1068> The Private Lives of Pippa Lee / Asmeniniai Pipos Li gyvenimai (2009)

Kažkada esu skaičiusi knygą, pagal kurią ir buvo pastatytas šis filmas. Atsimenu, kad man ji visai patiko, tad ir iš filmo tikėjausi, kad bus panašu – t.y. nei ten labai gerai, nei labai blogai. Deja, bet net ir tie vidiniai lūkesčiai nepasitvirtino. Nė nežinau, kodėl žiūrėjau iki galo, nes filmas nuobodus nepaisant to, kad Pipa, apie kurios gyvenimą pasakojama, tikrai turi ką papasakoti apie savo praeitį, jau nekalbant apie dabarties pasirinkimus, kurie irgi nebūtinai tradiciniai. Tik kad vien įvykių įvairovės nepakako, nes Pipa visai niekuo netraukė savo asmenybe. Siužetinė linija, susijusi su K. Reeves vaidinamu personažu, buvo tokia tragikomiška (ir ne gerąja prasme), kad visa draminė dalis taip ir liko kažkur nukišta į tolimiausius užkampius.

Tiesa, aktorių kolektyvas stebina nemenku skaičiumi man gerai žinomų pavardžių: Blake Lively, Keanu Reeves, Monica Bellucci, Julianne Moore, Zoe Kazan, Robin Wright, Winona Ryder.

imdb nuoroda

4/10

867> Benny & Joon / Benis ir Džiunė (1993)

Rež.: Jeremiah S. Chechik
Vaidina: Johnny Depp, Aidan Quinn, Mary Stuart Masterson, William H. Macy, Julianne Moore
1993 m., JAV, 93 min
Žanras: romantinė komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Benis gyvena kartu su psichikos liga sergančia seserimi Džiune. Vieną dieną jos ir kaimyno Semo, kuris pasižymi ekscentrišku elgesiu, keliai susikerta.

Dvejopos mintys buvo, žiūrint į J. Deppą šiame filme. Viena vertus, jei šį filmą būčiau pamačiusi prieš kokius septynerius metus, kai nelabai ką iš jo repertuaro buvau mačiusi, tai vertinčiau jo vaidybą teigiamai (juolab, kad jis buvo Auksiniam gaubliui nominuotas už Semo vaidmenį). Kita vertus, kai esu mačiusi nemažai kitų J. Deppo vaidmenų, kuriuose jis lygiai taip pat (čia tikriausiai reiktų pridėti žodį ,,gerai“) vaidino keistuolį, darosi nuobodu ir nuteikia skeptiškai. Bet tada vėl pagalvoju: juk tada jis dar tokių vaidmenų neturėjo! Tai taip ir ginčijausi su savimi viso filmo metu.

Siužetas – toks truputį ,,meh“. Nuspėjamas iki kaulų smegenų, standartinė schema, pagal kurią vyksta veiksmas bei rutuliojasi veikėjų santykiai. Žinoma, įdomesnė detalė – veikėjų psichinė būsena. Bet ši detalė susidomėjimą išlaiko neilgai.

Užtat nuo pat pirmų minučių jau žinojau, kam dėsiu didžiausią pliusą – muzikiniam takeliui. Apšalusi sėdėjau nuo to, kad išvengta saldžių meilės dainelių ir pasirinkti išties verti klausymo kūriniai.

O bendrai – žiūrėti galima, komedijos žanras irgi ne be reikalo įrašytas, tad iš esmės nesigailiu pažiūrėjusi. Nors viliausi, kad bus geresnis.

6/10

687>The Big Lebowski / Didysis Lebovskis

Rež.: Joel Coen, Ethan Coen
Vaidina: Jeff Bridges, John Goodman, Julianne Moore, Philip Seymour Hoffman, Tara Reid, John Turturro
1998 m., JAV, Didžioji Britanija, 117 min
Žanras: kriminalinė komedija
imdb nuoroda čia

O viskas prasidėjo nuo apšlapinto kilimėlio. Kažkokie nepažįstami jaunuoliai, prisistatę nihilistais, įsibrovė į Lebovskio namus ir ėmė reikalauti pinigų. Kadangi jis jų neturėjo (kalbant apie tai, Lebovskis niekad pinigų neturi), nepažįstamieji perspėdami, kad dar sugrįš, apšlapina vyriškio kilimėlį. Lebovskis su bendraminčiu nusprendžia nueiti pas bendrapavardį turtuolį Lebovskį, kurio tie vyrukai ir ieškojo…

