Archyvas

Archive for the ‘Juliette Binoche’ Category

730> Tusen ganger god natt / A Thousand Times Good Night / Tūkstantį kartų labanakt


goodnightRež.: Erik Poppe
Vaidina: Nikolaj Coster-Waldau, Juliette Binoche, Maria Doyle Kennedy
2013 m., Norvegija, Švedija, Airija, 117 min
Žanras: drama
imdb nuoroda čia.

Rebeka – fotografė, fiksuojanti akimirkas ,,karštuose taškuose“ – įvairiose pasaulio vietose, kur vyrauja karas ir teroras. Bet taip pat ji – mama bei žmona. Po paskutinės išvykos, kai vos nemiršta, ji turi pasirinkti: karjera ar šeima.

Pirmiausia dėmesys krypsta į aktorių komandą – jie ir buvo bene pagrindinė priežastis, kodėl šis filmas atsirado mano norimų peržiūrėti kino juostų sąraše. Juliette Binoche savo natūralia vaidyba iki šiol visuose su ja matytuose filmuose žavėjo. Na, o Nikolaj Coster-Waldau veidas man visad atgamina prisiminimus apie Game of Thrones, kurio jau spėjau ir išsiilgti. Tikiuosi, kad ateity jo vardą siesiu ne tik su šiuo serialu, bet ir su įsimintinų vaidmenų kūrimu ekrane. Kalbant apie konkrečiai šį filmą, N. Coster-Waldau vaidmuo (Rebekos vyro) yra nykus, pernelyg neišplėtotas, nors scenos juo pakankamai mielos, o scena prie jūros su vaikais atrodė itin įtaigiai. Tuo tarpu J. Binoche ir čia nenuvylė: jos kuriamas personažas plėšosi tarp šeimos ir pašaukimo (kitaip šios veiklos Rebekos atveju pavadinti nelabai ir galima), todėl išgyvena daugiau skaudesnių nei linksmesnių akimirkų. Skausmas, esantis viduje, perteiktas neperspaustai, atrodė, lyg aktorė būtų susigyvenusi su savąja Rebeka.

Kinematografinė pusė pasirodė daili, daug gražių vaizdų. Muzikinis takelis vietomis kiek erzino dėl vienodumo, bet kita vertus, tiko prie kuriamos atmosferos: švelni muzika ir lėtas kino juostos tempas sudarė gražią dermę.

Tačiau priėjus prie siužeto, nepasakyčiau, kad turiu daug pagyrų.Siužetas daugiau mažiau nuspėjamas, bet buvo niuansų, kurie nepatiko. Visų pirma, Rebekos poelgis, kuris tapo priežastimi to, kas jos šeimoje vyko toliau: tiesiog trūko gilesnio pasvarstymo visų galimų pasekmių. Antra, kai kurie įvykiai pabaigoje atrodė neargumentuoti, visai neišplėtoti, pateikti pernelyg greitai ir nespėjant suvokti, kodėl toji situacija taip greitai kinta. Bet visgi pati idėja yra aktuali, manyčiau, daugeliui, kai norisi suderinti šeimą ir darbą, bet, deja, neretai viskas baigiasi kažkurio nenaudai, ypač, jei laiku nepamatoma, kad kažkurioj srity kažkas vyksta nebe taip. Ir visa tai yra rodoma bei bandoma spręsti filmo metu.

Gražus, vietomis labai liūdnas, ne visiškai įtikinančiu siužetu filmas. Nesigailiu, kad žiūrėjau, visgi gero ne tiek ir mažai radau. Bet galėjo būti ir geriau. 7/10

Ir asmeniškai man labai gražiai pateiktas traileris.

 

671> The English Patient / Anglas ligonis


the-english-patientTikriausiai nė pati nesuskaičiuočiau, kiek kartų jau sakiausi, kad žiūrėsiu šį filmą ir galiausiai dėl kokių nors priežasčių persigalvodavau. Tai, kad knyga man visiškai nepatiko, tikriausiai buvo pagrindinė kliūtis, o prie viso to prisidėdavo ir trukmė (~2,5 h)… Tačiau paskutiniu metu akys vis kliūdavo internete už įrašų, kuriuose šis filmas būdavo minimas kaip viena iš išimčių, kai ekranizacija geresnė už knygą. Ir pasirodo, tie internautai teisūs.

II pasauliniam karui einant į pabaigą, jauna seselė pasiryžta apleistame name slaugyti į lėktuvo katastrofą patekusį ir siaubingai sužalotą, apdegintą ligonį, kuris sakosi nieko neatsimenantis. O pasirodo, prieš katastrofą jam teko išgyventi išties nemažai: ir išdavysčių, ir apgaulių, ir meilės romaną.

