True Blood / Tikras kraujas (1-7 sezonai) – bendra viso serialo apžvalga

True Blood su žiūrovais atsisveikino pernai, tačiau paskutinį sezoną peržiūrėjau tik per porą pastarųjų dienų. Tai vienas paskutinių serialų, kuriuos pradėjau dar mokyklos laikais žiūrėti, taigi, jis išliks kaip to laikotarpio laisvalaikio dalis.

True Blood – serialas, pastatytas pagal itin populiarią Ch. Harris knygų apie Sukę Stekhaus seriją. Tuomet, kai pas mus, jei neklystu, vampyrų mada gal tik po truputį skynėsi kelią, pasaulis alpo dėl ,,Saulėlydžio“ veikėjų, Sukės ir Bilo meilės peripetijų. Tuomet ir pasirodė šis serialas, kurį rodė kanalas, pasižymintis serialų, kurie verti žiūrėjimo, gausa. Taip, tai HBO. Po metų pasirodęs ,,The Vampire Diaries“, kurį visiems laikams apleidau, kone padalijo žiūrovus į dvi dalis: vieni žiūrėjo True Blood, tuo tarpu kiti jį kritikavo ir negalėjo atsiplėšti nuo The Vampire Diaries.

Taip, True Blood turi specifinių bruožų, dėl kurių daug kas nusprendžia jau po keleto serijų jį apleisti. Jų kalba – buitiška, įdomus ir neįprastas akcentas, daug keiksmažodžių, kurie skamba itin natūraliai. Aktoriai – tikrai ne iš gražiausiųjų rinkimų paimti. Jei, pamenu, įsijungusi TVD galėjau pasakyti, kad tiesiog nėra nė vieno, kuris būtų nors truputį nesimpatiškas, šiame seriale simpatiškesnio veido turėjau ilgokai ieškoti. Tačiau taip kaip būna ir susipažįstant su žmonėmis, kai gerai jį pažįsti (o jei dar ir patinka jis), tai ir išvaizda tampa patraukli (ar atvirkščiai – jei nepatinka, tai ir simpatiškumas išnyksta). Dar, kas sutrikdo kai kuriuos žiūrovus (bet ne tuos, kurie yra matę ne vieną HBO serialą), yra sekso scenos. Bent jau pirmuosius tris sezonus, jų buvo išties daug, po to jų apmažėjo, padaugėjo kitokio veiksmo. Ir reta sekso scena – su degančiomis žvakėmis, meilinimaisiais, ilgais mirksėjimais ir pan. Greitai, atvirai, be jokių pagražinimų ar slėpimųsi po antklodėmis. Galbūt todėl True Blood paprastai pamėgsta, kiek teko pastebėti, kiek vyresnio amžiaus žmonės, o štai TVD išlieka paauglių favoritu. Galop, dar vienas patikęs bruožas, kuris išskiria šį serialą iš kitų romantinių vampyrinių dalykų (a.k.a. knygų, filmų), yra pakankamai šlykštus vampyrų nužudymas. Pirmus kartus tai, kuo tampa nužudyti vampyrai, kėlė nemalonius jausmus, tik kiek vėliau jau pripratau. Ir, o taip, čia visi žino, kad vampyrai egzistuoja. Iš karto lengviau gyventi ir mažiau malimosi dėl ,,sakyk-negaliu pasakyti“.

Kadangi užsiminiau apie knygas, reiktų paminėti tai, kad serialas siejasi daugiau mažiau su trimis ar keturiomis dalimis, vėliau serialas pradeda eiti savo vaga, o knygos – kita. Kiek tai gerai, nežinau. Dėl pabaigos gal ir neblogai, nes, kiek žinau, jos skiriasi (paskutinė knyga kol kas neskaityta liko). Dėl siužetinių linijų – kaip kada. Bet iš esmės serialas išlaikė dėmesį visus septynis sezonus, tad kibti visai nesinori dėl atitikimo su literatūra. Bet taip, tai ne Game of Thrones (kur, beje, irgi neatitikimų, nors ir smulkių, bet daugėja), todėl galite ir neskaityti knygų. Nors skaitymas dar niekam nepakenkė.