Nevyniodama žodžių į vatą, sakau, kad tikėjausi, jog paliks daug geresnį įspūdį, o dabar jis kol kas man yra mažiausiai patikęs brolių Coenų filmas (tiesa, tai tik berods trečiasis, kurį mačiau). Skaičiau, kad šiame filme daug parodijuojama – gali būti, nors to nedaug tepastebėjau, nes tuomet norėjosi filmo, kurį žiūrint nereiktų daug galvoti (dabar galvoju, kad tuomet reikėjo rinktis kokią romantinę komediją, o ne Coenus), todėl manau, kad kada nors duosiu jam šansą antrąsyk. O dabar galiu pasakyti, kas visgi man patiko. Paliko įspūdį įdomūs ir pakvaišę veikėjai: apie kiekvieną iš jų būtų galima pasakyti nemažai, jau nekalbant apie John Goodman vaidintą Valterį, kuris prajuokindavo kaskart, kai tik pasirodydavo ekrane. Vietomis, kai jau vos ne norėjosi užmigti iš nuobodulio, tuoj pat su griausmu būdavau pabudinama ir juokdavausi iš kurios nors scenos net ir tuomet, kai jos neberodydavo. Taigi, smagių scenų išties yra, o tikiu, kas jį nemiegodami nutars žiūrėti (ar jau matė), tai dar ne tiek prisijuoks.

O man tiesiog ar dėl netinkamo nusiteikimo, ar dėl kitų priežasčių tiesiog dažnai buvo nuobodu, įtraukdavo tik momentais, o tuomet tas susidomėjimas ir vėl kažkur dingdavo. 6/10 .

669> Children of Men / Žmonių vaikai

Neklauskite kodėl, bet buvau įsitikinusi, kad šis filmas apie ateivius. Šiandien pasidariusi trailer’ių pusvalandį (t.y. peržiūrėjau keleto filmų, kuriuos pasižymėjusi jau seniai, bet kažkodėl nedrįstu žiūrėti, trailer’ius ar bent jų tam tikras dalis) nusprendžiau pažiūrėti Children of Men. Prie to matyt prisidėjo tai, kad filmas tikrai ne apie ateivius.

Kino juosta mus nukelia į nebe tokią tolimą ateitį – 2027-uosius metus. Jauniausia Žemės gyventoja mirė sulaukusi 18 metų. Taip, jūs supratote teisingai: jau praėjo aštuoniolika metų, kai dėl nežinomos priežasties moterys tapo nevaisingos. Tačiau dabar atsirado vieniša juodaodė nėsčia mergina ir ją bei jos vaiką reikia apsaugoti nuo vyraujančio chaoso.

Tikriausiai vertėtų pradėti, kad šį filmą režisavo Alfonso Cuarón, The Gravity, kurį nežinia ar kada prisiruošiu pažiūrėti, režisierius. Juostoje pasirodo tokie aktoriai kaip Julianne Moore (nesu jos gerbėja, tad buvo visai džiugu, kad jos vaidmuo labai mažas), Clive Owen ir neseniai sužibėjęs savo vaidmeniu 12 Years a Slave Chiwetel Ejiofor. Juostą gerai įvertino ir kritikai, ir žiūrovai. Taigi, filmo kokybe suabejoti nėra pagrindo. Nors rodoma ateitis, bet vyraujantis chaosas man priminė karinius filmus, nes rodoma daug karių, nemažai šaudoma, scenų, kuriose dūmai pasklidę į visas puses, o aplinkiniai pastatai išgriauti – irgi pakankamai. Taigi, rodos, ateity ramybės neturėsime ir kas žino, gal galiausiai patys žmonės save ir išnaikins. Na, bet į samprotavimus šia tema nesivelsiu,  tai – tiesiog įspūdis to, ką parodė šis filmas.

