1110-1111> Ant-Man / Skruzdėliukas (2015) ir Ant-Man and the Wasp / Skruzdėliukas ir Vapsva (2018)

Po Spider-Man užsimotyvavau įsijungti dar ką nors. Iš pradžių peržiūrėti abu Ant-Man per vieną vakarą pasirodė gera idėja, bet galop antrojo pabaigą peržiūrėjau tik kitą dieną.

Nežinau kodėl, bet buvau nusiteikusi, kad nepatiks, tad žiūrint pirmąjį filmą apie Ant-Man (2015), likau maloniai nustebinta. Kadangi nežinojau jo istorijos, tad buvo smalsu, kaip kas įvyko. Visi pirmieji filmai, rodantys superherojų pradžią, atsiradimą, būna gan paprasto ir nuspėjamos sudėties siužeto, bet paprastumas kai kada puikiai suveikia. Ant-Man – vienas iš pastarųjų atvejų. Dramos, veiksmo, komedijos derinys buvo išties neblogas, žiūrėdama nenuobodžiavau, tad nenuostabu, kad įsijungiau ir antrąją dalį.

Visgi antrąją dalį žiūrėdama susikaupiau jau sunkiau, siužetas nekėlė didelio susidomėjimo, kažkuriuo metu pristabdžiau ir nepajutusi užsnūdau, tad grįžau tik kitą dieną. Iš principo siužetas visai fainas, tęsiantis idėjas, kurios buvo išsakytos pirmojoje dalyje, pabaiga susisieja su Avengers ir buvo labai gera. Bet šiaip jau pažiūrėjau ir pamiršau iškart. Dabar galvoju, kad man tiesiog patys veikėjai nepasiūlo nieko naujo, neturi ryškių charakterių, dėl kurių būtų įdomu juos stebėti (ne tą žanrą žiūriu, ane). Tai galop nutariau, kad metas vėl daryti pertrauką ir pažiūrėti ką nors visiškai kitokio.

Ant-Man (2015) pažymėjau 7/10, Ant-Man ir the Wasp (2018) – 6/10

858> The Descendants / Paveldėtojai (2011)

Rež.: Alexander Payne
Vaidina: George Clooney, Shailene Woodley, Amara Miller, Judy Greer
2011 m., JAV, 115 min
Žanras: komedija, drama
imdb nuoroda čia

Meto žmona – komoje. Todėl jis turi išmokti gyventi su dviem paauglėmis dukromis. Vyresnėlė pasikviečia pasisvečiuoti draugą. Dar Metas yra vienas iš žemės paveldėtojų ir turi nuspręsti, kam parduos žemę. Netrukus paaiškėja, kad žmona jam buvo neištikima ir kad pakilti iš lovos jai nebėra jokios vilties.

Tiesą pasakius, ta paveldėtojų siužetinė linija man šiame filme kaip šuniui penkta koja. Galbūt buvo tikslas įnešti daugiau sumaišties ir linksmesnių situacijų (na, nes tie visi pusbroliai, su kuriais Metas dalijasi paveldėjimo teisėmis, stengiasi palenkti jį į savo pusę), tačiau kuo daugiau galvoju apie tai, tuo labiau esu įsitikinusi, kad nesugebėjo jie mane prajuokinti. Daug linksmesnės ir nuoširdesnės, neperspaustos situacijos susijusios su Metu ir jo dukromis, dukros draugu, susidūrimais su žmonos tėčiu ir ta beprotiška idėja, kurios imamasi ir apie kurią sukasi antroji filmo pusė.

Ir humoras tampa atsvara liūdnai temai, kuri išlieka pagrindinė – susitaikymas su būsima netektimi, kova tarp prieštaringų jausmų (pykčio ir liūdesio), kurią išgyveno ne tik Metas, bet ir kiti personažai, turėję priežasčių pykti ant komoje esančios ir paskutines dienas skaičiuojančios moters, bet tuo pačiu ir liūdintys dėl netekties, nes ji buvo mylima. Todėl nepavyksta filmo vadinti niūriu – ne, kaip tik jis šviesus, sukeliantis teigiamų emocijų. Nors buvo ir liūdesio – skaudu matyti tą sceną, kai jaunesnei dukrai buvo sakoma tikroji tiesa apie jos mamos būklę.

