755> Melancholia / Melancholija (2011)

Rež.: Lars von Trier
Vaidina: Kirsten Dunst, Charlotte Gainsbourg, Alexander Skarsgård, Charlotte Rampling, Stellan Skarsgård, Kiefer Sutherland
2011 m., Danija, Vokietija, Švedija, Prancūzija, 136 min
Žanras: drama, mokslinė fantastika
imdb nuoroda čia.

Ta proga, kad šiandien užėjo kažkokia niūri nuotaika ir visus norėjosi vyti šalin, suvokiau, kad pagaliau turiu pažiūrėti vieną paskutinių Lars von Trier darbų – Melancholia. Tai filmas apie dvi seseris. Džastina turėtų išgyventi pačias geriausias nuotaikas: šiąnakt ji susituokė, ta proga buvo surengta didžiulė šventė. Tačiau ji jaučiasi visiškai priešingai. Tuo tarpu jos seserį Kler kamuoja baimė, kad mėlyna planeta Melancholija, turinti praskristi visai šalia žemės, susidurs su Žeme ir įvyks katastrofa.

Kristen Dunst, vaidinanti Džastiną, šiame filme atliko tikriausiai vieną rimčiausių vaidmenų savo karjeroje. Ir pasirodė ji išties gerai, atskleisdama savo puikias galimybes vaidinti ne tik romantiniuose ar komedijinio žanro filmuose. Tik gaila, kad po šio filmo nieko rimto ji kol kas nebesuvaidino. Kler vaidmenį atlikusi Charlotte Gainsbourg, tikriausiai nesumeluosiu sakydama, yra L. von Trier tikrų tikriausia mūza, atlikusi kokį nors vaidmenį ne viename šio režisieriaus filme. Kiek mažesnius vaidmenis atlieka jau šešiuose L. von Trier filmuose suvaidinęs Stellan Skarsgård bei jo sūnus Alexander Skarsgård, taip pat aktorius, kuris po truputį kyla karjeros laiptais ir bando (bent taip manau) atsikratyti vampyro iš serialo True Blood įvaizdžio išties neprastais vaidmenimis. Tik tiek, kad šiame filme nė vienam iš jų abiejų reikštis nebuvo daug vietos.

O pats filmas – kone šedevras, kalbant apie vizualinę jo pusę. Kiekviena scena- užburianti, verta būti paveikslu, atidirbta kiekviena detalė, tikras rojus akims. Jei paskutiniuose matytuose buvo sudaromas buitiškumo vaizdas, čia jo visai nėra: atsiduodama spalvoms, plastiškiems, lėtiems judesiams, ,,sustok akimirka žavinga“ – taip norisi ir pasakyti, kai žiūrėdavau į sulėtintas veikėjų akimirkas.

Siužetas – lėtas, veiksmo nedaug, todėl tikiu, kad kažkam atrodys nuobodus, kažkas gal ir nusnaust spės. O man šis lėtumas patiko, geriau leido įsijausti į veikėjų nuotaikas, jų būsenas, emocijas. Ir nors visgi ne iki galo susigyvenau su veikėjų išgyvenimais ir nevisiškai pajutau tai, ką jos jautė, bet kiekviena filmo minutė man atrodo reikalinga kaip niekad, nė vienoje vietoje nėra ištempta, nebuvo nė minties, kad jis galėtų būti trumpesnis. Ir, o taip, eilinį sykį nebuvo prašauta pro šalį renkant muzikinį takelį – jis puikus.

Šis filmas priklauso ,,Depresijos“ trilogijai, į kurią dar įeina Antichrist bei Nymphomaniac, kuri dar laukia savo eilės, bet vieną dieną tikrai bus pažiūrėta.

 7/10. nors jei vertinčiau tik vizualinį vaizdą, būtų dešimtukas ir ne kitaip.

324> Marmaduke / Marmadukas

Kai norisi pažiūrėti kokį filmą, o kompiuterio su neribotu filmų pasirinkimu nėra, tenka įsijungti televizorių. Nors pati televizoriaus nežiūriu (nebent kai namiškiams palaikau kompaniją, o taip būna du savaitgalius per mėnesį), bet tikrai nesu ta, kuri teigia, kad per jį  rodo tik šlamštą. Retkarčiais pavarčiusi programą, nustembu, kiek yra rodoma tikrai gerų filmų ar tokių, kuriuos ir pati noriu labai pamatyti. Na, bet problema būna ta, kad visas geriausias juostas įdeda maždaug vidurnaktį, kai vidutinis žiūrovas tokiu metu jau eina ilsėtis. O žiūrimiausiu laiku įdeda laiko nevertą kiną. Marmadukas- ne išimtis.