Iš tikrųjų, pradžioje galvojau ir nesupratau, kuo šis filmas daugelį žavi, kadangi nieko ypatingo kaip ir nemačiau, na, išskyrus gan greitai įvyksiantį vieną įvykį, kurio visai nesitikėjau (ir spėju, daug kas nesitikės). Tačiau laikas bėgo, o galiausiai ėmė augti ir mano susidomėjimas kino juosta. Vieną sceną savo įtampos stiprumu lyginti norisi net su Argo (2012) , kai, rodos, kvapą gniaužė ir kartu su personažais išgyvenau stengimąsi patekti į saugią vietą, kol kas nors nesutrukdė. Apskritai, emociškai stiprių scenų čia netrūko, ypač filmui einant į pabaigą. Kaip ir vizualiai gražiai nufilmuotų.

7/10

Filmas nominuotas trims Oskarams.

Rež.: Alfonso Cuarón, vaidina: Julianne Moore, Clive Owen, Chiwetel Ejiofor, Charlie Hunnam, Ed Westwick, 2006 m., JAV, Didžioji Britanija, 109 min

639> Carrie / Kerė

Prieš kiek daugiau nei metus išgyriau pirmąją Stephen King romano ,,Kerė“ ekranizaciją. Iš pernai pasirodžiusios naujausios ekranizacijos, kurią kaip tik šiandien ir pažiūrėjau, nesitikėjau, kad pralenks pirmtaką, bet bent jau vyliausi pamatyti neblogą reginį.

Filmas pasakoja apie Kerę – merginą, augančią su itin religinga mama bei kenčiančią patyčias mokykloje. Vieną dieną ji atranda, kad turi paslaptingų galių.

Iš tikro, daugiausiai vilčių dėjau į jaunąją Chloë Grace Moretz, kurios veido bruožai turi kažko nemalonaus (nežinau, gal tik man čia taip) ir dėl to visai turėjo tikti šiam vaidmeniui. Deja, bet lūkesčiai taip ir liko neišpildyti. Tuomet, kai rodydavo savo baisiausią iš tų, kurias tik sugebėdavo padaryti, mimikų, jos būdavo ne vietoje ir ne laiku. Tuo tarpu kai tikrai reikėdavo tos creepy mimikos veide, išvysdavau tik dirbtinę ir nenatūralią veido išraišką. Iš tikrųjų, tos scenos, kai ji buvo visa kraujuota, atrodė tokia miela ir švelni mergaitė, kuriai taip žiauriai papokštavo tie nedorėliai bendramoksliai, tuo tarpu iki tol, kai tik ji jausdavosi supykusi, įniršusi ar tiesiog beviltiškai, sugebėdavo atrodyti išties bauginančiai.

Kalbant apie mažesnius vaidmenis atlikusius aktorius, tai be abejo, labiausiai išskirti reikia Julianne Moore, kuri nusipelno simpatijų už šį vaidmenį: patikėti jos personažu ne taip ir sunku. Dėmesį atkreipė ir jaunieji aktoriai, kuriuos artimiausiu metu dar išvysime ekrane. Viena iš jų – gerietę blondinę suvaidinusi Gabriella Wilde, kuri greitu metu pasirodys paaugliškame (bet būtų gera tikėtis, kad neprastame) filme Endless Love.

Tuo tarpu Ansel Elgort gal net ir nebūtų atkreipęs dėmesio, bet neseniai žiūrėjau The Fault in Our Stars trailerį ir užmačiau, kad jis atliks ten pagr. vyrišką vaidmenį. Panagrinėjusi jo vos iš kelių filmų susidedančią filmografiją pastebėjau keistą tendenciją. Tikriausiai žinote, kad Jennifer Lawrence ir Bradley Cooper pora bendrame projekte šiemet pasirodys ir vėl (taip, jau trečiąjį kartą, ir ne, Serena režisuojama kito režisieriaus nei kad pirmi du), bet prie ko čia jie?.. Ogi tai, kad Ansel Elgort pasirodys filme The Fault In Our Stars, kur jo partnerė bus Shailene Woodley. Neseniai esu aptarusi The Spectacular Now, kur be Shailene pasirodo ir Miles Teller. Visi šie trys aktoriai susitiks ir Divergent (2014). Ir net nesvarbu, kad jų vaidinamų personažų santykis skirtinguose filmuose skiriasi. Bet faktas, kad jų šiemet bus per daug bendruose projektuose. Ir kitas faktas – nemačiau nieko patrauklaus nei A. Elgort, nei šioje pastraipoje minėtųjų kitų aktorių vaidyboje, na, bet kas žino, jei jau jie taip priimami į visus iš eilės filmus, gal visgi yra patenkintųjų jų vaidyba ir jie netrukus taps naujaisiais paauglių dievukais ir pakeis kokį nors… Net nebežinau, kas šiuo metu jų tarpe toks populiarus..

