip ir nepavyko. Nesyk žvelgdavau, kiek dar liko filmo, kiek jau peržiūrėjau, dėmesys nukrypdavo į šalį, nes istorijai, kad ir kokia ji būtų puiki, nepasisekė išlaikyti dėmesio tiek, kad nesinorėtų atsitraukti nuo ekrano.

Bet pažiūrėti rekomenduoju vien todėl, kad sužinotumėte apie tokio žmogaus egzistavimą.

7/10

869> Signs / Ženklai (2002)


signsRež.: M. Night Shyamalan
Vaidina: Mel Gibson, Joaquin Phoenix, Rory Culkin, Abigail Breslin
2002 m., JAV, 106 min
Žanras: drama, mokslinės fantastikos trileris
imdb nuoroda čia.

  1. Night Shyamalan gali sukelti dviprasmiškus jausmus – priklausomai nuo to, kokie jo režisuoti filmai iki šiol yra matyti. Šio režisieriaus filmografija itin spalvinga, tačiau kol kas į akiratį patekdavo tik tie ,,geresni“ jo filmai, o ,,Signs“ – ne išimtis.

2002-aisiais pasirodęs filmas pasakoja apie fermoje gyvenančią šeimą. Grehamas Hesas, prieš keletą mėnesių praradęs žmoną, augina dukrą ir sūnų kartu su neseniai atsikrausčiusiu broliu Meriliu. Vieną rytą jie užtinka savo kukurūzų laukuose keistus ženklus. Iš pradžių Hesas tai priskiria vietinių papokštavimui, tačiau greitai ši versija atidedama į šalį, kai televizijoje rodomi lygiai tokie patys ženklai laukuose, nufilmuoti įvairiuose pasaulio kampeliuose, o visai šalia ima girdėtis keisti garsai. Po truputį pradedama suvokti, kad ,,neįmanoma“ gali tapti ,,įmanoma“ – Žemėje pasirodė ateiviai.

,,Ženklai“ turi tai, ko galima norėti iš puikaus trilerio. Dar ekrane matant pradžios titrus nuteikiama grėsmingai – prie kuriamos nuotaikos prisideda puikiai tam tinkamas muzikinis takelis, o vietomis – ir tiesiog paprasta tyla, kuri neretai sukelia daugiau nejaukumo nei standartinė kas antrame šiuolaikiniame siaubo trileryje skambanti muzika. Verta pagirti režisieriaus ir operatoriaus darbą: scenos sukurtos preciziškai, be nereikalingų detalių ir keliančios įtampą. Kukurūzų laukas jau yra įgijęs šiurpios vietos, kur gali įvykti patys didžiausi košmarai. Ar tik ne žymusis siaubo karalius Stephen King prie to prisidėjo, parašydamas įstabųjį ,,Kukurūzų vaikai“ kūrinį, kuris nesyk buvo ekranizuotas? Scena, kai Grehamas, pasitelkdamas peilio skaidrų paviršių, bando pamatyti, kas yra kitame kambaryje, priverčia sulaikyti kvapą ir neramiai laukti scenos kulminacijos. Tokių scenų šiame filme rasti galima ir daugiau, todėl žiūrovui nepaliekama galimybės visiškai atsipalaiduoti – jam karts nuo karto primenama, kad tai kino juosta ne tik apie šeiminius santykius.

