1142> The Talented Mr. Ripley / Talentingasis misteris Riplis (1999)

Klasika, kurios pristatyti tikriausiai nereikia. Ir klasikos vardo šis filmas, mano nuomone, iš tiesų vertas. Matt Damon čia vaidina tokį šlykštuką, o dar ir taip įtikinamai, kad supratau, jog negalėsiu dar kurį laiką žiūrėti į jo veidą kine. Jau kurį laiką esu ypatingai perimanti emocijas (dėl to nebesigauna žiūrėti kai kurių komedijų / romantinių filmų ar šiaip kažko su abejotinu siužetu, nes apima stipri svetima gėda dėl personažų elgesio ir suprantu, kad reikia jungti lauk), tad šis filmas irgi buvo gan nemaloni patirtis dėl to, kaip reagavau į viską, kas ten vyko. Bet šiuo atveju tai yra absoliutus komplimentas, nes įtaigumu, faina vaidyba, įdomiais siužetiniais posūkiais galintis pasigirti filmas išties vertas dėmesio, net keista, kad tiek laiko vis marinavau jį ir nežiūrėjau.

8/10

1010> Captain Marvel / Kapitonė Marvel (2019)

Pažiūrėjau, kad mačiau šį filmą maždaug prieš mėnesį (man rodos, tai buvo viena iš pirmųjų dienų, kai jį pradėjo rodyti kino teatruose). Ne už kalnų ir didysis metų įvykis – Avengers finalinė dalis, kurią žiūrėsiu premjeros vakarą, o tai tikrai pridės savotiško šventiškumo. Tikiu, kad ten bus gerai.

O kalbant apie Captain Marvel, buvau kiek nusiteikusi prieš filmą. Nors Brie Larson man pažįstama kaip talentinga aktorė, mačiau ją ne vienoje kino juostoje, bet niekaip negalėjau jos įsivaizduoti šiame vaidmenyje. Tad nemaniau, kad ir į kiną eisiu, bet gavosi, kad nuėjau ir buvo ganėtinai smagu.

Smagiausia dalis buvo ta, kad pradžioje žiūrėdama galvojau, kad bus vienaip, o eigoje viskas pasisuko kiek kitaip ir tas taisyklių pakeitimas kiek pakeitė visą reikalą, t.y. pagerino bendrą įspūdį. Apie pačią Captain Marvel nuomonė išliko panaši į išankstinę, kurią susidariau ir iš anonsų, nes ji tokia per daug medinė (statiška), kažkaip neįsipaišo į bendrą Marvel personažų šutvę, bet žiūrėdama likau kiek atlaidesnė jai ir dėmesį sutelkiau kitur. Šiaip pasidžiaugti galės tie, kurie laukia stiprių moterų vaidmenų, nes šiame filme veikėjos išties toli gražu nėra tik gražios puošmenos. Humoras vietomis neblogas, dar labai smagi istorija su katinu yra (jis man truputį viso filmo gelbėtojas pasirodė), Jude Law buvo seniai matytas, mačiau, daug kas serialą, kur jis berods popiežių vaidina, giria, gal kada užmesiu akį.

Buvo veiksmo, buvo istorija su paaiškinimais, iš kur toji Captain Marvel atsirado (su visokiais atsiradimais Žemėje ir bandymais suprasti, kaip viskas veikia, kažkas panašaus į Thor’o pirmą filmą), kaip susitiko su Nick Fury ir kas nutiko pastarojo akiai. Visai įdomu, bet kažkaip po mėnesio jau ir išblukę beveik viskas. Tai 6/10 ir palieku.

725> The Grand Budapest Hotel / Viešbutis ,,Didysis Budapeštas“

Rež.: Wes Anderson
Vaidina: Ralph Fiennes, Adrien Brody, Willem Dafoe, Jude Law, Edward Norton, Harvey Keitel, Bill Murray, Saoirse Ronan, Léa Seydoux, Tilda Swinton, Tom Wilkinson, Owen Wilson
2014 m., JAV, Vokietija, 100 min
Žanras: komedija
imdb nuoroda čia.

