768> Only Lovers Left Alive / Išgyvens tik mylintys (2013)

Rež.: Jim Jarmusch
Vaidina: Tilda Swinton, Tom Hiddleston, Mia Wasikowska, Anton Yelchin, John Hurt
2013 m., Vokietija, Didžioji Britanija, Graikija, 123 min
Žanras: siaubo romantinė drama
imdb nuoroda čia.

Vampyrai gali būti įdomūs. Šis filmas – tikra atsvara paskutiniu metu ekranus užplūdusiems saldiems vampyrams. Iš tikrųjų, jei jie negertų kraujo, tas faktas, kad jie ne žmonės, o vampyrai, būtų visiškai nematomas.

Galvojau, kaip visuomet, parašyti anotaciją, bet šįkart susilaikysiu, nes ji atrodys pernelyg nuobodžiai ir neaiškiai. Juk viso labo tai dviejų mylinčių vampyrų, kurie yra susituokę keletą šimtmečių, bet gyvena atskirai, susitikimas. Anotacijoje nepateiksi to, ką tik įsijungus filmą galima pamatyti: nuostabią, užburiančią atmosferą ir tvirtą, žodžiais nenusakomą ryšį, kuriuo susieti abu pagrindiniai veikėjai. Tai ir išlaiko dėmesį viso filmo metu. Gėrėjausi kino juostos stilingumu, jaukumu, paslaptingumu. Tokio harmoningo kino dar reiktų gerai paieškoti. Aktoriai parinkti idealiai: tiek antraeiliai (ta pati Mia Wasikowska labai tinka visokiems keistiems filmams, ką jau buvo galima suvokti žiūrint Stoker), tiek pagrindiniai: Tilda Swinton jau senokai prie tų įdomiųjų ir talentingųjų esu mintyse ,,pasižymėjusi“, o dabar suradau ir dar vieną domėjimosi objektą – Tom Hiddleston. Filme jie galėjo abu tiesiog gulėti ant sofutės visas dvi valandas, o aš vis tiek nebūčiau į juos atsižiūrėjusi. Muzikinis takelis – dar vienas pasigėrėjimo vertas dalykas šioje kino juostoje.

Keliose vietose dėmesio gal ir nepajėgė išlaikyti, nes pagaudavau save mąstančią apie visai ką kitą, bet apskritai neturiu prie ko prisikabinti. Gėris ir ne kitaip. Jei ir toliau taip seksis su filmais kaip pastaruoju metu, tikrai išlepsiu.

Tiesa, o tas siaubo žanras tai visai ne į temą. Nėra nieko gąsdinančio. Juk ir kraujas taip elegantiškai iš taurelių geriamas, jau nekalbant apie tuos nuostabiai atrodančius ledus (taip taip, sušaldytas kraujas).

8/10

714> The Elephant Man

Rež.: David Lynch
Vaidina: Anthony Hopkins, John Hurt, Dexter Fletcher
1980 m., JAV, 124 min
Žanras: biografinė drama.
imdb nuoroda čia.

8 Oskarams nominuotas filmas tapo pirmuoju David Lynch darbu, kurį man teko pamatyti. Ir iš tikrųjų, džiaugiuosi, kad pirmuoju tapo būtent jis, nes esu girdėjusi tiek daug atsiliepimų apie tai, kokie sudėtingi, sunkiai suprantami yra jo filmai, kad vis atidėliojau pažintį su šiuo garsiuoju režisieriumi, o ,,The Elephant Man“, būdamas paprastas, tačiau visai neprastas, tapo gera įžanga tolimesnei pažinčiai su D. Lynchu.

Tai biografinė drama apie Džoną Meriką (realybėje jo vardas buvo kitoks), kuris nuo gimimo serga reta liga. Jis yra laikomas cirke žiauraus jo šeimininko, kol galop vieną dieną jį pamato gydytojas Frederikas Trevisas ir parsiveža į ligoninę, kurioje dirba. Frederikas nori atrasti žmogiškąją Džono pusę.

Siužetas aiškus, jį pakankamai lengva sekti. Tačiau tai nėra lengvas emociškai filmas. Istorija yra itin graži, bet tuo pačiu ir labai liūdna. Kad žmonės yra žiaurūs kitiems ir mėgsta pasišaipyti iš kitų trūkumų – seniai aišku, tad kaip ir nieko naujo. Tačiau vis tiek ši tema sugeba būti skaudi, kad ir kiek panašaus turinio kino juostų matyčiau. O skaudžiausia, kai tai yra liga, kurios niekaip nepaslėpsi ir neužmaskuosi. Jei kiekvienas žmogus suvoktų, kad po pačia bjauriausia išvaizda gali slėptis gražus vidus, būtų lengviau gyventi. Juk argi jums nebūna taip, kad kai susipažįstate su žmogumi, įvertinate jo išvaizdą ar išvystate kokį nors tos išvaizdos trūkumą, tačiau daugiau pabendravę tų trūkumų nebepastebite, o tas žmogus tampa daug simpatiškesniu už kitą taisyklingus bruožus/figūrą turintį, bet nepasižymintį žaviu vidumi, asmenį? Tačiau taip jau yra, kad reikia daugiau susipažinti, o deja, bet Džono atveju, žmonių, norinčių jį pažinti, o ne tik šaipytis, buvo vos keletas.

