784> Deux Jours, Une Nuit / Two Days, One Night / Dvi dienos, viena naktis (2014)

Rež.: Jean-Pierre Dardenne, Luc Dardenne
Vaidina: Marion Cotillard, Fabrizio Rongione
2014 m., Belgija, Prancūzija, Italija, 95 min
Žanras: drama.
imdb nuoroda čia.

Norėjau šį filmą pamatyti ,,Scanoramos“ metu, tačiau rodymo laikas nebuvo patogus, taigi, teko atsisakyti apsilankymo kino teatre. Bet filmą vis vien pažiūrėjau ir iš tikrųjų nenustebčiau, jei jis patektų į trumpąjį sąrašą kitamet vyksiančių ,,Oskarų“ apdovanojimų užsienio filmų kategorijoje (jis atstovauja Belgijai).

Siužetas iš pažiūros neįmantrus. Pagrindinė veikėja sužino, kad bus atleista. Taip nutiko, nes darbuotojams teko pasirinkti: arba ji išeina iš darbo ir jie gauna 1000 eurų priedą prie atlyginimo, arba ji lieka darbe, o jie to priedo negauna. Aišku, buvo nubalsuota prieš ją. Moteris sveiksta po depresijos, jos santykiai su vyru pašliję, augina du vaikus. Pinigų ir tvirto gyvenimo pagrindo jai reikia kaip niekad. Todėl su kelių geraširdžių darbuotojų pagalba nutariama daryti balsavimą po poros dienų iš naujo, o per tą laiką ji susisieks su darbuotojais ir mėgins juos perkalbėti.

O tuomet ir prasideda visas įdomumas. Nes nežinau, kaip jūs, bet man eiti prašyti tokios paslaugos (juk čia lyg prašytum dovanoti 1000 eurų) būtų nemalonu. Todėl nemalonu ir žiūrėti. Ir veikėjai nemalonu prašyti. O ką jau kalbėti apie tai, kad kiti darbuotojai negyvena tiek gerai, kad galėtų žiūrėti pro pirštus į tokią sumą. Bet kaip dažnai nutinka, vieni, net ir vos sudurdami galą su galu, sutinka už ją balsuoti, nors tokių, kurie yra prieš tai, taip pat netrūksta. Tad kiekvienas balsas tampa vis svarbesnis, o veikėjos ryžtas vis mažėja. Ir dar tas komfortabilumo nebuvimas tokioje situacijoje, nenoras trukdyti kitus, sėti nesantaiką kitų šeimose. Ir kova pačios su savimi, su vaistais, kurių taip ir norisi prigerti tiek, kad neatsikeltum. Kad nebejaustum.

Kiekvienas pokalbis su kitu darbuotoju – vis naujas potyris. Naujas reagavimas į esamą situaciją. Skirtingai žvelgiama, skirtingai atsakoma. Nejučia pradedi galvoti: kuris iš jų būčiau aš? O kas, jei man būtų tokia situacija? Kurie iš ,,draugų“ iš karto nusuktų akis į šoną? O kuris padėtų, kad ir kaip jam pačiam tų pinigų reiktų.

Rodos, nelabai kas ten ir vyksta be tų pokalbių ir darbuotojų paieškų, tačiau įtraukia siužetas, o veiksmas gan greitai vystosi, nes laiko nedaug, o tiek žmonių reikia pakalbinti. O dar nepamirškime asmeninių dramų, kurioms vietos irgi pakanka.

Marion Cotillard nenuvilia ir šį sykį. Šįsyk dar ir toks moteriškas žvilgsnis ją nesyk nužvelgė nuo galvos iki kojų, nes neįmanoma pastebėti jos kūdumo, kuris, beje, itin derinosi prie jos personažo, nes tik dar labiau pabrėžia jos išsekimą. Dar toji nemaloni pasikūprinusi laikysena, kuri lydi veikėją. Ir vyras – stumiantis eiti į priekį, nesustoti. Kad ir kaip būtų nemalonu, kovoti. Yra iš ko pasimokyti.

Rekomenduoju. 8/10

510> Contagion / Užkratas

Rinkausi tarp šio ir Side Effects, kurie kažkodėl man atrodo panašūs, ir apsistojau ties kiek senesniu filmu, kuriame visą pasaulį puola nematyta epidemija.