Aktorių komanda pasirodė neprastai. Tai, beje, tas filmas, po kurio sušvito dabar dažnos viešnios kine Shailene Woodley žvaigždė. Jos veikėja – maištinga, daug skaudulių turinti, drąsi mergina, kuri gan greitai užmiršta maištauti. Žavi mažesniąją dukrą vaidinanti Amara Miller nori nenori tampa kone mėgstamiausiu personažu. Na ir George Clooney, kuris čia pagrindinį vaidmenį vaidina. Ir neblogai su juo susitvarko.

Filmas ramus, kartais daugiau stimuliavimo norėjosi, nes darydavosi nuobodu, bet visumoj pats kelias susitaikymo su žmonos / mamos mirtimi parodytas įtaigiai. Nereikėjo jokių draskymųsi – jų čia ir nebuvo. Veiksmo vieta – Havajai – graži, ten, kur, kaip pradžioje buvo sakyta, atrodo, jog visi gyventojai laimingi, jų nekausto jokie rūpesčiai. Deja, tokį rojaus kampelį, kur žmogus galėtų gyventi be rūpesčių, vargu ar rasti būtų įmanoma.

7/10

851> Men, Women & Children (2014)

Rež.: Jason Reitman
Vaidina: Kaitlyn Dever, Rosemarie DeWitt, Ansel Elgort, Adam Sandler, Jennifer Garner, Judy Greer, Emma Thompson, J.K. Simmons
2014 m., JAV, 119 min
Žanras: komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Filme persipina kelios istorijos, kurių centre – kompiuteriai, telefonai, internetas. O tuo pačiu – priklausomybė nuo žaidimų, pornografijos, anoreksija, paauglės noras išgarsėti į internetą dedant nuotraukas, kuriose ji pozuoja minimaliai apsirengusi, tam tikromis pozomis. Hmm. Kas ten dar – pagunda būti neištikimam sutuoktiniui, stengimasis apsaugoti dukrą nuo interneto pavojų sekant ir stebint visus jos turimus įrenginius. Taip, visko daug, todėl nenuostabu, kad viską sugaudyti kūrėjams tapo nelengvu iššūkiu. Filmas lyg ir neblogas ir jį užbaigus net ne iš karto pradeda lįsti minusai, kurie, kuo daugiau galvoji, tuo labiau nusveria vertinant bendrą filmo vaizdą.

Žinoma, kaip prevencinė priemonė šis filmas visai nieko, nors asmeniškai mane labiau įtikino ir sužavėjo kone analogiškas Disconnect. Atskleidžiamos nemalonios tiesos. Juk kiekvienas žmogus gali rasti internete jam prijaučiančiųjų grupę (kaip kad viena anoreksija serganti veikėja, kurią interneto ,,draugai“ skatina ir toliau laikytis dietos bei palaiko tais momentais, kai jai norisi maisto), surasti anonimiškų vienadienių pažinčių, sukurti tinklaraštį apie save ir taip suburti fanų būrį (argi nepanašu į mums gerai žinomas žvaigždes, kurios labiau garsėja savo nuotraukomis ir turimu sekėjų būriu, o ne atliktais darbais), pernelyg ilgai užsibūti kompiuterinių žaidimų pasaulyje, surasti kitą jam malonumą teikiančią veiklą. Net ir ta mamytė, pernelyg sekanti dukrą, pati to nejausdama praleidžia savo laiką būtent prie kompiuterio ir tampa kone apsėsta.

Siužete man pritrūko, kad būtų rodoma geroji interneto pusė. Juk visi žinome, kad internetas ar telefonas – tai ne tik blogybės. Patogus susisiekimas, greitas informacijos radimas ir dalijimasis ja – tai tik keli pliusai. Tuo tarpu filme nė užuomina neduota apie jokį pliusą. Todėl rezultate pagrindine mintimi tampa ,,atsisakykime kompiuterių, nes jie – blogis“. Kai tuo tarpu norėtųsi kažko panašaus į ,,saugokime asmeninę tapatybę internete, elkimės atsargiai, prisiimkime atsakomybę, daugiau bendraukime gyvai“ ar kažkas tokio. Tuomet daug įtikinamesnė mintis pavyktų. Pabaigoje man apskritai viskas susijungė ne į interneto pavojus, bet į vienišumą, kuris net nebūtinai susijęs su internetu (būtent šio filmo kontekste). Todėl iki galo taip ir neaišku, į ką koncentruotasi.

