Archive

Archive for the ‘Lee Pace’ Category

819> Soldier’s Girl (2003)


soldiersgirlRež.: Frank Pierson
Vaidina: Troy Garity, Lee Pace, Andre Braugher
2003 m., JAV, Kanada, 112 min
Žanras: kriminalinė romantinė drama
imdb nuoroda čia.

Iš tikrųjų, sunku patikėti, kad po ,,tv filmas” slepiasi išties vertas žiūrėjimo filmas. Šis filmas, pasakojantis apie jauno kareivio pažintį su transeksualu, tapo tramplynu jaunajam Lee Pace. Įsivaizduokite, pirmas vaidmuo – ir jau pirmoji nominacija ,,Auksiniam gaubliui”. Be šios nominacijos kino juosta gavo dar dvi geriausio televizijos filmo/mini serialo kategorijoje bei geriausio aktoriaus (Troy Garity).

O vaidyba šiame filme yra tokia stipri, kad net jei tematika neviliotų, gerą balą vien už tai, kaip pateikti personažai, duočiau. Lee Pace persikūnijimas į transeksualą puikus, ne ką žemesnio lygio nei kokio nors Jared Leto ,,Dallas Buyers Club”. Ir moterimi jam tiko būti, vietomis žiūrint į jo veidą nė negalėčiau įtarti, kad po visu makiažu ir peruku slepiasi vyras. Troy Garity vaidina jauną kareivį, kuris iš pradžių sunkiai pratinosi prie kareivinių tvarkos, o dabar sumaištį galvoje išgyvena dėl naujosios simpatijos, po kurios moteriška išvaizda slepiasi vyras. Negana to, jis turi slėpti savo homoseksualumą, kadangi valdžia nepritaria tokiems santykiams: kareiviai negali būti homoseksualūs (nors jei pats nepasakai, kad toks esi, tai niekas ir ,,nežino”). Tačiau užtenka, kad vienas žinotų ir tuoj ima plisti paskalos, kad tarp jų yra netradicinės orientacijos asmuo. Neprastą įspūdį paliko ir T. Garity personažo kambarioką vaidinęs aktorius – toji beprotybė, nenuspėjamumas kėlė įvairius jausmus.

Lygiai kaip ir filmas. Pradžioje jau nuteikia atitinkamai pabaigai (beje, šis filmas paremtas tikrais faktais ir kalbama apie realiai gyvenusius / gyvenančius žmones, internete rasite tiek nuotraukas, tiek ir realią istoriją), tačiau pasiruošti tam, kas artėja, buvo šįsyk nelengva. Jau po pusės kino juostos norėjosi ją išjungti, vėliau irgi karts nuo karto tos mintys ateidavo, o artėjant kulminacijai jau nebenulaikiau ašarų, nors, kas bus, tik spėjau. Tas noras išjungti ir buvo todėl, kad nenorėjau. Nenorėjau matyti pabaigos, nenorėjau, kad taip baigtųsi, norėjosi kažkokiu stebuklingu būdu viską pasukti kitaip. Bet gyvenime stebuklų nebūna, lygiai taip pat ir čia. Kulminacinė scena be galo stipri, prikaustanti dėmesį. Dabar skaičiau, kad po šito įvykio suaktyvėjo kova prieš ,,Don’t ask, don’t tell” politiką, bet ir vėl, kodėl žmonės ima mokytis tik tuomet, kai kas nors įvyksta? Taip, galbūt jau aišku, kas bus gale, bet kaip minėjau, jau pradžioje yra duodama aiški užuomina, tad nesijaučiu daug išpasakojusi.

Atmosfera sukurta tinkamai. Muzikinis takelis harmoningai derėjo prie vaizdų, ypač, kai būdavo rodomi pasirodymai gėjų bare, kuriame, beje, su malonumu lankydavosi tiek kareiviai, tiek jų draugės. Meilės linija daugiau mažiau subanalinta, bet toji linija tokia maža, kad saldumo nebuvo per daug. Užtat nemažai dėmesio skirta netolerancijai, žiaurioms nerašytoms taisyklėms, žiaurumui, beprotybei ir įrodymui, kiek nedaug žmogui reikia, kad jį įtikintum ką nors padaryti.