O viskas prasideda tuomet, kai mirus Madam D, paveldėtoju tampa viešbučio ,,Didysis Budapeštas“ savininkas Gustavas H. Tačiau yra tuo nepatenkintųjų, todėl Gustavas su ištikimuoju pasiuntinuku pavagia paveikslą, kuris pasak testamento turėtų jam priklausyti.

Apie Wes Anderson filmus teko girdėti nemažai, bet pirmąja peržiūrėta jo kino juosta tapo viešbutis ,,Didysis Budapeštas“. Aktorių komandos (kurios kai kurie veidai yra pasirodę ne viename jo filme) galėtų pavydėti ne vienas režisierius: surinkti tokią įvairovę (pradedant labiau draminiuose filmuose pasirodančiais R. Fiennes, W. Dafoe ir kt., baigiant antrarūšių komedijų dažnu veidu O. Wilson.) ir sudaryti tokią dermę, kad nė vienas iš aktorių neatrodytų prastesnis ar ne savo vietoje. Jau nekalbant apie laužomus stereotipus, nes Adrien Brody blogiukų vaidmenimis pasigirti negalėjo, o tuo tarpu šiame W. Anderson filme parodė, kad ir jo vizitine kortele tapusios liūdnos akys netrukdė įsijausti ir puikiai atlikti nedorėlio vaidmenį. Kitų vaidmenys – taip pat pakankamai įsimintini. Jų charakteriai skirtingi, prie veikėjų atsiskleidimo prisideda ir kostiumai bei grimas (Tilda Swinton beveik neatpažįstama).

Kiekviena scena atidirbta iki smulkmenų. Ypač spalvingas, daug ryškių spalvų, kurios sugeba derėti tarpusavyje ir nerėžti akies. Kiekvienas veiksmas – nudailintas, be galo estetiškai pateiktas. Kad ir ta scena, kur su mažyčiais įrankiais Gustavas su dar keliais ,,likimo draugais“ darbavosi. Dialoguose netrūksta gero humoro, ironijos. Todėl nenuostabu, kad dauguma lieka patenkinti šia kino juosta.

Tačiau tuomet pasirodau aš ir per visas porą valandų stengiuosi, kad man patiktų. Žiūrint šį kinematografiškai nuostabų filmą, manęs visai ,,nekabino“ siužetas, tik paskutinės 20 min pagaliau buvo tos, kurias su didžiausiu įsitraukimu žiūrėjau, tačiau jos greit praėjo, o tai, kas buvo prieš jas, paliko tik gražių vaizdų ir nykoko siužeto įspūdį. O aš išties stengiausi pamėgti, gal net per daug, ir todėl likau nieko nepešusi. Bet nieko negaliu padaryti eilinį kartą: juk ir Life of Pi žiūrėdama mačiau jo grožį, bet visa kita nesužavėjo. Taip ir čia: gera vaidyba, stulbinanti kinematografija, bet pasakojime nieko įsimintino.

Ateity žadu žiūrėti ir kitus šio režisieriaus filmus ir tikiuosi, kad bus verti žiūrėjimo ne tik dėl vaizdų, bet ir dėl siužeto. 6/10

701> The Imaginarium of Doctor Parnassus / Daktaro Parnaso fantazariumas

Rež.: Terry Gilliam
Vaidina: Christopher Plummer, Lily Cole, Heath Ledger, Andrew Garfield, Gwendoline Christie, Johnny Depp, Jude Law, Colin Farrell,
2009 m., Didžioji Britanija, Kanada, Prancūzija, 123 min
Žanras: nuotykių fantastinis, mistinis.
imdb nuoroda čia.

