1117> Upside Down / Tarp dviejų pasaulių (2012)

Po paaugliškos meilės buvo fantastinė romantinė drama. Filme egzistuoja du pasauliai. Viename iš jų visi gyvena pasiturinčiai, o tuo tarpu kitame, esančiame virš galvų pirmajam, visi vos ne vos suduria galą su galu. Na, ir esminė taisyklė – negalima eiti iš vieno pasaulio į kitą bei bendrauti su kitame pasaulyje esančiais (su kai kuriomis išimtimis). Tačiau Adamas pamatęs, kad dar vaikystėje sutikta kito pasaulio gyventoja Eden vis dar gyva, nutaria su ja susisiekti pačiais pavojingiausiais būdais.

Tikėjausi, kad bus įdomiau. Galvojau, bus kažkas panašaus į Laiku keliautojo žmona ar pan (nors nesu tikra, kaip minėtasis man pasirodytų dabar, nes mačiau jį prieš labai daug metų), o čia buvo taip kažkaip meh. Nepajutau traukos veikėjams, jų tarpusavio ryšiui, žiūrėti buvo nuobodu, visai negelbėjo idėja, kuri šiaip jau gan intriguojančiai skambėjo. Atsimenu, kad nusivyliau ir vos ne vos kažkaip iki galo ištempiau.

4/10

imdb

1112> Marie Antoinette / Marija Antuanetė (2006)

Vėl persivalgiau superherojų, tad ėmiau ieškoti visai kitokio žanro filmų. Kostiumines dramas kadaise labai mėgau, bet įsijungus Marie Antoinette buvo labai keista, atpratau nuo visų suknelių, įspūdingų šukuosenų ir visokiausių netipiškų šiems laikams manierų. O šiame filme nemažai ir ironijos, skirtos būtent visoms absurdiškoms manieroms ir tradicijoms, tad yra ne tik dramos, bet ir išties prajuokinančios komedijos elementų.

Problema ta, kad įsijungdama tokį filmą jau žinau, kuo viskas baigsis. Tad norėk nenorėjęs, bet nieks nepasikeis, nes istorijos faktai, vargu, ar bus pakeisti (aišku, pasitaiko išimčių). Kažkodėl galvoje buvau susikūrusi kiek kitokį vaizdą, tad net pati nustebau, kaip greitai pajutau simpatiją pagrindinei veikėjai, net ir ašara byrėjo kelissyk. Vizualiai filmas atrodė irgi gražiai, tik kiek pamenu (nes žiūrėjau maždaug prieš mėnesį), man kažkuo muzika nelipo.

Jei būtų proga, su malonumu ir antrąsyk pažiūrėčiau.

7/10

imdb

893> All Good Things / Visi geri dalykai (2010)

Rež.: Andrew Jarecki
Vaidina: Ryan Gosling, Kirsten Dunst, Lily Rabe, Kristen Wiig
2010 m., JAV, 101 min
Žanras: kriminalinė mistinė romantinė drama, trileris
imdb nuoroda čia.

Haha, antras iš eilės filmas su Ryan Gosling. Tik čia turėjau galimybę jį pamatyti ne kaip išdailintą berniuką, o kaip vidinių demonų kamuojamą ir daug negerų dalykų darantį vyrą.

Tai tikrais faktais paremtas filmas, kurio centre – Deividas Marksas, turtingo vyro sūnus, vaikystėje matęs, kaip jo mama nusižudo, skatinamas jungtis prie šeimos verslo, nors pats to nenori, o kelyje pasitaiko ir Keitė, kurią jis įsimyli. Tačiau idilė negali tęstis ilgai, o ši draugystė turės didelių pasekmių, persekiosiančių Deividą visą gyvenimą.