Siužetą trumpai papasakoti sunku. Ypač, kai tai septynerius metus ėjęs serialas. Tačiau trumpai tariant tai serialas apie Sukę Stekhaus, padavėją, dirbančią ,,Pas Merlotę“ bare Bon Tono miestelyje. Ji gyvena pasaulyje, kur vampyrai yra visuotinai pripažinti, jie geria sintetinį kraują ,,Tikras kraujas“, nors prie progos neatsisako ir žmonių. Viskas prasideda, kai vieną dieną į barą užsuka Bilas Komptonas – į miestelį neseniai atsikraustęs vampyras. Sukei jis patinka iš pirmo žvilgsnio, nes, kitaip nei žmonių, jo minčių ji negali girdėti. Netrukus Suke žavėtis ims ir Šrivporto šerifas vampyras Erikas. Laikui bėgant Suke žavėsis (o ir ji rodys dėmesį) dar ne vienas vyriškis. Tačiau romantika gal tik pradžioje užima daugiau dėmesio, kuo toliau, tuo mažiau rodoma meilės. Penktajame sezone apskritai vyrauja vampyriška politika, o šeštajame visas dėmesys – tikėjimui (taip, skamba keistai, o sezonas dar keistesnis). Apskritai, kalbant apie siužetą, man jis labai patiko dėl veiksmo: visuomet kas nors vyko, daug visokių paranormalių dalykų, kiekviename sezone – vis kas nors naujo. Taip pat, harmoningai suderintas veiksmas su humoru. Kiek teko skaityti internete, kai kurie žiūrovai ir parodijų nemažai pastebi, o aš tik galiu pritarti: kartais iš tiesų žiūrint toks jausmas, kad jie juokiasi iš savęs, tam tikrų stereotipų ar klišių, be kurių ir šis serialas neapsieina.

Serialas nėra ilgas. Penki sezonai turi po dvylika serijų, o likę dar du – po dešimt. Be to, šio serialo rodymo laikas buvo puikus – vasara. Tuomet, kai visi žiūrimi serialai ,,atostogauja“, į eterį ateina ,,True Blood“, kuris būdavo viena iš priežasčių, kodėl verta laukti vasaros.

Apie personažus kalbėti galima nemažai. Čia veikia ne tik jau minėtieji Sukė, Bilas, Erikas, bet ir nemažai miestelio gyventojų, taip pat, Eriko amžina palydovė Pem, keletas keliems epizodams ar sezonams pasirodžiusių personažų.

Kaip jau įprasta, centre – visų numylėtinė, kuriai bėda seka viena paskui kitą, o kiti bėga jos gelbėti ir taip rizikuoja savo kailiu. Sukė amžinai patenka į įvykių sūkurį, kurio pasekmė – įvairūs sumušimai, patekimas į ligoninę ar į situaciją, kai, rodos, kad niekas nebeišgelbės ir jai teks mirti. Paskui ją visuomet lekia amžinai ją įsimylėjęs gerasis vampyras rimtu veidu Bilas, žavingasis blogiukas Erikas – ir čia tik pradžioje. Esu tikriausiai jau minėjusi kur nors, kad Erikas – mano mylimiausias personažas dėl savo sarkazmo, ne visuomet teisingų ir gerų pasirinkimų bei didžiulio pasiaukojimo, kuris priverčia net savo išdidumą paminti. Apskritai, Erikas – tas Sukės vaikinas (ok, truputį spoilinu, bet gal ir taip aišku, kad anksčiau ar vėliau, jie nors trumpam bus kartu?), kuris iš visų jos turėtų man labiausiai patiko. Tuo tarpu Bilas man nepatiko ir džiaugiausi, kai vienu metu jo iš viso beveik nerodė – toks jis buvo nereikšmingas. Ir tik paskutiniame sezone pagaliau jis mane palaužė, buvo įdomu jį stebėti, jo prisiminimus, reakcijas, mintis. Nemažai eterio laiko užėmė ir Sukės brolis Džeisonas – mergišius, lakstantis paskui kiekvieną sezoną. Jo personažas, kitaip nei daugelis kitų, per šiuos septynis sezonus augo ir keitėsi, todėl, kaip dabar galvoju, tapo bene labiausiai išvystytu. Nes kiti daugiau mažiau stovėjo vietoje ar galiausiai buvo ,,pritempta“, kad štai, kaip pasikeitė jų mąstysena, nors jau kažkada pradžioje jie apie tai mąstė.