Tai paskutinis filmas, kuriame vaidino Heath Ledger. Jei ne jo mirtis, tikriausiai šiame filme neišvystume Johnny Depp, Jude Law ir Colin Farrell, kurie vaidino naujuosius H. Ledger personažo veidus, kai tik jis atsidurdavo fantazijų pasaulyje.

Daktaro Parnaso fantazariumas – tai keliaujantis teatras, kuris žmonėms duoda daugiau nei jie galėtų tikėtis. Įžengę į magišką veidrodį jie patenka į savo pačių fantazijų pasaulį. Tačiau be viso to dar yra svarbi ir su noru gyventi amžinai susijusi daktaro Parnaso su šėtonu sudaryta sutartis.

Kadangi šį sykį noriu kalbėti trumpai, tai iš karto einu prie esmės: man šis filmas pasirodė vienas tų, kurie sužavi tik vizualine puse, kai tuo tarpu siužetas taip ir lieka nei šioks, nei toks. Pažiūrėti iš tiesų yra į ką: kostiumai, dekoracijos, įdomūs fantazijų pasauliai (kažkuris iš jų man priminė Salvadoro Dali paveikslą) – visa tai pateikta itin skoningai ir gražiai, tikras malonumas akims buvo stebėti šį filmą. Tačiau vizualumas – tai kone vienintelis dalykas, kuris šiame filme man patiko. Tiesa, dar Lily Cole su savo veido bruožais man čia labai tiko, tiesiog nežemiškai atrodė. O visa kita – padaryta lyg pro pirštus, siužetas teka savo linkme, nė kiek neįtraukia ir nesudomina (nors pradžioje kaip ir įdomu, kas čia ir kaip bus). Žiūrėjau, o į galvą ėjo pašalinės mintys, negelbėjo net ir numylėti aktoriai.

6/10

657> The Aviator / Aviatorius

Toliau ,,kamšau skyles“. Šį kartą atėjo laikas dar vienam Martin Scorsese filmui ,,The Aviator“, kuris laimėjo penkis Oskarus ir dar šešiems nominuotas.

Tai biografinė drama, pasakojanti apie garsų režisierių ir aviatorių Howard Hughes, apimanti maždaug dvidešimties metų laikotarpį, kuriame netrūksta tiek pakilimų, tiek nuopuolių.

Kino akademija išties gaili Leonardo DiCaprio statulėlės – už šį filmą jam irgi pavyko gauti tik nominaciją, nors vaidyba jo puiki. Aišku, kad geriau įvertinčiau, kiek teisingai jis pavaizdavo Howard Hughes, man reikėtų daugiau pasidomėti apie šį asmenį, pamatyti nufilmuotų vaizdų su juo ir pan. Tačiau užteko man pamatyti Leo , kad suvokčiau matanti dar vieną gerą pavyzdį, įrodantį, kad jis talentingas. Nejučia prisiminiau ir What’s Eating Gilbert Grape, kur jis dar visai nedidutis atliko superinį vaidmenį. Jo vaidinamas personažas įtikina nuo pat pradžių, jame tiek spalvų, išraiškos, kad net jei vietomis siužetas atrodydavo nuobodesnis, visą dėmesį sulaikydavo būtent Howard: sudėtingas, siekiantis savo tikslų ir ieškantis tobulumo visame kame, ką daro, turintis kone liguistą bakterijų baimę. Per rodomą laikotarpį jis patiria visko, pabaigoje visiškas taškas irgi nepadėtas, nes gyvenimas tęsiasi ir toliau, o nuo tam tikrų dalykų pabėgti sunku.

Pastatymui priekaištų neturiu: atmosfera atspindi rodomą laikotarpį, gražūs kostiumai, apie DiCaprio besisukančios moterys – fatališkos, ypač žavi Cate Blanchett, kuri buvo atitinkamai ir įvertinta apdovanojimuose (o naktį iš sekmadienio į pirmadienį matyt bus įvertinta ir antrąsyk). Stiprus, išlaikantis dėmesį filmas, kurį žiūrėti įdomu, o ilga trukmė šiuo atveju visai netrukdė.

