1094> Celle que vous croyez / Who You Think I Am / Antroji aš (2019)

LRT mediatekos atradimas. Apie penkiasdešimtmetę moterį, kuri socialiniame tinkle susikuria anketą ir ima kalbinti kur kas jaunesnį vyrą. Ji susikuria kitą tapatybę, įkelia ne savo nuotraukų, tampa dvidešimt ketverių metų mergina. Susirašinėjimas pereina į skambučius, ji pasineria į šią draugystę, tačiau laikui bėgant įtampa kyla, nes draugystei intensyvėjant iškyla natūralus klausimas: tai kada mes susitiksime?

Turėjau susikūrusi nemažus lūkesčius šiam filmui, gal kad tais metais, kai jį rodė Kino pavasaryje, buvo daug pagyrų. O galutinis rezultatas toks gan vidutiniškas. Jokiu būdu tai nebuvo blogas filmas. Patiko, kaip sukuriamas nejaukumo įspūdis, kai telieka tik stebėti, kaip pagrindinė veikėja vis labiau klimpsta savo pačios sukurtose pinklėse. Rodomas įsisvaigimas, fantazavimas, nors viskas kuriama tik virtualioje erdvėje ar skambučių metu, vadinasi, be realaus gyvenimo, irgi paliko gerą, įtikinamą įspūdį. Visgi personažas sukurtas taip, kad jai nepavyksta pajausti nė trupučio empatijos ar supratimo. Gaila, kad mačiau jau senokai ir įspūdis jau visai išblėsęs, bet atsimenu, kad nesupratau, kodėl pasirinko jį, kodėl pasirinko būtent to žmogaus nuotraukas savo tapatybe, galop, jos meilužio poelgis irgi buvo iš wtf serijos. Moters pokalbiai su psichoterapeute irgi dvelkė priešiškumu veikėjai, atrodė toks žmogus, nuo kurio taip ir norėjosi bėgti. Jei būtų kitaip, gal ir filmas labiau būtų patikęs.

6/10

imdb

1090> High Life / Gyvenimas aukštybėse (2018)

Užmačiau LRT mediatekoje ir įsijungiau, pernelyg nesvarstydama, nors prieš tai gal net nebuvau apie jį girdėjusi. O filmas – mokslinės fantastikos drama apie grupelę kalinių, kurie išsiunčiami į kosmosą. Kartu su jais išvyksta gydytoja, kuri atsakinga už jų priežiūrą bei įvairius tyrimus ir eksperimentus. Visgi gyvenimas uždaroje erdvėje nėra toks pat paprastas kaip gali pasirodyti. Galvoju, kad savaitgalį leidau su filmais apie veikėjus, kurie privalo gyventi izoliuotoje erdvėje (antrasis – The Lighthouse, 2019) ir dar netgi su tuo pačiu aktoriumi pagrindiniame vaidmenyje – R. Pattinson. Ne specialiai gavosi, bet net ir nesiskundžiu, nes įdomi tema, o aktorius jau nusiėmė twilight’o etiketę (ok, gal ir nepamiršo niekas, bet vis tiek sugebėjo sukurti ne vieną vaidmenį, leidžiantį ir netolimoje ateityje tikėtis kažko įdomaus).

Patiko sukurta atmosfera – ramus tonas, daug tylos, aplinka atrodo sterili net tose vietose, kur yra žalumos ir žemių. Pradžioje rodoma dabartis, po to grįžtama į praeitį – toks būdas sužadino intrigą, plius ne iš karto supratau, kada vėl buvo sugrįžta į dabartį, tai net ir sutrikau. Pats siužetas – gan nuspėjamas (na, kad pradės pjautis (nebūtinai tiesiogine prasme), bus visokiausio smurto apraiškų ir kt.), kai kada įdomus, o vietomis pernelyg užsižaista, nes gražiai nufilmuota ir visa ką, bet prasmės ar rodomo veiksmo reikalingumo šiam filmui – mažoka, tad dėmesys karts nuo karto nukrypdavo kitur. Pačiam siužetui irgi pritrūko daugiau prasmės, įdomesnės linijos ar stipresnių priežasčių visam veiksmui, ypač kai į pabaigą labai lengvai pasišalino keletas veikėjų. Pernelyg lengvai. Bet kaip jau minėjau, labai gražiai nufilmuotas, tad vien dėl to norėjosi žiūrėti. Dėl gerai sukurtos atmosferos siužeto tuštumas ne iš karto pasimato, tad vien už tai pliusas.

