Archyvas

Archive for the ‘Jonathan Rhys Meyers’ Category

623> The Mortal Instruments: City of Bones / Mirties įrankiai: kaulų miestas


-The-Mortal-Instruments-City-of-Bones-still-alec-lightwood-35248030-1365-636Pagal populiarios knygų serijos Mortal instruments pirmąją dalį sukurtas filmas mane domino ne per daugiausiai, bet kompanijoje norėjosi kokio lengvo filmo, tad pamanėm, kad turėtų ,,sueiti“ šis. Ir visai neblogai jis mums susižiūrėjo, žandai nuo juoko įsiskaudo, o kas taip mus juokino, tuoj ir papasakosiu.

Taigi, Klerės mama kažkur dingsta, o namas viduje atrodo kaip po karo. Tuo pat metu Klerė susipažįsta su keistu nepažįstamuoju, kuris jai greitai išaiškina, kad Klerė, kaip ir jos mama, nėra paprasta.

Tai štai, Klerė – paprasta paauglė, ne itin populiari, mokykloje bendraujanti tik su vienu vaikinu – Saimonu, kuris yra moksliukas ir atrodo tipiškai pagal savo vaidmenį: aukštas, plonas, su akiniais, susitaršiusiais plaukais, truputį žioplas. Iš pradžių merginos dėmesį patraukia ženklas, kurį ji vis nė nesusimąstydama nupiešia, tą patį ženklą ji mato ir kitur, netrukus ji jau bando išsiaiškinti, ką jis reiškia, o dar ir paslaptingas gobtuvu apsigaubęs vaikinas vis pasirodo netoliese. Na, ir visas aiškinimasis prasideda ganėtinai greitai, netempiant gumos. O tada ir prasideda. Klerė gauna naujus drabužius, tarp jų – ir didžiausius aukštakulnius, kurių ji gyvenime nenešiojo, bet dabar ji su jais ne tik paeina ir puikiai laiko pusiausvyrą, bet ir ne ką blogiau bėga ar net vieną kitą kovinį judesėlį parodo. Klerės ir minėtojo blondino Džeiso užsimezgusi draugystė dienos eigoje perauga į meilė, o netrukus jau įvyksta pirmoji pavydo scena – vien dėl beprotiško greičio visa tai atrodė taip absurdiškai, kad nieko daugiau ir neliko, tik juoktis. Yra ir veikėjų, kurie atrodo, ateity žada būti potencialūs Klerės gerbėjai, bet kol kas istorija tai nutyli (sužinosime, jei sukurs ir kitas dalis, arba jei sumanysime skaityti knygas – man šis noras prapuolė). Negalima nepaminėti, kad Džeisas groja pianinu – toks jausmas, kad po twilight’o visi vaikinai turi mokėti groti šiuo instrumentu… Labai juokingai atrodė ir jo vaikščiojimas su gobtuvu, nuo pat pradžių įvykęs susižavėjimas Klere, o ką jau kalbėti apie sceną, kai jis ją atsiveda į stebuklingą sodą (kuo tai kvepia? vėlgi, neapsieita be twilight’o, kuriame yra daugeliui įsimintina gėlėtos pievelės scena). Pagrindinė porelė labiau juokina nei nuoširdžiai žavi savo jausmais, žvilgsniai, kuriais žvelgia vienas į kitą, labiau buki nei kažką pasakantys. Ir apskritai, viskas banalu, tad belieka žiūrėti kaip į kažkokią parodiją (o vietomis taip ir atrodo) ar tiesiog neimti į galvą ir stebėti įvykius.

