Archyvas

Archive for the ‘John Malkovich’ Category

842> Warm Bodies / Šilti kūnai / Mūsų kūnų šiluma (2013)


Warm-Bodies-Corddry-and-HoultRež.: Jonathan Levine
Vaidina: Nicholas Hoult, Teresa Palmer, John Malkovich, Dave Franco, Analeigh Tipton, Rob Corddry
2013 m., JAV, Kanada, 98 min
Žanras: romantinė siaubo komedija
imdb nuoroda čia.

Vaizduojama apokalipsė. Pasaulyje belikę tik saujelė žmonių, kurie didžiule tvora atsitvėrę nuo kitos pasaulio pusės, kur vaikšto zombiai bei skeletai (zombių baisesnė atmaina). Džiulė su draugais priklauso kovotojams, kurie nori atrasti priešnuodžius. Vieną dieną jie išleidžiami už sienos surasti vaistus, tačiau netrukus juos užpuola išbadėję zombiai. Džiulės nuostabai, vienas zombis nusprendžia jos nevalgyti, o pagrobti ir vedasi į savo ,,namus“.

Galėčiau rasti ne vieną priežastį, dėl kurios atsisakyčiau šio filmo žiūrėti žinodama tiek, kiek žinojau prieš įsijungdama. Zombiai? Ne patys įdomiausi padarai. Meilės istorija tarp žmogaus ir zombio? Hmm, ar tik ne tas pats, ką jau matėme n kartų, tik būdavo žmogus ir koks nors kitas fantastinis padaras? Ką čia galima naujo sukurti? Ir apskritai, juk tais metais panašaus turinio filmai buvo štampuojami vienas paskui kitą. Ir kokybės nelabai rasta. Tad kodėl norėčiau pažiūrėti dar vieną? Ir žinot, aš būtent taip ir galvojau. Tačiau rekomendacija iš vieno žmogaus, po to – iš kito paskatino pasvarstyti ir duoti galimybę šiam filmui.

Kaip galima suprasti, mano lūkesčiai buvo nedideli, gal netgi kažkiek nusistačiusi prieš šį filmą buvau, bet gan greitai teko užmiršti, ką blogo apie jį galvojau, nes jis mane nustebino. Ir nustebino gerąja prasme.

Filmas yra gražiai struktūruotas. Pradedama nuo supažindinimo, kas ir kokie yra zombiai, su jų gyvenimo ypatumais. Centre – R, zombis, kuris ir pasakoja viską. Zombių eisena, mimikos – lyg ir standartinės, bet tuo pačiu pasirodė neperspaustos, nešaržuotos. Jie pristatomi kaip šalti, nemąstantys padarai, kurie tik vaikšto iš vieno galo į kitą, karts nuo karto atsitrenkdami vienas į kitą, bei karts nuo karto išlendantys iš savo buveinių pamedžioti. Jiems tinka tik žmonių mėsa, o smegenys – pati skaniausia dalis. Ir įdomiausia, nes valgydami žmogaus smegenis jie perima ir jo prisiminimus. O zombiai prisiminimų ir jausmų neturi, tad toks būdas jiems padeda prisiminti tam tikrus jausmus. Po supažindinimo su zombiais pereinama prie bendro vaizdo, kas vyksta pasaulyje, sudarymo, na, ir galop pagrindinių veikėjų susipažinimas, geresnis vienas kito pažinimas ir t.t. Taigi, iš dalies filmas yra lengvai nuspėjamas, bet šįkart tai nekiša kojos, kadangi pastatymas – išties neprastas.