Prie žanrų nurodytas ir siaubo, bet galėtų patikti ir tiems, kurie šio žanro nemėgsta. Man kažkaip sunku jį vadinti siaubo filmu, kad ir išlikimo drama gan ryški.

Galvojau, kur man girdėta režisierė Claire Denis, tai pasirodo, kad esu mačiusi jos kitą filmą, kuris man labai nepatiko – Trouble Every Day.

imdb nuoroda

6/10

1004> Chocolat / Šokoladas (2000) (2)

Nesu iš tų žmonių, kurie dažnai žiūri filmus iš naujo, nors kai kada ir pasiduodu staiga kilusiam norui ar susiklosčiusioms aplinkybėms. Keletas filmų ir šiame tinklaraštyje paminėti nesyk, nors yra tokių, kurių minėt darsyk poreikio nejutau (po keleto metų pertraukos vėl žiūrėjau Home Alone prieš šventes, rugsėjį netyčia užtaikiau ant Captain America pirmos dalies, bet nieko naujo nepasakyčiau, tai ir nemačiau reikalo darsyk rašyt). Visgi apie Chocolat, kurį aptariau ,,gūdžiais“ 2011-aisiais (vos 54 aptartas filmas jis buvo), norisi pakalbėti, nes anuomet jis man pasirodė ,,nuostabus“ (kiek toje apžvalgoje aikčiojimų), o šįkart likau nemenkai nusivylusi.

Lieku prie nuomonės, kad Juliette Binoche – ideali šiam vaidmeniui, kad sukurta atmosfera, aplinka – jaukios, patrauklios akiai, tikrai norisi ten atsidurti, pasisvečiuoti toje jaukioje šokoladinėje. Johnny Depp’o fazė jau užsibaigusi, tad žymiai ramiau jį stebėjau, nekėlė itin didelių emocijų jis man, nors pats jo personažas, santykis su J. Binoche vaidinama veikėja, tikrai yra stipri šio filmo pusė.

Bet šįkart už akių kliuvo ne tik visiškai nebūtini, bet reikšmingi pakeitimai, lyginant su romanu (taip, čia tas atvejis, kai ,,knyga geriau už filmą“, nors iki šios peržiūros sakiau, kad abu labai faini), iš dalies tai siejasi ir su kita problema: per daug įvykių. Atrodė, kad viskas vyksta vienu metu, visos nelaimės užgriuvo vos per kelias dienas, nesijautė laiko tėkmės, jei ne tam tikros šventės, atrodytų, kad viskas vyksta kur kas trumpiau. Toks gan chaotiškas siužetas, nors gerumo, gražių norų, minčių, santykių filme nemažai.

7/10

730> Tusen ganger god natt / A Thousand Times Good Night / Tūkstantį kartų labanakt

Rež.: Erik Poppe
Vaidina: Nikolaj Coster-Waldau, Juliette Binoche, Maria Doyle Kennedy
2013 m., Norvegija, Švedija, Airija, 117 min
Žanras: drama
imdb nuoroda čia.

Rebeka – fotografė, fiksuojanti akimirkas ,,karštuose taškuose“ – įvairiose pasaulio vietose, kur vyrauja karas ir teroras. Bet taip pat ji – mama bei žmona. Po paskutinės išvykos, kai vos nemiršta, ji turi pasirinkti: karjera ar šeima.

Pirmiausia dėmesys krypsta į aktorių komandą – jie ir buvo bene pagrindinė priežastis, kodėl šis filmas atsirado mano norimų peržiūrėti kino juostų sąraše. Juliette Binoche savo natūralia vaidyba iki šiol visuose su ja matytuose filmuose žavėjo. Na, o Nikolaj Coster-Waldau veidas man visad atgamina prisiminimus apie Game of Thrones, kurio jau spėjau ir išsiilgti. Tikiuosi, kad ateity jo vardą siesiu ne tik su šiuo serialu, bet ir su įsimintinų vaidmenų kūrimu ekrane. Kalbant apie konkrečiai šį filmą, N. Coster-Waldau vaidmuo (Rebekos vyro) yra nykus, pernelyg neišplėtotas, nors scenos juo pakankamai mielos, o scena prie jūros su vaikais atrodė itin įtaigiai. Tuo tarpu J. Binoche ir čia nenuvylė: jos kuriamas personažas plėšosi tarp šeimos ir pašaukimo (kitaip šios veiklos Rebekos atveju pavadinti nelabai ir galima), todėl išgyvena daugiau skaudesnių nei linksmesnių akimirkų. Skausmas, esantis viduje, perteiktas neperspaustai, atrodė, lyg aktorė būtų susigyvenusi su savąja Rebeka.

