942> Sing Street (2016)

Rež.: John Carney
Vaidina: Ferdia Walsh-Peelo, Aidan Gillen, Maria Doyle Kennedy
2016 m., Airija, Didžioji Britanija, JAV, 104 min
Žanras: romantinė muzikinė komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Atrodo, kad ne tiek ir daug skambėjo šis filmas visur kur informaciniuose portaluose, be jokios pompastikos ir didelių reklamų pasirodė, tik vis nužiūrėdavau, kad vertinimai jo geri. O pažiūrėjusi supratau, kad tai išties nebloga kino juosta, turinti ne vieną man patikusį elementą.

Devintas dešimtmetis, Dublinas. Paaugliai sugalvoja sukurti muzikos grupę. Jie nori kažko įdomaus, naujo (kaip pavyzdį nurodo Depeche Mode, o tuomet aš jau visiškai ir susilydžiau), tad ir stengiasi tai kurti. Tad filmas ir yra apie tai – kūrybą, paauglių gyvenimą, pirmąjį rimtą susižavėjimą ir dar daug ką. Iš tiesų žiūrėdama galvojau, kad visai ne 2016-aisiais pastatytas filmas, nes viskas, ką mačiau, man taip ir ,,atsidavė“ nurodytu laikmečiu. Ir ne tik pati atmosfera, rengimosi stilius ir kt. man pasirodė įtikinamai, bet net ir pats siužetas bei jo pateikimas man priminė to devinto dešimtmečio filmus. Tik kažkaip vis dar nepriprantu prie naujos mados tokiais atvejais, kai rodomi paaugliai, pagrindinį veikėją parinkti itin vaikiško veido, nes bent šiame filme būtent dėl to pagrindinė pora man visai nesižiūrėjo, nes toji mergina atrodė žymiai vyresnė.

Lyg ir nieko ypatingo, bet pamenu, kad žiūrėti buvo gan įdomu. Tiesa, geri įvertinimai ir visa kita gal pernelyg užkėlė lūkesčius, tai ir norėjosi ,,kažko dar geriau“, bet šiaip jau neblogas tikrai.

7/10

Orphan Black (1-3 sezonai) (*papildyta 3 sezonu)

Rež.: John Fawcett, Graeme Manson
Vaidina: Tatiana Maslany, Dylan Bruce, Jordan Gavaris, Kevin Hanchard, Michiel Huisman, Maria Doyle Kennedy
2013 – … m, JAV, Kanada, 44 min X 30 ep.
Žanras: veiksmo drama, mokslinė fantastika
imdb nuoroda čia.

Veiksmo centre atsiduria Sara Maning: priešais jos akis nusižudo moteris, atrodanti lygiai taip pat, kaip Sara. Norėdama pabėgti nuo savo praeities Sara nusprendžia pasisavinti savižudės Betės tapatybę. Netrukus ji išsiaiškina tai, kad tiek ji, tiek Betė yra klonai.

Aišku, geriausia, jei apskritai nežinotumėte, kad filmas apie klonus, bet kitaip man būtų sunku šnekėti apie šį serialą. Nors daugiau spoilerių pasistengsiu išvengti. Pirmąją seriją pažiūrėjau dar pernai, kai buvo rodomas pirmasis sezonas, bet, kad ir patiko, jį visiškai apleidau, tad dabar įsijungiau nuo pat pirmos serijos ir visą savaitę gyvenau kone vien šiuo serialu.

Didelis privalumas, kad žiūrėjau šį serialą ne ,,kartu su visais“, o tik dabar, yra tas, kad antrasis sezonas prasideda būtent toje vietoje, kur pirmasis užsibaigė, taigi, galėjau nieko nelaukdama vos užbaigusi pirmąjį (su puikia pabaigoje palikta intriga!) imtis antrojo. Aišku, antrasis užsibaigė ne ką prasčiau, paliko daug neatsakytų klausimų, taigi, laukimas iki kitų metų prailgs.