Galima būtų kabinėtis prie to, kad vargšė Džiulė, kurios vaikino smegenis valgo R, gan greitai užmiršo apie savo vaikiną, iš jausmų vienam greitai perėjo prie jausmų kitam. Bet argi pirmas kartas, kai filmuose taip vyksta? Užtat kažkiek pradžiugino finalinė kova, kur bent jau tiek, kad nesikovė vienas prieš visus ar kokie penki prieš didžiulį kiekį itin stiprių padarų. Visame filme netrūko išties linksmų, nuotaikingų scenų ir situacijų, o humoras – neperspaustas, toks, kokį norisi apibūdinti kaip natūralų, nuoširdų. Na žinot, kai juokinama ne todėl, kad kažkaip liūdna ir nyku, o tiesiog todėl, kad natūraliai ir neplanuotai pavyksta prajuokinti. Ironijos netrūksta irgi. Pavyzdžiui, pradžioje, kai R pasakojo apie zombius, paminėjo: štai dabar zombiai nesikalba vienas su kitu, nebent kokį garsą išleidžia vienas kitam, o seniau, kai jie būdavo žmonės, galėdavo bendrauti – ir rodomas vaizdas iš to ,,seniau“, kur žmonės visi palinkę ties savo kompiuteriais, telefonais. Pralinksmino ši scena ir aišku, kad ir kiek apie tai kalbama, kažkiek ir nuliūdino. Veiksmo, sakyčiau, užteko, o kas svarbiausia – jo nereikia laukti iki paskutinių filmo minučių. Be abejo, daugiausiai veiksmo vyksta pabaigoje, bet kiek įtemptų scenų pasitaikė tiek pradžioje, tiek viduryje. Išties, siužetas nestovi vietoje. Jei nieko nevykdavo, tai bent Džiulė trumpam nuspręsdavo papulti į išalkusių zombių akiratį.

Mintis filmo – paprasta, meilė nugali viską ir taip toliau, kas atrodo kiek saldoka, bet vėlgi – kai iki tol tų saldumų buvo ne pernelyg daug (plius, juk ir romantinis žanras nurodytas, tad visiškai meilės nesitikėti būtų nelogiška), net nėra pikta, kad tokiu paprastu būdu išsprendžiama didžioji filmo dilema.

Aktoriai – traukiantys akį, ypač Nicholas Hoult tiko savo vaidmeniui. Tiesa, jam vieninteliam gal labiau ir pasisekė – ar tik ne labiausiai išvystytas personažas. Galvojant apie kitus, to vystymo pritrūko.

Taigi, vienoj vietoj lyg ir minusą galima dėt, bet užtat už kitą sprendimą – pliusas, ir taip persvara vis ėjo filmo naudai.

7/10

676> Empire of The Sun / Saulės imperija


ImperioII pasaulinio karo metu Japonijos armijai įsiveržus į Didžiosios Britanijos kontroliuojamas vietoves Kinijoje, britų aristokratų vaikas netyčia atsiskiria per sumaištį nuo tėvų. Vaikas tiki, kad vieną dieną jis suras tėvus, o iki tol jis turi išgyventi.

Tai filmas, kurio jautriausia, bent jau man, vieta yra toji, kai Džimas pasako, jog nebeprisimena tėvų veidų. Jautrus, skaudus pripažinimas, kad metai ištrynė iš jo atminties brangiausių žmonių veidus, pamenu, mane paveikė ir tuomet, kai skaičiau knygą (J. G. Ballard ,,Saulės imperija“). Nors nebėgau ekranizacijos žiūrėti tuoj pat po knygos. Nors šiuo atveju, manau, vertinimas būtų bet kuriuo atveju išlikęs toks pat: nors knyga gera, bet filmas šiuo atveju dar geresnis. Ir man pačiai keista, kad pastarąjį sakinį (kai teigiu, jog ekranizacija geresnė už knygą) paskutiniu metu jau esu kartojusi nesyk, nors dažniausiai būna atvirkščiai. Bet gal tiesiog užtaikau ant tokių – geresnių.

Po šio filmo tik dar labiau sustiprėjo mano meilė Ch. Bale vaidybai. Jam buvo vos 13 metų, kai kino juosta pasirodė didžiuosiuose ekranuose. Tekęs sudėtingas vaidmuo buvo vienas pirmųjų jo iššūkių kine, su kuriuo jis puikiai susitvarkė. Rodės, mačiau, kaip bėgant laikui iš visiško vaiko Džimas ėmė transformuotis į per anksti suaugusį vyrą, kai emocijos yra stipriai slepiamos savyje ir tik išimtiniais atvejais jis vos kelias akimirkas vėl pavirsdavo vaiku, kenčiančiu dėl to, kad jau nežinia kiek laiko nebematė savo tėvų. Dar galima pasimokyti iš Džimo optimizmo, kuriuo stebėdavosi ir kiti personažai. Taip, jis buvo jaunas, bet jaunystės nepakanka norint išlikti gyvam, Reikia užsispyrimo, kurio Džimas nuo pat pradžių turėjo nemažai.