Fainas filmas. Tikrai tikėjausi, kad bus kur kas nuobodžiau ir neįdomiau, tačiau paliko gerą įspūdį. Patiko, kaip sukurta atmosfera, kaip po truputį, žingsnis po žingsnio kuriama įtampa, įtaigu, viso filmo metu tiesiog sėdėjau lyg ant adatėlių ir laukiau, kas kada nutiks. Pabaiga kiek nervinanti, kaip suprantu, viskas – vien interpretacijos (kad ir tikėtinos), tačiau vis vien įdomiai susukta, buvo įdomu išgirsti ir ką veikia tikrieji asmenys realybėje po filme rodytų paskutinių įvykių.

Kalbant apie R. Gosling personažą, tai sunku jį vienareikšmiškai vertinti. Vaikystės trauma? Ar greičiau liga / sutrikimas? Dar buvo užsiminę, kad mama sunkiai sirgo, tai iš karto kilo mintis, kad galbūt kažkas paveldimo. Pradžioje būčiau sakiusi, kad kokia nors šizofrenija, bet nevartojant vaistų (nes lyg ir minėjo, kad nesigydė) per tiek metų ši liga turėjo nemenkai atsiskleisti. Jo nuotaikų kaitos ir buvo viena priežasčių, dėl ko įtampa filmo metu nemažėjo. Juk visai neaišku, kada kas jam ,,susišvies“. Kai kurios scenos išties stiprios ir įsimintinos, o pats R. Gosling įsikūnija į personažą įvairiais jo gyvenimo tarpsniais, taigi, galimybė ,,pamatyti“, kaip jis atrodys, būdamas senas. Juokauju, aišku. Nes kažkaip nelabai kokia jo išvaizda senatvėje parodyta.

Kirsten Dunst man labai simpatiška, gaila, kad ekrane jos ne tiek ir daug rodoma (čia ne apie šį filmą, o apskritai). Tinka jai dramos, kad ir čia ji perteikė neprastai savo vaidmenį, kuris išties spalvingu tampa bėgant filmo minutėms.

Žiūriu, pradėjo sektis su filmais. 8/10

808> Drop Dead Gorgeous (1999)

Rež.: Michael Patrick Jann
Vaidina: Kirsten Dunst, Denise Richards, Ellen Barkin, Allison Janney, Kirstie Alley, Brittany Murphy, Amy Adams
1999 m., JAV, Vokietija, 97 min
Žanras: komedija
imdb nuoroda čia.

Pastarąsias kelias dienas buvau kiek aptingusi rašyti, tad dabar turiu tris neparašytus įrašus. Belieka džiaugtis, kad visi trys paskutiniai žiūrėti filmai buvo pakankamai skirtingi, tad neturėtų gautis identiški įrašai. Pirmasis iš trijų – Drop Dead Gorgeous. Po nežinia kiek laiko grįžau prie mokyklinių filmų.

Idėja tokia: mažame miestelyje vyksta grožio konkursas. Jame dalyvauja pačio įvairiausio statuso ir skirtingus pomėgius bei pažiūras turinčios merginos. Netrukus tampa aišku, kad kažkuri konkursantė pasiryžusi laimėti bet kokia kaina.

Filmas nufilmuotas dokumentine forma: dokumentinio filmo kūrėjai iš šalies stebi įvykius, ima interviu iš dalyvių, stebi jų kasdienybę, taip pat, kalbina konkurso rengėjus, buvusias laimėtojas, konkursančių artimuosius. Toks būdas pasirodė neįprastas, tikriausiai todėl visai ir patraukiantis. Įsivaizduoju, kad šį filmą galima vadinti satyriniu ar ironišku, kadangi jaučiama žiūrint, kad yra pašiepiami tokie konkursai, nemažai perspaustų scenų, personažai – šabloniniai, nesunkiai nuspėjamas siužetas. Tačiau nesugebėjo viso to pateikti juokingai – o juk iš komedijinio žanro ir norisi būtent to, kad prajuokintų. O dabar kai kurios itin hiperbolizuotos scenos nesukėlė jokio jausmo, kai kurie įvykiai – irgi. Žiūrėjau, laikas ėjo, bet nieko verto žiūrėjimo taip ir nepamačiau apart idėjos, kuri nemažai žadanti, bet jos išpildymas, deja, nesužavintis.