O grįžtant prie filmo, norėtųsi pakalbėti ir apie siužetą. Kiek pamenu, ir senojoje versijoje, ir knygoje veiksmas vyko mažesniąją dalį nei visa kita. Tačiau šįsyk žiūrėjau ir man viskas baisiai ištempta buvo, vietomis nuobodžiavau ir galvojau, kada gi viskas prasidės. Senojoje versijoje padėtį gelbėjo bent jau įdomesni personažai, o čia daugelis jų – tokie sustabarėję ir mediniai, viskas slysta paviršiumi, tačiau nesikapstoma nė kiek giliau, jokio personažų gilesnio charakterizavimo, daugiau emocijų norėjosi, o dabar visą laiką matėme tik susitraukusią Kerę ir pašaipius veidus, neskaitant keleto užjaučiančių. Didelį minusą dedu modernizavimui – kam to reikėjo? Suprantu, kad galbūt filmavimas išmaniaisiais ir dėjimas video į youtube ar kokį facebook šiais laikais yra svarbi patyčių dalis, tačiau man labai norėjosi, kad būtų buvęs išlaikytas tas ,,senovinis“ įspūdis. Juolab, kad tokiu atveju net ir klausimas iš viso kyla, kaip šioje modernioje visuomenėje mergina dar gali nežinoti, kas tai yra mėnesinės: na ir kas, kad mama nekalba apie tai, juk yra internetas, o galiausiai – ir pamokos. Tai jei viskas būtų vykę ,,seniau“, dar būtų galima pateisinti, kad tos informacijos gal buvo ir mažiau ar pan., o dabar tas dalykas pasirodė jau kiek nelogiškas. Nors aišku, visko gali būti ir gal apskritai reiktų Kingui minusą dėt, kad kiek nelogiškai merginą mėnesinėmis ,,apdovanojo“ tik likus vos kelioms dienoms iki išleistuvių?.. Na, bet kad ir antrąsyk per daug nenukrypčiau šiandien, nes kažko mane traukia važiuoti į lankas, pasakysiu tai, kas svarbiausia man pasirodė: nors visi efektai (išskyrus kraują, kuris neatrodė kaip kraujas) buvo geri, įdomūs, o per didelį ekraną išties neblogai atrodytų, visas veiksmas kaip prasidėjo greitai, taip nepastebimai ir pasibaigė. Būtent dėl to tikriausiai man Kerė ir išlieka daugiau patyčių tematikos filmas nei siaubo.

Prašyčiau žiūrėti pirmtaką. O šį nebent palyginimui. 5/10

Rež.: Kimberly Peirce, vaidina: Chloë Grace Moretz, Julianne Moore, Gabriella Wilde, Ansel Elgort, 2013 m., JAV, 100 min

638> A Single Man / Vienišas vyras

Į šių metų planus kaip ir buvau įtraukusi šį filmą (neseniai atnaujintą norimų filmų sąrašą, iš kurio bent jau pusę norėčiau peržiūrėti per šiuos metus, galite rasti čia), bet tik šiandieninė rekomendacija galutinai paskatino nebeatidėlioti ir pažiūrėti šią istoriją, pasakojančią apie Džordžą, kurio mylimasis žūva avarijoje. Vyriškis gyvena tik prisiminimuose ir bando atrasti naują gyvenimo prasmę.

Colin Firth buvo nominuotas Oskarui už Džordžo vaidmenį. Ir, manau, ne veltui, nes perteikti kančią, jaučiamą gyvenimo beprasmybę mirus mylimiausiam žmogui, su kuriuo jis praleido ne tiek ir mažai – šešiolika metų, jam pavyko išties gerai. Taip, tai niūrus filmas, kuriame stebime vyriškio jaučiamą vienatvę, didėjantį bejėgiškumą, netgi kruopštų nusižudymo planą – rodos, jokios prošvaistės, kad bus geriau. Pasirodo vienas kitas personažas, bet jie, na, išskyrus gal studentą, taip ir lieka iki galo nepažinti, nes akys vis vien krypsta į Colin Firth vaidinamą personažą, jis šio filmo žvaigždė. Taip ir turi būti. Jausmų perteikimas, kaip ir minėjau, yra įtaigus, o filmo atmosfera užkrėtė ir mane tąja niūria nuotaika. Negana to, žiūriu, kad paskutiniu metu vis užtaikau ant filmų, pasižyminčių gražiais muzikiniais takeliais – šis ne išimtis. Be viso to, filmas dar ir stilingas (C. Firth – amžinai su kostiumu, moterys demonstruoja septintojo dešimtmečio madas (iš viso to tik šukuosenos nežavi nė kiek).