8/10  – jei yra nemačiusių, pažiūrėkite.

Rež.: Martin Scorsese, vaidina: Leonardo DiCaprio, Cate Blanchett, Kate Beckinsale, John C. Reilly, Alec Baldwin, Jude Law, 2004 m., JAV, Vokietija, 170 min

652> Bent

Kažkada, peržiūrėdama Clive Owen filmografiją, pasižymėjau tarp norimų pamatyti ir šį filmą, kuris nėra itin garsus. Kino juosta pasakoja apie Maksą, kuris yra gėjus. Dėl šios priežasties jis patenka į koncentracijos stovyklą, tačiau ,,įrodęs“, kad toks nėra, gauna geltoną žvaigždę (rodančią, kad jis žydas), o ne rožinę, skirtą būtent homoseksualams. Tačiau pabėgti nuo to, kas jis yra – pernelyg sudėtinga.

Pirmiausia, tai dabar, po filmo peržiūros, nuėjusi peržvelgti viso aktorių, vaidinusių šioje juostoje, sąrašą, nustebau. Garsių pavardžių išties netrūksta. Clive Owen ir Ian McKellen atpažinau be abejonių. Tačiau neatpažinti liko Jude Law, Nikolaj Coster-Waldau (žinomas iš Game of Thrones), Rachel Weisz. Tad vaidybos kokybe skųstis neketinu.

Filmo pradžia nekabino, tačiau žinodama, kas laukia pagr. personažo, laukiau, kol tai ateis. Na, ir kai sulaukiau, pasidarė įdomiau. Nors nebuvo tokio jausmo, kad negaliu atsitraukti nuo ekrano, tačiau nebuvo ir nuobodu. Visgi Makso ir ten sutikto kito kalinio besirutuliojanti draugystė man tiko ir turėjo tai, kas žavėjo. Ir privertė liūdėti, na, nes sunku buvo tikėti, kad viskas čia bus galiausiai puiku.

Filmas ne tik apie meilę net ir tokiomis atšiauriomis sąlygomis, bet ir nusiteikimą gyventi, su kuriuo visą laiką Maksas ir buvo koncentracijos stovykloje. Apie tikėjimą ir viltį, kad pavyks sulaukti laiko, kai visi bus paleisti. Net patyrus tokį praradimą, po kurio ne vienam apie ką nors šviesesnio galvoti būtų sunku ilgą laiką.

Tačiau visgi atmosfera sukurta gan skurdžiai ir neįtikinamai. O pradžia buvo stipri (pradžia vadinu scenas traukinyje), tačiau po to viskas kaip ir tapo ,,nematoma“. Į akis krito kad ir Makso laisvalaikiu daromi atsispaudimai – iš kur tiek jėgų, kai pagal idėją stovykloje maisto duodavo varganai, o darbas, kurį visą dieną atlikdavo – varginantis? Na, suprantu, kad galbūt norėtąsi akcentuoti būtent personažų santykius, o ne pravirkdyti žiūrovą žiauriais vaizdais, bet juk buvo galima kad ir trumpus momentus iš kalinių kasdienybės parodyti…  Na, vėliau buvo ir sunkesnių scenų (kai buvo rodomas žiemos metas), bet vis dėlto labai trūko parodymo, kaip ten išties sunku.

Pabaiga – kiek tikėta, bet vis vien emocijos užplūdo visiškai nelauktos ir visu smarkumu.

7/10

Rež.: Sean Mathias, vaidina: Clive Owen, Ian McKellen, Jude Law, Nikolaj Coster-Waldau, Rachel Weisz, 1997 m., Didžioji Britanija, Japonija, 104 min

530> Side Effects / Šalutinis poveikis

 

Emilė Teilor jau ilgą laiką kankinasi nuo depresijos. Po ketverių metų į laisvę grįžta jos vyras, bet tai situacijos visai nepagerina. Moteris bando nusižudyti ir taip patenka į ligoninę, kur susipažįsta su psichiatru Džonatanu Banksu, kuris jai pasiūlo vartoti eksperimentinius vaistus ,,Ablixa“. Netrukus išaiškėja, kad moteriai pasireiškia šalutinis poveikis, dėl kurio įvyksta baisus įvykis.