Tai filmas, turintis be proto gražią vizualinę pusę. Dykumos vaizdai – įstabūs, tačiau akį traukia ir kitos rodomos vietos, kostiumai, o vaizdus papildo ir puikus muzikinis takelis. Aktorių komanda surinkta taip pat verta dėmesio: Ralph Fiennes, Juliette Binoche, Willem Dafoe, Kristin Scott Thomas, Colin Firth.

Jei pradžioje labai bijojau, kad bus nuobodu, gan greitai pamačiau, kad be problemų sužiūrėsiu visą kino juostą. Po truputį iš atsiminimų dėliojasi įdomi ligonio praeitis, o viską papildo ir dabarties scenos, kuriose rodomas santykis su sesele bei seselės santykiai su tame pačiame name apsistojusiais dviem kareiviais. Kad ir kone visko ašis – meilė, bet ji nė kiek nenusaldinta, to saldumo pajausti gal net ir neįmanoma, kai šitiek įvykių vyko aplinkui – be abejo, pagrinde politinių ir susijusių su karu. Vėlgi, tai kino juosta, patiksianti tiems, kam patinka lėti filmai. Man lėtumas čia buvo būtent toks, kokio ir norėtųsi, nė kiek ne per lėtas, netgi ir trukmė visiškai nekliudė ir neįsivaizduoju, kaip jį būtų galima nors kiek sutraukti, nes rodės, kad kiekviena scena prisideda prie bendros atmosferos ir yra reikalinga. Paskutinis pusvalandis apskritai palietė emociškai mane, ašarotom akim sėdėjau…

Kaip jau pradžioje minėjau, The English Patient  iš tiesų yra viena iš tų ekranizacijų, kurios pranoksta knygą.

Na, ir dar tikriausiai vertėtų paminėti, kad filmas laimėjo 9 Oskarus (tarp jų – geriausio metų filmo) ir dar 3 buvo nominuotas.

8/10

Rež.: Anthony Minghella, vaidina: Ralph Fiennes, Juliette Binoche, Willem Dafoe, Kristin Scott Thomas, Colin Firth, 1996 m., JAV, Didžioji Britanija, 162 min

644> Trois Couleurs: Rouge / Three Colours: Red / Trys spalvos. Raudona


film_rosso_2Šį rytą peržiūrėjau ir trečiąją ,,spalvą“. Jei antrąją dalį, sakiau, kad galite žiūrėti ir nematę pirmosios, tai ,,Raudoną“ geriausia yra žiūrėti peržiūrėjus tiek ,,Mėlyną“, tiek ,,Baltą“, kadangi labai gražus susiejimas su ankstesniais veikėjais bus čia matomas. Aišku, nieko tokio, jei žiūrėsite ir nematę kitų dalių, tik tiek, kad nesuprasite tos scenos reikšmės.

O šioje dalyje pasakojama apie modeliu dirbančią Valentiną, kuri atsitiktinai sužino, kad netoliese gyvenantis senyvo amžiaus žmogus slapta klausosi kaimynų pokalbių telefonu.

Kaip ir visose kitose dalyse, taip ir šioje vyrauja paprastumas, įdomūs dialogai, ,,savi“ personažai. Kaip jau ir sako pavadinimas, filme vyrauja raudona spalva, tačiau man labai patinka tai, kad visose dalyse vyraujančios spalvos nebūna tiek, kad rėžtų akį. Ji visuomet atrodo kaip atsitiktinumas, įsilieja į bendrą vaizdą. Išlaikyta tokia pati atmosfera kaip ir abiejuose kituose filmuose, muzikinis takelis – toks pat įdomus ir tinkantis siužetui, kai kurie kūriniai – jau girdėti ir kitose ,,spalvose“. Patinka man tai, kad neperkrauta, subtilu, jokių bereikalingų dialogų, netgi nemažai tylėjimo (dažniausiai ilgesni tylos tarpai ir yra užpildomi muzika, bet ji neerzina ir nesugriauna tos tylos, viskas skamba natūraliai, lyg taip ir turėtų būti).  Kalbant apie siužetą, šis bent man pasirodė, pats giliausias iš visų trijų (gal todėl būtent šią dalį dauguma mačiusiųjų labiausiai ir mėgsta?), išlaikyta niūri nuotaika, nors yra keletas ir linksmesnių scenų ar dialogų. Filmas tarsi užhipnotizuoja ir todėl nesunku į jį įsijausti, o pasikartojančios detalės išlaiko vientisumą ir priverčia susimąstyti apie to reikšmę. Šioje dalyje ypač daug buvo skirta dėmesio telefonams, pokalbiams telefonu, tai lyg ir priverčia susimąstyti ir apie kitą neseniai matytą filmą Her (2013), tik tiek, kad pastarajame nusikelta į ateitį, o ,,Rouge“ – be jokios fantastikos, rodomi eiliniai žmonės, eilinės jų istorijos.