Kinematografinė pusė pasirodė daili, daug gražių vaizdų. Muzikinis takelis vietomis kiek erzino dėl vienodumo, bet kita vertus, tiko prie kuriamos atmosferos: švelni muzika ir lėtas kino juostos tempas sudarė gražią dermę.

Tačiau priėjus prie siužeto, nepasakyčiau, kad turiu daug pagyrų.Siužetas daugiau mažiau nuspėjamas, bet buvo niuansų, kurie nepatiko. Visų pirma, Rebekos poelgis, kuris tapo priežastimi to, kas jos šeimoje vyko toliau: tiesiog trūko gilesnio pasvarstymo visų galimų pasekmių. Antra, kai kurie įvykiai pabaigoje atrodė neargumentuoti, visai neišplėtoti, pateikti pernelyg greitai ir nespėjant suvokti, kodėl toji situacija taip greitai kinta. Bet visgi pati idėja yra aktuali, manyčiau, daugeliui, kai norisi suderinti šeimą ir darbą, bet, deja, neretai viskas baigiasi kažkurio nenaudai, ypač, jei laiku nepamatoma, kad kažkurioj srity kažkas vyksta nebe taip. Ir visa tai yra rodoma bei bandoma spręsti filmo metu.

Gražus, vietomis labai liūdnas, ne visiškai įtikinančiu siužetu filmas. Nesigailiu, kad žiūrėjau, visgi gero ne tiek ir mažai radau. Bet galėjo būti ir geriau. 7/10

Ir asmeniškai man labai gražiai pateiktas traileris.

 

671> The English Patient / Anglas ligonis

Tikriausiai nė pati nesuskaičiuočiau, kiek kartų jau sakiausi, kad žiūrėsiu šį filmą ir galiausiai dėl kokių nors priežasčių persigalvodavau. Tai, kad knyga man visiškai nepatiko, tikriausiai buvo pagrindinė kliūtis, o prie viso to prisidėdavo ir trukmė (~2,5 h)… Tačiau paskutiniu metu akys vis kliūdavo internete už įrašų, kuriuose šis filmas būdavo minimas kaip viena iš išimčių, kai ekranizacija geresnė už knygą. Ir pasirodo, tie internautai teisūs.

II pasauliniam karui einant į pabaigą, jauna seselė pasiryžta apleistame name slaugyti į lėktuvo katastrofą patekusį ir siaubingai sužalotą, apdegintą ligonį, kuris sakosi nieko neatsimenantis. O pasirodo, prieš katastrofą jam teko išgyventi išties nemažai: ir išdavysčių, ir apgaulių, ir meilės romaną.

Tai filmas, turintis be proto gražią vizualinę pusę. Dykumos vaizdai – įstabūs, tačiau akį traukia ir kitos rodomos vietos, kostiumai, o vaizdus papildo ir puikus muzikinis takelis. Aktorių komanda surinkta taip pat verta dėmesio: Ralph Fiennes, Juliette Binoche, Willem Dafoe, Kristin Scott Thomas, Colin Firth.

