1093> Love, Rosie / Su meile, Rouzė (2014) (2)

Šį jau esu kadaise mačiusi (rašiau čia), atsimenu, kad nesužavėjo. Antrąsyk įsijungti paskatino nesibaigiančios filmo ištraukos Instagram filmų profiliuose. Galvojau, gal kažką tada praleidau, reik pamėgint darsyk. Patiko labiau nei tada, turi panašumų į mano absoliutų guilty pleasure romantinį One Day. Apima ilgą laikotarpį, du draugai baigdami mokyklą taip ir nutyli apie savo jausmus vienas kitam (arba jų iki galo nesuvokia), tada dar šis bei tas nutinka ir jų keliai išsiskiria, nors virtualus bendravimas nenutrūksta. Rouzei tenka staigiai sulaukti ir prisiimti atsakomybes, apie kurias tuo metu ji nė nesvajojo, o savo svajones atidėti į šalį. Šiltas filmas, nes daug palaikymo iš aplinkinių, nuspėjamas ir nevengiantis klišių, bet galbūt jo privalumas ir yra, kad veikėjai bręsta, kad pati draminė dalis nėra apie tai, kaip jie nuostabiai draugauja, tada likus 15 min iki pabaigos dėl kokios nesąmonės susipyksta, o tada susitaiko. Aišku, ir čia yra tų nesąmonių, bet jos visos išsidėsčiusios skirtingais gyvenimo momentais, tai visai kitaip ir žiūrisi.

6/10 imdb

815> Love, Rosie / Su meile, Rouzė (2014)

Rež.: Christian Ditter
Vaidina: Lily Collins, Sam Claflin
2014 m., Vokietija, Didžioji Britanija, 108 min
Žanras: romantinė komedija
imdb nuoroda čia.

Ne, visai ne todėl, kad Valentino diena, sumaniau pažiūrėti romantinį filmą. Tiesiog kažkurią dieną eidama per trailerius atkreipiau dėmesį į šią juostą, o šiandien ir vėl jis prieš akis pasimaišė.

Rouzė ir Aleksas – geriausi draugai. Ir aišku, abu slapta įsimylėję vienas kitą, bet neaišku kodėl neprisipažįstantys to. Jie bendrauja su priešingos lyties atstovais, visuomet vienas kitam pasipasakoja apie turėtus santykius, daug laiko leidžia kartu. Net ir po mokyklos išvažiuoti jie suplanuoja kartu į vieną miestą. Tačiau viskas pasikeičia, kai Rouz sužino esanti nėščia po vienos nakties nuotykių. Ji nusprendžia nieko nesakyti Aleksui ir leisti jam išvykti. Taip prasideda jų abiejų gyvenimai – atskirai, karts nuo karto susiduriant.

Daug sąsajų su One Day, bet palyginus su pastaruoju, Love, Rosie yra visiškai nykus, banalus filmas, nesugebėjęs visiškai atskleisti bėgančio laiko. Rodomas dešimties metų laikotarpis, bet Rouz vis tokia pati paprasta mergina, kurios šėlionės visai nesiderino su charakteriu, o Aleksas – toks pat mergišius, kuris mano, kad jo šypsena, kilimas karjeros laiptais ir graži blondinė šone yra tai, ko kiekvienam vyrui reikia, kad jaustųsi laimingas. O bent jau mano nuomone (o gal kad aš pati dabar šiame laikotarpyje), žmogus nuo dvidešimties iki trisdešimties metų bręsta viduje ganėtinai stipriai. Deja, to filme visai nesimatė. Jei ne vaikas, kuris augo, net nepasakyčiau, kad tiek metų prabėgo. Komedija filmo vadinti nesinori, nes tie keli juokeliai, kurie buvo – visai nejuokingi ir nešmaikštūs, greičiau arba perspausti, arba kvaili. Kaip minėjau, charakteriai neišplėtoti.

Kalbant apie siužetą ir jo išpildymą, tai kaip ir nieko ypatingo nėra. Viskuo prašliaužta paviršiuje, gal kiek užčiuopta jaunos merginos tapimo mama problema, tai, prie ko gali privesti nesaugūs lytiniai santykiai, o tuo labiau, kai jie – atsitiktiniai, su žmogumi, kuris gal net nepatinka. Kokia filmo mintis? Žinoma, žiūrėti ir matyti ką turi bei tai vertinti, o tai va kaip būna. Kadangi daugiausia dėmesio skirta romantinei pusei, pasigedau daugiau konfliktų, buitinių problemų, be kurių nelabai įmanoma, manau, išsiversti. Visgi, Rouzės siužetinė linija buvo bent jau maloni akiai: gražūs santykiai su visais, kažkoks jaukumo jausmas į juos žiūrint. Nors kai kurie jos sprendimai ir nepatiko. Tuo tarpu Aleksas kuo toliau, tuo mažiau žavėjo savo pasirinkimais ir buvimu visiškai minkštu, be savo nuomonės, stiprybės.