O šeimos santykiai, netekties išgyvenimas, vienybė – tai temos, kurioms skiriama nemažai dėmesio. Išlaikoma intriga, kadangi tiksliai sužinoma, kas nutiko Grehamo žmonai, tik po pusės filmo, o iki tol – tik keletas detalių gali būti girdima ar matoma, kai ekrane pasirodydavo trumpos praeitį vaizduojančios scenos. Per daug neužsiciklinama ties sentimentais – to įrodymu gali būti kulminacinė dalis, kur sukeliamas liūdesys, tačiau su šia emocija ilgiau pabūti neleidžiama dėl prasidedančio veiksmo. Šeima ganėtinai keista ir šia savo savybe primena kitą režisieriaus filmą – ,,Kaimas“ (2004). Ir lygiai kaip ir žiūrint pastarąjį, taip ir stebint ,,Ženklus“ kurį laiką nepavyksta nuspręsti, kiek keistumas yra tinkama savybė, kiek parodanti trikdžius ne visai įtikinamoje aktorių vaidyboje. Mel Gibson, atlikęs Grehamo vaidmenį, sugeba įtikinti savo vaidinamu personažu, kuris nusivylęs Dievu, negali susitaikyti su žmonos mirtimi bei bijo, kad praras ir likusius jam brangius žmones – vaikus. Apie Joaquin Phoenix vaidybą plėstis matyt neverta – nesvarbu, ką vaidintų, savo darbą atlieka taip, kad tiesiog nepavyksta abejoti jo aktoriniais sugebėjimais įsikūnyti į bet kokį vaidmenį, o šiuo atveju – į nuosmukį patyrusio vyriškio. Rory Culkin vaidyba dar pusėtina, Abigail Breslin pasirodymas trikdė negebėjimu parodyti elementariausių emocijų. Bendradarbiavimas, vienybė ir rūpinimasis vienas kitu atskleistos tiek, kad norėtųsi palaikyti juos dramatiškose situacijose, tačiau vietomis neadekvačios veiksmui ar dialogams mimikos bei kūno kalba veikia priešingai – norisi galvoti apie tai, kas galėtų blogiausia įvykti veikėjams ir kaip tokiu atveju būtų galima paploti (nepaisant to, kad ploti po filmo, jei šalia nesėdi prie jo prisidėję žmonės, nelogiška).

Kino juostoje džiugina specialieji efektai, kadangi jų nemažai naudota, tačiau išlaikomas balansas: neperkrauta ir nerėžia akies. Kino juosta netampa tiesiog specialiųjų efektų pasirodymu. Jie čia reikalingi tam, kad įtikinamiau ir vaizdingiau padėtų perteikti siužetą.

Žinoma, filmas neapsieina be klišių, pavyzdžiui, stereotipinių personažų, svarbiausiu momentu dingusios šviesos, bandymo gąsdinti primityvoku būdu – kai kas nors staigiai išnyra iš už kampo ar iš tamsos. Visgi tenka pripažinti, kad neretai šioje kino juostoje naudotos klišės visai neerzina, o kaip tik sugeba prisidėti prie kuriamos įtampos ar slogios ir baugios nuotaikos kūrimo.

,,Ženklai“ – tai vienas iš vertų dėmesio ir neprasta kokybe pasižyminčių M. Night Shyamalan projektų. Paslaptingumas, įtampa, intriga, drama, persipynusi su fantastikos ir trilerio žanrais – rodos, šiame filme kažką, kas patrauktų dėmesį, galėtų rasti daugelis žiūrovų. 7/10

811> The Village / Kaimas (2004)


the_village_08Rež.: M. Night Shyamalan
Vaidina: William Hurt, Joaquin Phoenix, Adrien Brody, Bryce Dallas Howard, Sigourney Weaver, Brendan Gleeson, Judy Greer
2004 m., JAV, 108 min
Žanras: drama, mistinis trileris
imdb nuoroda čia.

Galvoju, kad reikia dažniau įsijungti tuos filmus, kurie seniai pas mane norimų sąraše yra, ir jau nesyk buvo suplanuoti žiūrėti, bet paskutinę minutę apsigalvojus buvo pakeisti kitais. Nes tarp tokių įdomių turėtų būti tikrai ne vienas. ,,The Village” irgi patenka į šią kategoriją.