Orphan Black gali pasigirti turįs gerai ,,sukaltą“, įdomų siužetą. Tokį, kad pažiūrėjus vieną seriją iš karto norisi įsijungti kitą. Ypač pradžioje netrūksta netikėtumų, o kuo toliau, tuo labiau į kiekvieną personažą žiūrėti ėmiau su įtarumu. Nes jei ne vienoje, tai kitoje serijoje išaiškėdavo, kad veikėjas, kuriuo, rodos, Sara gali pasitikėti, iš tikrųjų yra dar viena viso plano dalis. Sarai lipa ant kulnų ne tik žmonės, susiję su klonais, bet ir policija, kuri nori sudėlioti keleto žmonių žūčių bylose visus taškus ant i. Tačiau visų taškų sudėlioti negalėtų net ir Sara, net ir po dviejų sezonų, nes nauji faktai atskleidžiami vos ne kiekvienoje serijoje. Bėgimo, paieškų, paslapčių ir jų aiškinimosi čia apstu, kraujo ir mirčių taip pat bus. Tai trikdo, tai juokina, tai stebina, bet vos ne visada priverčia jaudintis dėl veikėjų.

Didžiausia šio serialo žvaigždė – Tatiana Maslany. Įsikūnyti į tiek daug skirtingų personažų tikrai galėtų ne kiekvienas aktorius. Ne kartą likdavau nustebinta jos vaidyba. Ypač jos gebėjimas greitai ,,pereiti“ į kitą personažą pasimato, kai pagrindinė jos vaidinama veikėja Sara turėdavo prieš kitus veikėjus apsimesti esanti kitu asmeniu. Jos staigus kitokių, neįprastų Sarai manierų perteikimas vis iš naujo priversdavo prisiminti, kad kiekvienas personažas – itin savitas, turintis savo kalbos, elgesio manieras. Tobuliausia buvo šokių scena antrojo sezono pabaigoje, kuri darsyk įrodė, kokios skirtingos kiekviena iš svarbiausių kol kas seriale esančių klonų yra.

Veikėjus, kurie nieko gyvenime nėra nuskriaudę/nužudę, galima tikriausiai suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, o pati žaviausia ir įdomiausia ,,blogiukė“ šiuo metu yra Helena. Kiek nepatinka, kaip paskutiniu metu vystėsi siužetas su ja, tačiau kol kas tikėjimo ja nepraradau. Įdomu į ją žiūrėti, netikėtas, neretai beprotiškas ar brutualus elgesys jai nesvetimas, tačiau ji puikuotųsi mano nematomame mėgstamiausių personažų sąraše.

Vienintelė serija, kuri man nepatiko, buvo antrojo sezono septinta, kurioje pasirodė dar vienas klonas. Net nebesvarbu, kad neįprasta jo išvaizda, svarbiau tai, kad jis buvo visiškai nereikalingas ir netgi nepasakyčiau, kad naudingas. Jau nekalbant, kad kaip netikėtai pasirodė, taip pat netikėtai ir dingo. Nors nežinia, ar vėl nepasirodys.

——————————————-

Papildymas apie 3 sezoną.

Orphan Black man yra vienas tų serialų, kuriuos galiu žiūrėti non stop. T.y. net ir peržiūrėjusi 2 – 3 serijas nesijaučiu nuo jo pavargusi ir norisi žiūrėti tolesnes serijas. Tad sužiūrėjau šį sezoną labai greitai ir net gaila. Taip gaila, kad toks jausmas, jog su malonumu vėl įsijungčiau ir peržiūrėčiau visus tris sezonus iš naujo. Nes ketvirtasis (o jis, spėju, bus) dar toli, o aš jau dabar, praėjus vos parai, spėjau pasiilgti. Kaip ir praėjusiems, šiam sezonui netrūko veiksmo – jo tiek daug, kad pakartotinė peržiūra išliktų tokia pati įdomi ir leidžianti ,,sugaudyti“ visus niuansus. Dar daugiau klonų, dar labiau įsimintinesnė T. Maslany vaidyba (ir pagaliau – Emmy nominacija!), dar daugiau intrigos ir detektyvo elementų. Po šio sezono daugiausiai aplodismentų skiriu Helenai ir Alison – komplikuotos, bet įdomiausi personažai iš tų, kurias vaidina T. Maslany. Sara – pernelyg pilka, vis ieško teisybės, vaidina drąsią ir pasiaukojančią – na, plius minus standartinė pagrindinė veikėja, tik tiek, kad ji vis vien yra kieta ir nepasiduoda verkšlenimams. Kozimai atitenka mažiausiai gerų žodžių – turėjo potencialą tapti mėgstama nemažą, bet kiša koją visokios meilės linijos netgi labai. Iš tikrųjų nustebino šis sezonas tuo, kad bus praradimų, kurių dar bent kurį laiką nesitikėjau, bet galbūt taip ir geriau. Dar norisi pagirti Delfiną – ši veikėja, kad ir antraeilė, bet ekrane mane visada sužavėdavo jos elegancija. Kažkas puikaus!