Bet kadangi tikėjausi kažko panašaus – t.y. nieko ypatingo, bet tinkamo atsipalaidavimui filmo, pernelyg neliūdžiu pamačiusi, nes nelabai nuobodžiavau, tik dažnai juokinga iš jų elgesio ar sprendimų pasidarydavo. Liūdnai juokinga.

5/10

623> The Mortal Instruments: City of Bones / Mirties įrankiai: kaulų miestas

Pagal populiarios knygų serijos Mortal instruments pirmąją dalį sukurtas filmas mane domino ne per daugiausiai, bet kompanijoje norėjosi kokio lengvo filmo, tad pamanėm, kad turėtų ,,sueiti“ šis. Ir visai neblogai jis mums susižiūrėjo, žandai nuo juoko įsiskaudo, o kas taip mus juokino, tuoj ir papasakosiu.

Taigi, Klerės mama kažkur dingsta, o namas viduje atrodo kaip po karo. Tuo pat metu Klerė susipažįsta su keistu nepažįstamuoju, kuris jai greitai išaiškina, kad Klerė, kaip ir jos mama, nėra paprasta.

Tai štai, Klerė – paprasta paauglė, ne itin populiari, mokykloje bendraujanti tik su vienu vaikinu – Saimonu, kuris yra moksliukas ir atrodo tipiškai pagal savo vaidmenį: aukštas, plonas, su akiniais, susitaršiusiais plaukais, truputį žioplas. Iš pradžių merginos dėmesį patraukia ženklas, kurį ji vis nė nesusimąstydama nupiešia, tą patį ženklą ji mato ir kitur, netrukus ji jau bando išsiaiškinti, ką jis reiškia, o dar ir paslaptingas gobtuvu apsigaubęs vaikinas vis pasirodo netoliese. Na, ir visas aiškinimasis prasideda ganėtinai greitai, netempiant gumos. O tada ir prasideda. Klerė gauna naujus drabužius, tarp jų – ir didžiausius aukštakulnius, kurių ji gyvenime nenešiojo, bet dabar ji su jais ne tik paeina ir puikiai laiko pusiausvyrą, bet ir ne ką blogiau bėga ar net vieną kitą kovinį judesėlį parodo. Klerės ir minėtojo blondino Džeiso užsimezgusi draugystė dienos eigoje perauga į meilė, o netrukus jau įvyksta pirmoji pavydo scena – vien dėl beprotiško greičio visa tai atrodė taip absurdiškai, kad nieko daugiau ir neliko, tik juoktis. Yra ir veikėjų, kurie atrodo, ateity žada būti potencialūs Klerės gerbėjai, bet kol kas istorija tai nutyli (sužinosime, jei sukurs ir kitas dalis, arba jei sumanysime skaityti knygas – man šis noras prapuolė). Negalima nepaminėti, kad Džeisas groja pianinu – toks jausmas, kad po twilight’o visi vaikinai turi mokėti groti šiuo instrumentu… Labai juokingai atrodė ir jo vaikščiojimas su gobtuvu, nuo pat pradžių įvykęs susižavėjimas Klere, o ką jau kalbėti apie sceną, kai jis ją atsiveda į stebuklingą sodą (kuo tai kvepia? vėlgi, neapsieita be twilight’o, kuriame yra daugeliui įsimintina gėlėtos pievelės scena). Pagrindinė porelė labiau juokina nei nuoširdžiai žavi savo jausmais, žvilgsniai, kuriais žvelgia vienas į kitą, labiau buki nei kažką pasakantys. Ir apskritai, viskas banalu, tad belieka žiūrėti kaip į kažkokią parodiją (o vietomis taip ir atrodo) ar tiesiog neimti į galvą ir stebėti įvykius.

