Archyvas

Archive for the ‘John C. Reilly’ Category

713> Dolores Claiborne / Doloresa Kleiborn


Dolores-Claiborne-1995-kathy-bates-30819297-1500-996Rež.: Taylor Hackford
Vaidina: Kathy Bates, Jennifer Jason Leigh, Christopher Plummer, John C. Reilly,
1995 m., JAV, 132 minŽanras: kriminalinė mistinė drama, trileris
imdb nuoroda čia.

Reportere dirbanti Selena po penkiolikos metų grįžta į gimtąjį miestelį, sužinojusi, jog jos mama Doloresa yra kaltinama vyresnės moters, kurią ji slaugė, nužudymu.

Tai dar viena verta ekranizacija, pastatyta pagal Stephen King to paties pavadinimo romaną. Šis autorius daug kam žinomas kaip ,,siaubo karalius“, tačiau šioje istorijoje nėra nei siaubo, nei mistikos. Tai tiesiog skaudi istorija: po truputį atskleidžiami praeities įvykiai, kurie leidžia suprasti ne tik Doloresos būdą, bet ir dukters ir motinos tokių šaltų santykių priežastį.

Ateity planuoju pakartoti ,,Mizerės“ peržiūrą, kurioje irgi vaidina K. Bates (ir žinau, kad ten ji yra puiki), tačiau, kad ir nebuvo įvertinta, bet šiame filme jos vaidyba taip pat verta dėmesio. Doloresos gyvenimo istorija – visiškai nelaiminga, tačiau jos stiprybė, kuria ji tiesiog spinduliuoja, buvo išties kažkas tokio. Ironijos, pamenu, netrūko knygoje, netrūksta ir filme. Todėl juoko pro ašaras čia yra nemažai. Įvairūs siužetiniai vingiai ir tamsios paslaptys padaro šią moterį vertą pagarbos, nepaisant to, kad yra žmonių, kurie mano priešingai. Jie tiesiog nežino visko. Kaip ir Selena, kuri pabėgo kaltindama motiną, kad ši sugriovė jos vaikystę, o pačius skaudžiausius prisiminimus ji nustūmusi taip toli į pasąmonę, kad tenka Doloresai nemenkai įrodinėti vieną ar kitą praeities faktą.

Atmosfera sukurta puikiai, o kad ir įvykių itin nedaug, siužetą stebėti įdomu ir visai nenuobodu. Vaidyba man gal tik Seleną vaidinančios J. Jason Leigh vietomis atrodė perspausta, tačiau visumoje jos ir K. Bates duetas darnus.

Galiu tvirtai teigti, kad tai dar viena verta dėmesio S. King ekranizacija. Ir nusiteikite rimtai, niūriai dramai. 8/10

657> The Aviator / Aviatorius


TheAviator1Toliau ,,kamšau skyles“. Šį kartą atėjo laikas dar vienam Martin Scorsese filmui ,,The Aviator“, kuris laimėjo penkis Oskarus ir dar šešiems nominuotas.

Tai biografinė drama, pasakojanti apie garsų režisierių ir aviatorių Howard Hughes, apimanti maždaug dvidešimties metų laikotarpį, kuriame netrūksta tiek pakilimų, tiek nuopuolių.

Kino akademija išties gaili Leonardo DiCaprio statulėlės – už šį filmą jam irgi pavyko gauti tik nominaciją, nors vaidyba jo puiki. Aišku, kad geriau įvertinčiau, kiek teisingai jis pavaizdavo Howard Hughes, man reikėtų daugiau pasidomėti apie šį asmenį, pamatyti nufilmuotų vaizdų su juo ir pan. Tačiau užteko man pamatyti Leo , kad suvokčiau matanti dar vieną gerą pavyzdį, įrodantį, kad jis talentingas. Nejučia prisiminiau ir What’s Eating Gilbert Grape, kur jis dar visai nedidutis atliko superinį vaidmenį. Jo vaidinamas personažas įtikina nuo pat pradžių, jame tiek spalvų, išraiškos, kad net jei vietomis siužetas atrodydavo nuobodesnis, visą dėmesį sulaikydavo būtent Howard: sudėtingas, siekiantis savo tikslų ir ieškantis tobulumo visame kame, ką daro, turintis kone liguistą bakterijų baimę. Per rodomą laikotarpį jis patiria visko, pabaigoje visiškas taškas irgi nepadėtas, nes gyvenimas tęsiasi ir toliau, o nuo tam tikrų dalykų pabėgti sunku.