Rodomas izoliuotas nuo aplinkos mišku kaimas, kuriame gyvena bendruomenė, glaudžiai bendraujanti tarpusavyje, maistą užsiauginanti pati. Čia vyrauja sutarimas, nieko, rodos, netrūksta. Visa bendruomenė kartu valgo, turi valdžią, kurią sudaro vyresnieji gyventojai. Tačiau taip pat yra ir paslaptys: yra draudžiama eiti į miškus, nes ten gyvena ,,tie, apie kuriuos nekalbama”, jau nekalbant apie išėjimą už miško, kur gyvena kiti žmonės.

Gera idėja – patinka man tokie filmai, kur žmonės gyvena pagal savo kurtas taisykles, kai jos, be abejo, yra anksčiau ar vėliau bandomos laužyti, o gal net išaiškėja ir priežastis, kaip tos taisyklės susikūrė. Taigi, ir šis įtraukė nuo pat pradžių. Įdomūs, charakteringi personažai, paslaptingas, originalių elementų turintis siužetas neleido nuobodžiauti.

Tiesa, visgi kai kurie nelogiški sprendimai (o liūdniausia, kad kai kurie sprendimai dar ir labai ryškiai pasijaus) atrodė silpnai, banaliai. Taip norėjosi, kad būtų kažkas kito. Kalbu apie antroje filmo pusėje įvykstančius įvykius: jei pirmoje kino juostos pusėje viskas buvo kaip ir tvarkoje, antroje – pradėjo ristis žemyn. Fantastika atsirado ten, kur jos neturėtų būti.

Ir nustebino vieno personažo netektis. Gal tai buvo ir suprantamas dalykas, bet vis tiek vos ne susigraudinau. Reiktų būt mažiau jautresnei.

Koks filmo moralas? Jų ne vienas, bet matyt pagrindinis toks, kad nekurkime baimių, nes niekada nežinome, kada tos baimės taps tikrove ir kiek jos bėdų pridarys.

Bet šiaip jau patiko ir rašau gerą balą, nepaisant visų tų nemenkų minusų. Girdėjau, kad to paties režisieriaus ir ,,The Signs” neprastas, reiks kada akį užmesti. 8/10

684> Quills / Skandalingoji plunksna


Kate-in-Quills-kate-winslet-5463178-1022-559Rež.: Philip Kaufman
Vaidina: Geoffrey Rush, Kate Winslet, Joaquin Phoenix, Michael Caine, Stephen Moyer,
2000 m., JAV, Didžioji Britanija, Vokietija, 124 min
Žanras: Biografinė drama
imdb nuoroda čia.

Nė pati nežinau, kodėl nemažai laiko vis vengiau šio filmo. Galutinius taškus dėl to, ar tikrai man jį verta žiūrėti, sudėliojo ne tik puiki aktorių komanda, bet ir siužetas, kadangi pasakojama apie Markizą de Sadą, garsų rašytoją, kuris buvo uždarytas į psichiatrinę ligoninę, vadovaujamą kunigo, dėl savo ištvirkavimo ir rašomų erotinių knygų. Tačiau jo kūryba pereina ir pro akylai saugomą ligoninę, tad į ją atvyksta gydytojas, turintis itin griežtų gydymo metodų.

Pripažinsiu, pradžioje galvojau, kad pažiūrėsiu valandą ir eisiu miegoti, o užbaigsiu šiandien – taip paskutiniu metu tenka daryti gan dažnai, nes kažkoks miego trūkumas jaučiasi. Ir iš tikrųjų, pradžia ėjosi lėtai ir ne itin įdomiai, tačiau atėjus laikui, kai jau kaip ir turėjau išjungti, suvokiau, kad noriu visgi jį pažiūrėti visą per kartą. Intrigavo pabaiga, kadangi buvo sunku įsivaizduoti, kaip galėtų kino juosta baigtis, ypač, kai rodos, viskas einasi tik blogyn, o taip norėjosi nors trupučio šviesos. Spalvingi ir įdomūs personažai taip pat kėlė susidomėjimą. Geoffrey Rush išties nuostabiai padirbėjo, kad atskleistų savo vaidinamo veikėjo charakterį. Vos ne kiekviena scena su juo buvo įspūdinga, jis puikiai atskleidė veikėjo beprotiškumą, norą bet kokia kaina rašyti. Tad nenuostabu, kad ir Oskarui buvo nominuotas. Kate Winslet ir Joaquin Phoenix kad ir nebuvo tokie stiprūs ir įsimintini, tačiau vis vien paliko malonų įspūdį. Ypač pastarasis, kuriuo vis labiau žaviuosi.

