Archyvas

Archive for the ‘Julie Delpy’ Category

1014> Before Sunrise / Prieš saulėtekį (1995)

11 rugpjūčio, 2019 Parašykite komentarą

Antrąją dalį peržiūrėjau prieš kelerius metus, kai neapsižiūrėjau ir per klaidą įsijungiau tęsinį. Pirmąją dalį bandžiau žiūrėti prieš kurį laiką, bet taip ir nebaigiau, kad ir kaip mėgčiau tokio tipo filmus, šis visiškai nelipo. Visgi daviau antrą šansą jam ir visai džiaugiuosi tuo, kadangi šįsyk peržiūrėjau iki galo (tiesa, likus pusvalandžiui nulūžau ir todėl kitą dieną užbaigiau, bet čia suveikė nuovargis, o ne filmas).

Jei dar kas negirdėjote apie Before trilogiją, tai visa ko pradžia – Before Sunrise – pasakoja apie du jaunuolius, kurie keliaudami susipažįsta. Filmas dėliojasi iš pokalbių, kažkur pakibęs yra suvokimas, kad jie gyvena skirtingose šalyse, turi savų įsipareigojimų, tad kaip ir neturėtų gautis jiems iškart likti kartu (aišku, dabar kai žinome, kad yra tęsiniai, tai ir intrigos nėra), bet tuo jis ir žavus – pokalbiai, nedrąsus flirtas, tas susižavėjimas – itin natūralus ir ,,protingas“, t.y. paremtas ne vien ,,pamačiau ir įsimylėjau“, bet ir vienas kito pažinimu. Neperspaustas, natūrali (kone dokumentiką primenanti) vaidyba, lengvas, švelnus.. Patinka man tokie romantiniai – be pompastikos, du veikėjai ir besiskleidžiantis ryšys tarp jų.

7/10

644> Trois Couleurs: Rouge / Three Colours: Red / Trys spalvos. Raudona


film_rosso_2Šį rytą peržiūrėjau ir trečiąją ,,spalvą“. Jei antrąją dalį, sakiau, kad galite žiūrėti ir nematę pirmosios, tai ,,Raudoną“ geriausia yra žiūrėti peržiūrėjus tiek ,,Mėlyną“, tiek ,,Baltą“, kadangi labai gražus susiejimas su ankstesniais veikėjais bus čia matomas. Aišku, nieko tokio, jei žiūrėsite ir nematę kitų dalių, tik tiek, kad nesuprasite tos scenos reikšmės.

O šioje dalyje pasakojama apie modeliu dirbančią Valentiną, kuri atsitiktinai sužino, kad netoliese gyvenantis senyvo amžiaus žmogus slapta klausosi kaimynų pokalbių telefonu.

Kaip ir visose kitose dalyse, taip ir šioje vyrauja paprastumas, įdomūs dialogai, ,,savi“ personažai. Kaip jau ir sako pavadinimas, filme vyrauja raudona spalva, tačiau man labai patinka tai, kad visose dalyse vyraujančios spalvos nebūna tiek, kad rėžtų akį. Ji visuomet atrodo kaip atsitiktinumas, įsilieja į bendrą vaizdą. Išlaikyta tokia pati atmosfera kaip ir abiejuose kituose filmuose, muzikinis takelis – toks pat įdomus ir tinkantis siužetui, kai kurie kūriniai – jau girdėti ir kitose ,,spalvose“. Patinka man tai, kad neperkrauta, subtilu, jokių bereikalingų dialogų, netgi nemažai tylėjimo (dažniausiai ilgesni tylos tarpai ir yra užpildomi muzika, bet ji neerzina ir nesugriauna tos tylos, viskas skamba natūraliai, lyg taip ir turėtų būti).  Kalbant apie siužetą, šis bent man pasirodė, pats giliausias iš visų trijų (gal todėl būtent šią dalį dauguma mačiusiųjų labiausiai ir mėgsta?), išlaikyta niūri nuotaika, nors yra keletas ir linksmesnių scenų ar dialogų. Filmas tarsi užhipnotizuoja ir todėl nesunku į jį įsijausti, o pasikartojančios detalės išlaiko vientisumą ir priverčia susimąstyti apie to reikšmę. Šioje dalyje ypač daug buvo skirta dėmesio telefonams, pokalbiams telefonu, tai lyg ir priverčia susimąstyti ir apie kitą neseniai matytą filmą Her (2013), tik tiek, kad pastarajame nusikelta į ateitį, o ,,Rouge“ – be jokios fantastikos, rodomi eiliniai žmonės, eilinės jų istorijos.