Pastatymui priekaištų neturiu: atmosfera atspindi rodomą laikotarpį, gražūs kostiumai, apie DiCaprio besisukančios moterys – fatališkos, ypač žavi Cate Blanchett, kuri buvo atitinkamai ir įvertinta apdovanojimuose (o naktį iš sekmadienio į pirmadienį matyt bus įvertinta ir antrąsyk). Stiprus, išlaikantis dėmesį filmas, kurį žiūrėti įdomu, o ilga trukmė šiuo atveju visai netrukdė.

8/10  – jei yra nemačiusių, pažiūrėkite.

Rež.: Martin Scorsese, vaidina: Leonardo DiCaprio, Cate Blanchett, Kate Beckinsale, John C. ReillyAlec Baldwin, Jude Law, 2004 m., JAV, Vokietija, 170 min

610> The Hours / Valandos


-The-Hours-the-hours-27009569-500-236Filmas, kurio dalį tikrai esu mačiusi, bet dar būdama pakankamai mažai (na, gal kokioje ketvirtoje klasėje spėčiau…) ir dėl to manęs jis nesudomino, tačiau jau tada žinojau, kad tai – daugelio giriama kino juosta. Darsyk prie jos sugrįžau šiandien.

Pagal M. Cunningham romaną ,,Tos valandos“ sukurta kino juosta pasakoja apie tris moteris, jų gyvenimo istorijas ir tai, kaip jas paveikia Virginios Woolf romanas ,,Ponia Dolovėj“.

Tai filmas, gavęs net devynias ,,Oskarų“ nominacijas ir vienoje iš jų šventė laimėjimą – Nicole Kidman už Virginios Woolf vaidmenį laimėjo geriausios pagrindinės aktorės kategorijoje. Ne tik puikus grimas, bet ir išties verta dėmesio vaidyba nuo pat pirmos minutės patraukia dėmesį taip, kad viso filmo metu taip ir neįmanoma atitraukti nuo N. Kidman akių. Tačiau vis dėlto, man pasirodė, kad kitos dvi aktorės – Meryl Streep ir Julianne Moore – pasirodė ne ką blogiau, ypač pastaroji, kuri taip pat buvo nominuota Oskarui už antraeilį vaidmenį, tačiau, deja, bet to apdovanojimo taip ir negavo. Visos juostos metu J. Moore tiesiog užbūrė savo vaidyba, taip tiksliai rodomais išgyvenimais, kad nė sekundei neleidžia suabejoti, o amžinai liūdnos akys palieka niūrų jausmą viduje.

Siužetas – lėtas, veiksmo čia itin mažai, todėl viskas remiamasi į veikėjų išgyvenimus, jausmus. Ypač įstrigo tai, kaip vienas veikėjas kitam sako: ,,tu esi laimingas, nes turi tą ar aną, nes gyveni taip, nes, nes, nes… Ir tuo pačiu metu matau, kad nė iš tolo tas žmogus nėra laimingas, kas vienam atneštų laimę, kitam palieka skausmą, mažai kas rodo viešumoje tikruosius jausmus. Skausmas, neviltis, savižudiškos mintys ((ne-)pereinančios į veiksmus), išjausta kiekviena minutė, kiekviena scena įneša tik dar daugiau liūdesio.. Ir pateikta viskas taip, kad tiesiog nesinori nustoti žiūrėti, nė minutei neapima nuobodulys, įdomu, kaip susiklostys kiekvienos likimas (tiesa, vienos iš jų likimas jau pačioje pradžioje parodomas), kur viskas pasisuks.

Rekomenduoju, jei dar nematėte. 8/10

Rež.: Stephen Daldry, vaidina: Meryl Streep, Nicole Kidman, Julianne Moore, Ed Harris, Toni Collette, Claire Danes, Jeff Daniels, Allison Janney, John C. Reilly, 2002 m., JAV, Didžioji Britanija, 114 min

376> Anger Management / Psicho terapija


AngerManagementŠiandien besirinkdama filmą iš pasižymėtų tarp norimų, susidomėjau lietuviškuoju šio filmo pavadinimu, o atsargiai paskaičiusi anotaciją, supratau, kad man turėtų patikti, kadangi J. Nicholson vaidina psichoterapeutą, o viskas, kas susiję su psichoterapijomis/psichologais/psichiatrais/beprotnamiais ir pan man labai įdomu.