Veikėjai labai stereotipiški, toks jausmas, kad visus standartinių filmų veikėjus stengtasi sudėti į vieną filmą: populiarūs mokyklos vaikinai (sportininkai), populiarios mokyklos merginos (žinoma, ir mokyklos sportininkų palaikymo komandos narės), atstumtieji (metęs sportą netekęs ir draugų vaikinas bei su niekuo nebendraujanti mergina), išsiskyrimą kenčiantis tėvas, savo neišpildytus lūkesčius dedanti į dukrą motina, supermamytė, darnūs, tačiau aistros vienas kitam nebejaučiantys sutuoktiniai ir t.t. Nieko nenuspėjamo, įdomiau išvystytų charakterių taip pat neišvysite.

Dialogai sausi, neretai – tušti. Nebent čia irgi vienas iš norėtų parodyti interneto pavojų, kuris pasireiškia nebemokėjimu kurti ilgesnių, įdomesnių sakinių? Įdomesnis (nors ir nieko naujo) sprendimas rodyti žinučių turinį ekrane (pvz. šone veikėjo ar virš jo galvos).

Girdėtų pavardžių aktorių sąraše – ne viena. Prisipažinsiu, pamačiusi jame A. Sandler net pagalvojau, kad gal nenoriu šio filmo žiūrėti. Bet pasirodo, jis gali būti ir neprastas aktorius – tik prašau, tegu jis vaidina dramose (prie šio filmo rašomą komedijos žanrą galite išbraukti, nieko juokingo ten nemačiau), o ne komedijose. Gaila, kad J. K. Simmons buvo tiek mažai ir atsiskleisti jam tiesiog nebuvo kada per tą laiką, kurį turėjo. Jennifer Garner pasirodymas neprastas, įtikinamai pateiktas, o personažas – vis labiau nervinęs, tačiau kitokių jausmų kelti ir nelabai galėjo. Ansel Elgort, pasirodantis maždaug kas trečiame (perdedu, bet nesvarbu) naujesniame filme, nieko nesiskiria nuo kitų matytų vaidmenų. Reik tikėtis, kad mielo berniuko frazė praeis, nes neįdomu jau darosi žiūrėt į jį, kai nieko neįsitiki.

Iki ,,geras“ trūksta, bet kartą pažiūrėti galima.

6/10

811> The Village / Kaimas (2004)

Rež.: M. Night Shyamalan
Vaidina: William Hurt, Joaquin Phoenix, Adrien Brody, Bryce Dallas Howard, Sigourney Weaver, Brendan Gleeson, Judy Greer
2004 m., JAV, 108 min
Žanras: drama, mistinis trileris
imdb nuoroda čia.

Galvoju, kad reikia dažniau įsijungti tuos filmus, kurie seniai pas mane norimų sąraše yra, ir jau nesyk buvo suplanuoti žiūrėti, bet paskutinę minutę apsigalvojus buvo pakeisti kitais. Nes tarp tokių įdomių turėtų būti tikrai ne vienas. ,,The Village“ irgi patenka į šią kategoriją.

Rodomas izoliuotas nuo aplinkos mišku kaimas, kuriame gyvena bendruomenė, glaudžiai bendraujanti tarpusavyje, maistą užsiauginanti pati. Čia vyrauja sutarimas, nieko, rodos, netrūksta. Visa bendruomenė kartu valgo, turi valdžią, kurią sudaro vyresnieji gyventojai. Tačiau taip pat yra ir paslaptys: yra draudžiama eiti į miškus, nes ten gyvena ,,tie, apie kuriuos nekalbama“, jau nekalbant apie išėjimą už miško, kur gyvena kiti žmonės.