8/10

Pushing Daisies / Kelias per ramunes (2007-2009) (1-2 sezonai) – bendra viso serialo apžvalga

spalio 23, 2014 Komentarų: 1

imagesKūrėjas: Bryan Fuller
Vaidina: Lee Pace, Anna Friel, Chi McBride, Ellen Greene, Swoosie Kurtz, Kristin Chenoweth
2007 – 2009 m., JAV, 44 min X 22 epizodai
Žanras: fantastinė mistinė romantinė komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Bryan Fuller gyriau jau ne kartą: aprašydama tobuląjį ,,Hanibalą” bei nutaikingąjį ir įžvalgų ,,Wonderfalls”. Pushing Daisies – jau po Wonderfalls ir Dead Like Me (kurio pirmąjį sezoną jau esu peržiūrėjusi, bet atsiliepimą rašysiu tik po antrojo) sukurtas serialas, kuriame rasite būtent tai, ko iš šio B. Fullerio būtų galima tikėtis.

Nedas – pyragų kepėjas, turintis antgamtišką galią. Jis gali prikelti iš numirusiųjų bet ką: žmones, sugedusius maisto produktus ir pan. – jam tereikia paliesti pirštu. Tačiau antras prisilietimas vėl ,,nužudo”. Vieną dieną Nedas sužino, kad jo vaikystėje mylėta mergina Šarlotė (ar tiesiog Čak) buvo nužudyta, tad jis sugalvoja ją prikelti. Negana to, jis užsiima su privačiu detektyvu Emersonu Kodu žmogžudysčių tyrimais, mat prikėlus iš numirusiųjų auką galima sužinoti vertingų faktų.

Jei prieš ,,Hanibalą” būčiau mačiusi ,,Pushing Daisies”, tikrai nebūtų reikėję stebėtis, kaip nuostabiai gali atrodyti nužudytieji. Nes jau šiame seriale buvo išties nemažai mirčių, kurios pateiktos itin gražiai, visiškai nešlykščiai, o netgi taip, kad neįmanoma atitraukti akių dėl to, kaip puikiai sugalvota. Kiekviena serija – tai vis naujas žmogžudystės tyrimas. Nustebsite matydami, kokie keisti, vietomis nerealūs, bet tuo pačiu ir žavūs žudikų scenarijai būna sugalvoti.

Vizualinis grožis apima ne tik žmogžudysčių vietas ar sukurtus žmogžudysčių scenarijus. Jis apima visą šį serialą. Ryškios spalvos, gražiausi lyg nulieti pyragai, dinamika, neįkyrios fantastinės detalės bei puikūs kostiumai – būtent tai irgi neleidžia atitraukti akių kiekvienoje serijoje. Toks jausmas, lyg žiūrėtume pasaką, tad jei žiūrėsite nusiteikę, kad ,,realybėje taip nebūna”, gal apskritai vertėtų nutraukti šio serialo žiūrėjimą.

Svarbi siužetinė linija išlieka ir meilės: kažkas myli be atsako, kažkas myli be prisilietimo, o kažkam galbūt trūksta meilės… O gal viskas kartu. Ir vis tik, sudėliota siužete viskas taip, kad tos meilės nebūtų per daug, nes visuomet judėjimas, veiksmas, netikėti posūkiai.

Svarbų vaidmenį atlieka ,,balsas už kadro” – arba kitaip, naratorius. Neįkyrus, malonus ir tinkantis tokio pobūdžio serialui balsas mums pasakoja apie tam tikrus praeities įvykius, kurie bus aktualūs tam tikroje serijoje, primins ankstesnius įvykius ar tiesiog supažindins su veikėjais, užsiims žmogžudysčių scenarijų išaiškinimu ir taip toliau. Jis tapo visiškai neatsiejama šio serialo dalimi, be jo ,,Pushing Daisies” prarastų dalį savitumo.