Puiki dalis. Nesinori išskirti nė vieno filmo, visa trilogija puiki. 8/10

Ir šis filmas susilaukė net trijų Oskaro nominacijų: už geriausią režisūrą, scenarijų, kinematografiją. O imdb Top 250 filmas kol kas užima 240-ą vietą.

Rež.: Krzysztof Kieslowski, vaidina: Irène Jacob, Jean-Louis Trintignant, Frédérique Feder, Juliette Binoche, Julie Delpy, Benoît Régent, Zbigniew Zamachowski, 1994 m., Prancūzija, Šveicarija, Lenkija, prancūzų k., 99 min

637> Trois Couleurs: Blanc / Three Colours: White / Trys spalvos: balta


tumblr_mr38l3MkY61spcutgo4_500Antroji ,,spalvų“ trilogijos dalis – Balta. Galbūt gavusi mažiausiai liaupsių iš visų trijų dalių, bet bent jau man visai nenusileidžianti pirmajai.

Karolis – lenkų imigrantas, vedęs nuostabaus grožio prancūzę Dominyką. Dabar jis nori įrodyti savo meilę jai bei ją susigrąžinti.

Nors siužetu su pirmąja dalimi šis filmas visiškai nesusijęs, bet juos abu jungia panašūs režisūriniai sprendimai. Šiame filme vyrauja balta spalva ir, anot imdb.com, ką nors balto galime išvysti vos ne kiekvienoje scenoje. Muzikos reikšmė šiame filme ne tokia didelė kaip pirmoje dalyje, vietomis man jos gal net ir trūko, tačiau nepaisant to kartais jaučiamo trūkumo, galiu tvirtai teigti, kad muzikinis takelis ir čia toks pat puikus. Na, o visiškai sujungia abu filmus tiek vienoje, tiek kitoje dalyje esanti scena, kai senyvo amžiaus žmogus į rūšiavimui skirtą konteinerį neša butelį.

Jei ,,Mėlyna“ siužetas buvo daugiau mažiau nuspėjamas, lėtas ir ganėtinai niūrus, šioje dalyje yra pakankamai ir nenuspėjamumo, ir juokingų momentų. Patiko pagrindinis veikėjas, kurio sumanumas ir pomėgis tuoj pat įgyvendinti tai, ką sugalvojo, o ne tik sėdėti ir kurti fantastiškus planus (o juk būtent tokie jo planai ir buvo), žavėjo ir kėlė šypseną. Buvo smagiausia matyti, kaip beprotiškiausi planai imdavo ir įvykdavo gal nebūtinai visiškai taip, kaip turėdavo, bet bent jau ,,į tą pusę“ . Ir viso filmo metu žiūrėdama vyliausi, kad pagaliau šiam vargšeliui pasiseks.

Pabaiga – nuostabi. Ir nors po to panaršiau internete, kad sužinočiau, ką tiksliai reiškė tie ženklai, iš tikrųjų užteko ir pagrindinio veikėjo veide atsispindėjusių emocijų, kurios pasakė viską, ką mums, žiūrovams, visiškai užteko žinoti.

8/10 ir tikiuosi, kad ,,Rouge“ taip pat nenuvils.

Rež.: Krzysztof Kieslowski, vaidina: Zbigniew Zamachowski, Julie Delpy, 1994 m., Prancūzija, Lenkija, Šveicarija, lenkų, prancūzų k., 91 min

634> Trois Couleurs: Bleu / Three Colors: Blue / Trys spalvos: mėlyna


threecolorsblue-julielampPajaučiau, kad pagaliau metas susipažinti su ,,spalvomis“. Trois Couleurs – tai nesusijusių tarpusavyje istorijų trilogija, kurią režisavo Krzysztof Kieslowski. Tikriausiai nesumeluočiau pasakiusi, kad visi trys filmai buvo sutikti palankiai. Pamenu, dar vaikystėje per snobo kiną šią trilogiją tikrai rodė, nes ir dabar, rodos, girdžiu Zemkausko balsą, tariantį šio filmo pavadinimą.