Puiki dalis. Nesinori išskirti nė vieno filmo, visa trilogija puiki. 8/10

Ir šis filmas susilaukė net trijų Oskaro nominacijų: už geriausią režisūrą, scenarijų, kinematografiją. O imdb Top 250 filmas kol kas užima 240-ą vietą.

Rež.: Krzysztof Kieslowski, vaidina: Irène Jacob, Jean-Louis Trintignant, Frédérique Feder, Juliette Binoche, Julie Delpy, Benoît Régent, Zbigniew Zamachowski, 1994 m., Prancūzija, Šveicarija, Lenkija, prancūzų k., 99 min

634> Trois Couleurs: Bleu / Three Colors: Blue / Trys spalvos: mėlyna


threecolorsblue-julielampPajaučiau, kad pagaliau metas susipažinti su ,,spalvomis“. Trois Couleurs – tai nesusijusių tarpusavyje istorijų trilogija, kurią režisavo Krzysztof Kieslowski. Tikriausiai nesumeluočiau pasakiusi, kad visi trys filmai buvo sutikti palankiai. Pamenu, dar vaikystėje per snobo kiną šią trilogiją tikrai rodė, nes ir dabar, rodos, girdžiu Zemkausko balsą, tariantį šio filmo pavadinimą.

Filmo siužetą galima apibūdinti labai trumpai: kino juosta pasakoja apie moterį, kuri bando susivokti, kaip gyventi toliau, per avariją žuvus jos vyrui ir dukrai.

Kokia graži čia Juliette Binoche. Ir ne tik graži, bet ir įtikinamai bei jausmingai suvaidinusi savo personažą. Ir tai puikiausias pavyzdys, kaip galima vien žvilgsniu užburti žiūrovą, atskleisti savo kančią ir liūdesį – nereikia jokių isterijų, daiktų daužymų. Jos personažas ir yra viso filmo centras, kiti veikėjai – tik retkarčiais pasirodantys, vos ne kaip fonas, nors kartais ir savo kalbomis paskatinantys moterį susimąstyti, ką ji turėtų daryti toliau.

Bet be abejonės didžiausią įspūdį šiame filme (įdomu, kaip kituose!) daro muzika. Puiki klasikinė muzika, kuri įsilieja į filmą ir tampa jo dalimi. Nė vieno nereikalingo garso čia neišgirsite. Muzika atspindi personažo jausmus, jos gyvenimą, įvykius. Žiūrovas yra visapusiškai įtraukiamas į filmą: jis girdi muziką, retus dialogus, mato personažus, jų aplinką. Vaizdai ir muzika sudaro nuostabią sintezę, kai tiesiog, rodės, nieko nereikia galvoti, tik mėgautis tuo, ką šis filmas duoda. Išgyventi kiekvieną sekundę, pajusti kiekvieną natą ir norėti, kad ši harmonija tęstųsi dar ilgai ilgai…

Kas dar labai patiko, tai sprendimas su spalva. Pavyzdžiui, Almodovaro filmuose mes pripratę matyti vien tik ryškias, sodrias spalvas, tuo tarpu šiame filme yra ryškių spalvų, tačiau vienu metu yra išryškinama tik vienintelė spalva, o visos kitos – pakankamai neutralios, sudarančios tinkamą foną tam, kad į atmintį įstrigtų tam tikros detalės (pvz.: iš šio filmo atminty tikrai dar ilgai iškils mėlynasis šviestuvas).

Tikiuosi, kad netempdama laiko susipažinsiu ir su kitomis trilogijos dalimis, o šią rekomenduoju.

8/10

Rež.: Krzysztof Kieslowski, vaidina: Juliette Binoche, Zbigniew Zamachowski, Julie Delpy, Emmanuelle Riva, 1993 m., Prancūzija, Lenkija, Šveicarija, prancūzų k., 98 min

501> Paris / Paryžius

rugpjūčio 25, 2013 Parašykite komentarą

paris-1Pieras – profesionalus šokėjas, kenčiantis nuo širdies ligos. Bet kuriuo metu jam gali būti pasiūlyta persodinti širdį. Į jo namus atsikelia keturiasdešimtmetė sesuo su vaikais, kad laisvu nuo darbo metu galėtų jį prižiūrėti. Šalia jų istorijos rutuliojasi ir kitos: asmenų, kuriuos Peras stebi iš savo balkono ar kur nors sutinka.