Vienintelis personažas, kuris priversdavo nuoširdžiai šypsotis ir labiausiai patiko – jau minėtasis Saimonas. Smagu, kai tokie nevykėliai išsisuka iš pačių pavojingiausių situacijų, o dar kai prisimenu, kaip tas aktorius kelis sezonus vaidino Misfits seriale ir buvo mylimiausias iš visų, tai sukėlė ir nostalgiją. Pliusą uždėčiau ne tik dėl Saimono, bet ir dėl veiksmo, kurio čia netrūksta, kalbant apie fantastiką, tai smagu, kad neapsiribota vienos rūšies padarais: yra čia įvairiausių fantastinių būtybių, daug magijos, mistikos, kurią stebint atrodo, kad kažko dar daugiau primąstyti vargu ar bebūtų galima. Ir ne visi padarai gražūs, yra tokių, kurie ir šleikštulį sukelė.

Žiūrėkit tuo atveju, jei jums patinka tokio tipo filmai, kitu atveju nelabai išdrįsčiau rekomenduoti. Man jis pasirodė tinkamas nebent žiūrėti su kompanija, kai norisi vienu metu ir žiūrėti filmą, ir spėti paplepėti, arba kaip fonas..

4/10

Rež.: Harald Zwart, vaidina: Lily Collins, Jamie Campbell Bower, Robert Sheehan, Kevin Zegers, Lena Headey, Jonathan Rhys Meyers, 2013 m., JAV, Vokietija, Kanada, 130 min

173> Mirror, Mirror / Veidrodėli, veidrodėli… Snieguolės istorija

Pamenu, buvau labai susižavėjusi šio filmo anonsu, kuris buvo įgarsintas lietuviškai. Galvojau, gal ir palauksiu, kol atsiras internete filmas su profesionaliu įgarsinimu, bet nutiko taip, kad labai užsinorėjau šiandien jį pamatyti.

O pasakojama apie Snieguolę, kurią uždarytą pily laiko pikta pamotė. Ir ateina diena, kai merginai sukanka aštuoniolika ir ji užsinori pamatyti šalį, kurią jai skirta valdyti. Tačiau pamotė nenori taip lengvai atsisakyti karaliavimo..

Pradėsiu nuo to, kad princas Alkotas (kuris, beje, visai žavus), o tiksliau aktorius Armie Hammer, man pasirodė kažkur labai matytas, o pasirodo jis yra vaidinęs Gossip Girl.  Dar pamačiau, kad vieną pagrindinių filmų jis atliks mano laukiamame filme The Lone Ranger, kuris pasirodys tik kitamet. Na, bet jau truputį nukrypau. Taigi, princo vaidmenį jis atliko pakankamai gerai (prisiminus GG, tai man rodos jis ir ten kažkokį didiką vaidino 😀 ), mielas pasirodė. Nors visgi ta šuniška idėja man beviltiškai kvaila pasirodė..

Kai pirmą kartą pamačiau Lily Collins, pamaniau: iš kur tokią ištraukė princesės vaidmeniui? Bet tokią nuomonę sudarė būtent tas poster’is, kuriame, mano nuomone, ji atrodo tikrai negražiai. Tačiau pavartykite kitas nuotraukas, galop užtenka pamatyti šį filmą, kad nuomonė pasikeistų. Ji  tikrai graži ir tinkama šiam filmui. O ir vaidyba tikrai gera.

Na, Julia Roberts man niekada pernelyg nepatiko, tad ir filmų su ja mažokai mačiau, bet čia ji visai neblogai atrodė, nors kad buvo pribloškianti ar kad labai žavėjo, nepasakyčiau. Nors neigiamas veikėjas retai žavi.

O siužetas, be abejo, nėra tikslus pasakos atkartojimas. Nors yra ir panašių motyvų (obuolys, septyni nykštukai, princas, veidrodėlis), tačiau net ir dauguma jų yra naudojami kitam tikslui. Čia daugiau kovų, daugiau juokingų akimirkų, aišku, yra ir nejuokingų (nors turėtų būti juokinga ir vaikai greičiausiai irgi iš jų juokiasi), ir banalių (nors kuri pasaka nėra banali?). Tiesą pasakius, tikėjausi daugiau muzikos, dainų, o čia nuskamba tik viena- finale. Ir, mano nuomone, ji ten visai nederėjo ir neskambėjo… Bet šiaip jau nebloga pasaka.

Rašau 7/10

Rež.: Tarsem Singh, vaidina: Lily Collins, Julia Roberts, Armie Hammer, 2012 m., JAV, anglų k., 106 min.