Filmo siužetą galima apibūdinti labai trumpai: kino juosta pasakoja apie moterį, kuri bando susivokti, kaip gyventi toliau, per avariją žuvus jos vyrui ir dukrai.

Kokia graži čia Juliette Binoche. Ir ne tik graži, bet ir įtikinamai bei jausmingai suvaidinusi savo personažą. Ir tai puikiausias pavyzdys, kaip galima vien žvilgsniu užburti žiūrovą, atskleisti savo kančią ir liūdesį – nereikia jokių isterijų, daiktų daužymų. Jos personažas ir yra viso filmo centras, kiti veikėjai – tik retkarčiais pasirodantys, vos ne kaip fonas, nors kartais ir savo kalbomis paskatinantys moterį susimąstyti, ką ji turėtų daryti toliau.

Bet be abejonės didžiausią įspūdį šiame filme (įdomu, kaip kituose!) daro muzika. Puiki klasikinė muzika, kuri įsilieja į filmą ir tampa jo dalimi. Nė vieno nereikalingo garso čia neišgirsite. Muzika atspindi personažo jausmus, jos gyvenimą, įvykius. Žiūrovas yra visapusiškai įtraukiamas į filmą: jis girdi muziką, retus dialogus, mato personažus, jų aplinką. Vaizdai ir muzika sudaro nuostabią sintezę, kai tiesiog, rodės, nieko nereikia galvoti, tik mėgautis tuo, ką šis filmas duoda. Išgyventi kiekvieną sekundę, pajusti kiekvieną natą ir norėti, kad ši harmonija tęstųsi dar ilgai ilgai…

Kas dar labai patiko, tai sprendimas su spalva. Pavyzdžiui, Almodovaro filmuose mes pripratę matyti vien tik ryškias, sodrias spalvas, tuo tarpu šiame filme yra ryškių spalvų, tačiau vienu metu yra išryškinama tik vienintelė spalva, o visos kitos – pakankamai neutralios, sudarančios tinkamą foną tam, kad į atmintį įstrigtų tam tikros detalės (pvz.: iš šio filmo atminty tikrai dar ilgai iškils mėlynasis šviestuvas).

Tikiuosi, kad netempdama laiko susipažinsiu ir su kitomis trilogijos dalimis, o šią rekomenduoju.

8/10

Rež.: Krzysztof Kieslowski, vaidina: Juliette Binoche, Zbigniew Zamachowski, Julie Delpy, Emmanuelle Riva, 1993 m., Prancūzija, Lenkija, Šveicarija, prancūzų k., 98 min

92> Before Sunset / Prieš saulėlydį

14 sausio, 2012 Komentarų: 1

Visų pirma, tai aš kvailai susimoviau ir sumaišiau pirmosios ir antrosios dalies pavadinimus. Taigi, pažiūrėjau ne pirmąją (Before Sunrise), bet antrąją dalį. Na, nieko, kai turėsiu laiko, pažiūrėsiu ir minėtąjį filmą apie Džesio ir Selinos (Celine) pirmąjį susitikimą.

O šiame filme rodomas jų susitikimas praėjus devyneriems metams nuo pirmojo. Daug neblogų nuomonių girdėjau apie šiuos du filmus, nors maniau, kad tai- viso labo paprasčiausia gan banali meilės istorija. Tad buvau tiesiog sužavėta visos istorijos pateikimu: visas filmas- tai nenutrūkstantis dialogas tarp dviejų žmonių. Klausytis jų kalbų nė kiek nebuvo nuobodu, o tas jų ryšys ir po truputį vis aiškėjanti praeitis, per kurią jie nors kartą buvo pagalvoję apie vienas kitą, taip pat tai, kaip susiklostė jų gyvenimai, kaip jie pasikeitė… Na, tikrai labai gražus ir mielas filmas, kurį rekomenduoju. Išsiskiria iš visų stereotipinių panašios tematikos filmų.

Rašau 8/10

Filmas nominuotas Oskarui.

Rež.: Richard Linklater, vaidina: Ethan Hawke, Julie Delpy, 2004 m., JAV, anglų ir prancūzų k., 80 min