Jei pradžioje labai bijojau, kad bus nuobodu, gan greitai pamačiau, kad be problemų sužiūrėsiu visą kino juostą. Po truputį iš atsiminimų dėliojasi įdomi ligonio praeitis, o viską papildo ir dabarties scenos, kuriose rodomas santykis su sesele bei seselės santykiai su tame pačiame name apsistojusiais dviem kareiviais. Kad ir kone visko ašis – meilė, bet ji nė kiek nenusaldinta, to saldumo pajausti gal net ir neįmanoma, kai šitiek įvykių vyko aplinkui – be abejo, pagrinde politinių ir susijusių su karu. Vėlgi, tai kino juosta, patiksianti tiems, kam patinka lėti filmai. Man lėtumas čia buvo būtent toks, kokio ir norėtųsi, nė kiek ne per lėtas, netgi ir trukmė visiškai nekliudė ir neįsivaizduoju, kaip jį būtų galima nors kiek sutraukti, nes rodės, kad kiekviena scena prisideda prie bendros atmosferos ir yra reikalinga. Paskutinis pusvalandis apskritai palietė emociškai mane, ašarotom akim sėdėjau…

Kaip jau pradžioje minėjau, The English Patient  iš tiesų yra viena iš tų ekranizacijų, kurios pranoksta knygą.

Na, ir dar tikriausiai vertėtų paminėti, kad filmas laimėjo 9 Oskarus (tarp jų – geriausio metų filmo) ir dar 3 buvo nominuotas.

8/10

Rež.: Anthony Minghella, vaidina: Ralph Fiennes, Juliette Binoche, Willem Dafoe, Kristin Scott Thomas, Colin Firth, 1996 m., JAV, Didžioji Britanija, 162 min

644> Trois Couleurs: Rouge / Three Colours: Red / Trys spalvos. Raudona

Šį rytą peržiūrėjau ir trečiąją ,,spalvą“. Jei antrąją dalį, sakiau, kad galite žiūrėti ir nematę pirmosios, tai ,,Raudoną“ geriausia yra žiūrėti peržiūrėjus tiek ,,Mėlyną“, tiek ,,Baltą“, kadangi labai gražus susiejimas su ankstesniais veikėjais bus čia matomas. Aišku, nieko tokio, jei žiūrėsite ir nematę kitų dalių, tik tiek, kad nesuprasite tos scenos reikšmės.

O šioje dalyje pasakojama apie modeliu dirbančią Valentiną, kuri atsitiktinai sužino, kad netoliese gyvenantis senyvo amžiaus žmogus slapta klausosi kaimynų pokalbių telefonu.

Kaip ir visose kitose dalyse, taip ir šioje vyrauja paprastumas, įdomūs dialogai, ,,savi“ personažai. Kaip jau ir sako pavadinimas, filme vyrauja raudona spalva, tačiau man labai patinka tai, kad visose dalyse vyraujančios spalvos nebūna tiek, kad rėžtų akį. Ji visuomet atrodo kaip atsitiktinumas, įsilieja į bendrą vaizdą. Išlaikyta tokia pati atmosfera kaip ir abiejuose kituose filmuose, muzikinis takelis – toks pat įdomus ir tinkantis siužetui, kai kurie kūriniai – jau girdėti ir kitose ,,spalvose“. Patinka man tai, kad neperkrauta, subtilu, jokių bereikalingų dialogų, netgi nemažai tylėjimo (dažniausiai ilgesni tylos tarpai ir yra užpildomi muzika, bet ji neerzina ir nesugriauna tos tylos, viskas skamba natūraliai, lyg taip ir turėtų būti).  Kalbant apie siužetą, šis bent man pasirodė, pats giliausias iš visų trijų (gal todėl būtent šią dalį dauguma mačiusiųjų labiausiai ir mėgsta?), išlaikyta niūri nuotaika, nors yra keletas ir linksmesnių scenų ar dialogų. Filmas tarsi užhipnotizuoja ir todėl nesunku į jį įsijausti, o pasikartojančios detalės išlaiko vientisumą ir priverčia susimąstyti apie to reikšmę. Šioje dalyje ypač daug buvo skirta dėmesio telefonams, pokalbiams telefonu, tai lyg ir priverčia susimąstyti ir apie kitą neseniai matytą filmą Her (2013), tik tiek, kad pastarajame nusikelta į ateitį, o ,,Rouge“ – be jokios fantastikos, rodomi eiliniai žmonės, eilinės jų istorijos.

Puiki dalis. Nesinori išskirti nė vieno filmo, visa trilogija puiki. 8/10

Ir šis filmas susilaukė net trijų Oskaro nominacijų: už geriausią režisūrą, scenarijų, kinematografiją. O imdb Top 250 filmas kol kas užima 240-ą vietą.

