776> Mar Adentro / The Sea Inside / Jūros gelmėse (2004)

Rež.: Alejandro Amenábar
Vaidina: Javier Bardem, Belén Rueda, Lola Dueñas
2004 m., Ispanija, Prancūzija, Italija, 125 min
Žanras: biografinė romantinė drama.
imdb nuoroda čia.

Ramonas Sampredo yra paralyžuotas, jis tegali pajudinti kaklą ir galvą. Nuo įvykio, pakeitusio jo gyvenimą praėjo 28-eri metai. Jį prižiūri jo brolio šeima. Tačiau Ramonas siekia teisme pasiekti tai, kad būtų įteisinta eutanazija ir jis galėtų palikti šį pasaulį.

Įsijungiau ir supratau, kad negalėsiu jo išjungti neužbaigusi, nors planavau kitaip. Tokia skaudi tema, tiek daug pateikiama argumentų ,,už“ ir ,,prieš“. Ramonas net ir nėra kažkokiuose slaugos namuose, jį myli ir prižiūri jo artimieji. Tai ko jis čia skundžiasi ir trokšta mirti? Bet juk žmogui neužtenka vien to, kad juo kažkas rūpinasi. Ramonui padeda advokatė, kuri turi savo priežastį jam padėti, o ta priežastis sukelia ne ką mažiau neigiamų emocijų. Ašarojau viso filmo metu ne kartą. Rodos, taip nesunkiai šiam filmui pavykdavo sukelti kažkokias emocijas: šypsnį, ašaras. O dar daugiau sukeldavo minčių, kurios nepalieka iki dabar, praėjus dienai po peržiūros. Kėliausi mintyse su šiuo filmu, manau, kad dar ilgai ir nepradings iš galvos man jis. Net nesvarbu, kad turėjau savo nuomonę eutanazijos klausimu jau prieš įsijungdama, tai netenka prasmės, nes žiūrėk, tuoj pat susimąstai, kad gal visgi mano toji nuomonė yra klaidinga? Ir visgi, filmui baigiantis galutinai suvokiau, jog nežinau, kas turi nutikti, kad mano nuomonė pasikeistų kitaip.

Gražus filmas apie talentingą žmogų, kuris, beje, gyveno realiai. Įdomus, prikaustantis prie ekrano, nori nenori imi ,,sirgti“ už veikėjus, taip norėjosi, kad jiems sektųsi. O paskutinį pusvalandį vietomis vos mačiau vaizdą, nes pro ašaras tiesiog sunku buvo įžiūrėti. Taip, emocionali aš.Bet ir kino juosta būtent tokia: stipri, emocionali, turinti spalvingus veikėjus. Ir galiausiai, klausimas: jei tu myli žmogų, ar padėtum išpildyti jo didžiausią troškimą?

9/10

682> Hable Con Ella / Talk to Her / Pasikalbėk su ja

Rež.: Pedro Almodóvar
Vaidina: Javier Cámara, Darío Grandinetti, Elena Anaya, Lola Dueñas, Geraldine Chaplin
2002 m., Ispanija, 112 min
Žanras: romantinė drama / komedijaimdb nuoroda čia.

Filmas pasakoja apie du vyrus, kurie prižiūri komos būsenoje esančias moteris.

Paskutiniu metu vis nerandu laiko aprašyti peržiūrėtus filmus, bet norisi nenutraukti rašymo čia, tad, kol nesugalvojau kitokios aprašymo formos (na, tiesiog trumpesnės ir man patinkančios), tikiuosi, kad visgi pavyks neapleisti tinklaraščio.

Talk to Her žiūrėjau prieš keletą dienų ir įspūdis jau priblėsęs, nors prisipažinsiu, kad po peržiūros tą dieną man jis vis sukosi galvoje, o kitą dieną net ir buvo proga jį paminėti pokalbyje, tad nemanau, kad ši kino juosta taip jau nieko po savęs nepaliko. Bet ir didelio įspūdžio nepadarė, iš kelių matytų P. Almodovar filmų šis bent man kol kas pasirodė silpniausias, o ir į pabaigą tam tikri siužetiniai vingiai nepatiko ir gan ,,neskaniai“ nuskambėjo, nors ir jau žinau, kad šio režisieriaus filmuose niekas ,,nespindi“ ir nerodomas rožėmis klotas gyvenimas.