20uzucw

Pagrindiniai veikėjai yra keturi: Nedas, Čak, Emersonas ir Nedo padėjėja ,,Pyragų skylėje” (bežiūrėdama fantazavau apie tai, kaip būtų įdomu tokioje apsilankyti realybėje) Oliva. Aprašydama Wonderfalls jau buvau užsiminusi, kad Lee Pace vaidinamas Nedas yra keistokas, neįprastas pagrindinis personažas, tačiau galbūt todėl ir žavintis bei traukiantis dėmesį. Neretai susimąstęs, susigėdęs, savo didžiąją dalį emocijų rodantis antakiais – visuomet sukeliantis teigiamų emocijų, kurios pasiekdavo mane vos jį išvydus. Čak veikėja gal ir ne visuomet patikdavo, bet iš esmės, man ji be proto graži pasirodė, rengimosi stilius ganėtinai primena Zooey Deschanel seriale ,,New Girl”, tad belikdavo tik grožėtis naujomis dailiomis suknelėmis ar sijonukais. Emersonas – rimtas ir tikriausiai dėl to tampantis kone juokingiausiu personažu šiame seriale. Na, ir galop Oliva: vienas spalvingiausių ir geriausiai perteiktų personažų, o negana to, kelissyk jos balso galimybės visai neblogai buvo galima išgirsti (ją vaidina Kristin Chenoweth, tad užsidengti ausų tikrai nereikės klausant). Be šių dar iš didesnių vaidmenų yra dvi Čak tetos, bet prisipažinsiu, netapau jų fane ir jų siužetinė linija man beveik niekuomet neatrodė įdomi.

aeddcfaf3eea0947_daisies.208.1

Kiekvienas personažas turėjo savo nišą ir atrodė, kad be kurio nors negalėtų vykti visas siužetas. Per abu sezonus jų veikėjai išvystyti taip, kad pažintume juos labai gerai: žinotume ne tik apie jų dabartį, bet ir praeitį nuo pat ankstyvos vaikystės. Perėjimai iš dabarties į praeitį gražūs, nėra kažkokio priverstinio perėjimo, scenos keisdavosi visiškai natūraliai, lyg būtų savaime suprantama, kad būtent tai turi dabar būti rodoma.

Patiko pabaiga tuo, kad visi taškai daugiau mažiau sudėlioti, neliko daug neaiškumų, kuriems paaiškinti reiktų dar bent vieno sezono. O ir užsibaigė, manau, pačiu laiku, nes vietomis antrąjį sezoną žiūrėdama jau jausdavausi ,,persivalgiusi”, nors pradžioje po 3-4 serijas be pertraukos peržiūrėdavau. Atsirado monotoniškumas, tad smagu, kad buvo nuspręsta užbaigti būtent tuomet. Nors visgi turiu pripažinti, kad pati kokybė nesumažėjo iki pat pabaigos – išliko toks pats malonumas tiek akims, tiek ausims iki pat galo.

Kadangi serialas man pasirodė gan specifinis, manau, patiks ne kiekvienam, bet kam pirma serija pasirodys verta dėmesio, tai ir kitos lygiai taip pat gerai turėtų būti įvertintos. Kiek supratau iš vieno įrašo socialiniame tinklapyje, gal net netolimoje ateity Lietuvos žymiausias ir tikriausiai geriausias blogeris apie serialus Telemanas pateiks savo nuomonę apie šį serialą.

8/10

Wonderfalls (1 sezonas) – bendra serialo apžvalga

liepos 10, 2014 Komentarų: 2

tumblr_moo8ee68wx1solg0io1_1280Rež.: Bryan Fuller
Vaidina: Caroline Dhavernas, Lee Pace, Tyron Leitso, Carrie Preston ir kt.
2004 m., Kanada, JAV, 45 min, 14 epizodų.
Žanras: komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Bryan Fuller – tas pats žmogus, kuriam  galime dėkoti, kad šiemet jau antrą pavasarį su nekantrumu laukdavau vis naujos pasirodančios serialo ,,Hannibal” serijos. Tačiau, panaršiusi po B. Fuller filmografiją, radau, jog jis yra prisidėjęs prie dar kelių gerai įvertintų (nors ir vos vieną ar du sezonus rodytų) serialų. Laikui bėgant tikrai atrasite atsiliepimus apie Dead Like Me ir Pushing Daisies, o dabar pristatau vakar užbaigtą Wonderfalls.