Kaip įprasta pastaruoju metu, turi būti nors vienas homoseksualas seriale – toks yra įmantrusis Lafajetas, vėliau išaiškės ir dar keleto netradicinė orientacija. Tara – geriausia Sukės draugė, kuri man žavesio niekad nekėlė, kažkaip tos geriausios draugės serialuose man niekad nelimpa. Vertėtų paminėti ir iš tokių ilgiau pasiliekančių, tačiau daug vėliau pasirodančių personažų, ir Alsidą (dar vienas antipatiškas personažas, kuris paskutiniame sezone vis vien sugebėjo išspausti emocijų iš manęs), ir Džesiką – bene simpatiškiausią merginą seriale, kuri lyg iš senų laikų nužengusi su savo blyškia oda ir ryžais plaukais. Ir taip, Semas Merlotė – nuolatinis veikėjas, buvęs tikriausiai nuobodumo viršūne.

O kaip gi Sukė? Ji nuo pat pradžių parodo, kad seriale neužteks vien tik vampyrų. Juk ji – ta, kuri skaito žmonių mintis. Ir vėliau paaiškės, kad bus ir vilkolakių, ir pavidalo keitėjų, ir ko dar tik nori. Grįžtant prie pagrindinės veikėjos, tai ji, kas irgi nestebinti turėtų, visada pasimetusi tarp vyrų. Šeštame sezone tai jau pradėjo labai erzinti (per dešimt serijų pakeisti trys vyrai!), septintame irgi erzino, kad ji visus taip myli, ir ją visi vyrai taip myli, ji dėl kiekvieno verkia, dėl kiekvieno bėga, rizikuoja savimi ar kitais. Tačiau ši veikėja visgi turėjo kažkokį cinkelį, dėl kurio vis tiek buvo man įdomu ją stebėti ir noro, kad galop ją pribaigtų kas nors, nebuvo.

Vertinant sezonus, galiu pasakyti, kad mažiausiai sužavėta likau antruoju. Penktajame istorija atrodė kiek nusiritusi, todėl šeštasis sezonas man tapo didžiausia staigmena – jis man labai patiko, kad ir ne nuo pirmos serijos užkabino. Nors kaip tik šeštasis sezonas daug kam pasirodė visiškai nesąmoningas ir nelogiškas. Na, o paskutinis – septintasis – man buvo ilgas, liūdnas atsisveikinimas su personažais, su šiuo serialu. Daug netekčių, susitaikymų, apgalvojimų ir galiausiai – pati pabaiga, kuri tokia žavinga pasirodė. Ne visi iki galo liks, tačiau tie, kurių nebebus, išeis prasmingai (išskyrus vieną, išeinantį sezono pradžioje).

Ir vis dėlto, tai yra stiprus serialas. Jis išlaikė savo formatą, iki pat paskutinės scenos išliko ištikimas kurtų personažų charakteriams ir nesukūrė nelogiškų baigčių (vien ko su Eriku susijusi pabaiga verta!). Jis išlaikydavo dėmesį kiekvieno sezono metu. Ir nors jau užpernai buvo aišku, kad atėjo metas atsisveikinti šiam serialui bei užleisti vietą naujam, galiausiai jis išėjo iškelta galva.

Tai serialas, žymintis mano susidomėjimo serialais pradžią. Jis, kartu su Glee ir TVD įvedė mane į serialų pasaulį. Ir už tai turiu būti jam dėkinga.

O dabar, kai norėsiu prisiminti True Blood, matyt, įsijungsiu kokį nors filmą, kuriame vaidina šio serialo aktoriai. Ne visi jie daug kur vaidina, o dauguma – pagrinde antrarūšiuose ar trečiarūšiuose, tačiau bent jau Alexander Skarsgård turi išties puikių, kuo jau ne kartą įsitikinau.

Taigi, padėtas dar vienas taškas.

 8/10

Kūr.: Alan Ball, vaidina: Anna Paquin, Stephen Moyer, Sam Trammell, Ryan Kwanten, Alexander Skarsgård, Denis O’Hare, Anna Camp, Evan Rachel Wood, Christopher Meloni, Lynn Collins, Alfre Woodard, Alexandra Breckenridge, Ed Quinn, Grey Damon, Kevin McHale, Randy Wayne, Deborah Ann Woll, 2008-2014 m., JAV

278> 13 Going On 30 / Staiga trisdešimties

Na ką, šiandien man kuo tikriausia komedijų diena, tad ir nusprendžiau ją užbaigti su filmu, kuris jau ilgą laiką vis neišeina iš galvos. Bet pažiūrėjau tik šiandien.