Tai subtilus, niūrus filmas, kurio pabaigą žiūrėdama galvojau ,,tik ne tai!“ , o Colin Firth nepriekaištinga vaidyba tik dar labiau padidina šio filmo vertę.

8/10

Rež.: Tom Ford, vaidina: Colin Firth, Julianne Moore, Matthew Goode, Nicholas Hoult, 2009 m., JAV, 99 min

610> The Hours / Valandos

Filmas, kurio dalį tikrai esu mačiusi, bet dar būdama pakankamai mažai (na, gal kokioje ketvirtoje klasėje spėčiau…) ir dėl to manęs jis nesudomino, tačiau jau tada žinojau, kad tai – daugelio giriama kino juosta. Darsyk prie jos sugrįžau šiandien.

Pagal M. Cunningham romaną ,,Tos valandos“ sukurta kino juosta pasakoja apie tris moteris, jų gyvenimo istorijas ir tai, kaip jas paveikia Virginios Woolf romanas ,,Ponia Dolovėj“.

Tai filmas, gavęs net devynias ,,Oskarų“ nominacijas ir vienoje iš jų šventė laimėjimą – Nicole Kidman už Virginios Woolf vaidmenį laimėjo geriausios pagrindinės aktorės kategorijoje. Ne tik puikus grimas, bet ir išties verta dėmesio vaidyba nuo pat pirmos minutės patraukia dėmesį taip, kad viso filmo metu taip ir neįmanoma atitraukti nuo N. Kidman akių. Tačiau vis dėlto, man pasirodė, kad kitos dvi aktorės – Meryl Streep ir Julianne Moore – pasirodė ne ką blogiau, ypač pastaroji, kuri taip pat buvo nominuota Oskarui už antraeilį vaidmenį, tačiau, deja, bet to apdovanojimo taip ir negavo. Visos juostos metu J. Moore tiesiog užbūrė savo vaidyba, taip tiksliai rodomais išgyvenimais, kad nė sekundei neleidžia suabejoti, o amžinai liūdnos akys palieka niūrų jausmą viduje.

Siužetas – lėtas, veiksmo čia itin mažai, todėl viskas remiamasi į veikėjų išgyvenimus, jausmus. Ypač įstrigo tai, kaip vienas veikėjas kitam sako: ,,tu esi laimingas, nes turi tą ar aną, nes gyveni taip, nes, nes, nes… Ir tuo pačiu metu matau, kad nė iš tolo tas žmogus nėra laimingas, kas vienam atneštų laimę, kitam palieka skausmą, mažai kas rodo viešumoje tikruosius jausmus. Skausmas, neviltis, savižudiškos mintys ((ne-)pereinančios į veiksmus), išjausta kiekviena minutė, kiekviena scena įneša tik dar daugiau liūdesio.. Ir pateikta viskas taip, kad tiesiog nesinori nustoti žiūrėti, nė minutei neapima nuobodulys, įdomu, kaip susiklostys kiekvienos likimas (tiesa, vienos iš jų likimas jau pačioje pradžioje parodomas), kur viskas pasisuks.

Rekomenduoju, jei dar nematėte. 8/10

Rež.: Stephen Daldry, vaidina: Meryl Streep, Nicole Kidman, Julianne Moore, Ed Harris, Toni Collette, Claire Danes, Jeff Daniels, Allison Janney, John C. Reilly, 2002 m., JAV, Didžioji Britanija, 114 min

604> What Maisie Knew

What Maisie Knew – tai filmas, pasakojantis apie mažylę Meisę, kurios tėvai nusprendžia skirtis.