Marmadukas- įspūdingu ūgiu galintis pasigirti šuo, gyvenantis ramų gyvenimą su jį mylinčiais šeimininkais ir katinu. Tačiau vieną dieną tėtis praneša, kad jie išsikrausto iš Kanzaso į Kaliforniją. Nauja vieta atneša nemažai pokyčių: Marmadukas ne tik susiranda draugų, bet ir turi rungtis su grynaveisliais, bei susižavi nuostabia kalaite.

Na taip, kadangi tai yra visai šeimai skirtas filmas, tikrai nereikia stebėtis, kad filmas 100% nuspėjamas ir kad nieko originalaus ar negirdėto ten nėra. Tačiau visgi įdomu, kiek tėvų iškenčia iki galo? Na, taip gal mažiukams ir patiks: juk kalba gyvūnai, o dar ir eibių visokių prikrečia. Ir net nesvarbu, kaip jos perdėtai, netikroviškai ir dažnai net absurdiškai atrodo. Neturiu nieko prieš kalbančius gyvūnus, filmai, kurių centre- gyvūnai, irgi man patinka (Bethoveną su malonumu žiūrėjau ne kartą ir ne du), tačiau Marmadukas neturi nieko, kas galėtų įtraukti. Situacijos, kaip ir minėjau, tiek netikroviškos, kad net juoktis nesinori. Šeimininkas- ir tas kažkoks truputį priekvaišis, tai net ir keista, kad pasiryžo tokiam žygdarbiui, nors, kita vertus, matyt dėl to ir pasiryžo. Pliusą uždėčiau nebent dėl be proto mielo katino.

O šiaip jau manau, kad tikrai yra ir daug geresnių tokio žanro filmų..

3/10

Rež.: Tom Dey, vaidina/įgarsina: Owen Wilson, Judy Greer, Emma Stone, Stacy Ferguson, Kiefer Sutherland, Marlon Wayans, Chris Colfer, 2010 m., JAV, 87 min

216> Mirrors / Veidrodžiai

Šį filmą labai norėjau pamatyti, bet kartu ir bijojau, kad gali būti labai baisus. Na, bet pasakiau sau šiandien: arba dabar, arba niekada. Nutariau, kad dabar 😀

Buvęs policininkas Benas Karsonas ir jo šeima tampa blogųjų jėgų taikiniu, kurios naudojasi veidrodžiais kaip vartais patekti į šį pasaulį. Benas turi apsaugoti savo artimuosius nuo nepaaiškinamo, klaikaus blogio…

Taigi, išankstinė nuomonė mane vėl suklaidino. Nebuvo jis toks baisus, apskritai, nelabai ten kur yra išsigąsti.. O gal tiesiog praėjo man tas etapas, kai gąsdina tokie filmai? Nes šiaip jau tikrai girdėjusi buvau iš nemažai žmonių, kad šis filmas labai baisus. Ne visi mes vienodi, taigi, gąsdina skirtingi dalykai. O šiame filme, turiu pasakyti, yra vaizdų, kurie įtikti gali daugeliui: yra ir šlykščių, kraujuotų vietų (hm, gal užteks pasakyti, kad perplėšiama gerklė?), o dar daugiau- neaiškių padarų, dvasių ar kitokio velnio, kuriems net neįmanoma tikriausiai rasti pavadinimo.

Pati idėja įdomi. Tuo labiau, kad daugelyje panašaus tipo siaubo filmų pagr. veikėjai pažiūri į veidrodį (o aš tuomet vis sakau: kvaile/kvaily, ko tu žiūri į jį) ir ten pamato kokį baisų veidą. Taigi, veidrodžius padaryti pagrindine visa ko priežastimi yra tikrai neblogai.

Kulminacija panaši kaip ir visur, siužetas irgi daugmaž nuspėjamas, bet nepasakyčiau, kad buvo žiūrėti neįdomu. O pabaiga tai tikrai neblogai sukurpta, o jau galvojau, kad nieko gero ji nebepasiūlys..

Parašysiu 6/10

Tiesa, tai yra Pietų Korėjos filmo Geoul sokeuro (2003) (Into the Mirror) perdirbinys. Ir taip pat yra antroji Mirrors dalis. Tik nemanau, kad ją žiūrėsiu..

Rež.: Alexandre Aja, vaidina: Kiefer Sutherland, Paula Patton, 2008 m., JAV, Rumunija, Vokietija, anglų k., 110 min