Džena- paauglė, kuri trokšta būti populiari ir graži, tačiau tokia nėra. Kai ,,draugai“ per jos 13-ąjį gimtadienį ją palieka, ji desperatiškai ima kartoti: noriu būti trisdešimties, koketuojanti ir graži. Netrukus ji pabunda ne savo namuose, o pažvelgusi suvokia, kad jos noras išsipildė. Dabar ji- trisdešimtmetė, dirba redaktore žurnalo redakcijoje, turi visko, ko jai gali reikėti, netgi gražuolį vaikiną.. Tik viena problema: ji neprisimena nieko, kas įvyko po 13 gimtadienio.

Dažniausiai būna, kad įvyksta apsikeitimas gyvenimais, o čia paprasčiausiai ji yra tarsi nukeliama į ateitį. Sunkiausia yra tai, kad ji nežino nieko, kas vyksta aplinkui, nieko nepažįsta.. Netrukus sužino daug įdomių faktų apie savo praeitį, iš kurių skaudžiausi jai yra du: tai, kad ji jau labai seniai nesišnekėjo su savo tėvais ir kad jau daugelį metų, nuo pat 13-ojo gimtadienio, ji nebebendravo su savo tuometiniu geriausiu draugu Metu. O jis dabar pagražėjęs: iš neišvaizdaus, kiek apvaloko jis tapo simpatišku vyriškiu. Tikriausiai jau nujaučiate, kaip pasijaučia Džena?

Filmas ganėtinai smagus, juokiausi balsu ne kartą ir ne du. Išsipildė visi mano lūkesčiai, tai tokia komedija, kurią nesiraukydama pažiūrėčiau ir dar kartą. Kai rodė Dženos vaikystę, jaunimo stilius buvo kiek kitoks, tai kiek keista buvo žvelgti į tuos rūbus, o ypač į šukuosenas. Todėl smagu, kad kūrėjai nepasišiukšlino ir neužmiršo, kad per trisdešimt metų viskas pasikeičia. Skambėjo nemažai neblogos muzikos, kuri tiko. O šokis pagal M.Jacksono Thriller suteikė nemažai gerų emocijų. Patiko man ir abu pagrindiniai aktoriai, na, ir kalbant apie Jenifer Garner, tai man ji čia apskritai tokia atsipalaidavusi ir įsijautusi dažnai atrodydavo.

Koks moralas? Gyventi taip, kad po to netektų gailėtis, neapsimetinėti tuo, kuo nesi ir gyventi gyventi, nes taip ir pralėks visa jaunystė.

Beje, aš visai pritarčiau Dženai. Trisdešimt ir man atrodo kone idealiausias amžius. Nors gali būti, kad bėgant metams nuomonė pasikeis.

Aišku, filmas ganėtinai nuspėjamas ir taip toliau, bet man patiko. 7/10

Rež.: Gary Winick, vaidina: Jennifer Garner, Mark Ruffalo, Judy Greer, Lynn Collins, 2004 m., JAV, 98 min

271> X-Men Origins: Wolverine / Iksmenai: pradžia. Ernis

Šis filmas yra žymiosios Iksmenų trilogijos priešistorė, atskleisianti, kaip pagrindinis istorijos herojus – Ernis – tapo tokiu, kokį jį matėme ir kokį jį pažįstame. Juosta pasakoja istoriją, nuo pat jo vaikystės iki momento, kai jis praranda atmintį.

Aprašydama The Green Mile pritrūkau žodžių, nes pernelyg daug minčių ir emocijų sukosi galvoje, o dabar man trūksta žodžių aprašyti šį, nes jis.. Nepaliko nė trupučio minčių. Ir net kyla klausimas, ką rodys kitais metais pasirodysiančioje antroje Wolverine dalyje? Kodėl tiek daug vietos skirta vienam veikėjui? Juk jis visuomet buvo pagr. veikėjas, na, ir suprantu, kad šis filmas buvo visai reikalingas (apie tai vėliau), bet du? Dar pagalvosiu, ar verta bus jį žiūrėti.