Deivas dėl visiško nesusipratimo turi apsilankyti pykčio tvardymo psichoterapijoje. Čia jis sutinka ne ką mažesnių nei jo pacientai pykčio priepuolių kamuojamą psichoterapeutą Badį.

Ką galiu pasakyti… Nuvylė mane šis filmas. Tikėjausi daugiau, nes žiūrovą bandoma imti kvailomis ar net absurdiškomis scenomis, kurios ryškiai prasilenkia su realybe. Filmas jokiu būdu nėra prastas, buvo momentų, kai nuoširdžiai juokiausi, bet visgi kuo toliau, tuo juoko mažėjo, nes viena kita kvaila situacija- dar dar, bet kai jų labai daug, tai jau nekas, ypač kai jos perspaustos.. J. Nicholsono juokas- legendinis, o ir pats kaip koks psichopatas amžinai atrodo, tai vaidmuo šiame filme jam tikrai tiko. A. Sandler, kaip visada, savo vėžėse, nors pripažinsiu, niekuomet jo pernelyg nemėgau. Ką galėčiau pasakyti dėl kulminacijos? Jei nebūtų išaiškėję Tai, būčiau įvertinus balu daugiau, bet dabar toji kulminacija tik dar labiau pablogino bendrą vaizdą. Na, tiesiog neįtikinamai atrodo..

Arba man šiandien tikrai norisi prie visko kabinėtis.

5/10

Beje, pagal šį filmą yra kuriamas to paties pavadinimo serialas.

Rež.: Peter Segal, vaidina: Jack Nicholson, Adam Sandler, Woody Harrelson, John Turturro, John C. Reilly, 2003 m., JAV, 103 min

313> The Thin Red Line / Plona raudona linija


II pasaulinis karas Ramiojo vandenyno salose. Grupei kareivių duota užduotis – užimti vienoje salelėje aukštumą. Jauni kareiviai įnirtingai kaunasi su japonais.

Beveik trys valandos, kurias žiūrovas praleidžia stebėdamas karo lauką. Ką galvoja tie, kurie ne stebi karo įvykius iš šalies, o dalyvauja jame? Režisierius atsigręžia į karius ir mėgina parodyti, kokia kova vyksta ne tik lauke, bet ir jų viduje, kokios mintys juos užplūsta laukiant priešų atakos, slapstantis, bėgant ar puolant. Ne, jie tikrai nebegalvoja, kokie didvyriai bus, jei pavyks išeiti iš karo gyviems,  kaip jie kovoja už savo šalį, visos jų mintys sukasi apie save: kaip išlikti gyviems ir kiek įmanoma mažiau sužeistiems, kaip nežūti ir turėti galimybę grįžti į savo namus pas savo žmonas, vaikus. Tai pat jie kovoja ir už savo draugus, kurie yra lygiai tokioje pat padėtyje kaip jie patys: čia pat stovintys, sėdintys ar gulintys su šautuvu prie šono.

Filmas pakankamai ramus ir vietomis net per daug monotoniškas, tad buvo momentų, kai tapdavo nuobodu. Tačiau tas ramumas labai čia tiko: veikėjų (o jų čia nemažai) mintys išsakomos be didelių emocijų, o tai tik dar labiau sustiprina įspūdį, kokie kariai turi būti stiprūs, kad neparodytų jokių savo išgyvenimų. Ir palūžti jie sau leidžia tik tada, kai mato, jog mirtis- arti. Puiki aktorių komanda (Sean Penn, Adrien Brody, Jim Caviezel, John C. Reilly, Woody Harrelson ir kt.) pasidarbavo tikrai iš peties. Dar norėčiau atkreipti ir į tai, kad filmas vaizdingas, daugelis scenų atrodo labai tapybiškos ir atidirbtos iki mažiausių detalių, nors, turiu įspėti, netrūksta jame ir žiauresnių, atviresnių scenų (pvz.: įv. žaizdos), bet juk čia karas, taigi, ir neturi būti nieko gražaus: taip ir yra. Visa, kas gražiausia, yra prisiminimuose. O nuostabus muzikinis takelis tiesiog viską galutinai apipavidalina.

Taigi, neskaitant to, kad vietomis buvo pasidarę nuobodoka ir trukmė, mano nuomone, yra per ilga, kaip ir neturiu daugiau prie ko prisikabinti. Tai toks filmas, kuris, jei ne visas, tai bent jau jo fragmentai, dar ilgai neišeis iš galvos.

Rašau stiprų 7/10

Nominuotas 7-iems Oskarams.