Vienintelis personažas, kuris priversdavo nuoširdžiai šypsotis ir labiausiai patiko – jau minėtasis Saimonas. Smagu, kai tokie nevykėliai išsisuka iš pačių pavojingiausių situacijų, o dar kai prisimenu, kaip tas aktorius kelis sezonus vaidino Misfits seriale ir buvo mylimiausias iš visų, tai sukėlė ir nostalgiją. Pliusą uždėčiau ne tik dėl Saimono, bet ir dėl veiksmo, kurio čia netrūksta, kalbant apie fantastiką, tai smagu, kad neapsiribota vienos rūšies padarais: yra čia įvairiausių fantastinių būtybių, daug magijos, mistikos, kurią stebint atrodo, kad kažko dar daugiau primąstyti vargu ar bebūtų galima. Ir ne visi padarai gražūs, yra tokių, kurie ir šleikštulį sukelė.

Žiūrėkit tuo atveju, jei jums patinka tokio tipo filmai, kitu atveju nelabai išdrįsčiau rekomenduoti. Man jis pasirodė tinkamas nebent žiūrėti su kompanija, kai norisi vienu metu ir žiūrėti filmą, ir spėti paplepėti, arba kaip fonas..

4/10

Rež.: Harald Zwart, vaidina: Lily Collins, Jamie Campbell Bower, Robert Sheehan, Kevin Zegers, Lena Headey, Jonathan Rhys Meyers, 2013 m., JAV, Vokietija, Kanada, 130 min

Reklama

370> Albert Nobbs / Albertas Nobsas


albert-nobbsFilmas kompiuteryje išgulėjo gal kokius metus. Ir vieną sykį jau buvau bandžiusi jį žiūrėti, bet kažkaip nesėkmingai, nes po keliolikos minučių jį tiesiog išjungiau. Ir tik šiandien vėl prisiruošiau jį pagaliau visą pažiūrėti.

XIX. a. vienišoms moterims išgyventi sunku. Todėl Albert Nobbs visą gyvenimą pragyveno kaip vyras, pastaruoju metu dirbdamas viešbutyje. Apie tai, kad šis paslaugus ir malonus vyras galėtų būti moteris- niekam nė minties nekilo, tačiau susitikimas su dažytoju pakeičia Albertą.

Iš karto sakau: nesitikėkite meilės. Jos čia tikrai nelabai bus. Na, būtų galima išskirti antrame plane esančią, tačiau gan svarbią porą, kurią vaidina Aaron Johnson ir Mia Wasikowska. Bet kad ir ten toji meilė net ne meilė..

Iš karto pagirsiu grimą: Albert Nobbs vaidinanti Glenn Close atrodė kaip tikras vyras, tik menkas sudėjimas ją kiek išskyrė iš kitų. Net kai buvo su suknele, man ji vis tiek atrodė kaip vyras, ko nepasakysiu apie kitą veikėją (tik nenoriu daug spoilinti). Beje, įdomu tai, kad pagr. vaidmenį atliekanti aktorė buvo nominuota Oskarui net 6 kartus, vienam iš jų- už vaidmenį šiame filme. Iš viso filmas buvo nominuotas tris kartus, tad man truputį keista, kad jis taip ir liko nepastebėtas ir ne itin žinomas, net ir aš apie jį sužinojau tik bežiūrėdama Aaron Johnson profilį imdb puslapyje.

Filmas pasirodė kiek per ilgai užtęstas. Dar man kai kur trūko aiškumo (pvz. kodėl Albert norėjo vesti moterį? Ir iš viso, kokia moteris (jei ji nėra kitos orientacijos) sužinojusi tiesą neapskelbs to visiems ir pati nebėgs į šalį?. Aišku, nebent ji turi savų paskatų ir tai jai yra naudinga)). Kadangi tematika gan panaši, prisiminiau Boys Don’t Cry, bet ten viskas kitaip, čia svarbiausia Alberto vidinė būklė, tragiškumas man šioje vietoje- tai jos svajonės apie gražią ir šviesią ateitį, noras būti savimi ir daugiau nebesislėpti. Čia pat vystoma ir Helenos ir Džo siužetinė linija, visai kitokia nei Alberto, tačiau lygiai taip pat nieko gero nežadanti: greitas susižavėjimas ir aistra ne visuomet žada gerą santykių baigtį. Ypač, kai abiejų jaunuolių idealai ir svajonės yra visiškai skirtingos.

