Archyvas
931> Split / Skilimas (2016)
Rež.: M. Night Shyamalan
Vaidina: James McAvoy, Anya Taylor-Joy
2016 m., JAV, 117 min
Žanras: siaubo trileris
imdb nuoroda čia.
Buvau užmiršusi apie šio filmo egzistavimą, bet atradau, pažiūrėjau ir galvoje sukasi tik viena: pagrindinis aktorius yra puikus. Taip, su James McAvoy esu mačiusi ne vieną ir ne du filmus, žinojau, kad jis geras aktorius, bet šioje kino juostoje jo charizma ir gebėjimas atskleisti keletą pagrindinio veikėjo asmenybių buvo atskleisti be priekaištų.
Dar nežinantiems, trumpai galiu pasakyti, kad filmas pasakoja apie vyrą, kuris pagrobia tris merginas. Viskas būtų kaip standartiniame pagrobimo filme, bet čia yra viena detalė – pagrobėjui yra nustatytas psichikos sutrikimas, tad jame ,,gyvena“ 23 skirtingos asmenybės. Niekada nežinia, kada kuri pasirodys.
Ne vieną M. Night Shyamalan filmą mačiau, lygiai tokia pat kontraversiška nuomonė apie jį susiformavusi kaip ir visų kitų, o tuo pačiu, kaip ir tie ,,visi kiti“, telieka pritarti, kad šis filmas – išties neprastas. Ne tik puiki pagrindinio aktoriaus vaidyba, kuri yra itin svarbi šiam filmui, bet ir pakankamai neblogai sukaltas siužetas, kuriame yra ir įtampos, ir kiek įdomesnių posūkių, įtraukia ir tampa puikia pramoga vakarui (ar nebūtinai).
Tik va su finaline dalimi prastokai. Galima užmerkti akis prieš daug ką ir numoti ranka, nes tai netrukdė peržiūrai, bet kai prasidėjo visiškai iš fantastikos srities vaizdai (susiję su Žvėrimi), visai pamečiau susidomėjimą. 7/10
869> Signs / Ženklai (2002)
Rež.: M. Night Shyamalan
Vaidina: Mel Gibson, Joaquin Phoenix, Rory Culkin, Abigail Breslin
2002 m., JAV, 106 min
Žanras: drama, mokslinės fantastikos trileris
imdb nuoroda čia.
- Night Shyamalan gali sukelti dviprasmiškus jausmus – priklausomai nuo to, kokie jo režisuoti filmai iki šiol yra matyti. Šio režisieriaus filmografija itin spalvinga, tačiau kol kas į akiratį patekdavo tik tie ,,geresni“ jo filmai, o ,,Signs“ – ne išimtis.
2002-aisiais pasirodęs filmas pasakoja apie fermoje gyvenančią šeimą. Grehamas Hesas, prieš keletą mėnesių praradęs žmoną, augina dukrą ir sūnų kartu su neseniai atsikrausčiusiu broliu Meriliu. Vieną rytą jie užtinka savo kukurūzų laukuose keistus ženklus. Iš pradžių Hesas tai priskiria vietinių papokštavimui, tačiau greitai ši versija atidedama į šalį, kai televizijoje rodomi lygiai tokie patys ženklai laukuose, nufilmuoti įvairiuose pasaulio kampeliuose, o visai šalia ima girdėtis keisti garsai. Po truputį pradedama suvokti, kad ,,neįmanoma“ gali tapti ,,įmanoma“ – Žemėje pasirodė ateiviai.
,,Ženklai“ turi tai, ko galima norėti iš puikaus trilerio. Dar ekrane matant pradžios titrus nuteikiama grėsmingai – prie kuriamos nuotaikos prisideda puikiai tam tinkamas muzikinis takelis, o vietomis – ir tiesiog paprasta tyla, kuri neretai sukelia daugiau nejaukumo nei standartinė kas antrame šiuolaikiniame siaubo trileryje skambanti muzika. Verta pagirti režisieriaus ir operatoriaus darbą: scenos sukurtos preciziškai, be nereikalingų detalių ir keliančios įtampą. Kukurūzų laukas jau yra įgijęs šiurpios vietos, kur gali įvykti patys didžiausi košmarai. Ar tik ne žymusis siaubo karalius Stephen King prie to prisidėjo, parašydamas įstabųjį ,,Kukurūzų vaikai“ kūrinį, kuris nesyk buvo ekranizuotas? Scena, kai Grehamas, pasitelkdamas peilio skaidrų paviršių, bando pamatyti, kas yra kitame kambaryje, priverčia sulaikyti kvapą ir neramiai laukti scenos kulminacijos. Tokių scenų šiame filme rasti galima ir daugiau, todėl žiūrovui nepaliekama galimybės visiškai atsipalaiduoti – jam karts nuo karto primenama, kad tai kino juosta ne tik apie šeiminius santykius.