Džei – 24-erių metų, gyvena savo gimtame mieste (Niagara Folsas), kuriame yra ir garsusis Niagaros krioklys. Po mokslų baigimo ji pasidavė rutinai: gyvena priekaboje (dar kitaip – treileryje, vagonėlyje), dirba suvenyrų parduotuvėje Wonderfalls. Vieną dieną Džei gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom, kai visai nelauktai ima jai šnekėti suvenyrinės figūrėlės, žaislai ar kiti negyvi daiktai, turintys veidus. Dažniausiai jie pasako trumpą frazę, kuri skamba kaip liepimas kažką daryti.

Pirmiausia, krito į akis tai, kad Bryan Fuller atrodo lojalus. Caroline Dhavernas, atliekanti pagrindinį vaidmenį ,,Wonderfalls”, gerai žinoma ir iš ,,Hannibal”, kur vaidina dr. Alaną Bloom. Lee Pace, šiame seriale vaidinantis Džei brolį, ,,Pushing Daisies” atlieka pagrindinį Nedo vaidmenį.

Kaip jums patiktų pardavėja visuomet su tokia veido išraiška?

Kaip jums patiktų pardavėja visuomet su tokia veido išraiška?

Sulig kiekviena serija susigyvenau su kiekvienu personažu. Džei, jos brolis Aaronas, sesuo Šeron, tėvai Darinas ir Karen, draugė Mahandra ir naujas žavėjimosi objektas Erikas – kiekvienas tapo vienodai mylimas ir laukiamas pasirodant.  Be to, kad kiekvienas personažas sugebėjo visiškai atsiskleisti per vieną sezoną, nė vienas neliko kurio nors kito užgožtas, dar norisi pagirti ne tik scenarijų, bet ir aktorių vaidybą. Kad Lee Pace gali puikiai vaidinti keistuolį, jau pastebėjau bežiūrėdama Pushing Daisies, tačiau vaidmuo Wonderfalls pasirodė kur kas humoristiškesnis, tai, kad jis ekrane, žadėdavo, jog tuoj būsiu prajuokinta. Keistumu jis visai nenusileido savo sesutei Džei ir netgi bandė padėti rasti visos tos situacijos, susijusios su kalbančiomis negyvomis galvomis, priežastis.

Džei vaidinanti Caroline Dhavernas maloniai nustebino, kadangi iki šiol ją tebuvau mačiusi ,,Hannibal”, kur jos vaidmuo gan šaltas ir rimtas, kai tuo tarpu čia ji – kiek pakvaišusi, neretai pasimetanti, grubi su klientais. C. Dhavernas sugebėjo perteikti savo vaidinamo personažo gyvenimą rutinoje, bandymą taikytis su tuo, kad turėdama filosofijos diplomą ji, kitaip nei brolis (rašantis desertaciją religijos srityje) ir sesuo (teisininkė), nesiekia karjeros, o tiesiog diena iš dienos kone automatiškai dirba parduotuvėje, vakarais sėdi bare ir rečiau nei turėtų apsilanko tėvų namuose, jos žmogišką baimę užmegzti naujus meilės santykius vien todėl, kad visi turėtieji užsibaigė nekaip. Atrodo, turėtų liūdnai atrodyti toks personažas, bet taip nėra: Džei ironiška, juokinga, sava ir nenuspėjama. Ir tas gyvenimas vagonėlių aikštelėje (kur visi gyvena vagonėliuose) pateiktas taip patraukliai, kaip nebūčiau tikėjusis (tai paskatino ir kiek panaršyti apie tokios gyvenamosios vietos populiarumą užsienyje).

