Archyvas

Archive for the ‘Kristin Scott Thomas’ Category

884> Four Weddings and a Funeral / Ketverios vestuvės ir vienerios laidotuvės (1994)


fourweddingsRež.: Mike Newell
Vaidina: Hugh Grant, Andie MacDowell, Kristin Scott Thomas
1994 m., Didžioji Britanija, 117 min
Žanras: romantinė komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Rinkausi filmą, į kurį nereiktų žiūrėti įbedus akis ir ištempus ausis, nes šalia dar norėjau pasidaryti šiokį tokį darbą. Tokiais atvejais, be abejo, labiausiai ir tinka romantinės komedijos. Šis filmas buvo palankiai sutiktas tiek kritikų, tiek žiūrovų, o, negana to, buvo nominuotas Oskarui geriausio metų filmo kategorijoje (šalia tokių filmų kaip Pulp Fiction, Forrest Gump, The Shawshank Redemption).

Centre – Čarlzas, kuris su draugais dalyvauja vestuvėse, neretai – kaip pabrolys, o tuo tarpu pats nė nesiruošia tuoktis. Vienų vestuvių metu jis susipažįsta su žavia amerikiete, tačiau tuoj po vestuvių ji išvyksta į savo šalį.

Kaip ir nurodo pavadinimas, filme netrūks vestuvių, bus ir laidotuvės. Kalbant apie vestuves, tai nemažai ironijos galima įžvelgti, kai kurios scenos – išties atrodo neretai pasitaikančios vestuvėse ir realybėje. Džiugu, kad humoras dažniausiai neperspaustas, kad kažkokių akis vartyti skatinančių scenų buvo gal tik kelios, o pats siužetas, kad ir pilnas klišių bei banalybių, visgi sugeba sudominti. Komedijos žanras įrašytas ne veltui, nes bent man jis smagus pasirodė, juokiausi nesyk. Simpatiški, spalvingi ryškūs charakteriai, ypač antraeilį vaidmenį atlikusi Kristin Scott Thomas paliko gerą įspūdį.

Gilumų iš tokio kino tikėtis neverta, tačiau savo žanre šis pasirodė vienas vertesnių peržiūros.

7/10

671> The English Patient / Anglas ligonis


the-english-patientTikriausiai nė pati nesuskaičiuočiau, kiek kartų jau sakiausi, kad žiūrėsiu šį filmą ir galiausiai dėl kokių nors priežasčių persigalvodavau. Tai, kad knyga man visiškai nepatiko, tikriausiai buvo pagrindinė kliūtis, o prie viso to prisidėdavo ir trukmė (~2,5 h)… Tačiau paskutiniu metu akys vis kliūdavo internete už įrašų, kuriuose šis filmas būdavo minimas kaip viena iš išimčių, kai ekranizacija geresnė už knygą. Ir pasirodo, tie internautai teisūs.

II pasauliniam karui einant į pabaigą, jauna seselė pasiryžta apleistame name slaugyti į lėktuvo katastrofą patekusį ir siaubingai sužalotą, apdegintą ligonį, kuris sakosi nieko neatsimenantis. O pasirodo, prieš katastrofą jam teko išgyventi išties nemažai: ir išdavysčių, ir apgaulių, ir meilės romaną.

Tai filmas, turintis be proto gražią vizualinę pusę. Dykumos vaizdai – įstabūs, tačiau akį traukia ir kitos rodomos vietos, kostiumai, o vaizdus papildo ir puikus muzikinis takelis. Aktorių komanda surinkta taip pat verta dėmesio: Ralph Fiennes, Juliette Binoche, Willem Dafoe, Kristin Scott Thomas, Colin Firth.

Jei pradžioje labai bijojau, kad bus nuobodu, gan greitai pamačiau, kad be problemų sužiūrėsiu visą kino juostą. Po truputį iš atsiminimų dėliojasi įdomi ligonio praeitis, o viską papildo ir dabarties scenos, kuriose rodomas santykis su sesele bei seselės santykiai su tame pačiame name apsistojusiais dviem kareiviais. Kad ir kone visko ašis – meilė, bet ji nė kiek nenusaldinta, to saldumo pajausti gal net ir neįmanoma, kai šitiek įvykių vyko aplinkui – be abejo, pagrinde politinių ir susijusių su karu. Vėlgi, tai kino juosta, patiksianti tiems, kam patinka lėti filmai. Man lėtumas čia buvo būtent toks, kokio ir norėtųsi, nė kiek ne per lėtas, netgi ir trukmė visiškai nekliudė ir neįsivaizduoju, kaip jį būtų galima nors kiek sutraukti, nes rodės, kad kiekviena scena prisideda prie bendros atmosferos ir yra reikalinga. Paskutinis pusvalandis apskritai palietė emociškai mane, ašarotom akim sėdėjau…

Kaip jau pradžioje minėjau, The English Patient  iš tiesų yra viena iš tų ekranizacijų, kurios pranoksta knygą.