Man filmas- vienas iš tų, kurie ,,ramiai srovena“, neturi didelės kulminacijos ir staigaus kritimo žemyn atomazgos link, viskas taip gražiai, tyliai.. Ar tai gerai? Kaip kada, žiūrint kaip pateikiama. Šiam filmui tai tiko, nors visgi man pabaiga (t.y. tai, kas susiję su Nobbsu) kiek perspausta.

Beje, negalvokit, kad filmas labai liūdnas- netrūksta čia ir juokingų akimirkų.

Visai patiko. O ir A. Johnson atrodo žymiai geriau nei filme  ,,Ana Karenina“. 7/10

Rež.: Rodrigo García, vaidina: Glenn Close, Mia Wasikowska, Aaron Taylor-Johnson, Jonathan Rhys Meyers, 2011 m., Didžioji Britanija, Airija, Prancūzija, JAV, 113 min

175> Vanity Fair / Tuštybių mugė


Tai filmas, pastatytas pagal to paties pavadinimo William Makepeace Thackeray romaną (kurio neskaičiau, bet norėčiau). Jame pasakojama apie XIX a. ir Bekę, nuo vaikystės gyvenusią skurde, tačiau besitikinčią ateity pakilti į aukštesnį socialinį sluoksnį. Čia pat yra rodomas ir Bekės draugės Amelijos likimas.

Šiame filme sutinkame keletą gerai žinomų aktorių. Reese Witherspoon atlieka pagrindinį- Bekės- vaidmenį. Jos personažas- nevienalytis. Neįmanoma nesižavėti iškalba ir geromis manieromis, jei Walk The Line girdėjome, kaip ji puikiai jaučiasi dainuodama country dainas, tai čia jos balsas nuskamba dar gražesnėmis spalvomis. Bekė visuomet gerai atrodo, sugeba prie visko prisitaikyti. Kitos aktorės Romola Garai (Dirty Dancing. Havana Nights– vienas įspūdingiausių jos pasirodymų kine) vaidinamas personažas- Amelija- visai kitokia nei Bekė. Jos kitoks charakteris, ji kitoks žmogus. Jai nereikia visų turtų, ji sugeba džiaugtis mažais dalykais ir jai svarbiausia, kad mylimi žmonės šalia. Tuomet pasirodo ir Jonathan Rhys Meyers, kurio veikėjas toks, kad net bloga man buvo į jį žiūrėti. Na, bet jau tokia esu- nemėgstu žmonių, kuriems pinigai ir šlovė yra viskas. Todėl vienas įvykis susijęs su juo pabaigoje ,kurį Bekė padarė, man buvo vienas geriausių, kuriuos ji apskritai šiame filme padarė.

O filmas- daugiau liūdnas nei linksmas. Pradžia žada paprastą meilės istoriją tarp turtuolio ir vargšės guvernantės, taigi, ir tikėjausi, kad viskas maždaug apie tai ir rutuliosis. Bet ne. Tai susiję  būtent su filmo pavadinimu- Tuštybių mugė. Būtent apie tai filmas ir yra. Apie begalinę tuštybę ir jos siekimą, paminant po kojų viską, kas tik įmanoma. Taigi, tiesiog negalėjau nesimpatizuoti Rodonui, kuris, būdamas iš turtingos šeimos, nepasidavė masiniam norui būti tarp aukštuomenės. Ir taip man jo gaila! Tuo tarpu Bekės irgi ne ką mažiau gaila… Kodėl ji taip vėlai susimąstė apie tai, kad nuėjo per toli, kad pasielgė nedorai ir nesąžiningai?..

Vis dėlto, tai filmas su šviesia pabaiga. Nors galėjo ji būti ir kitokia, šviesi, bet kitaip…

Dar, kalbant apie siužetą, norėčiau pasakyti, kad jis turi trūkumų. Kiek žinau, knyga tikrai stora, tad ir įvykių matyt joje nemažai. O kaip juos sutalpinti į maždaug pustrečios valandos? Neįmanoma. Todėl daug kas vyksta prabėgom, vieną įvykį seka kitas, net nespėji tinkamai sureaguoti, kad vos karui prasidėjus, jis ir baigiasi ir pan. Todėl man ir atrodo vietomis neišbaigtas..