Ir buvo taip liūdna žiūrėti ne tik į tas scenas, kuriose iš pagrindinio veikėjo juokdavosi, bet ir tas ,kuriose Džonas nors trumpam užsimiršdavo ir jausdavosi galįs bet ką sužavėti. Nes matydavau jo norą ir troškimą, o tuo pačiu iš karto galvoje iškildavo besijuokiančiųjų vaizdas ir žinojimas, kad nieko iš jo noro gero nebus…

Džoną vaidinantis aktorius tapo viso filmo žvaigžde ir užgožė visus, o tuo tarpu A. Hopkins čia atliko ganėtinai nykų vaidmenį, bet nemanau, kad jį kaip nors išraiškingiau būtų buvę galima pateikti. Nes svarbiausia čia Džonas ir niekas daugiau.

Kaip ir minėjau, grožio ir gerumo šioje juostoje netrūksta, bet lygiai taip pat netrūksta ir liūdesio bei skausmo. Stiprių, emocionalių scenų, puikaus pagrindinio personažo išvaizdos pateikimo ir sukurtos atmosferos dėka šis filmas tampa įsimintinas ir vertas visų pagyrų, kurios jam tenka. 8/10

711> Captain Corelli’s Mandolin / Kapitono Korelio mandolina

Rež.: John Madden
Vaidina: Nicolas Cage, Penélope Cruz, John Hurt, Christian Bale2001 m., Didžioji Britanija, Prancūzija, JAV, 131 min
Žanras: muzikinė romantinė karinė drama
imdb nuoroda čia.

Tai garsaus romano, kuris niekuomet manęs netraukė, o šis filmas ir nepaskatino jos norėti, ,,Kapitono Korelio Mandolina“ ekranizacija, kurioje be gražių Graikijos vaizdų ir kelių garsesnių pavardžių neradau nieko dominančio.

Siužetas sukasi apie Pelagiją, kuri, prieš pat mylimajam išeinant kovoti su graikų armija, susižada su juo. Bet netrukus atvykęs italų kareivis kapitonas Korelis sužavi moterį.

Ir jokių kančių, jokių konfliktų dėl pasikeitusio meilės objekto. Tikriausiai didžiausia kova viduje vyko tik dėl to, kad jis – jos priešas, tad ji turėtų nekęsti, o ne mylėti. O Korelis seilę varvino dėl jos jau nuo pat pirmos minutės, o kuo sužavėjo, tai taip ir nesupratau. Nebuvo nieko apart žvilgsnių, kas galėjo kaip nors sudominti Pelagiją. Bet kaip yra, taip yra.

Kas Pelagiją nervino tik pradžioje (bet ir tai matyt tik dėl pavydo), mane erzino viso filmo metu. Kol kiti kovoja, Korelis su savo kareiviais visą laiką prašventė, prabuvo vietinių merginų ir prostitučių glėbiuose. Taip, džiugu, kad jie nieko blogo nedarė: neplėšė namų, neprievartavo ir nežudė, tačiau pasakyti, kad jie darė kažką gero, irgi negalėčiau. Tad ir pamilti šių personažų nebuvo kaip. Apie Pelagijos sužadėtinį pasakyti daug neturiu ko, tik tiek, kad išėjo į karą jis būdamas visai vaikas, kvailokas ir naivus, o grįžęs pasidarė rimtesnis ir su dideliu patriotizmu. Bet tai ir viskas, ką galiu pasakyti, nes iš nuobodulio į nieką nevedantį siužetą bežiūrėdama taip ir nepastebėjau, kur jis galop dingo, bet net ir nebuvo noro atsukti atgal filmą ir surasti, kur išaiškėja jo ,,dingimo“ aplinkybės. Ir ta pabaiga – tokia nuspėjama, saldi. Jokio charakterių išplėtojimo, jokio jausmo. Vienintelis labiau nuliūdinęs įvykis buvo, kai graikę moterį, kuri tik flirtavo su vokiečiu, taip baisiai nubaudė.

Aktorių gretose esanti Penelope Cruz, kaip visada žavi, moteriška ir stipri. Nicolas Cage – vienas antipatiškiausių aktorių, kurio vaidinamą personažą bandžiau pamėgti, bet vis vien nesugebėjau įteigti sau, kad jo vaidyba čia buvo gera, jau nekalbant apie paties personažo išpildymą. Christian Bale vaidmuo visiškai neišplėtotas ir lengvai pasimetantis fone, tarsi jo čia nė nebūtų. Taigi, net ir aktoriai visos šitos nuobodybės, kuri tiesiog ėjo ir praėjo, nieko po savęs nepaliko, negelbėjo.

Spėju, man jau laikas pažiūrėti ką nors, kur meilė būtų koks trečiaeilis ar ketvirtaeilis dalykas, nes kitaip pradings ir malonumas žiūrėti filmus, jei visus iš eilės taip vertinsiu. 4/10