Pasirenkamas jautriausias kelias parodyti visą šią situaciją – dėmesys kreipiamas tik į mergaitę, mes matome ir girdime tai, ką ir ji, karts nuo karto net ir matome jos akimis. Ir tai išties be galo jautru. Asmeniškai aš esu už skyrybas, jokių ten ,,dėl vaiko“ nepripažįstu, nes jam daug geriau bus su vienu tėvu nei su dviem, bet amžinai besiriejantiems. Tačiau šiai mergaitei viskas neužsibaigė tiesiog gyvenimu su vienu iš dviejų tėvų. Nuspręsta, kad mergaitė po dešimt dienų gyvens pas vieną iš tėvų. Negana to, mergaitės tėvas ima gyventi su Meisės aukle, o mama susiranda kur kas jaunesnį vyrą.

Pati nežinojau pradžioje, ar čia juoktis, ar verkti, kad man daug labiau patiko būtent patėvio ir pamotės santykiai su mergaite nei kad jos tėvų. Tas mergaitės tampymas – sunkus ir netgi baisus, taip ir norėjosi gerai juos papurtyti ir pasakyti: argi nematote, ką darote? Juk minutėlė malonaus pokalbio su vaiku neatlygins tos žalos, kuri daroma vaikui. Skaudu ir sunku, toji visa situacija taip įtaigiai pasakojama, kad atrodė, jog pati visa tai išgyvenu. Tėvų daromi vis nauji klaidingi sprendimai pykdė ir tiesiog varė į neviltį.

Žinoma, galima būtų kabinėtis, kaip viskas ten gražiai ir kiek banaliai vystėsi toliau, bet šiame filme to tiesiog reikėjo. Kai pagrindas – toks niūrus, šviesos labai reikia. Ir vėlgi, paradoksas: tėvai nesirūpina (arba galvoja, kad rūpinasi) savo tikra dukra, o tuo tarpu tiek vienas, tiek kitas patėvis atiduoda visą save, jie mato, kokį siaubą patiria Meisė ir stengiasi jai suteikti kuo daugiau šilumos.

Toks paprastas, su gražiu muzikiniu takeliu, be jokių įmantrybių, vien tik graži aplinka, talentingi ir įdomūs aktoriai bei istorija, kuri palies kiekvieną, o dar tikiuosi, kad ir privers ką nors susimąstyti.

Labai labai gražus, nuoširdus ir jaukus filmas, kad ir koks liūdnas jis bebūtų. Ir pabaiga… Kuri priverčia užduoti klausimą: o kas toliau? Juk taip paprastai viskas tikrai nesibaigia.

8/10

Rež.: Scott McGehee, David Siegel, vaidina: Julianne Moore, Alexander Skarsgård, Steve Coogan, Joanna Vanderham, Onata Aprile, 2012 m., JAV, 99 min

210> Blindness / Aklumas

Jose Saramago knygą ,,Aklumas“ skaičiau gal prieš trejus metus. Ji man labai patiko ir vis dar yra viena geriausių knygų, kurias esu skaičiusi. Tačiau tik šiandien įsijungiau šios knygos ekranizaciją.

Mieste kyla pandemija, kuri pavadinama baltuoju aklumu. Žmonės ima apakti. Valdžia nusprendžia izoliuoti apsirgusiuosius ir visus išveža į tam paskirtą ligoninę. Ligoninė pajuosta didžiule tvora, o ją saugo apsauginiai. Tarp visų aklųjų yra viena moteris- gydytojo žmona, kuri kažkokiu būdu išvengia šio apsirgimo. Ji tampa visų ,,akimis“ ir prižiūri savo palatos žmones.

Iš vienos pusės, banalu yra tai, kad atsiranda vienas žmogus, kuris už kitus yra pranašesnis. Bet iš kitos pusės, tai yra naudinga, nes įmanoma įsivaizduoti, kas būtų su vienos palatos gyventojais, jei jos nebūtų (tai parodo kitų palatų veikėjai). Dar, kalbant apie banalius dalykus, tai tokia gali pasirodyti ir pabaiga. Bet man ji buvo tokia paprasta ir graži, be kažkokios didelės pompastikos.