Iš anotacijos galima suprasti, kad bus pošlybių, bet beveik visuomet jos visos pateiktos su žaviu humoru, estetikos taip pat netrūko. Tuo metu erotinėmis temomis kalbėti nebuvo priimtina, todėl tokie skaitiniai sudomindavo ypač jaunąsias kartas. Tačiau imperatorius ir Bažnyčia tam nepritarė, o bet tačiau, kaip pamatysite, tai tiesiog tragikomiškai pateiktas dviveidiškumas ir pinigų troškimas, kuris užgožia ir visus jų pačių skelbtus dorovės principus . Be kovos su rašytojo noru rašyti, taip pat dėmesys atkreipiamas į šiltus, tačiau tuo pat metu ir visiškai nekaltus ligoninės vadovo bei darbuotojos santykius.

Apie pabaigą galėčiau tikriausiai daug kalbėti, nes ten įvyko tiek visko daug, kad net baisu. Ir nesinori nė kiek užsiminti apie kurį nors siužetinį vingį, kad išliktumėte susidomėję, tačiau galiu pasakyti, kad, kaip ir dažniausiai, kai mane išties paliečia filmas, būna, emocijas sunkiai valdžiau ir buvo labai sunku, ir nė kiek nenorėjau, kad viskas baigtųsi būtent taip.

8/10

661> The Master / Mokytojas


master_ensemble_660Po karo namo grįžęs Laivyno veteranas Fredis nebemoka gyventi civilizuotoje visuomenėje. Gyvenimas slysta iš po kojų, o ateitį temdo migla. Tačiau buvęs kareivis stipriai įsitraukia į keisto kulto veiklą, kuris turėtų padėti išsklaidyti kylančias dvejones.

Paskutiniu metu vėl kažko mintys nesidėlioja aprašant filmus, tad pakalbėsiu trumpai ir atkreipsiu dėmesį į svarbiausius šios dramos aspektus.

Pernai šis filmas trissyk skambėjo tarp Oskarų nominantų: visos trys nominacijos buvo skirtos už vaidybą Philip Seymour Hoffman, Joaquin Phoenix ir Amy Adams. Visgi iš šių trijų talentingų aktorių didžiausios mano liaupsės skiriamos J. Phoenix. Žiūrėdama šį filmą jutau, kad pagaliau jis mane įtikino. Kad jis talentingas – įrodė ne vienoje kino juostoje, tačiau visus tuos kartus, kai jį matydavau atliekant vienokį ar kitokį vaidmenį, man vis pritrūkdavo kažkiek iki to, kad patikėčiau juo iki galo. 2013-ųjų Her jau buvo itin arti to, o The Master buvo galutinis taškas, kuris įrodė šio aktoriaus talentą su kaupu. Vietomis jo vaidyba tiesiog gniaužė kvapą, buvo momentų, kurie atrodė emociškai tokie stiprūs, kad vos pakeliami. Tai, ką pavyko padaryti J. Phoenix, pavyksta ne visiems, būtent dėl jo šio filmo vertė išauga išties nemažai. P. S. Hoffman suvaidintas personažas taip pat stiprus ir įsimenantis, kadangi buvo puikiai perteikta, kaip žmogus gali įtikinti ir paveikti žmones. A. Adams šis vaidmuo visgi nebuvo toks, kurį dar ilgai įsiminčiau ir tiesą pasakius, nustebau, kad jis apskritai buvo pastebėtas… Nebuvo ji bloga  -anaiptol, aš ją mėgstu visuose filmuose, nes visur ji atsiskleidžia kaip talento nestokojanti aktorė, tačiau šis vaidmuo nebuvo toks išsiskiriantis kaip pvz. J. Phoenix.