Galvoju, su kuo palyginus šį filmą ir manau, kad iš paskutinių matytų panašus būtų 360 – situacijos čia ir dabar, paprastas žmonių gyvenimas, eilinės jų dienos. Jokios pradžios kaip ir jokios pabaigos. Kaip viskas užsibaigė vienam ar kitam veikėjui taip ir liks neaišku, nes gyvenimas tęsiasi toliau, jau už filmo ribų. Šalia visų istorijų- Paryžiaus vaizdai, prancūziška muzika, turgelis, kur pardavėjai pažįsta pirkėjus, jauki kepinių parduotuvė su ne itin draugiškai savo darbuotojų atveju nusiteikusi savininkė. Parodoma nenušlifuota Paryžiaus pusė. Nesistengiama parodyti nudailintų meilės istorijų, Eifelio bokšto visu gražumu (jis tik tolumoje paskendęs pilkame rūke), žmonės – patys įvairiausi: vieni laimingesni, kiti netokie, vieni vietiniai, kiti- imigrantai, svajojantys apie geresnį gyvenimą svečioje šalyje.

Šį kartą nepajutau nieko, kas sudomintų, nors pakankamai mėgstu tokio tipo filmus. Buvo nuobodu ir ištęsta, po pusės filmo net kilo didžiulis noras išjungti ir pabaigti kitąsyk, bet žinojau, kad kitąsyk tikriausiai neateitų, nes nemėgstu grįžti prie nebaigtų žiūrėti filmų.

5/10

Rež.: Cédric Klapisch, vaidina: Romain Duris, Mélanie Laurent, Juliette Binoche, François Cluzet, 2008 m., Prancūzija, prancūzų k., 130 min

54> Chocolat / Šokoladas


Filmas Chocolat yra Joanne Harris knygos ,,Šokoladas“ ekranizacija. Knyga man labai patiko, tęsinys- dar labiau.

Pasakojama apie Vianą ir jos dukrą Anuką, kurios apsistoja mažame Prancūzijos miestelyje ir atidaro šokoladinę. Tačiau vietiniai žmonės nevienodai vertina šią parduotuvėlę, kupiną skaniausių rankų darbo šokolado gardėsių.

Ir žinot ką, vienintelis žodis, kuris man sukasi galvoje apie filmą yra… NUOSTABUS. Nuo pat pirmos minutės negalėjau atsitraukti nuo jo. Ir žinau, kad tikrai žiūrėsiu filmą ne kartą. Pamenu, po knygos labai įsisvajojau apie panašią šokoladinę, kurią norėčiau atidaryti ateityje. Tai po šito filmo įsinorėjau visko: mažo miestelio, net ir tas vienas kambarėlis, kuriame jos gyveno, man nepasirodė per mažas. Aišku, jei pažvelgtume į situaciją realiai, atsidurtume prie daugybės su finansais ir visokiais popierizmais susijusių klausimų. Na, bet pabūkime svajotojai 🙂

O jau Johnny Depp – nors numirti galima į jį bežiūrint. Jau toks gražus… O juk pagalvokit, filmas sukurtas prieš vienuolika metų, taigi, jei jis dabar atrodo ganėtinai gerai, tai anuomet jo grožis buvo pasiekęs tikriausiai aukščiausią tašką.

Be abejo, negaliu nepaminėti ir Juliette Binoche – žavi, graži, šilta moteris.

Taigi, viskas ten labai gražu, miela, kaip ir knygą, taip ir ekranizaciją galėčiau pavadinti šilta ir sukeliančia labai mielus jausmus.

Tiesa, siūlyčiau filmą žiūrėti praėjus nemažai laiko nuo tuomet, kai skaitėt knygą (na, jei nesiruošiat skaityti, tai žiūrėkit kad ir dabar)- taip, kaip dariau aš. Tuomet ne tiek užkliūva skirtumai. O jų tikrai yra. Kunigas filme beveik nedaro jokios įtakos, apskritai, jis pasirodo retokai ir sukelia nebent šypsnį- labai juokingas. Kiek girdėjau, dauguma sako, kad Rudis smarkiai skiriasi nuo aprašomo knygoje- na, taip, bet man tikrai tai netrukdė.

Filmas nominuotas 5 Oskarams.

Rašau 10/10 ir pasižymiu kaip vieną iš geriausių filmų, kuriuos esu mačiusi.

Rež.: Lasse Hallström, vaidina: Johnny Depp, Juliette Binoche, Alfred Molina, Judi Dench, 2000 m., JAV, Didžioji Britanija, anglų ir prancūzų k., 121 min.