Gera idėja – patinka man tokie filmai, kur žmonės gyvena pagal savo kurtas taisykles, kai jos, be abejo, yra anksčiau ar vėliau bandomos laužyti, o gal net išaiškėja ir priežastis, kaip tos taisyklės susikūrė. Taigi, ir šis įtraukė nuo pat pradžių. Įdomūs, charakteringi personažai, paslaptingas, originalių elementų turintis siužetas neleido nuobodžiauti.

Tiesa, visgi kai kurie nelogiški sprendimai (o liūdniausia, kad kai kurie sprendimai dar ir labai ryškiai pasijaus) atrodė silpnai, banaliai. Taip norėjosi, kad būtų kažkas kito. Kalbu apie antroje filmo pusėje įvykstančius įvykius: jei pirmoje kino juostos pusėje viskas buvo kaip ir tvarkoje, antroje – pradėjo ristis žemyn. Fantastika atsirado ten, kur jos neturėtų būti.

Ir nustebino vieno personažo netektis. Gal tai buvo ir suprantamas dalykas, bet vis tiek vos ne susigraudinau. Reiktų būt mažiau jautresnei.

Koks filmo moralas? Jų ne vienas, bet matyt pagrindinis toks, kad nekurkime baimių, nes niekada nežinome, kada tos baimės taps tikrove ir kiek jos bėdų pridarys.

Bet šiaip jau patiko ir rašau gerą balą, nepaisant visų tų nemenkų minusų. Girdėjau, kad to paties režisieriaus ir ,,The Signs“ neprastas, reiks kada akį užmesti. 8/10

406> Playing for Keeps / Širdžių ėdikas

Kadangi užsimaniau romantikos, į akis krito ganėtinai naujas filmas, galintis pasipuikuoti gera aktorių komanda: Gerard Butler, Catherine Zeta- Jones, Jessica Biel, Uma Thurman. Bet kaip ten dažnai būna? O taip, surinkti populiarūs aktoriai visiškai negarantuoja įdomaus filmo..

Kadaise garsus futbolininkas norėdamas suartėti su sūnumi ir prisigerinti savo buvusiai žmonai ima treniruoti sūnaus futbolo komandą. Netrukus išvaizdžiam vyrui ant kaklo pradeda kartis kitų vaikų mamytės..

Visų pirma, pradėsiu nuo man neskaniai atrodžiusio dalyko- akivaizdžios ,,adidas“ reklamos. Na suprantu, kad kiekviename filme daugiau mažiau yra kas nors reklamuojama, bet čia  tai, jog pagr. veikėjas amžinai būdavo su būtent šios firmos treningais, man tiesiog badė akis. Turiu omeny, kad ne tik kelnės, bet ir visi marškinėliai buvo papuošti logotipu ir užrašu.

Tuo tarpu apie siužetą nieko gero negalėčiau pasakyti. Viskas standartiška, nėra jokių didesnių konfliktų, visi, rodos, patenkinti tuo, kaip viskas pasisuka, tik vienas vaikas kiek daugiau reiškia savo jausmus.. Gerard Butler šiame filme atrodė visą laiką pavargęs, susenęs ir nusikamavęs, nė kiek neprimena širdžių ėdiko, na, bent manęs taip atrodydamas jis niekada nesužavėtų, tuo labiau, kad nepasakyčiau, jog kuri nors moteris gavo kokį atsaką iš jo pusės, tik kažkokį: ,,na, jei taip jau nori…“. O moterys- priešingai, pasitempusios, tačiau taip atvirai besikabinančios ant kaklo, kad net graudu, o ne juokinga ar romantiška, ar dar kaip nors. Nuobodžiavau viso filmo metu, vis tikėjausi, kad įvyks kas nors įdomesnio, bet prajuokino tik viena vieta (,,spaudžiam sūrį“), na, ir dar pabaiga atrodė miela, bet visumoj jokio išradingumo neradau, o to tikrai reikia tokio žanro filmui, kad pavyktų pavergti žiūrovus.

Ar rekomenduoju? Ne, nebent visiškai neturite ką veikti, ar mėgstate žiūrėti tokius filmus kaip foną, t.y. užsiimant kitais darbais. Nes man mano laiko, per kurį tik žiūrėjau filmą ir daugiau nieko nedariau, šįsyk buvo tikrai gaila.