O šis filmas, kaip ir minėjau, yra ganėtinai reikalingas ir įdomus. Manau, ne vienam buvo įdomu sužinoti Logano praeitį. Nors būčiau visiškai nesupykusi, jei visa tai būtų sutraukta ir įtraukta į kurią nors Iksmenų dalį. Nes visumoj pats pasakojimas man patiko ir nesigailiu, kad žiūrėjau, bet… Nesu aš kovų mėgėja. Tiesa, esu kantri, nes žinojau, kad kaip ir ankstesnės, taip ir ši dalis neapsieis be kovų. Bet galop jų tapo tiek daug ir Loganas kovojo tiek su vienu, tiek su kitu, tiek dar su trečiu, kad net susimaišė man viskas, nebesupratau, kas, kaip ir kodėl.. Eh, ne man suprasti visas tų kovų ir užpuolimų subtilybes. Ir kadangi jų buvo tiek daug, jos sugebėjo užgožti viską, kas nesusiję su tuo (ir kas buvo pakankamai įdomu), tad galutinis variantas- tikrai prastas.

4/10

Rež.:Gavin Hood,  vaidina: Hugh Jackman, Liev Schreiber, Ryan Reynolds, Patrick Stewart, Lynn Collins, 2009 m., JAV, 107 min

200> Uncertainty / Nežinomybė

Kažkada jau buvau įsijungusi šį filmą, bet tuoj pat ir išjungiau, nusprendusi, kad visgi dar neatėjo  jam laikas. O vakar kaip tik pagalvojau, kad jau senokai žiūrėjau filmą su Joseph Gordon-Levitt, taigi, ilgai negalvojusi, įsijungiau šį.

Pasakojama apie paprastą idėją, kai nežinai, ką daryti: porelė meta monetą, kad sužinotų, kur vykti: į Brukliną ar Manheteną. Išmetus monetą siužetas tuoj pat skyla į dvi linijas: gražią ir romantišką Bruklino pusę ir nuotykių kupiną Manheteną. Abiejų istorijų siužetai sukasi alternatyvioje erdvėje, paraleliniuose pasauliuose, palaipsniui augdami lik kulminacijos, kuri turėtų padėti apsispręsti, kurį kelią rinktis.

Tikėjausi kiek kitokio filmo, kadangi žinojau tik apie monetą. Maniau, kad ją mėtys dažnai filmo metu ir taip nulems daugelį savo pasirinkimų bei tiesiog parodys, kas gali nutikti pasiduodant likimui. Tačiau čia, kaip ir anotacija skelbia, viskas skyla į dvi dalis, į dvi visiškai priešingas istorijas.

Kalbant apie pirmąją istoriją, vykstančią Brukline, tai apie ją nieko blogo negaliu pasakyti. Graži, paprasta istorija apie svarbų sprendimą, kurį porelė turi padaryti. Tuo tarpu Manheteno dalis atrodo kaip veiksmo filmas, kuriame gausu bėgimo ir slapstymosi. Tiek kartų norėjosi sakyti: išmeskite jūs tą telefoną, negi negalite tiesiog palikti jo ant suoliuko? Bet tai būtų pernelyg paprasta, taigi, veikėjai laksto ir laksto.. O telefonas vis skamba ir skamba.

Tačiau abi dalis jungia poros santykiai, kurie nesiskiria nei vienoje, nei kitoje dalyje. Jie taip šiltai ir mielai elgiasi vienas su kitu, jauku darėsi žiūrint į juos. Prie to įspūdžio, manau, prisidėjo ir patys aktoriai, ypač J. Gordon – Levitt, kuris tiesiog savas, labai paprastas atrodo visuose filmuose, kuriuos su juo esu mačiusi.

O filmas kiek keistokas, nuotaika nei tai liūdna, nei tai linksma, kažkokia melancholiška.. Nežinau, gal tik man taip pasirodė. O ir muzikos takelis tokią nuotaiką kuria. Nebuvo taip, kad negalėčiau atsitraukti, bet ir labai prastu negalėčiau pavadinti. Buvo momentų, kai kabino, buvo- kai vertė nuobodžiauti, bet vis tiek buvo įdomu sužinoti, kaip baigsis tiek vienoje dalyje, tiek kitoje. Sprendimas paprastas, tačiau patiko.

Rašau silpną 7/10.

Rež.: Scott McGehee, David Siegel, vaidina: Lynn Collins, Joseph Gordon-Levitt, 2009 m., JAV, 101 min.