Na ką, šedevro aš tikrai nesitikėjau, bet ir negalvojau, kad tai bus iš tų filmų, kuriuos reikia žiūrėti, kai kankina nemiga, nes tikrai vos neužmigau jau kino juostos vidury. Kaip dažnai nutinka, surinkta gerai žinomų aktorių komanda (jau nekalbant apie tai, kad kiti ekrane pasirodo vos kelias minutes) dar nežada, kad filmas bus geras. Iš dalies, šis filmas man primena tokius kaip Blindness, The Road, Carriers, kuriuose irgi rodomi panikuojantys žmonės siaučiant tam tikrai epidemijai ar apokalipsei. Kreipiamas dėmesys į keletą skirtingų žmonių, kurie šią tragediją išgyvena įvairiausiai: kas kenčia nuo artimųjų netekties, kas bando atrasti užkrato priežastį bei išgydyti žmones ir pan. Nuobodus ir monotoniškas, ypač einant į pabaigą nebesugebėjo išlaikyti dėmesio…

5/10

Rež.: Steven Soderbergh, vaidina: Matt Damon, Kate Winslet, Jude Law, Marion Cotillard, Laurence Fishburne,  Gwyneth Paltrow, John Hawkes, 2011 m., JAV, Jungtiniai Arabų Emiratai, 106 min

504> Public Enemies / Visuomenės priešai

Depresijos metai. JAV siautėja žavus plėšikas Džonas Dilingeris (akt. Johnny Depp), kurio žaibiški banko apiplėšimai iškėlė jį į nusikaltėlių populiarumo aukštumas. Niekas nesugebėjo sustabdyti Džono ir jo gaujos. Joks kalėjimas negalėtų jo sulaikyti. Tačiau purvini Džono Dilingerio darbeliai patraukia FBI vadovo J. Edgaro Hooverio (akt. Christian Bale) dėmesį. Jis paskelbia Džoną pavojingiausiu visuomenės priešu. Prasideda aršios ir nenuspėjamos gaudynės…

Pradėsiu nuo to, kad tikėjausi iš šio filmo nemažai. Aktorių komanda – puiki : Christian Bale, Johnny Depp, Marion Cotillard. Šmėsteli ir Carey Mulligan veidas filmo pradžioje. O ir atsiliepimai gan neblogi. Tad nusiteikiau neprastai kino juostai, tačiau teko nusivilti. Tas kiek daugiau nei dvi valandas iškęsti buvo nelengva, kadangi nepaisant to, kad susišaudymų buvo išties nemažai, filmas buvo nuobodus. Kažkuriuo momentu užsisvajojusi net nepastebėjau, kokiu būdu vienu metu J. Deppo vaidinamas veikėjas pabėgo nuo teisėsaugos pareigūnų. Kitu atveju būčiau net šiek tiek atsukusi atgal, bet šį sykį tam net neturėjau noro. Vangiai stebėjau siužetą, kuris blankokas ir visai neįmantrus. Vienintelė vieta, kuri sudomino, buvo kulminacija, kuri atrodė kone tobulai. Muzikinis takelis idealiai tiko tai situacijai ir pamažu didino įtampą, kol ši pasiekė aukščiausią tašką.

5/10

Rež.: Michael Mann, vaidina: Christian Bale, Johnny Depp, Marion Cotillard, Carey Mulligan, Billy Crudup, Emilie de Ravin, Channing Tatum, 2009 m., JAV, 140 min

502> A Good Year / Geri metai

Ridley Scott filmas pasakoja apie finansų ekspertą Maksą iš Londono, kuris po savo dėdės mirties paveldi Prancūzijoje esantį vynuogyną. Maksas planuoja jį parduoti, tačiau greitai paaiškėja, kad pelno bus ne tiek ir daug, o netrukus į vynuogyną atvyksta ir žavi mergina, prisistačiusi kaip nesantuokinė jo dėdės dukra. Taigi – teisėta vynuogyno paveldėtoja.

Visai netikėtai vėl patekau į nuostabiąją Prancūziją, tik šį kartą – į toli nuo didžiųjų miestų esantį vynuogyną bei jo apylinkes. Jau filmo pradžioje, skambant garsiajai Alizee ,,Moi… Lolita“, nusiteikiau pakankamai neblogam filmui, o greitai paaiškėjo, kad ir kaip komedija, bus dėmesio verta. Juokingų vietų nėra daug, tačiau ir tos kelios – tokios nuotaikingos, kad jų visiškai užteko, kad šypsena nuo veido nedingtų visos peržiūros metu. Vaizdingos vietovės, prancūziška muzika, lauko kavinės su sava atmosfera, na, ir žinoma, susižavėjimai, įsimylėjimai ir veikėjo nostalgiją bei prisiminimus sukeliančios vynuogyno detalės. Dažnai rankose laikoma vyno taurė- neatsiejama šio filmo dalis. Veikėjai mėgaujasi ar bjaurisi vyno skoniu ir tai neabejotinai priverčia žiūrovą (t.y. mane) įsinorėti taurės čia ir dabar. Rodėsi, kad net užuodžiu vyno kvapą ir užsinorėjau pasėdėti jaukioje vyninėje, tiesiog plepant, mėgaujantis vyno skoniu bei gaiviu, dar nespėjusiu surudenėti oru.

Siužetas- standartiškas ir nuspėjamas, tačiau, kaip minėjau, vietomis smagus. Šiltas ir mielas filmas, kurį žiūrint pakanka atsipalaiduoti ir mėgautis įdomiais personažais, gražiais kraštovaizdžiais bei veikėjų santykiais.