Rež.: Terrence Malick, vaidina: Jim Caviezel, Sean Penn, Adrien Brody, John C. Reilly, Woody Harrelson, John Cusack, Jared Leto, John Travolta, George Clooney, 1998 m., JAV, 170 min

 

230> We Need To Talk About Kevin / Mums reikia pasikalbėti apie Keviną

liepos 21, 2012 Komentarų: 2

Tai filmas, apie kurį girdėjau tiek gerų komentarų, kad net neatrodė, kad turėčiau nusivilti. Ir tikrai nenusivyliau.

Eva stengiasi mylėti savo sūnų Keviną, nepaisydama jo skaudžių šnekų ir elgesio, kuris taip ir nesikeičia jam augant ir bręstant. Tačiau nei Eva, nei tuo labiau jos vyras nė nenumano, kas vieną dieną nutiks..

Pasakojamas rodomas nenuosekliai. Rodomi vaizdai iš dabartinio Evos gyvenimo, tuomet grįžtama į praeitį, tuomet vėl į dabartį ir t.t. Dar karts nuo karto viskas paįvairinama keistais vaizdiniais. Toks rodymo būdas šiam filmui labai tinka. Muzikinis takelis irgi čia puikiai įsipaišė. Lėtas, su mažai dialogų ir mažai veiksmo filmas patiks gal ir ne kiekvienam. Skaičiau komentarų, kad kai kurie išjungia jau po penkiolikos minučių, nes jis jiems pasirodo pernelyg nuobodus.. O man net tokia mintis nebuvo atėjusi. Rodos, viskas yra taip, kaip ir turi būti. Nieko visiškai man netrūko šiame filme. Viskas atidirbta iki paskutinės detalės. Atmosfera sukurta idealiai. Na, ir žinoma, aktoriai- puikūs..

Siužetas.. Emociškai sunkus. Sudėtinga būtų įsivaizduoti save Evos vietoje. Nežinau, kaip elgčiausi jos vietoje. Mano nuomone, ji bandė viską, kas įmanoma. Ji bandė su juo šnekėtis, bandė jį prisijaukinti, priversti jį mylėti ją.. Ir ko tik dar ji nebandė. O jis jai nerodė nė menkiausio prielankumo, vien tik ironija, netgi šantažas.. Pastarasis dalykas mane šokiravo. Po perkūnais, juk jis buvo dar toks mažas.. Bet, na, gerai, sakykime, jis buvo dar mažas, taigi dar būtų galima jį pateisinti. Tačiau jis augo. bet elgesys nė kiek negerėjo..Siaubas turėti tokį vaiką. Ir juk tai vaikas, savas vaikas.. Ne koks daiktas, kad, jei nepatinka, išmestum. Tai gyvas žmogus, gimęs iš meilės.. Tai kodėl jis toks visiškai meilės nejaučiantis ir kenkti norintis padaras?.

Kaip ir kiekvienas žiūrovas, taip ir aš norėjau sužinoti priežastį: kodėl???? Galiu pasakyti, kad ji taip ir nebus ištarta. O taip norėjosi. Tačiau tas ore kybantis klausimas ir priverčia mus susimąstyti ir kelti savas versijas..

Dar ryškiai yra parodomas ne tik problematiškų vaikų auginimas, bet ir visuomenės požiūris į motinas, kurių vaikai nusikalsta. Kuo kalta ji, motina? Taip, nesakau, būna blogų motinų, būna blogų tėvų, bet argi jie visada kalti dėl to, kokie jų vaikai? Ar vaikai neturi pasirinkimo, kaip elgtis? Juk nėra taisyklės, kad iš asocialių šeimų išauga nusikaltėliai, o iš pavyzdinių- tik gerus darbus darantys ir gerovės visiems trokštantys žmonės.. Tik nuo pačio žmogaus priklauso, koks jis bus ir ką trokš pasiimti iš gyvenimo. Tad kodėl motina turi kentėti ir būti smerkiama lyg ji, o ne jos vaikas Tai padarė?.. Juk ji prarado viską, kas įmanoma..  Ją reiktų guosti, palaikyti..

Sukels daug minčių. Labai daug. Jei žiūrėsite kompanijoje, neabejoju, kad po to užvirs diskusija.. Nes pakalbėti tikrai yra apie ką.

9/10

Rež.: Lynne Ramsay, vaidina: Tilda Swinton, John C. Reilly, Ezra Miller, 2011 m., JAV, Didžioji Britanija, 112 min