Be viso to rodomi ir sunkumai, kuriuos patyrė veikėjai būdami japonų nelaisvėje. Taip, koncentracijos stovyklos vaizdų irgi išvysite, čia vyksta didžioji dalis veiksmo. Nemažai rodoma, kaip visi kentė alkį, vargą, tačiau daugiausiai dėmesio atkreipiama į tai, kaip grupelėse susirinkdavę kaliniai planuodavo pabėgimą ar į vykusius mainus, į kuriuos įsitraukdavo ne tik kaliniai, bet ir prižiūrėtojai.

Patiko ir dedu prie rekomenduojamų 8/10

Nominuotas šešiems Oskarams.

Rež.: Steven Spielberg, vaidina: Christian Bale, John Malkovich,Ben Stiller, Ralph Seymour, JAV, 1987 m., 152 min

425> Burn After Reading / Perskaityk ir sudegink


capture6Pradėsiu nuo to, kad penktadienį parašiau paskutinį egzaminą, taigi, pradedu tikrąjį filmų maratoną: nors nesiskundžiu peržiūrėtų filmų skaičiumi ir per mokslo metus, tačiau vasara- tas laikas, kai pažiūriu išties nemažai. Na, o filmą, kurį tik neseniai baigiau, jau norėjau ilgą laiką pažiūrėti ir tikrai ne veltui.

Osbornas Koksas išmetamas iš darbo centrinėje žvalgybos agentūroje, tad sumąsto rašyti memuarus. Tuo tarpu jo žmona nori skyrybų ir prašo savo meilužio, šeimos draugo Hario, taip pat išsiskirti su antrąja puse. Bet viskas kaip reikiant įsisiūbuoja, kai du nepasižymintys dideliu protu sporto klubo darbuotojai atranda diską su Osborno memuarais ir pagalvoję, kad tai svarbi informacija, sumano iš to užsidirbti…

Pradžioje kilo tokios mintys: kas čia per velnias dedasi? Įsivažiavo siužetas lėtai, net ir nepasakyčiau, kad labai greitai pajutau, kad ten apskritai juokaujama (užtat antroje filmo pusėje momentų, kai norėjosi balsu juoktis, buvo ne vienas), o ir įdomumas prasidėjo ne nuo pirmos minutės. Tačiau kažkuriuo momentu viskas apsivertė ir nuo to momento nebegalėjau atsitraukti. Ir kuo daugiau laiko nuo peržiūros praeina, tuo labiau jaučiu, kaip man jis patiko. Formulė, bent jau man, panaši į Seven Psychopaths : t.y. situacija atrodo absoliučiai absurdiška, bet apie tai susimąstai (jei apskritai tai darai) tik kai baigiasi filmas, nes tas absurdas toks įdomus, žavus ir juokingas. Be abejo, didžiausių plojimų verti broliai Coenai (iki šiol nieko iš jų kūrybos nebuvau mačiusi), kurie ir režisavo, ir scenarijų šiam filmui rašė. Dar, kas sužavi nuo pat pradžių, tai aktorių vaidyba. Bent jau man pasirodė, kad jų vaidyba- puiki. O jau Brad Pitt vaidinamas fifukas sporto klubo treneris iš viso nerealus. Saviti charakteriai, nenuspėjamas siužetas, persipynę veikėjų gyvenimai, išlaikantis dėmesį iki pat paskutinės sekundės, o ką jau kalbėti gerą humoro dozę. Tiesa, buvo detalių, kurios nelabai atrodė reikalingos, bet visumoje net ir jos čia puikiai įsipaišė, kadangi čia jau niekas negali nustebinti.

8/10 . Pažiūrėkit, kai norėsis lengvo, smagaus, tačiau nebanalaus ir kokybiško kino.

Rež.: Joel Coen, Ethan Coen, vaidina: George Clooney, Frances McDormand, Brad Pitt, John Malkovich, Tilda Swinton, 2008 m., JAV, Prancūzija, Didžioji Britanija, 96 min