Na, ir dar tikriausiai vertėtų paminėti, kad filmas laimėjo 9 Oskarus (tarp jų – geriausio metų filmo) ir dar 3 buvo nominuotas.

8/10

Rež.: Anthony Minghella, vaidina: Ralph Fiennes, Juliette Binoche, Willem Dafoe, Kristin Scott Thomas, Colin Firth, 1996 m., JAV, Didžioji Britanija, 162 min

413> Dans la Maison / In the House / Provokuojantys užrašai


8261503Šiandien pagalvojau, kad pernelyg retai įsijungiu prancūzišką kiną. ,,Dans la Maison“ susidomėjau tuomet, kai pamačiau trailerį sėdėdama kino teatre (prisipažinsiu, anonsų rodymas prieš filmą man visuomet patinka ir nė kiek neburbu, kad tai laiko gaišimas), šiandien jį žiūrėjau su profesionaliu lietuvišku įgarsinimu, todėl gaudžiau kiekvieną ,,išlendantį“ prancūzišką žodį- labai graži kalba ir džiaugiausi, kad dar ne visus žodžius esu užmiršusi.

Na, o filmo siužetas yra toks: literatūros mokytojas perskaito vieno šešiolikamečio Klodo rašinį: jame vaikinas pasakoja apie savaitgalį, apie tai, kaip norėdamas patekti į išoriškai laimingos šeimos namus, susidraugauja su bendraklasiu. Netrukus Klodas pateikia antrą dalį. Mokytojas su žmona, iš pradžių į tai žiūrėję įtariai, greitai įsitraukia į šią istoriją ir laukia tolimesnių įvykių.

Kaip aš pasakyčiau, tai- ,,mano sritis“. Daug dėmesio skiriama literatūrai, rašymui, kūrybai. Kalbama apie rašytojus, minimi ne tik prancūzų, bet ir kitų šalių klasikai. Mokytojas daug patarimų duoda rašančiajam, atkreipia dėmesį į tai, kas yra svarbu kūriniuose, kas labiausiai patraukia skaitytoją. Ir klausytis viso to buvo tikrai įdomu!

Viskas pradedama taip nekaltai, kad pabaigoje pagalvojau: kaip viskas sugebėjo iki tiek nueiti?. Šešiolikametis susižavi savo bendraklasio šeima: pats neturėdamas motinos, tik tėvą, kuris visąlaik būna namie, nejučia susidomi idealiai atrodančia šeimyna: rodos, jie niekad nesipyksta, palaiko vienas kitą visur ir visada ir yra visiškai patenkinti savo gyvenimu. Įėjimas į namą, įsikišimas į jų nuosavybę ir privatumą atskleidžia, kas slepiasi po šia idile. Troškimas rašyti kuo geriau, skatina ne tik Klodą, bet ir mokytoją daryti tokius veiksmus, kurie vėliau gali pridaryti nemenkos žalos. Į ką po truputį ėjo Klodas, ėmiau greitai suprasti, tad visai nenustebino manęs tam tikri posūkiai, tačiau visumoje, tikrai negalėčiau pavadinti šio filmo visiškai numanomu, kadangi nuo pat pradžių nė nenumaniau, kaip viskas baigsis. Tik einant finišo link, kai jau suvokiau, kas įvyks, negalėjau patikėti, kad taip iš tiesų ir bus pasielgta. Klodo personažas labai greitai mano akyse iš nekalto berniuko virto į neigiamą veikėją, kuris gali pridaryti žalos, jei tik kas nors nepavyks- ir ši nuomonė pabaigoje pasirodė esanti netgi labai teisinga. Liūdna dėl pabaigos, kurią pamačiusi netgi supykau, iš tiesų, viduje užvirė neigiami jausmai, taigi, galiu tvirtai teigti, kad kūrėjams paveikti žiūrovą (šiuo atveju mane) tikrai pavyko. Įtampa, kad ir ne tokia milžiniška kaip kokiam Argo, tačiau tikrai nemaža, spalvingi veikėjų charakteriai, įdomi idėja ir siužetas, nenuviliantis ir pakankamai stiprus finalas – šis filmas išties turi kuo pasigirti.

8/10

Rež.: François Ozon, vaidina: Fabrice Luchini, Ernst Umhauer, Kristin Scott Thomas, 2012 m., Prancūzija, prancūzų k., 105 min