Ilgai ruošiausi šį filmą žiūrėti ir gal šiek tiek gaila, kad tiek tempiau laiką, nes filmas išties vertas dėmesio. Įtraukia nuo pat pradžių ir kiekvienas siužeto vingis vis įdomesnis. Kai pamačiau (kadangi apie siužetą prieš tai nieko nežinojau), kad didelę reikšmę čia turi psichiatras, tai labai apsidžiaugiau, nes man įdomu viskas, kas susiję su psichologijos specialistais. Na, ir apskritai, psichinės ligos, ligoninės ir pan. – tema, su kuria noriu pamatyti kuo daugiau filmų (nors retai specialiai ieškau būtent tokios tematikos kino juostų).

Rooney Mara man atrodė antipatiška iki šiol, bet, kaip sakoma, nespręsk apie knygą iš viršelio, tai čia lygiai taip pat, nes nieko su ja kaip ir nebuvau iki dabar mačiusi. O depresyvios moters vaidmuo netgi labai gerai žiūrėjosi. Catherine Zeta-Jones ir Jude Law – kino senbuviai, kurie man visuomet patiko, Cathrine apskritai toks įdomesnis vaidmuo, kad ir antraeilis. Na, o Tatum’as tai tikriausiai ir buvo priežastis, dėl kurios vis neįsijungdavau šios juostos, nes nepatinka man jis nors tu ką. Gerai, kad bent jau vaidmuo buvo pagal jį, tad atrodė visai savo ,,vietoj“.

Filmas gal kiek iš mind-fuck’ų serijos, nors viskas pakankamai neblogai išaiškinama, bet netikėta – vis tiek yra netikėta, tad galiu pasakyti, kad netikėtumų bent man netrūko ir pagrindinio fakto neišsiaiškinau, kol apie jį nebuvo pasakyta tiesiogiai. Tik gaila, kad po kulminacinės dalies viskas gan keistai pakrypo ir, pripažinsiu, man nepatiko. Sugadino bendrą vaizdą, nes kažkaip labai jau į lankas viskas nuvažiavo ir kliuvo nelogiški sprendimai.

Bet, kaip ir minėjau, didžioji filmo dalis netgi labai gera, todėl, jei kartais dar dvejojate, siūlau užmesti akį.

7/10

Rež.: Steven Soderbergh, vaidina: Rooney Mara, Channing Tatum, Jude Law, Catherine Zeta-Jones, 2013 m., JAV, 106 min

510> Contagion / Užkratas

Rinkausi tarp šio ir Side Effects, kurie kažkodėl man atrodo panašūs, ir apsistojau ties kiek senesniu filmu, kuriame visą pasaulį puola nematyta epidemija.

Na ką, šedevro aš tikrai nesitikėjau, bet ir negalvojau, kad tai bus iš tų filmų, kuriuos reikia žiūrėti, kai kankina nemiga, nes tikrai vos neužmigau jau kino juostos vidury. Kaip dažnai nutinka, surinkta gerai žinomų aktorių komanda (jau nekalbant apie tai, kad kiti ekrane pasirodo vos kelias minutes) dar nežada, kad filmas bus geras. Iš dalies, šis filmas man primena tokius kaip Blindness, The Road, Carriers, kuriuose irgi rodomi panikuojantys žmonės siaučiant tam tikrai epidemijai ar apokalipsei. Kreipiamas dėmesys į keletą skirtingų žmonių, kurie šią tragediją išgyvena įvairiausiai: kas kenčia nuo artimųjų netekties, kas bando atrasti užkrato priežastį bei išgydyti žmones ir pan. Nuobodus ir monotoniškas, ypač einant į pabaigą nebesugebėjo išlaikyti dėmesio…