3/10

Rež.: Gabriele Muccino, vaidina: Gerard Butler, Jessica Biel, Dennis Quaid, Uma Thurman, Catherine Zeta-Jones, Judy Greer, Iqbal Theba, 2012 m., JAV, 105 min

324> Marmaduke / Marmadukas

Kai norisi pažiūrėti kokį filmą, o kompiuterio su neribotu filmų pasirinkimu nėra, tenka įsijungti televizorių. Nors pati televizoriaus nežiūriu (nebent kai namiškiams palaikau kompaniją, o taip būna du savaitgalius per mėnesį), bet tikrai nesu ta, kuri teigia, kad per jį  rodo tik šlamštą. Retkarčiais pavarčiusi programą, nustembu, kiek yra rodoma tikrai gerų filmų ar tokių, kuriuos ir pati noriu labai pamatyti. Na, bet problema būna ta, kad visas geriausias juostas įdeda maždaug vidurnaktį, kai vidutinis žiūrovas tokiu metu jau eina ilsėtis. O žiūrimiausiu laiku įdeda laiko nevertą kiną. Marmadukas- ne išimtis.

Marmadukas- įspūdingu ūgiu galintis pasigirti šuo, gyvenantis ramų gyvenimą su jį mylinčiais šeimininkais ir katinu. Tačiau vieną dieną tėtis praneša, kad jie išsikrausto iš Kanzaso į Kaliforniją. Nauja vieta atneša nemažai pokyčių: Marmadukas ne tik susiranda draugų, bet ir turi rungtis su grynaveisliais, bei susižavi nuostabia kalaite.

Na taip, kadangi tai yra visai šeimai skirtas filmas, tikrai nereikia stebėtis, kad filmas 100% nuspėjamas ir kad nieko originalaus ar negirdėto ten nėra. Tačiau visgi įdomu, kiek tėvų iškenčia iki galo? Na, taip gal mažiukams ir patiks: juk kalba gyvūnai, o dar ir eibių visokių prikrečia. Ir net nesvarbu, kaip jos perdėtai, netikroviškai ir dažnai net absurdiškai atrodo. Neturiu nieko prieš kalbančius gyvūnus, filmai, kurių centre- gyvūnai, irgi man patinka (Bethoveną su malonumu žiūrėjau ne kartą ir ne du), tačiau Marmadukas neturi nieko, kas galėtų įtraukti. Situacijos, kaip ir minėjau, tiek netikroviškos, kad net juoktis nesinori. Šeimininkas- ir tas kažkoks truputį priekvaišis, tai net ir keista, kad pasiryžo tokiam žygdarbiui, nors, kita vertus, matyt dėl to ir pasiryžo. Pliusą uždėčiau nebent dėl be proto mielo katino.

O šiaip jau manau, kad tikrai yra ir daug geresnių tokio žanro filmų..

3/10

Rež.: Tom Dey, vaidina/įgarsina: Owen Wilson, Judy Greer, Emma Stone, Stacy Ferguson, Kiefer Sutherland, Marlon Wayans, Chris Colfer, 2010 m., JAV, 87 min

303> 27 Dresses / Pamergė pagal užsakymą

Na štai, dar viena romantinė komedija su Katherine Heigl. Šį kartą ji vaidina Džeinę, kuri jau yra sudalyvavusi 27-iose vestuvėse, iš kurių nė vienos nebuvo jos. Namuose ji turi spintą, į kurią sukrautos visos jos suknelės, kuriomis vilkėjo būdama pamerge. Atsitiktinai susipažinęs su ja Kevinas- žurnalistas, rašantis vestuvių tema, sumano parašyti straipsnį apie šią keistuolę. O tuo tarpu Džeinė priversta rengti dar vienas vestuves ir vėlgi ji bus vyriausioji pamergė..

Galvoju, kad visgi Bjauri tiesa pasirodė įdomesnis ir nuotaikingesnis. Nors šis irgi nėra blogas, tikrai pakankamai įdomus, ypač, kai ne itin žinojau siužetą. Aišku, kai jau išaiškėjo, kas ir kaip čia, numanyti ateinančius įvykius tikrai nebuvo sunku, bet kadangi tikėjausi truputį kitokio siužeto, tai pradžioje kiek nustebau, kad viskas yra būtent taip, o ne kitaip.