Nors knyga skaityta senokai, bet visgi negaliu neprisikabinti prie kai kurių dalykų. Visų pirma, filmas yra kiek per ilgas. O numanau, kad taip nebūtų pasirodę, jei daugiau dėmesio būtų skirta vieniems dalykams, o mažiau- kitiems. Sugyvulėjimui, visiškam saiko, estetiškumo, gerų manierų, vilties praradimui skirta ne tiek ir daug, o tai, mano nuomone, šioje istorijoje ir yra svarbiausia. Todėl galėjo kiek patrumpinti ,,antrąją dalį“ (po gaisro). Dar užkliuvo tai, kad per mažai skirta scenai bažnyčioje, iš knygos man ji labai įstrigo. Tačiau turiu pasakyti, kad visa ta aplinka bažnyčioje buvo tokia, kokią ir įsivaizdavau skaitydama, net žiūrint atrodė, kad filmą jau esu mačiusi (bet to tikrai nebuvo). Ir ne tik bažnyčia, bet ir ligoninė, jos keitimasis bėgant laikui atrodė būtent taip, kaip įsivaizdavau.

Tačiau, kaip ir minėjau, buvo suteikiama daugiau dėmesio ne tam, kam turėjo. Žinoma, kai kurios scenos parodė, kaip galima nusiristi, kai prarandamas vienas svarbiausių gebėjimų ir nėra kitų, kurie gali pasirūpinti, nes ir jie lygiai toje pačioje padėtyje. Bet knygoje viskas kitaip, viskas smulkiau, visko daugiau.. Nebuvo tokio jausmo, koks buvo skaitant knygą, mane labiau įtikino tik toji japonų pora, jų vaidyba tai tiesiog puiki.

Bet šiaip jau filmas vertas žiūrėjimo, ypač, jei mėgstate filmus apie visokias apokalipses, tai šis turi būti būtinai pamatytas.

6/10

Rež.: Fernando Meirelles, vaidina: Mark Ruffalo, Julianne Moore, Gael García Bernal, 2008 m., Kanada, Brazilija, Japonija, anglų k., 121 min

66> Crazy, Stupid Love / Kvaila, beprotiška meilė

Norėjau šį filmą pažiūrėti jau senokai, bet prisiruošiau tik šiandien. Tad aprašau įspūdžius apie jį.

Ketvirtąją dešimtį perkopęs Kelas Weaveris gyvena tarsi svajonėje – turi visko, ko tik gali reikėti laimingam gyvenimui. Tačiau vos tik Kelas sužino, kad jo žmona Emili jį apgaudinėja ir nori skirtis, jo tobulo gyvenimo idilė subliūkšta. Laisvus vakarus vienas leisdamas vietiniame bare, nelaimingasis Kelas netikėtai susipažįsta su patraukliu, dešimt metų už jį jaunesniu mergišiumi Džeikobu Palmeriu. Šis nusprendžia padėti Kelui susugražinti žmoną ir vėl grįžti į pilnavertį gyvenimą. Kelas ir Emili nėra vieninteliai, meilės ieškantys netinkamose vietose: jų 13-ametis sūnus Robis iš proto kraustosi dėl savo 17-metės auklės Džesikos, kuri savo ruožtu beprotiškai įsimyli Kelą…

Visų pirma, tai panorau pagaliau pamatyti, kaip vaidina tas žymusis Ryan Gosling, apie kurį pastaruoju metu šnekama labai daug. Na, kadangi tai romantinė komedija, kažko itin stipraus ir negalima tikėtis- šiame filme jis daugiau atlieka tik gražuoliuko mergišiaus vaidmenį, į kurį, manau, jam tikrai nebuvo sunku įsijausti. Matyt kaip ir daugelis merginų, likau juo sužavėta (o tai tikriausiai paskatins pažiūrėti ir kitus filmus, kuriuose jis vaidina). Kiti aktoriai irgi tiko ir gan gerai įsijautė į personažus. Emma Stone, žiūriu, taps gan geros komedijos rodikliu, ji man patiko ir filme Easy A.

O kalbant apie siužetą, tai tikrai linksmas, nuoširdus ir mielas filmas. Visai nesiraukyčiau, jei kas pasiūlytų žiūrėti antrą kartą.

Ai, o jau kokia miela buvo vieta, susijusi su Dirty Dancing. ❤

Rekomenduoju ir rašau 8/10

Rež.: Dan Fogelman, vaidina: Emma Stone, Ryan Gosling, Julianne Moore, Steve Carell, 2011 m., JAV, anglų k., 118 min.