O šeimos santykiai, netekties išgyvenimas, vienybė – tai temos, kurioms skiriama nemažai dėmesio. Išlaikoma intriga, kadangi tiksliai sužinoma, kas nutiko Grehamo žmonai, tik po pusės filmo, o iki tol – tik keletas detalių gali būti girdima ar matoma, kai ekrane pasirodydavo trumpos praeitį vaizduojančios scenos. Per daug neužsiciklinama ties sentimentais – to įrodymu gali būti kulminacinė dalis, kur sukeliamas liūdesys, tačiau su šia emocija ilgiau pabūti neleidžiama dėl prasidedančio veiksmo. Šeima ganėtinai keista ir šia savo savybe primena kitą režisieriaus filmą – ,,Kaimas“ (2004). Ir lygiai kaip ir žiūrint pastarąjį, taip ir stebint ,,Ženklus“ kurį laiką nepavyksta nuspręsti, kiek keistumas yra tinkama savybė, kiek parodanti trikdžius ne visai įtikinamoje aktorių vaidyboje. Mel Gibson, atlikęs Grehamo vaidmenį, sugeba įtikinti savo vaidinamu personažu, kuris nusivylęs Dievu, negali susitaikyti su žmonos mirtimi bei bijo, kad praras ir likusius jam brangius žmones – vaikus. Apie Joaquin Phoenix vaidybą plėstis matyt neverta – nesvarbu, ką vaidintų, savo darbą atlieka taip, kad tiesiog nepavyksta abejoti jo aktoriniais sugebėjimais įsikūnyti į bet kokį vaidmenį, o šiuo atveju – į nuosmukį patyrusio vyriškio. Rory Culkin vaidyba dar pusėtina, Abigail Breslin pasirodymas trikdė negebėjimu parodyti elementariausių emocijų. Bendradarbiavimas, vienybė ir rūpinimasis vienas kitu atskleistos tiek, kad norėtųsi palaikyti juos dramatiškose situacijose, tačiau vietomis neadekvačios veiksmui ar dialogams mimikos bei kūno kalba veikia priešingai – norisi galvoti apie tai, kas galėtų blogiausia įvykti veikėjams ir kaip tokiu atveju būtų galima paploti (nepaisant to, kad ploti po filmo, jei šalia nesėdi prie jo prisidėję žmonės, nelogiška).
Kino juostoje džiugina specialieji efektai, kadangi jų nemažai naudota, tačiau išlaikomas balansas: neperkrauta ir nerėžia akies. Kino juosta netampa tiesiog specialiųjų efektų pasirodymu. Jie čia reikalingi tam, kad įtikinamiau ir vaizdingiau padėtų perteikti siužetą.
Žinoma, filmas neapsieina be klišių, pavyzdžiui, stereotipinių personažų, svarbiausiu momentu dingusios šviesos, bandymo gąsdinti primityvoku būdu – kai kas nors staigiai išnyra iš už kampo ar iš tamsos. Visgi tenka pripažinti, kad neretai šioje kino juostoje naudotos klišės visai neerzina, o kaip tik sugeba prisidėti prie kuriamos įtampos ar slogios ir baugios nuotaikos kūrimo.
,,Ženklai“ – tai vienas iš vertų dėmesio ir neprasta kokybe pasižyminčių M. Night Shyamalan projektų. Paslaptingumas, įtampa, intriga, drama, persipynusi su fantastikos ir trilerio žanrais – rodos, šiame filme kažką, kas patrauktų dėmesį, galėtų rasti daugelis žiūrovų. 7/10
811> The Village / Kaimas (2004)
Rež.: M. Night Shyamalan
Vaidina: William Hurt, Joaquin Phoenix, Adrien Brody, Bryce Dallas Howard, Sigourney Weaver, Brendan Gleeson, Judy Greer
2004 m., JAV, 108 min
Žanras: drama, mistinis trileris
imdb nuoroda čia.
Galvoju, kad reikia dažniau įsijungti tuos filmus, kurie seniai pas mane norimų sąraše yra, ir jau nesyk buvo suplanuoti žiūrėti, bet paskutinę minutę apsigalvojus buvo pakeisti kitais. Nes tarp tokių įdomių turėtų būti tikrai ne vienas. ,,The Village“ irgi patenka į šią kategoriją.