wonderfalls-caroline-dhavernas-jaye-tyler-wound-up-penguin-wonderfalls-wound-up-penguin-eric-gotts-tyron-leitsoKiekviena serija praeidavo labai greitai. Situacijos smagios, kartais klaidinančios, nes nebūtinai tiek veikėja, tiek aš iš karto suvokdavau, ką turi omeny kalbančios figūrėlės (ar kt.). Netrūksta lakstymo, veiksmo, smagių šeimynos susidūrimų, pamišimo akimirkų, ašarų, na, ir aišku, padūsavimų iš meilės. Nieko čia netrūksta, išskyrus tai, kad galėjo sukurti dar daugiau serijų. Bet aišku, gerai, kad jis apskritai pasirodė.

Fantastikos šiame seriale itin mažai: ji apsiriboja kalbančiomis figūrėlėmis, žaislais ir pan. Ir tai be galo juokingai atrodo, o pati Džei vietomis net ir kaip tikra beprotė, ypač, kai kalbėdavosi su kuria nors figūrėle prie kitų žmonių.

Muzikiniam takeliui priekaištų neturiu, žadu jį susirasti, kad galėčiau klausytis ir prisiminti šį puikų serialą. Jei taip visai nuoširdžiai, paskutinę seriją buvo labai sunku žiūrėti, nes žinojau, kad daugiau jų nebepamatysiu, nebent ateity nuspręsčiau darsyk peržiūrėti serialą. Juokiausi (nes toji serija kaip ir visos kitos – juokinga), bet tuo pačiu ir liūdėjau.

Galėčiau girti ir girti jį. Be abejo, 10/10.

P.S. imdb rašo, kad yra iš viso 14 serijų, bet gali taip būti, kad kur nors (kaip ir aš) surasite tik 13. Pati pirmoji serija yra oficialiai nepasirodžiusi ekranuose (nors internete ji yra), joje vaidina pora aktorių, kuriuos vėliau pakeitė kiti.

710> Ceremony / Vedybų ceremonija


09162010_CeremonyMaxWinklerRež.: Max Winkler
Vaidina: Michael Angarano, Uma Thurman, Jake Johnson, Lee Pace
2010 m., JAV, 89 min
Žanras: romantinė komedija
imdb nuoroda čia.

Jei ne Lee Pace ir Jake Johnson aktorių sąraše, tikriausiai niekad ir nebūčiau žiūrėjusi ar bent pastebėjusi šio filmo. Ir būčiau absoliučiai nieko nepraradusi.

Filmas daugiau mažiau aiškus: du pusbroliai patenka į vieno iš jų mylimosios būsimų vestuvių ir bando padaryti viską, kad tik jaunoji apsigalvotų. Nuspėjamumas – tai be abejo nedaro įspūdžio, nes nemažai panašių filmų mačiusi ir žinau prieš įsijungdama, kad nelabai ko mandresnio galiu tikėtis. Bet to ir nereik?

Tačiau čia buvo per daug niuansų, kurie kišo koją, kad galėčiau šį filmą pavadinti bent jau žiūrimu. Visų pirma, nykus siužetas, kuriame veikėjai linksminasi liūdnais veidais, pilna visai nesimpatingų keistuolių, dažnas jų linksminasi alkoholiu užsigerdami narkotikus. Jaunieji lyg ir nutolę nuo to viso šurmulio, į kurį visa galva pasinėrę net ir pagrindiniai veikėjai. Aišku, būsimo jaunikio pamėgti nelabai galima dėl jo pernelyg didelės garbėtroškos, tačiau visai nesinori, kad Umos Thurman veikėja pasiliktų ir su atklydėliu jos mylimuoju, kuris negali pasigirti nei ūgiu, nei protu, nei normaliu elgesiu. Todėl iš tikrųjų, galėjo ji juos abu mest, bet to tikėtis būtų pernelyg naivu. Filmo metu nieko nevyksta: tiesiog pirmiausia supažindinama su kvailais veikėjais, po to persikeliama į busimų vestuvių šventimą, kur tiesiog liūdnai švenčiama, dar ten a la supurtantį įvykį įdeda, kurio pajusti nė neįmanoma, nes jis per greitai įvyksta ir užsimiršta, na, ir galop pabaiga, už kurią tikriausiai tuos balus ir parašiau: nes jau galvojau, kad užsibaigs vestuvėmis, tik su kitu jaunikiu. Aišku, nieko nenuspėjamo toje pabaigoje, bet bent jau paliekama galimybė pafantazuoti, kad kuris nors nusisuks sprandą ir meilė baigsis. Tiesa, užsimerkite prieš skaitydami žanrą, nes komedijos nesitikėkite. Nejuokinga visai.