Kas gali patraukti akį, tai visai nebloga aktorių komanda surinkta. Švelnų ir neišsiskiriantį vaidmenį suvaidinusi ir veiksmo centre atsidurianti Kirsten Dunst, žavingoji Brittany Murphy, na, ir tikriausiai svarbiausias faktas, kad tai pirmasis Amy Adams filmas. Ji čia atrodo visiškai kitokia nei pastaruoju metu esam įpratę matyti, tik akys išduoda, kad čia toji pati aktorė.

3/10 .

801> Eternal Sunshine of the Spotless Mind / Jausmų galia (2004)

Rež.: Michel Gondry
Vaidina: Jim Carrey, Kate Winslet, Tom Wilkinson, Elijah Wood, Mark Ruffalo, Kirsten Dunst,
2004 m., JAV, 108 minŽanras: romantinė drama, mokslinė fantastika
imdb nuoroda čia.

Šiandien užsinorėjau ko nors su Kate Winslet, taigi, per daug negalvojusi įsijungiau jau senokai planuose esantį ,,Jausmų galia“. Ir iš tikrųjų nesuprantu, kodėl vis delsiau jį pažiūrėti.

Nes man patiko. Galbūt nepriskirčiau prie geriausių kada matytų filmų, bet įspūdį man jis paliko gerą. Ši kino juosta daug kuo graži. Visų pirma, jos gražus pastatymas. Yra aibė scenų, kurias bet kuriame momente stabdant gautųsi puikios nuotraukos. Rodos, apgalvota kiekviena smulkmena. Kate Winslet plaukai ypač gerai atrodydavo sniego, kurio filme netrūko, fone. Tikras malonumas akims! Negana to, vaidyba – puiki. Yra daug matytų veidų, bet, žinoma, daugiausia kreipiau dėmesio į centre esančius K. Winslet ir J. Carrey vaidinamus veikėjus. Abu aktoriai čia atrodo kitokie nei įpratę esame matyti, ypač J. Carrey, kuris labiau komikas, tačiau čia jis atsiskleidžia kaip išties neprastas draminis aktorius. Nebuvo nė minutės, kad pagalvočiau, jog štai, tuoj po sekundės jis atsisuks į ekraną, suskels kokį bajerį ar parodys juokingą mimiką. Visiškai įtikinama vaidyba, puikus persikūnijimas. Apie K. Winslet daug šnekėti nelabai ir yra ko, nes ji tokia pat žavinga kaip ir kituose filmuose. Nežinau kodėl, bet man ši aktorė skleidžia tokias gerumo bangas, o bene kiekvienas jos vaidinamas personažas prikausto dėmesį.

Na, ir siužetas. Pasakojimas apie vyrą, kuris sužino, kad jo mergina ištrynė prisiminimus iš savo galvos apie jį. Tuomet ir jis nusprendžia padaryti tą patį. Tačiau betrinant šiuos prisiminimus, jis ima dvejoti, ar išties nori ištrinti tai, ką teko patirti. Prieš žiūrėdama žinojau, kad tai bus kažkas apie prisiminimų ištrynimą, bet konkrečiai kaip tai įvyksta, kodėl – ne. Įtraukė filmas nuo pat pirmos minutės, kai apie tai nė nebuvo kalbos. Ir įdomumas nedingo nė po pusvalandžio, nė po valandos. Man šis filmas netgi pasirodė per trumpas, norėjosi, kad jis tęstųsi daug ilgiau. Iš vienos pusės, tai liūdna kino juosta, iš kitos – itin šviesi. Labai graži mintis, kuriai tik ir norisi pritarti, toji mintis pateikta subtiliai, nėra pabaigoje jokių kalbų, apibendrinimų, moralų: tiesiog žiūri ir supranti, kad filmas rodo būtent apie tai.