Bet ganėtinai patiko. Rašau 7/10 ir rekomenduoju kostiuminių dramų mėgėjams.

P.S. Tiesa, vos nepamiršau. Akylesnieji ir tie, kurie tyrinėja imdb (t.y. tokie kaip aš 😀 ), turėjo pamatyti, kad Robertas Pattinsonas vaidina šiame filme. Taip, jis turėjo šiam filme rolę , bet toji scena su juo buvo iškirpta ir nepanaudota filme, kadangi tai buvo kitas pabaigos variantas. Jei kam įdomu, galit youtube susirasti.

P.P.S. Kiek skaičiau nuomones tų, kurie skaitė romaną, tai jie šį filmą įvardija kaip visišką šlamštą, nes daug kas neatitinka tikrovės arba, kaip dažnai būna ekranizacijose, visos geriausios scenos būna neparodomos..

Rež.: Mira Nair, vaidina: Reese Witherspoon, Romola Garai, James Purefoy, Gabriel Byrne, Jonathan Rhys Meyers, Jim Broadbent, Tom Sturridge, 2004 m., JAV, Didžioji Britanija, Indija, 141 min

170> Match Point / Lemiamas taškas


Tai trečiasis Woody Allen filmas ir tikrai nesuklysiu pasakydama, kad labai besiskiriantis nuo kitų dviejų, matytų anksčiau. Jokio humoro (nebent aš jo nepastebėjau), jokios gražios meilės…

Krisas Viltonas- paprastas vaikinas iš Airijos, nepasisekus profesionalaus tenisininko karjerai, ėmė uždirbti pinigus treniruodamas turtuolius. Čia jis susipažįsta su turtingos ir kilmingos Hiujtų šeimos atžala – Tomu Hiujitu, jo sužadėtine Nola ir Tomo seserimi Kloje, kuri greitai tampa neabejinga Krisui. Taigi, jam pradeda sektis, kadangi merginos tėvai pasiryžę padaryti viską, kad tik Krisas iš vargšo taptų pakankamai tinkamas žentas. O tuo tarpu Krisą beatodairiškai traukia Nola…

Taigi, truputį kitokio filmo tikėjausi, todėl jau norėjau atidėti jį kitiems laikams, kai norėsis rimtesnio, bet žinau, kaip man sunku būna įsijungti filmą, kurį jau kažkada buvau pradėjusi žiūrėti. O ir nuobodi pradžia gan greitai baigėsi ir prasidėjo visokie įdomumai. Nors kita vertus filmas visiems nepatiks, ypač tiems, kuriems patinka veiksmas. Nes daugmaž viskas sukasi apie tą patį, tik į pabaigą įvykių padaugėja.

Siužetas paprastas tik iš pradžių, vėliau viskas sunkėja (psichologiškai). Pati situacija dažnai rodoma filmuose, tad gali pasirodyti kiek nuvalkiota, bet sprendimo būdas- nebūtinai toks, kokio galima tikėtis. Bet pastebėjau, kad W. Allen mėgsta daryti tokias pabaigas, kurių neatspėsi nuo pat pradžių. Ir toji pabaiga nepatiks daugeliui. Ne dėl to, kad ji banali, bet tiesiog todėl, kad neteisinga. Bet galbūt tai parodo, koks neteisingas yra gyvenimas?