3/10

674> The Fall / Bekraštė istorija


the-fall-22Tai istorija pasakojanti apie mergaitę Aleksandriją, kuri turi gulėti ligoninėje, kol jos ranka išgis. Bevaikščiodama ligoninės koridoriais vieną dieną ji atsitiktinai užeina į jauno vyriškio palatą. Šis vyriškis – Rojus, kuris neseniai patyrė didelę traumą ir dabar jo kojos paralyžiuotos. Jis pasikviečia ją ir pasiūlo papasakoti įdomią istoriją, o tuo tarpu slapčia jis turi planą prisijaukinti mergaitę, kad ši galėtų jam pavogti morfijaus. O tuo tarpu mergaitė pasineria į paslaptingus, įspūdingus nuotykius, kurių su nekantrumu kasdien atbėga pas jį pasiklausyti.

Kol aprašinėjau anksčiau žiūrėtus filmus, pasimetė mintys, kurias norėjau čia užrašyti apie The Fall. Galiu pasakyti, kad tai labai gražus ir jautrus filmas, įtraukęs nuo pat pirmos minutės ir įdomumas neatlėgo iki pat paskutinių kadrų. Taip, pasakojama istorija spalvinga, joje netrūksta nuotykių, išgalvotų personažų, taip pat, to, kad bet kada siužetiniai vingiai gali pasikeisti, jei tik to užsinori Aleksandrija. Gražu ir tai, jog juose sudalyvauja ir abu pagrindiniai veikėjai, tik tarsi savo tikruosius ,,aš” paslėpę po kaukėmis. Tačiau visgi svarbiausia siužetinė linija yra tikroji. Didžiulis Rojaus liūdesys bei savižudiškos mintys, nenoras gyventi matyti nuo pat pradžių. Kaip priešprieša tam – guvi mergaitė, nuoširdi, paprasta ir žavi, sukėlusi ne vieną šypsnį. Sulig kiekviena diena stiprėjanti draugystė kėlė daug visokiausių jausmų, be daugybės gražių, vieną ir neigiamas  – pyktį dėl Rojaus savanaudiškumo, kuris paskatindavo jį ir supykti, ir griežčiau ką nors mergaitei pasakyti, ir manipuliuoti ja. Tai mane liūdino, ypač, kai matydavau Aleksandriją, tokią visiškai atsidavusią jam ir nerodančią nieko kito išskyrus švelnumą. Sulig kiekvienu jų susitikimu matėsi, jog šviesumos Rojaus gyvenime vis mažėja ir vis daugiau liūdesio pas jį atsiranda. Kiek kartų šluosčiausi ašaras (paskutiniu metu dažnai ašaroju…), nepasakysiu, bet kuo toliau, tuo liūdesio daugiau ir galvodavau: kad tik viskas būtų galiausiai gerai. Aleksandrija iki pat galo žavėjo savo vaikišku naivumu ir tuo pačiu – tuo supratimu, kokį turi tik vaikai. Kulminacinė pasakojamos Rojaus istorijos dalis – stipriausia filmo vieta, kur emocijų sukilo daugiausiai. Ir buvo taip gaila. Gaila mergaitės… Gaila Rojaus, kuris fantastinėje ekspromtu kurtoje istorijoje sugebėjo perteikti ir savo jausmus bei būsenas.