Kalbant apie filmą, galvojau galvojau ir priėjau prie išvados, kad man jis pasirodė pernelyg ištęstas. Siužetas kad ir be didelio veiksmo ar dinamikos, tačiau sudomino bene nuo pat pirmų minučių, buvo įdomu stebėti pagr. veikėjo keitimąsi ar užsispyrusį stovėjimą vietoje. Tačiau paskutinį pusvalandį jau nenumaldomai jaučiau, kaip noriu, kad viskas kuo greičiau užsibaigtų ir žvilgčiojau į laikrodį kas kelias minutes, sumanydavau, tai ko nors užkrimsti pasiimti, tai dar kur nors… Išlaikyti dėmesio iki galo neprivertė net ir puiki aktorių vaidyba, apie kurią anksčiau kalbėjau.

7/10

Rež.: Paul Thomas Anderson, vaidina: Philip Seymour Hoffman, Joaquin Phoenix, Amy Adams, 2012 m., JAV, 144 min

640> Her / Ji


her_trailerHer – tai filmas, pasakojantis apie vienišą vyriškį Teodorą, kuris sunkiai susitaiko su tuo, kad jo santuoka sugriuvo. Vieną dieną jis nusprendžia įsigyti naują operacinę sistemą (ar tiesiog OS1), kuri vadinama pirmąja sistema, kuri laikui bėgant tobulės, formuosis pagal savo šeimininko asmenybę ir taps gal net geriausiu draugu. Teodoro operacinė sistema prakalbu gražiu moters balsu ir pasivadina Samanta. Netrukus vyras be jos negali gyventi nė dienos.

Tai be abejo, vienas tų ,,keistųjų” ir nestandartiškų filmų savo tematika, o bet tačiau – koks taiklus ir taikantis tiesiai į šiuolaikinę visuomenę, kurioje tiesioginio bendravimo vis labiau mažėja, o žmonės negali atsitraukti nuo savo mobiliųjų, kompiuterių ir pan. Tad galiausiai, kam bereikalingi tikri draugai, jei galima įsigyti štai tokį- kompiuterinę sistemą, kurią įsijungi kada nori, kuri prisitaiko prie tavęs bet kokiomis aplinkybėmis, gali diskutuoti bet kuria tema. Net ir Teodoro darbas – rašyti laiškus artimiesiems tų žmonių, kurie patys nesugeba nieko gražaus sukurti. Jokio nuoširdumo, rodos, nebelikę, o pagrindinis veikėjas – sugebėjęs išlaikyti jautrią sielą. Tačiau ir tai jo neišgelbsti nuo vienatvės, tad taip ir užkimba už naujovės: kompiuterinės sistemos, kuri viską mato, girdi, diskutuoja, domisi jausmais ir .t.t – net ir pati žiūrėdama negalėjau suvokti, kaip tokia sistema apskritai galėtų egzistuoti, nes žiūrint atrodė, kad Samanta – tiesiog žmogus, kuris kalba su Teodoru telefonu ar kita susisiekimo priemone. Na, bet čia ,,neįmanomumo” klausimas nė nekeliamas, nes ne esminis. Melancholiškas, iki sielos gelmių nuoširdus ir paprastas filmas, atmosfera sukurta tobulai, o dar ir muzikinis takelis kaip ir sudeda paskutinius taškus. Jau prieš kiek laiko skaičiau, kad jei būtų koks nors apdovanojimas tik už balsą, tai jį šiemet tikrai būtų gavusi Scarlett Johansson , jos balso skambesys ir atitinkamos intonacijos čia itin tiko. Joaquin Phoenix buvo šiokia tokia priežastis, dėl kurios filmą vis atidėliojau, bet, kaip neretai būna, be reikalo, nes jis čia buvo puikus. Jo vaidyba buvo įtikinanti, tuo labiau, kad čia nemažai jausmų ir išgyvenimų teko rodyti vien tik veido mimika, o ne žodžiais ar veiksmais.