Pagrindinius vaidmenis atlieka Scarlett Johansson ir Jonathan Rhys Meyers. Na, ir dar Emily Mortimer, kurią tarsi esu mačiusi Kuždesių saloje, bet to fakto nežinojau, kol nepažiūrėjau į jos puslapį imdb. Scarlett personažas – žavi vilioklė, pati prisipažįstanti filme, kad yra seksuali ir traukia visus vyrus. Nola- panaši į Krisą, kadangi jos mąstymas yra artimas jam: Nola mano, kad jos sužadėtinis- pakankamai neblogas, kad galėtų sau ramiai susikurti šeimą ir nugyventi visą likusį gyvenimą pasiturinčiai. Dar ji- nesėkminga aktorė, kuriai visiškai nesiseka atrankose. Tuo tarpu Krisas- tik sėkmę pagavęs vyras ir nebenorintis jos paleisti. Na, o Emily personažas- gan nyki asmenybė, turtinga, tėvo išlaikoma moteris, kuri tenori šeimyninio gyvenimo.

Manau, po kelerių metų į šį filmą pažiūrėčiau visai kitomis akimis. Bet visgi ir dabar puikiai atskiriu, kas čia netinkamai elgėsi, kas sugadino ne vieno žmogaus gyvenimą. Ir kas kaltas? Ar tas žmogus, ar pinigai, dėl kurių tiek klaustukų galvoje jam atsirado? Žinoma, kad abu. Jei neturėsi potraukio prie pinigų, tai jie tavęs ir nevaldys. Ir ką galima paaukoti, kad užsitikrintum laimingą gyvenimą? Ir apskritai, kas yra toji laimė? Taip, Krisui pasisekė. Bet ar jis tapo laimingu? Nemanau.

Ir žinot, pabaigoje likau tokia pat sumišusi kaip ir žiūrėdama kitą filmą, kuris, nepaisant absoliučiai skirtingų siužetų, baigėsi lygiai taip pat. Taip negalima.

Rašau 7/10

Filmas nominuotas Oskarui.

Rež.: Woody Allen, vaidina: Scarlett Johansson, Jonathan Rhys Meyers, Emily Mortimer, Matthew Goode, 2005 m., Didžioji Britanija, Liuksemburgas, anglų k., 124 min.

167> Velvet Goldmine / Auksinė prajaja


Kaip seniai norėjau pamatyti šį filmą! Ir štai, jis pagaliau peržiūrėtas.

Britų žurnalistas Arturas Stuardas, dirbantis Niujorko dienraštyje, gauna užduotį parašyti straipsnį apie glemroko žvaigždės Briano Slade‘o gyvenimą. Dėl nevaržomo atvirumo scenoje 1971-aisiais Slade‘as savo gerbėjus varė iš proto. Jo muzika kaip ir dainų tekstai buvo drąsūs, aistringi, o laikysena – seksualiai provokuojanti. Naujasis muzikos dievaitis tapo neribotos laisvės šaukliu. Tačiau tai Slade‘ą ir sunaikina. Todėl jis imituoja pasikėsinimą.

Kas būtent mane sudomino? Gal skamba banaliai, bet šį filmą užsinorėjau pamatyti būtent dėl pagrindinių aktorių: Ewan McGregor, Christian Bale ir Jonathan Rhys Meyers (na, jis man ne itin patinka, labiau jo balsas, kurio šiame filme tikrai nemažai). Po to jau atkreipiau dėmesio į žanrą (muzikinis) ir tuomet jau supratau, kad jį turiu būtinai pamatyti.