Tiesiog siūlau pažiūrėti. Ir patiems pajusti tai, ką jutau aš. 8/10

Rež.: Tarsem Singh, vaidina: Lee Pace, Catinca Untaru, 2006 m., JAV, Indija, 117 min

638> A Single Man / Vienišas vyras


Single_Man_8_LĮ šių metų planus kaip ir buvau įtraukusi šį filmą (neseniai atnaujintą norimų filmų sąrašą, iš kurio bent jau pusę norėčiau peržiūrėti per šiuos metus, galite rasti čia), bet tik šiandieninė rekomendacija galutinai paskatino nebeatidėlioti ir pažiūrėti šią istoriją, pasakojančią apie Džordžą, kurio mylimasis žūva avarijoje. Vyriškis gyvena tik prisiminimuose ir bando atrasti naują gyvenimo prasmę.

Colin Firth buvo nominuotas Oskarui už Džordžo vaidmenį. Ir, manau, ne veltui, nes perteikti kančią, jaučiamą gyvenimo beprasmybę mirus mylimiausiam žmogui, su kuriuo jis praleido ne tiek ir mažai – šešiolika metų, jam pavyko išties gerai. Taip, tai niūrus filmas, kuriame stebime vyriškio jaučiamą vienatvę, didėjantį bejėgiškumą, netgi kruopštų nusižudymo planą – rodos, jokios prošvaistės, kad bus geriau. Pasirodo vienas kitas personažas, bet jie, na, išskyrus gal studentą, taip ir lieka iki galo nepažinti, nes akys vis vien krypsta į Colin Firth vaidinamą personažą, jis šio filmo žvaigždė. Taip ir turi būti. Jausmų perteikimas, kaip ir minėjau, yra įtaigus, o filmo atmosfera užkrėtė ir mane tąja niūria nuotaika. Negana to, žiūriu, kad paskutiniu metu vis užtaikau ant filmų, pasižyminčių gražiais muzikiniais takeliais – šis ne išimtis. Be viso to, filmas dar ir stilingas (C. Firth – amžinai su kostiumu, moterys demonstruoja septintojo dešimtmečio madas (iš viso to tik šukuosenos nežavi nė kiek).

Tai subtilus, niūrus filmas, kurio pabaigą žiūrėdama galvojau ,,tik ne tai!” , o Colin Firth nepriekaištinga vaidyba tik dar labiau padidina šio filmo vertę.

8/10

Rež.: Tom Ford, vaidina: Colin Firth, Julianne Moore, Matthew Goode, Nicholas Hoult, 2009 m., JAV, 99 min

381> The Twilight Saga: Breaking Dawn – Part 2 / Brėkštanti aušra

vasario 25, 2013 Komentarų: 4

largePagaliau, pagaliau, pagaliau. Ne, džiaugiuosi ne dėl to, kad pagaliau galima pažiūrėti geros kokybės filmą, bet todėl, kad pagaliau baigiasi ši saga. Vakar kaip ir nebuvau planavusi žiūrėti šio filmo, buvau įsijungusi rimtą ir kokybišką (konkretaus pavadinimo nesakysiu, o tai daug kas pašiurps sužinoję, kokį filmą iškeičiau į šį), bet kadangi visiškai nesižiūrėjo, sugalvojau pažiūrėti twilight sagos pabaigą.

Bela pavirto vampyre, Renesmė auga (netgi pernelyg gerai auga) sveika ir laiminga, Edvardas tik sukinėjasi aplink, o Džeikobas nebemyli Belos, bet užtat myli Renesmę.. Ir viskas būtų puiku, jei ne Volturiai, kuriems melagingai pranešta, kad Renesmė- ,,nemirtingoji”, t.y. kad Kalenai vaiką pavertė vampyre, o to daryti negalima. Taigi, Alisa praneša apie laukiantį susidūrimą..