Rež.: Krzysztof Kieslowski, vaidina: Irène Jacob, Jean-Louis Trintignant, Frédérique Feder, Juliette Binoche, Julie Delpy, Benoît Régent, Zbigniew Zamachowski, 1994 m., Prancūzija, Šveicarija, Lenkija, prancūzų k., 99 min

634> Trois Couleurs: Bleu / Three Colors: Blue / Trys spalvos: mėlyna

Pajaučiau, kad pagaliau metas susipažinti su ,,spalvomis“. Trois Couleurs – tai nesusijusių tarpusavyje istorijų trilogija, kurią režisavo Krzysztof Kieslowski. Tikriausiai nesumeluočiau pasakiusi, kad visi trys filmai buvo sutikti palankiai. Pamenu, dar vaikystėje per snobo kiną šią trilogiją tikrai rodė, nes ir dabar, rodos, girdžiu Zemkausko balsą, tariantį šio filmo pavadinimą.

Filmo siužetą galima apibūdinti labai trumpai: kino juosta pasakoja apie moterį, kuri bando susivokti, kaip gyventi toliau, per avariją žuvus jos vyrui ir dukrai.

Kokia graži čia Juliette Binoche. Ir ne tik graži, bet ir įtikinamai bei jausmingai suvaidinusi savo personažą. Ir tai puikiausias pavyzdys, kaip galima vien žvilgsniu užburti žiūrovą, atskleisti savo kančią ir liūdesį – nereikia jokių isterijų, daiktų daužymų. Jos personažas ir yra viso filmo centras, kiti veikėjai – tik retkarčiais pasirodantys, vos ne kaip fonas, nors kartais ir savo kalbomis paskatinantys moterį susimąstyti, ką ji turėtų daryti toliau.

Bet be abejonės didžiausią įspūdį šiame filme (įdomu, kaip kituose!) daro muzika. Puiki klasikinė muzika, kuri įsilieja į filmą ir tampa jo dalimi. Nė vieno nereikalingo garso čia neišgirsite. Muzika atspindi personažo jausmus, jos gyvenimą, įvykius. Žiūrovas yra visapusiškai įtraukiamas į filmą: jis girdi muziką, retus dialogus, mato personažus, jų aplinką. Vaizdai ir muzika sudaro nuostabią sintezę, kai tiesiog, rodės, nieko nereikia galvoti, tik mėgautis tuo, ką šis filmas duoda. Išgyventi kiekvieną sekundę, pajusti kiekvieną natą ir norėti, kad ši harmonija tęstųsi dar ilgai ilgai…

Kas dar labai patiko, tai sprendimas su spalva. Pavyzdžiui, Almodovaro filmuose mes pripratę matyti vien tik ryškias, sodrias spalvas, tuo tarpu šiame filme yra ryškių spalvų, tačiau vienu metu yra išryškinama tik vienintelė spalva, o visos kitos – pakankamai neutralios, sudarančios tinkamą foną tam, kad į atmintį įstrigtų tam tikros detalės (pvz.: iš šio filmo atminty tikrai dar ilgai iškils mėlynasis šviestuvas).

Tikiuosi, kad netempdama laiko susipažinsiu ir su kitomis trilogijos dalimis, o šią rekomenduoju.

8/10

Rež.: Krzysztof Kieslowski, vaidina: Juliette Binoche, Zbigniew Zamachowski, Julie Delpy, Emmanuelle Riva, 1993 m., Prancūzija, Lenkija, Šveicarija, prancūzų k., 98 min

501> Paris / Paryžius

Pieras – profesionalus šokėjas, kenčiantis nuo širdies ligos. Bet kuriuo metu jam gali būti pasiūlyta persodinti širdį. Į jo namus atsikelia keturiasdešimtmetė sesuo su vaikais, kad laisvu nuo darbo metu galėtų jį prižiūrėti. Šalia jų istorijos rutuliojasi ir kitos: asmenų, kuriuos Peras stebi iš savo balkono ar kur nors sutinka.