Filmas nėra biografinis, bet kai kurie veikėjai primena to laikmečio dievukus (kurių pati nepažįstu, tai sužinojau iš kitų šaltinių). Veiksmas sukasi apie Brianą Sleidą (J.R. Meyers) ir Kurtą Vaildą (E. McGregor) – dvi to laikmečio žvaigždes, jų pakilimus ir nuopuolius. Daug muzikos (muzikos takelis tikrai geras!), kurie maišosi su prisiminimais, be abejo, kas dominuoja tokio laikmečio filmuose, daug sekso. Jau pats Brianas Sleidas greitai prisipažįsta, kad jam patinka ir vyrai, ir moterys ir kad koks skirtumas, ką mylėti. Scenos drabužiai ir makiažas ne vieną šokiravo tuo laiku, o pats atlikėjas priminė transvestitą (prisipažinsiu, man pačiai ne itin patinka, kai vyrukai būna padažyti, net nesvarbu, kad ,,tokia mada“ ar ,,toks stilius“… ). Tuo tarpu Kurtas Vaildas- kiek kitoks, jo muzika irgi kiek skiriasi nuo Sleido, bet turi šarmo nemažiau (ir netgi daugiau). Tik jei nebūčiau žinojusi, kad čia vaidina E. McGregor, kažin ar būčiau jį atpažinusi šiame filme, o jei ir būčiau, tai tikrai ne nuo pat pradžiū. Jis tikrai nepanašus į dabartinį Ewaną. Arba tiesiog per mažai filmų su juo mačiau. Bet kuriuo atveju, jis čia pasirodė tiesiog puikiai! Kalbant apie Ch. Bale ir personažą, kurį jis vaidino, tai kažkokio ,,vau“ nebuvo, o tai matyt buvo todėl, kad esu mačiusi filmų, kur jo vaidyba buvo ypatingai gera. Nors išvaizdos pokyčiai įdomūs 😀

Siužetas visai neblogas, mėgstu aš tokius filmus, bet pastebėjau, kad kelissyk užsigalvojau visai apie ką kitą, vietomis buvo nuobodoka… Bet žiūrėti visai verta. Vien dėl muzikos!

Rašau 7/10

Filmas nominuotas Oskarui.

Rež.: Todd Haynes, vaidina: Ewan McGregor, Jonathan Rhys Meyers, Christian Bale, Toni Collette, 1998 m., JAV, Didžioji Britanija, anglų k., 124 min

153> Bend it Like Beckham / Smūgiuok kaip Beckhamas


Užsinorėjau kokio lengvo filmo, o šis pasirodė vienas iš tų paaugliškų, mielų ir šypsnį keliančių filmų.

Londone gyvenanti 18-metė Jesminder Bhamra (ar tiesiog Džes) meta drąsų iššūkį savo šeimos iš Indijos papročiams ir tradicijoms. Kiekvieną laisvą akimirką ji žaidžia futbolą parke su vaikinais, trokšta tapti profesionalia futbolininke ir svajoja kada nors išbėgti į aikštę su Anglijos rinktinės marškinėliais. Pažintis su Džule jai atveria galimybes pasiekti tai, ko labiausiai trokšta.

Viskas aišku kaip du kart du, net nesulaukus vidurio aišku, kaip viskas baigsis, bet vis tiek buvo įdomu. Pati futbolo nežaidžiu ir esu stebėjusi ne tiek ir daug rungtynių, taigi, šis filmas turėtų labiau patikti tiems, kurie gyvena šiuo žaidimu. Lygiai taip kaip Džes, kurios kambario sienas puošia David Beckham plakatai ir iškarpos iš žurnalų ar laikraščių. Džulė, kurią vaidina K. Knightley, taip pat svajoja apie ateitį, kuri būtų susijusi su futbolu. Nors šį sykį K. Knightley manęs kažkaip nesužavėjo (gal kad pripratusi prie kitokių jos vaidmenų, o gal paprasčiausiai čia ji netiko), bet jos personažas įneša daugiau spalvų.

Bene įdomiausia buvo stebėti indiškas vestuves. Indų papročiai, Džes šeima- tai tikriausiai ir yra stiprioji šio filmo pusė. Būtų galima kalbėti apie tai, koks pasišventimas ir koks begalinis noras žaisti futbolą yra pas Džes ir kaip tai žavi, bet.. Kažkaip didelių jausmų tai nesukėlė, gal kad panašaus scenarijaus filmų yra nemažai, o gal viskas neįtikino, nes per daug greitai rutuliojosi..

Bet apskritai, filmas visai įdomus.

Rašau 6/10

Rež.: Gurinder Chadha, vaidina: Parminder Nagra, Keira Knightley,  Jonathan Rhys Meyers, 2002 m., JAV, Didžioji Britanija, Vokietija, anglų, vokiečių, hindi k., 112 min.