Įspūdis tikrai geresnis nei kad buvo žiūrint ketvirtąjį ar pvz. trečiąjį filmą. Galbūt todėl, kad buvo daugiau veiksmo, o ir toji kova truputį sumaišė visas kortas. Ir kažkaip galvoje neišlikę, tad jei kas galite pasakyti, kaip ten iš tiesų buvo su ta kova: ar lygiai taip pat viskas ir knygoje vyko (kalbu apie netikėtą kulminaciją)?.. Nes truputį sutrikusi toje vietoje likau ir iki kovos kulminacijos galvojau, kad viskas krypsta į gan smagią pusę. Bet aišku, džiaugtis taip anksti nereikėtų.. Ir apskritai, tai buvo vienas iš kelių pliusų, kurie yra šiame filme (dar galiu paminėti gražius gamtos vaizdus, kai kurie kūriniai iš muzikinio takelio ir kad buvo žiauresnių vaizdų lyginant su ankstesnėmis dalimis). O kas jau čia tokio blogo?

Pirmiausia, tai mane į neviltį varė pats siužetas. Na gerai, aš daugmaž jį žinojau, nes skaičiau knygą, tad kaip ir neturėčiau tikėtis kažkokio stebuklo, aš jo ir nesitikėjau, tačiau eilinį sykį negaliu patikėti, kaip kažkam gali tai patikti ( -> spausti). Ir kalbėdama be abejo įtrauksiu ir ankstesnes dalis, nes jos juk susijusios. Taigi, galintys šviesoje vaikščioti vampyrai, kurie nuostabiai blizga apšviesti saulės spindulių, mintantys gyvūnais, ką jau kalbėti apie tai, kai Belai pagailo stirnos ir ji užpuolė gyvūnėlį puolantį plėšrūną (o juk ji pati būtent ir yra tokia-plėšrūnė). Tai vampyrai, kurie bėga kone šviesos greičiu, tačiau dažnai, kad nukaktų iš vienos vietos į kitą, naudojasi automobiliu (pliusas Volturiams, kurie to nedaro)? Taip, jei reikia atsidurti kokioje nors žmonių pilnoje vietoje, tada suprantu, kad jie nori atrodyti normalūs, bet kad ne kartą jie važiavo ir tuomet, kai tai visai nebuvo būtina.. Jie gyvena šitiek šimtų metų, tačiau vampyras mirtingąją įsimyli pirmą kartą per visą istoriją??? Na, gerai, paskutiniu faktu gal dar patikėčiau, nes, sakykim, jis dar visai įtikinamas.. Toliau, šioje sagoje akcentuojama, kad vampyrai yra tobulos išvaizdos, bet nežinau, koks filmo kūrėjų grožio supratimas, nes man jie visi absoliučiai baisūs, veidai- marmuriniai.. Jei nebūtų svaigstama, kokie jie visi gražūs, tai tada kaip ir viskas gerai, juk vampyrai vis dėlto, o ne kokios fėjos.. Kas dar?… Kova, kur vienoje pusėje- krūva, o kitoje- saujelė kovotojų, bet, kaip veiksmo filmuose vienas visus nugali, taip ir čia mažumai sekasi.. Džeikobas iš viso atskira kalba. Visų pirma, neskaičiusieji knygos tikrai ne visi supras, kodėl jam tokia svarbi Renesmė ir apskritai: kas per meilė, kai ji- dar vaikas, o jis į ją amžinai spokso… Nenormalu. Ir iš kur pas autorę tokios fantazijos?..

Iš tikrųjų, filmas galėjo būti trumpesnis (dar geriau- sujungtas su pirma BD dalimi), nes veiksmas prasideda tik maždaug įpusėjus filmui, o tiek ilgai spoksoti vien tik į tokias pat mimikas darančius aktorius, klausytis banalių ir neįdomių pokalbių…

Pabaigoje prisimenamos gražiausios visos šios istorijos akimirkos, kurias žiūrint pagalvojau, kad štai, su jais kažkaip ir paauglystė manoji baigėsi.. 😀

4/10

Rež.: Bill Condon, vaidina: Kristen Stewart, Robert Pattinson, Taylor Lautner, Peter Facinelli, Ashley Greene, Elizabeth Reaser, Jackson Rathbone, Kellan Lutz, Billy Burke, Maggie Grace, Jamie Campbell Bower, Dakota Fanning, Joe Anderson, Xavier Samuel, 2012 m., JAV, 115 min