5/10

Rež.: Steven Soderbergh, vaidina: Matt Damon, Kate Winslet, Jude Law, Marion Cotillard, Laurence Fishburne,  Gwyneth Paltrow, John Hawkes, 2011 m., JAV, Jungtiniai Arabų Emiratai, 106 min

485> Enemy at the Gates / Priešas už vartų

Du- rusų ir vokiečių – snaiperiai žaidžia katės ir pelės žaidynes per Staliningrado mūšį.

Istorinėje dramoje vaidina tokie garsūs aktoriai kaip Jude Law, Rachel Weisz ir Joseph Fiennes. Juostoje apstu vaizdų iš mūšio lauko, susišaudymų, žūčių, lauko, nukloto lavonais, vaizdų. Iš tiesų pakankamai realistiškai pavaizduota situacija. Bet…

Patinka man kariniai filmai, kad ir ne per dažniausiai juos žiūriu. Tačiau šį kartą pati stebėjausi kaip net praėjus pusei filmo vis dar taip pat vangiai stebėjau siužetą. Tikriausiai pirmą kartą taip nutiko, kad minėto žanro juosta manęs visiškai nesudomintų. Tad daug ir nesiplėsiu, nes tiesiog neturiu ką pasakyti… Nepatiko. Nuobodus, visai neįtraukiantis.

Nors žinau, kad nemažai daliai jis palikęs gerą įspūdį.

4/10

Rež.: Jean-Jacques Annaud, vaidina: Jude Law, Ed Harris, Rachel Weisz, Joseph Fiennes, 2001 m., JAV, Vokietija, Didžioji Britanija, Airija, 132 min

480> Alfie / Alfis

Tai 1966-ųjų perdirbinys, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka Jude Law – paskutiniu metu kaip niekad dažnai žiūriu filmus su juo, tačiau tai pavyksta visiškai netyčia. O ir jo filmografijoje yra tikrai vertų dėmesio kino juostų.

Alfis- mergišius, bijantis įsipareigojimų. Jis keičia moteris tarsi kojines. Tačiau tik patirdamas nuopuolius jis suvokia savo veiksmų pavojus.

Ši juosta skiriasi nuo tipinių romantinių komedijų. Pagrindinis veikėjas dažnai kalba į ekraną, komentuoja sutiktas moteris, poelgius ar ištartus žodžius. Tad visą istoriją matome iš vyriškosios pusės, galime spręsti apie jį ne tik iš jo elgesio, bet ir minčių, žinoti, ką jis galvoja vienu ar kitu momentu. Toks pasakojimo būdas man pasirodė įdomus.

Pati kino juosta- pakankamai miela, spėliojau, su kuria jis liks, tačiau pabaiga- absoliučiai netikėta. Yra keletas smagių scenų iš kurių, be abejo, pati įsimintiniausia: Alfis parodijuoja Singin’ in the Rain pagrindinio veikėjo šokį baloje, kuri sukėlė nuoširdų juoką. Žinoma, daugiausia rodoma, kaip jis vaikšto nuo vienos moters prie kitos, o karts nuo karto jo gyvenime įvyksta koks įvykis, kuris šiek tiek supurto jį ir priverčia susimąstyti- tiesa, ne visuomet taip, kaip turėtų.

Nors romantinės komedijos labiau mėgstamos moterų, bet šis daugelio rekomenduojamas ir vyrukams, kad pasimokytų iš kito klaidų.

Gal ir neįsimintina, bet paliekanti tokį gan mielą jausmą viduje. Tiesa, muzikinis takelis tikrai neblogas.

6/10

Rež.: Charles Shyer, vaidina: Jude Law, Marisa Tomei, Susan Sarandon, 2004 m., Didžioji Britanija, JAV, 103 min