Taigi, gal ateity dar pridursiu vieną kitą sakinį, o kol kas galiu teigti, kad tai originalų ir neįprastą siužetą turintis serialas, įtraukiantis nuo pat pradžių, sudominantis ne tik savo siužetiniais vingiais, bet ir puikia pagrindinės aktorės vaidyba.

10/10

730> Tusen ganger god natt / A Thousand Times Good Night / Tūkstantį kartų labanakt

Rež.: Erik Poppe
Vaidina: Nikolaj Coster-Waldau, Juliette Binoche, Maria Doyle Kennedy
2013 m., Norvegija, Švedija, Airija, 117 min
Žanras: drama
imdb nuoroda čia.

Rebeka – fotografė, fiksuojanti akimirkas ,,karštuose taškuose“ – įvairiose pasaulio vietose, kur vyrauja karas ir teroras. Bet taip pat ji – mama bei žmona. Po paskutinės išvykos, kai vos nemiršta, ji turi pasirinkti: karjera ar šeima.

Pirmiausia dėmesys krypsta į aktorių komandą – jie ir buvo bene pagrindinė priežastis, kodėl šis filmas atsirado mano norimų peržiūrėti kino juostų sąraše. Juliette Binoche savo natūralia vaidyba iki šiol visuose su ja matytuose filmuose žavėjo. Na, o Nikolaj Coster-Waldau veidas man visad atgamina prisiminimus apie Game of Thrones, kurio jau spėjau ir išsiilgti. Tikiuosi, kad ateity jo vardą siesiu ne tik su šiuo serialu, bet ir su įsimintinų vaidmenų kūrimu ekrane. Kalbant apie konkrečiai šį filmą, N. Coster-Waldau vaidmuo (Rebekos vyro) yra nykus, pernelyg neišplėtotas, nors scenos juo pakankamai mielos, o scena prie jūros su vaikais atrodė itin įtaigiai. Tuo tarpu J. Binoche ir čia nenuvylė: jos kuriamas personažas plėšosi tarp šeimos ir pašaukimo (kitaip šios veiklos Rebekos atveju pavadinti nelabai ir galima), todėl išgyvena daugiau skaudesnių nei linksmesnių akimirkų. Skausmas, esantis viduje, perteiktas neperspaustai, atrodė, lyg aktorė būtų susigyvenusi su savąja Rebeka.

Kinematografinė pusė pasirodė daili, daug gražių vaizdų. Muzikinis takelis vietomis kiek erzino dėl vienodumo, bet kita vertus, tiko prie kuriamos atmosferos: švelni muzika ir lėtas kino juostos tempas sudarė gražią dermę.

Tačiau priėjus prie siužeto, nepasakyčiau, kad turiu daug pagyrų.Siužetas daugiau mažiau nuspėjamas, bet buvo niuansų, kurie nepatiko. Visų pirma, Rebekos poelgis, kuris tapo priežastimi to, kas jos šeimoje vyko toliau: tiesiog trūko gilesnio pasvarstymo visų galimų pasekmių. Antra, kai kurie įvykiai pabaigoje atrodė neargumentuoti, visai neišplėtoti, pateikti pernelyg greitai ir nespėjant suvokti, kodėl toji situacija taip greitai kinta. Bet visgi pati idėja yra aktuali, manyčiau, daugeliui, kai norisi suderinti šeimą ir darbą, bet, deja, neretai viskas baigiasi kažkurio nenaudai, ypač, jei laiku nepamatoma, kad kažkurioj srity kažkas vyksta nebe taip. Ir visa tai yra rodoma bei bandoma spręsti filmo metu.

Gražus, vietomis labai liūdnas, ne visiškai įtikinančiu siužetu filmas. Nesigailiu, kad žiūrėjau, visgi gero ne tiek ir mažai radau. Bet galėjo būti ir geriau. 7/10

Ir asmeniškai man labai gražiai pateiktas traileris.