Pabaiga irgi graži, turėjau tris variantus šio filmo pabaigos, vienas iš jų buvo teisingas. Ir džiaugiuosi. Nes tie kiti du variantai buvo nelabai kokie.

Tai telieka pritarti visoms liaupsėms, kurias teko iki šiol skaityti / girdėti apie šį filmą. Bei parašyti 8/10 (kodėl ne daugiau? Nes erzino mane antraeiliai veikėjai bei kai kurie jų sprendimai).

755> Melancholia / Melancholija (2011)

Rež.: Lars von Trier
Vaidina: Kirsten Dunst, Charlotte Gainsbourg, Alexander Skarsgård, Charlotte Rampling, Stellan Skarsgård, Kiefer Sutherland
2011 m., Danija, Vokietija, Švedija, Prancūzija, 136 min
Žanras: drama, mokslinė fantastika
imdb nuoroda čia.

Ta proga, kad šiandien užėjo kažkokia niūri nuotaika ir visus norėjosi vyti šalin, suvokiau, kad pagaliau turiu pažiūrėti vieną paskutinių Lars von Trier darbų – Melancholia. Tai filmas apie dvi seseris. Džastina turėtų išgyventi pačias geriausias nuotaikas: šiąnakt ji susituokė, ta proga buvo surengta didžiulė šventė. Tačiau ji jaučiasi visiškai priešingai. Tuo tarpu jos seserį Kler kamuoja baimė, kad mėlyna planeta Melancholija, turinti praskristi visai šalia žemės, susidurs su Žeme ir įvyks katastrofa.

Kristen Dunst, vaidinanti Džastiną, šiame filme atliko tikriausiai vieną rimčiausių vaidmenų savo karjeroje. Ir pasirodė ji išties gerai, atskleisdama savo puikias galimybes vaidinti ne tik romantiniuose ar komedijinio žanro filmuose. Tik gaila, kad po šio filmo nieko rimto ji kol kas nebesuvaidino. Kler vaidmenį atlikusi Charlotte Gainsbourg, tikriausiai nesumeluosiu sakydama, yra L. von Trier tikrų tikriausia mūza, atlikusi kokį nors vaidmenį ne viename šio režisieriaus filme. Kiek mažesnius vaidmenis atlieka jau šešiuose L. von Trier filmuose suvaidinęs Stellan Skarsgård bei jo sūnus Alexander Skarsgård, taip pat aktorius, kuris po truputį kyla karjeros laiptais ir bando (bent taip manau) atsikratyti vampyro iš serialo True Blood įvaizdžio išties neprastais vaidmenimis. Tik tiek, kad šiame filme nė vienam iš jų abiejų reikštis nebuvo daug vietos.

O pats filmas – kone šedevras, kalbant apie vizualinę jo pusę. Kiekviena scena- užburianti, verta būti paveikslu, atidirbta kiekviena detalė, tikras rojus akims. Jei paskutiniuose matytuose buvo sudaromas buitiškumo vaizdas, čia jo visai nėra: atsiduodama spalvoms, plastiškiems, lėtiems judesiams, ,,sustok akimirka žavinga“ – taip norisi ir pasakyti, kai žiūrėdavau į sulėtintas veikėjų akimirkas.

Siužetas – lėtas, veiksmo nedaug, todėl tikiu, kad kažkam atrodys nuobodus, kažkas gal ir nusnaust spės. O man šis lėtumas patiko, geriau leido įsijausti į veikėjų nuotaikas, jų būsenas, emocijas. Ir nors visgi ne iki galo susigyvenau su veikėjų išgyvenimais ir nevisiškai pajutau tai, ką jos jautė, bet kiekviena filmo minutė man atrodo reikalinga kaip niekad, nė vienoje vietoje nėra ištempta, nebuvo nė minties, kad jis galėtų būti trumpesnis. Ir, o taip, eilinį sykį nebuvo prašauta pro šalį renkant muzikinį takelį – jis puikus.