Pažiūrėjau, kuriose kategorijose šis filmas nominuotas Oskarams (iš viso penkiems), tai, nors dar ir nemačiau daug nominuotų filmų, laikau kumščius, kad šis laimėtų bent jau apdovanojimą už geriausią scenarijų.

8/10

Ir, beje, šis filmas jau yra įkopęs į imdb Top250 ir šiuo metu yra 120-oje  vietoje.

Rež.: Spike Jonze, vaidina: Joaquin Phoenix, Amy Adams, Scarlett Johansson, Rooney Mara, Kristen Wiig, 2013 m., JAV, 126 min

506> Reservation Road / Lemtingasis kelias

rugpjūčio 30, 2013 Parašykite komentarą

19reser600.1Vieną vėlų vakarą Dvaitas su sūnumi važiavo namo iš rungtynių. Vyriškio dėmesį patraukęs telefono skambutis išblaško jo dėmesį ir vaiką, stovintį ant kelio jis pamato per vėlai. Tačiau, lyg ir taip situacija nebūtų bloga, jis impulsyviai partrenkęs berniuką nuvažiuoja tolyn. Mintis pačiam išsiaiškinti, kas nužudė sūnų, tiesiog užvaldo aukos tėvą, kuris nesulaukia jokių naujienų iš policijos.

Tai liūdnas filmas, toji nuotaika taip ir lieka iki pat paskutinės minutės. Aš kaip visuomet nesusilaikau ir jau žiūriu, kad akys ašarotos ir priežasties joms išdžiūti kurį laiką nė nelieka, nes situacija tokia skaudi ir ilgai besitęsianti, kad veikėjų neviltis tiesiog persiduoda žiūrovui.

Sunkiausia tai, kad suvokiu Dvaito kaltumą, bet tuo pačiu ir pateisinu jį (tik ne tuo atveju, kad pabėgo iš nusikaltimo vietos). Juk jei ne tas telefonas, nebūtų ir visos šios istorijos. O tėvams, išgyvenantiems savo sūnaus žūtį, nė nesvarbios aplinkybės, nes nužudymo faktas lieka lygiai toks pats. Suvokiau tėvo sunkumą, kai šis išgirdo, kad nusikaltėlis už tokį nusikaltimą gaus daugiausiai dešimt metų kalėjimo. Kas tie dešimt metų, kai jie neteko vaiko? Dėmesys skirtas ir sutuoktinių santykiams: žmona trokšta gyventi toliau, juk yra dar vienas vaikas, kuriam reikia dėmesio, o vyras tarsi to nepastebi, nes visa, apie ką jis mąsto- žudiko sugavimas.

Spėliojau, kaip visa ši istorija baigsis. Ir nors kiek skaičiau komentarų, daug kam pabaiga pasirodė blankoka, man kaip tik ji pasirodė žmogiškiausia ir tokia, kokios norėjau. O pats siužetas- niūrus, su banalokais sutapimais, visumoje nieko ypatingo, bet sugebėjęs įtikinti ir sukelti emocijas. Aktoriai surinkti neprasti (Joaquin Phoenix, Mark Ruffalo, Jennifer Connelly) ir jų vaidyba paliko gerą įspūdį.

Patiko. 7/10

Rež.: Terry George, vaidina: Joaquin Phoenix, Mark Ruffalo, Jennifer Connelly, Elle Fanning, 2007 m., JAV, Vokietija, 107 min