Dar viso filmo metu svarsčiau ir niekaip nesugalvojau, iš kur man matytas vienas iš pagrindinių aktorių – Dario Grandinetti. O pasirodo jis vaidino vaikystėje/paauglystėje itin mėgtame argentiniečių seriale ,,Mažyliai“ (iš tikrųjų, būtų smagu, jei jį vėl rodytų vietoj tų visų lėkštų savaitgalinių rytinių/dieninių filmų). Abu pagrindiniai aktoriai paliko gerą įspūdį, tuo labiau, kad būtent apie juos pagrinde ir sukosi visas veiksmas. Vienas – visiškai atsidavęs savo slaugomai moteriai, kitas – nežinantis, kaip šioje situacijoje elgtis. Vyrai susibendrauja atsitiktinai, Markas po truputį mokosi ,,bendrauti“ su komoje gulinčia mylimąja, o be viso to sužino fantastinę ir itin įvairiapusiškus jausmus keliančią Benigno ir jo prižiūrimos merginos susipažinimo istoriją.

Teatriniai pasirodymai intarpuose paliko malonų įspūdį, jie puikiai prisidėjo prie kuriamos kino juostos atmosferos, buvo įdomu stebėti tiek juos, tiek tai, kokius jausmus tie pasirodymai sukelia veikėjams. Personažų gyvenimo istorijos – taip pat vertos dėmesio, jose netrūksta spalvų ir nenuspėjamų siužetinių vingių (kaip ir tikrame gyvenime). Vis dėlto, kaip ir minėjau, nesužavėjo jis manęs, vietomis nuobodžiavau, o galop laukiau, kad jis greičiau pasibaigtų. Nors tikėjausi daug, netgi labai daug, kadangi anksčiau buvau skaičiusi ne vieną komentarą, kuriame šis filmas įvardijamas kaip vienas geriausių Almodovaro filmų.

6/10

‘

466> Volver / Sugrįžimas

Penelope Cruz 2007-aisiais tapo pirmąja ispanų aktore, pretendavusia į Oskaro statulėlę geriausios pagrindinės aktorės kategorijoje. Tokį pripažinimą jai atnešė vaidmuo Pedro Almodóvar filme Volver. Tai kino juosta, pasakojanti apie Raimundą, jos dukrą Paulą bei seserį Solę. Mirus tetai, Solė nuvyksta į laidotuves, o grįžusi automobilio bagažinėje randa… Savo motiną, kuri jau seniai mirusi. Tuo tarpu Raimundos namuose įvyksta kraupus įvykis.

Pamenu, kaip žavėjausi žiūrėdama kitą minėto režisieriaus filmą Los Abrazos Rotos spalvomis: ir Sugrįžime vyrauja tokios pat ryškus koloritas, ypač dažnai naudojama raudona- tikras gėris akims, kurios tokių spalvų itin pasiilgsta. Vizualinis pateikimas, kaip ir kituose matytuose P. Almodovaro filmuose, žavi, patinka man, kad, rodos, apgalvota viskas iki menkiausios detalės. Ispaniška dvasia kino juosta tiesiog persmelkta: muzikinis takelis, charakteriai ir jau minėtasis vizualinis vaizdas. O viską užbaigia puikioji Penelope Cruz: galvoju, kad šis vaidmuo bene pats stipriausias iš visų matytų, P. Almodovaras padeda jai atskleisti viską, ką geriausio ji turi. Čia ji ne tik graži lėlytė (kaip kokiam W. Allen To Rome With Love), čia ji stipri, daug išgyvenusi moteris, kuri ne tik yra šeimos ramstis, bet ir bandžiusi užmiršti liūdną praeitį, tačiau dabarties įvykiai privers nors trumpam grįžti į senus laikus.

Siužetas mielas, vietomis juokingas, nepaisant vieno įvykio, kuris įvyksta ganėtinai greitai. Raimunda netgi po jo visiškai nepalūžta ir kone tuoj pat ima mąstyti blaiviai, ji nepasiduoda ir griebiasi kiekvieno šiaudo, kiekvienos galimybės, kurią jai siūlo gyvenimas. Tuo tarpu jos sesers gyvenimas iš dalies atrodo niūrokas: ji namuose turi nelegalią kirpyklą, yra vieniša, todėl namie atsiradusi mama įneša spalvų į jos namus. Bet vis vien Solė sugeba būti įdomi ir netgi paslaptinga. Ji skiriasi nuo savo sesers, kuri kaip degtukas: užsiliepsnoja ir greitai užgęsta, nebijanti rėžti tiesos į akis ir patriukšmauti, kai Solė- rami ir nesivelianti į jokius neramumus. Filmo atmosfera- tiesiog puiki, apskritai, nuo pat pirmos iki paskutinės minutės išlaikomas dėmesys, o pasibaigus galvojau: o kaip joms sekėsi toliau? Taip ir norisi sužinoti tolimesnius įvykius, tačiau, be abejo, belieka juos kurti mintyse.

Geras ir vertas dėmesio filmas. 8/10

Rež.: Pedro Almodóvar, vaidina: Penélope Cruz, Carmen Maura, Lola Dueñas, Blanca Portillo, 2006 m., Ispanija, ispanų k., 121 min