Šis filmas priklauso ,,Depresijos“ trilogijai, į kurią dar įeina Antichrist bei Nymphomaniac, kuri dar laukia savo eilės, bet vieną dieną tikrai bus pažiūrėta.

 7/10. nors jei vertinčiau tik vizualinį vaizdą, būtų dešimtukas ir ne kitaip.

552> Little Women / Mažosios moterys

Taupiau šį filmą, kuris yra Louisa May Alcott ,,Mažosios moterys“ ekranizacija vien todėl, kad romanas – vienas labiausiai patikusių vaikystėje, tad įtariau, kad ir filmas bus neprastas. Šiandien pamaniau, kad negatyvumo gavau pernelyg daug, tad ši kino juosta įneš bent vakare teigiamų emocijų.

Pasakojama apie keturių seserų gyvenimą: pradedant vaikyste/paauglyste, baigiant išėjimu į savarankišką gyvenimą.

Pati to nežinodama ,,užšokau“ ant kalėdinio filmo – Kalėdas veikėjai šventė net kelissyk, ir kalėdines giesmes giedojo. Oi ne, žiemos nelaukiu, bet visuomet ši šventė asocijuojasi su jaukumu, ramybe, šeimyniškumu, o būtent toks šis filmas, tokia šeima, kurią stebėti lengva ir širdy taip gera gera. Kaip ekranizacija gal ir nėra filmas labai jau puikus, trūko ypač vieno numylėto personažo geresnio pateikimo, bet žinoma, laikas spaudžia, o kai dar ne vienerius metus trunkanti istorija, tai ir pateikti matyt viską sunkoka. Todėl ir nesikabinėjau, nes lūkesčius visus išpildė, tad nėra ir ko norėti. Surinktas nemažas būrys žvaigždučių, aišku, kai kurie tuomet tikriausiai dar nežinojo, kokį įžymumo laipsnį pasieks: Christian Bale, Susan Sarandon, Winona Ryder, Kirsten Dunst, Claire Daines ir kt. Siužetas paprastas, jokių didelių sukrėtimų (gal išskyrus vieną pabaigoje) nėra, toks lengvas, nieko sudėtingo, tiesiog gražus ir mielas filmas su gražia muzika, literatūrą ir meną mėgstančiais personažais (o kad visi tokie būtų!), gal ir banalokas, bet šį kartą tai visai tiko. Vienos veikėjos likimas nelabai patiko, norėjau, kad viskas susisuktų kiek kitaip, bet, na, kad jau taip, tai ką čia padarysi.

Rekomenduoju, kam patinka mažai veiksmo turinčios ,,šeimyniškos“ ir gera aura spinduliuojančios kino juostos.

9/10

Ir o, labai patiko, kai išvydau, kad filmas net trijų Oskaro nominacijų sulaukė (už muziką, kostiumus bei geriausią pagrindinės aktorės rolę – Winona Ryder).

Rež.: Gillian Armstrong, vaidina: Susan Sarandon, Winona Ryder, Kirsten Dunst, Gabriel Byrne, Claire Danes, Christian Bale, 1994 m., JAV, Kanada, 115 min

537> Interview with the Vampire / Interviu su vampyru

Matyt mažai yra nemačiusių šio filmo, kuris pristatomas kaip siaubo romantinė kino juosta. Visai nesiderina šie žanrai, ar ne? Na, bet realiai nei čia gąsdinančio siaubo, nei rimtos romantikos nėra. Pati vaikystėje esu bent jau gabalą šio filmo mačiusi, tačiau ilgai svajojau, kad vieną dieną pažiūrėsiu nuo pat pradžių iki pabaigos.

Nežinantiems siužeto, trumpai pristatysiu, kad šiame filme vampyras Luji pasakoja savo gyvenimo istoriją. Jis pradeda nuo to momento, kai netrukus po žmonos ir vaiko mirties jį kraugeriu paverčia ir taip amžinam gyvenimui prakeikia vampyras Lestatas.