Visumoj, tai žiūriu, kad man jau ėmė pabosti, kai koks nors veikėjas filmo gale garsiai išsako ,,moralą“: štai ką aš supratau, taigi, jei dar jūs nesuvokėt, tai paklausykit manęs..

Aktoriai faini, pati idėja miela, dar pabaiga labai pralinksmino. Nors šiaip jau nebuvo toks, kad būčiau juokusis, komedijinių siužeto vingių ne itin ir yra, bet gerų emocijų davė nemažai 🙂 Vėlgi, mergaitiškas, mielas ir romantiškas..

6/10

Rež.: Anne Fletcher, vaidina: Katherine Heigl, James Marsden, Judy Greer, 2008 m., JAV, 111 min

278> 13 Going On 30 / Staiga trisdešimties

Na ką, šiandien man kuo tikriausia komedijų diena, tad ir nusprendžiau ją užbaigti su filmu, kuris jau ilgą laiką vis neišeina iš galvos. Bet pažiūrėjau tik šiandien.

Džena- paauglė, kuri trokšta būti populiari ir graži, tačiau tokia nėra. Kai ,,draugai“ per jos 13-ąjį gimtadienį ją palieka, ji desperatiškai ima kartoti: noriu būti trisdešimties, koketuojanti ir graži. Netrukus ji pabunda ne savo namuose, o pažvelgusi suvokia, kad jos noras išsipildė. Dabar ji- trisdešimtmetė, dirba redaktore žurnalo redakcijoje, turi visko, ko jai gali reikėti, netgi gražuolį vaikiną.. Tik viena problema: ji neprisimena nieko, kas įvyko po 13 gimtadienio.

Dažniausiai būna, kad įvyksta apsikeitimas gyvenimais, o čia paprasčiausiai ji yra tarsi nukeliama į ateitį. Sunkiausia yra tai, kad ji nežino nieko, kas vyksta aplinkui, nieko nepažįsta.. Netrukus sužino daug įdomių faktų apie savo praeitį, iš kurių skaudžiausi jai yra du: tai, kad ji jau labai seniai nesišnekėjo su savo tėvais ir kad jau daugelį metų, nuo pat 13-ojo gimtadienio, ji nebebendravo su savo tuometiniu geriausiu draugu Metu. O jis dabar pagražėjęs: iš neišvaizdaus, kiek apvaloko jis tapo simpatišku vyriškiu. Tikriausiai jau nujaučiate, kaip pasijaučia Džena?

Filmas ganėtinai smagus, juokiausi balsu ne kartą ir ne du. Išsipildė visi mano lūkesčiai, tai tokia komedija, kurią nesiraukydama pažiūrėčiau ir dar kartą. Kai rodė Dženos vaikystę, jaunimo stilius buvo kiek kitoks, tai kiek keista buvo žvelgti į tuos rūbus, o ypač į šukuosenas. Todėl smagu, kad kūrėjai nepasišiukšlino ir neužmiršo, kad per trisdešimt metų viskas pasikeičia. Skambėjo nemažai neblogos muzikos, kuri tiko. O šokis pagal M.Jacksono Thriller suteikė nemažai gerų emocijų. Patiko man ir abu pagrindiniai aktoriai, na, ir kalbant apie Jenifer Garner, tai man ji čia apskritai tokia atsipalaidavusi ir įsijautusi dažnai atrodydavo.

Koks moralas? Gyventi taip, kad po to netektų gailėtis, neapsimetinėti tuo, kuo nesi ir gyventi gyventi, nes taip ir pralėks visa jaunystė.

Beje, aš visai pritarčiau Dženai. Trisdešimt ir man atrodo kone idealiausias amžius. Nors gali būti, kad bėgant metams nuomonė pasikeis.

Aišku, filmas ganėtinai nuspėjamas ir taip toliau, bet man patiko. 7/10

Rež.: Gary Winick, vaidina: Jennifer Garner, Mark Ruffalo, Judy Greer, Lynn Collins, 2004 m., JAV, 98 min