Galvoju, su kuo palyginus šį filmą ir manau, kad iš paskutinių matytų panašus būtų 360 – situacijos čia ir dabar, paprastas žmonių gyvenimas, eilinės jų dienos. Jokios pradžios kaip ir jokios pabaigos. Kaip viskas užsibaigė vienam ar kitam veikėjui taip ir liks neaišku, nes gyvenimas tęsiasi toliau, jau už filmo ribų. Šalia visų istorijų- Paryžiaus vaizdai, prancūziška muzika, turgelis, kur pardavėjai pažįsta pirkėjus, jauki kepinių parduotuvė su ne itin draugiškai savo darbuotojų atveju nusiteikusi savininkė. Parodoma nenušlifuota Paryžiaus pusė. Nesistengiama parodyti nudailintų meilės istorijų, Eifelio bokšto visu gražumu (jis tik tolumoje paskendęs pilkame rūke), žmonės – patys įvairiausi: vieni laimingesni, kiti netokie, vieni vietiniai, kiti- imigrantai, svajojantys apie geresnį gyvenimą svečioje šalyje.

Šį kartą nepajutau nieko, kas sudomintų, nors pakankamai mėgstu tokio tipo filmus. Buvo nuobodu ir ištęsta, po pusės filmo net kilo didžiulis noras išjungti ir pabaigti kitąsyk, bet žinojau, kad kitąsyk tikriausiai neateitų, nes nemėgstu grįžti prie nebaigtų žiūrėti filmų.

5/10

Rež.: Cédric Klapisch, vaidina: Romain Duris, Mélanie Laurent, Juliette Binoche, François Cluzet, 2008 m., Prancūzija, prancūzų k., 130 min

54> Chocolat / Šokoladas

Filmas Chocolat yra Joanne Harris knygos ,,Šokoladas“ ekranizacija. Knyga man labai patiko, tęsinys- dar labiau.

Pasakojama apie Vianą ir jos dukrą Anuką, kurios apsistoja mažame Prancūzijos miestelyje ir atidaro šokoladinę. Tačiau vietiniai žmonės nevienodai vertina šią parduotuvėlę, kupiną skaniausių rankų darbo šokolado gardėsių.

Ir žinot ką, vienintelis žodis, kuris man sukasi galvoje apie filmą yra… NUOSTABUS. Nuo pat pirmos minutės negalėjau atsitraukti nuo jo. Ir žinau, kad tikrai žiūrėsiu filmą ne kartą. Pamenu, po knygos labai įsisvajojau apie panašią šokoladinę, kurią norėčiau atidaryti ateityje. Tai po šito filmo įsinorėjau visko: mažo miestelio, net ir tas vienas kambarėlis, kuriame jos gyveno, man nepasirodė per mažas. Aišku, jei pažvelgtume į situaciją realiai, atsidurtume prie daugybės su finansais ir visokiais popierizmais susijusių klausimų. Na, bet pabūkime svajotojai 🙂

O jau Johnny Depp – nors numirti galima į jį bežiūrint. Jau toks gražus… O juk pagalvokit, filmas sukurtas prieš vienuolika metų, taigi, jei jis dabar atrodo ganėtinai gerai, tai anuomet jo grožis buvo pasiekęs tikriausiai aukščiausią tašką.

Be abejo, negaliu nepaminėti ir Juliette Binoche – žavi, graži, šilta moteris.

Taigi, viskas ten labai gražu, miela, kaip ir knygą, taip ir ekranizaciją galėčiau pavadinti šilta ir sukeliančia labai mielus jausmus.

Tiesa, siūlyčiau filmą žiūrėti praėjus nemažai laiko nuo tuomet, kai skaitėt knygą (na, jei nesiruošiat skaityti, tai žiūrėkit kad ir dabar)- taip, kaip dariau aš. Tuomet ne tiek užkliūva skirtumai. O jų tikrai yra. Kunigas filme beveik nedaro jokios įtakos, apskritai, jis pasirodo retokai ir sukelia nebent šypsnį- labai juokingas. Kiek girdėjau, dauguma sako, kad Rudis smarkiai skiriasi nuo aprašomo knygoje- na, taip, bet man tikrai tai netrukdė.

Filmas nominuotas 5 Oskarams.

Rašau 10/10 ir pasižymiu kaip vieną iš geriausių filmų, kuriuos esu mačiusi.

Rež.: Lasse Hallström, vaidina: Johnny Depp, Juliette Binoche, Alfred Molina, Judi Dench, 2000 m., JAV, Didžioji Britanija, anglų ir prancūzų k., 121 min.