Iš tikrųjų, tai dabar graužiu save, kad neprisiruošiau anksčiau jo pažiūrėti. Vis tas Tom Cruise kišo koją! Nemėgstu jo nors tu ką, o vos pagalvojus apie ,,Interviu su vampyru“ visad išlįsdavo iš atminties populiarusis plakatas su jo vampyro vaidmenyje atvaizdu. Na, bet šiandien tam padariau galą ir nuteikiau save, kad bus ir kitų aktorių be jo. Na, žinoma, pagrindinį vaidmenį atliekantis Brad Pitt žavi savo sugebėjimu įsijausti į vaidmenį, o ką jau kalbėti apie jaunąją Kirsten Dunst.

Kaip tik filmo pradžioje atsiverčiau naujausio ,,Kinas“ žurnalo numerį, kuriame yra išsamus straipsnis apie K. Dunst aktorės kelią. Mažutė pastraipėlė skirta ir jos vaidmeniui Interview with a Vampire, kuriame ji nusifilmavo būdama vos vienuolikos metų. Iki dabar šis vaidmuo yra išlikęs vienas įsimintiniausių ir geriausių jos karjeroje. Ir išties jai teko nelengvas personažas: Klaudija pasmerkta likti mažametės kūne, nors psichiškai ji – suaugusi moteris. Keitimąsi iš mažos mergaitės į suaugusiąją stebėti buvo įdomu, K. Dunst pasirodė vietomis netgi labai įtikinama, nutaisiusi tokią suaugėlišką veido išraišką bei stovėseną, kad nori nenori, turi patikėti, kad akys meluoja ir po trapia porcelianinės lėlytės išvaizda slypi visai nebe vaikas.

Kino juosta įtraukė nuo pat pradžių, kas buvo gal kiek netikėta, nes buvau prisiklausiusi nuomonių, kad ,,nuobodu“ (tiesa, taip nemažai kas kalba gal labiau apie knygą), o čia mane pagavo įdomumas ir jau nuo pusės filmo buvau visai entuziastingai nusiteikusi ir visiškai nelaukiau pabaigos, nes išties, buvo liūdna, kad pasibaigė, su malonumu ir dar vieną valandą būčiau praleidusi su Luji, besiklausydama jo istorijos.

Nemažai yra sakančių, kad norėtų gyventi amžinai, išlikti visuomet jauni – tokia ,,laimė“ teko ir Luji. Jis to visai nenorėjo, bet Lestatas nelabai jo teklausė. Šiaip jau, nemažai minčių yra pritaikomų ir mūsų, žmonių, gyvenime, apie lygiai tas pačias gyvenimo tiesas svarsto tiek mirtingieji, tiek vampyrai, tik į pastaruosius gal žiūrėti mums įdomiau, pateikiama kiek kitokia forma. Ar įmanoma gyventi, neturint gyvenimo prasmės / tikslo? Kaip surasti tą tikslą? Kiek daug mums reiškia gyvenimas?

Filmas, kurio net neverta lyginti su visokiausiais šių dienų filmais apie vampyrus, kur meilės – seilės pirmoj vietoj (antroje, tiesą sakant, nelabai kas ir bebūna) tiek siužeto, tiek grimo, kostiumų, tiek vaidybos prasme. Dargi milžiniškas pliusas už nuostabų muzikinį takelį!

Matyt belieka pridurti, kad filmas pelnė dvi Oskaro nominacijas už dekoracijas ir muziką, o Kirsten Dunst buvo nominuota Auksiniam Gaubliui už geriausią antraplanį vaidmenį.

Tai jei yra dar kartais tokių, kurie nematė, rekomenduoju. O aš mielai jį sužiūrėčiau ir darsyk!

8/10

Rež. : Neil Jordan, vaidina: Brad Pitt, Tom Cruise, Antonio Banderas, Kirsten Dunst, 1994 m., JAV, 123 min