Rodomas izoliuotas nuo aplinkos mišku kaimas, kuriame gyvena bendruomenė, glaudžiai bendraujanti tarpusavyje, maistą užsiauginanti pati. Čia vyrauja sutarimas, nieko, rodos, netrūksta. Visa bendruomenė kartu valgo, turi valdžią, kurią sudaro vyresnieji gyventojai. Tačiau taip pat yra ir paslaptys: yra draudžiama eiti į miškus, nes ten gyvena ,,tie, apie kuriuos nekalbama“, jau nekalbant apie išėjimą už miško, kur gyvena kiti žmonės.
Gera idėja – patinka man tokie filmai, kur žmonės gyvena pagal savo kurtas taisykles, kai jos, be abejo, yra anksčiau ar vėliau bandomos laužyti, o gal net išaiškėja ir priežastis, kaip tos taisyklės susikūrė. Taigi, ir šis įtraukė nuo pat pradžių. Įdomūs, charakteringi personažai, paslaptingas, originalių elementų turintis siužetas neleido nuobodžiauti.
Tiesa, visgi kai kurie nelogiški sprendimai (o liūdniausia, kad kai kurie sprendimai dar ir labai ryškiai pasijaus) atrodė silpnai, banaliai. Taip norėjosi, kad būtų kažkas kito. Kalbu apie antroje filmo pusėje įvykstančius įvykius: jei pirmoje kino juostos pusėje viskas buvo kaip ir tvarkoje, antroje – pradėjo ristis žemyn. Fantastika atsirado ten, kur jos neturėtų būti.
Ir nustebino vieno personažo netektis. Gal tai buvo ir suprantamas dalykas, bet vis tiek vos ne susigraudinau. Reiktų būt mažiau jautresnei.
Koks filmo moralas? Jų ne vienas, bet matyt pagrindinis toks, kad nekurkime baimių, nes niekada nežinome, kada tos baimės taps tikrove ir kiek jos bėdų pridarys.
Bet šiaip jau patiko ir rašau gerą balą, nepaisant visų tų nemenkų minusų. Girdėjau, kad to paties režisieriaus ir ,,The Signs“ neprastas, reiks kada akį užmesti. 8/10
273> The Sixth Sense / Šeštasis pojūtis
Aštuonmetis Koulas Syras atrodė kaip ir visi jo bendraamžiai – paprastas, mielas berniukas. Tačiau jis turėjo paslaptį, apie kurią kartą papasakojo tik psichologui Malkolmui Krovui, kuris berniuko viduje įžvelgė žymiai vyresnio paciento, kurio pagydyti nepavyko, problemas. Daktaras buvo ne vienintelis, kuris tą paslaptį sužinojo.
Mėgstu mistinius filmus, o šis- būtent toks. Pradžia prasideda kiek vangiai, tačiau po truputį viskas įsivažiuoja ir tampa sunku atsitraukti. Kyla nemažai klausimų, į kuriuos bandoma po truputį atsakyti. Kulminacija artėja labai lėtai, žvilgtelėjusi į likusių minučių skaičių net pagalvojau, kaip per tokį trumpą laiką jie viską susuks.. Ir ką gi, baigėsi tikrai netikėtai, nors panašių filmų jau esu mačiusi. Ir svarbiausia, kad išsiaiškinti pabaigą galima ganėtinai greitai, jei tik esate atidūs.
Labai man patiko pagr. aktorius Haley Joel Osment. Labai žavus ir suvaidino tikrai įtikinamai (matyt ne veltui jis buvo nominuotas Oskarui už šį vaidmenį). Nesu Bruce Willis gerbėja, bet jo vaidmuo man patiko. Jis čia nevaidino ,,kieto vyruko“, greičiau jau žmogumi, kuris desperatiškai nori padėti naujam pacientui, nes jaučia kaltę dėl anksčiau nepagydyto jaunuolio.
Liūdna stebėti, kaip berniukas niekam negali pasipasakoti savo problemos, nes paprasčiausiai žino, kad niekas juo nepatikės. O toji paslaptis jį patį baugina ir jis išreiškė tik vieną norą: kad vieną dieną jis galėtų nebebijoti.
Puikus, įtraukiantis filmas. Rekomenduoju.
8/10
Filmas nominuotas 6 Oskarams, o imdb Top 250 šiuo metu užima 142-ąją vietą.
Rež.: M. Night Shyamalan, vaidina: Bruce Willis, Haley Joel Osment, Toni Collette, Olivia Williams, 1999 m., JAV, 107 min
Naujausi komentarai