7/10

Rež.: Ridley Scott, vaidina: Russell Crowe, Abbie Cornish, Freddie Highmore, Marion Cotillard, 2006 m., JAV, Didžioji Britanija, 117 min

414> Jeux d’Enfants / Love Me If You Dare / Vaikų žaidimai

Dar dabar negaliu atsigauti. Jeux d‘Enfants tiesiog pribloškė savo netikėtu ir įmantriu bei painiu siužetu taip, kad tiesiog negaliu jo nepridėti į geriausių kada nors matytų filmų sąrašą.

Iš pirmo žvilgsnio, pavadinimas bei filmo plakatas siūlo lengvą romantinį filmą, pavadinimu ,,Vaikų žaidimas“. Viską dar pasaldina tai, kad tai prancūzų kinas, o juk Prancūzija ir siejama su meile, šios šalies kalba- meilės kalba, o ir pati gražiausia muzika vadinama būtent šioje šalyje sukurta. ,,La vie en rose“ (garsioji E. Piaf daina) skambės ne kartą ir ne du, juokauju, kad šis filmas atsidurtų pirmoje vietoje pagal tai, kiek daug skirtingų šios dainos versijų nuskambėjo per 1,5 h. Na, ir dar pridėkime garsiąją Marion Cotillard ir jau galima tikėtis šiltai ir maloniai praleisto vakaro…

Bet, kaip ir minėjau, taip yra tik iš pirmo žvilgsnio. Jau pati pradžia, kai dar rodoma dviejų pagrindinių veikėjų vaikystė, paženklinta skaudžiais išgyvenimais. Nebeprisimenu, kada paskutinį kartą krito ašaros vos po 20 minučių nuo filmo pradžios. Emocijos tiesiog liejosi per kraštus visos kino juostos metu. Prie to, be abejonės, prisidėjo pati filmo idėja: pagrindiniai veikėjai nuo pat vaikystės kartu mėgo žaisti ,,drąsos“ žaidimą (panašu į mums gerai žinomą ,,tiesa ar drąsa“) ir, liūdniausia, bet iš jo taip ir neišaugo. Nors, kita vertus, šis žaidimas juos ir jungė, neleido visiškai išsiskirti bėgant metams, o bet tačiau vis tiek labiausiai linkstu prie nuomonės, kad tas žaidimas ir sugadino jų gyvenimus, nes be jo kai kurie sprendimai būtų priimti daug anksčiau. Šiuo atžvilgiu, filmas man kiek priminė ,,One Day“. Tiesa, žaidimas įneša ir gan smagių, nuoširdų juoką sukeliančių scenų, kur tiesiog norisi kvatoti. Nors, kaip jau galima suprasti, nemažai ir įvairių liūdnų siužeto posūkių jis sukels. Ką jau kalbėti apie įvairius netikėtumus (nebūtinai susijusius su žaidimu): kelissyk man vos nesukėlė infarkto tam tikri įvykiai, ir gaila, kad vienas iš jų taip ir visai nepakrypo į gerąją pusę. Žaviuosi režisierių ir visos šios istorijos kūrėjų sumanumu bei sugebėjimu taip žaisti veikėjų likimais, o visgi, kas būtų, jei?.. Originalumas vien tuo nepasibaigia. Yra fantastinių intarpų (jie visai nerėžia akies ir nėra esminiai), įdomus pats rakursas, kuriuo filmuojama, veikėjų elgesys ir pati filmo atmosfera paliko gerą įspūdį. Negaliu nepaminėti ir aktorių bei muzikinio takelio, kurie taip pat labai patiko.

Galiu pasakyti, kad įsimylėjau šį filmą nuo pat pirmų minučių, dar jam nesibaigus sakiau, kad antras kartas tikrai bus ir matyt to antro irgi neužteks.. Puikus, neeilinis filmas tiems, kurie nori gero kino ir kuriems pabodo eilinės romantinės komedijos. Mane jis paliko be žado. Tikiu, kad ir daugiau tokių atsiras.

10/10

Rež.: Yann Samuell, vaidina: Guillaume Canet, Marion Cotillard, 2003 m., Prancūzija, Belgija, prancūzų k., 93 min

356> De rouille et d’os / Rust and Bone / Rūdys ir kaulai

Tikriausiai nebuvau girdėjusi nė vieno prasto atsiliepimo apie šį filmą, kuris pasakoja Stefani- orkų dresuotojos- ir Alain’o- visais būdais besistengiančio užsidirbti ir vaiką auginančio vyro istorijas, kurios susipina tuomet, kai Alain’as parveža Stefani namo iš klubo. Todėl tikėjausi nemažai, o kur dar Marion Cotillard, kuria be galo žaviuosi ir jos vaidmuo, kurį daugelis vadina vertu bent jau Oskaro nominacijos (kurios, deja, ji taip ir negavo). Matyt todėl ir likau kiek nusivylusi…

Kalbant apie Marion Cotillard vaidmenį, tai prikišti nieko negalėčiau- viskas buvo įtikinama, be to, vaidmuo- tikrai ne iš lengvųjų. Įdomu buvo stebėti personažo stiprybę ir tai, kaip ji prisiversdavo save padaryti tai, ką kitam būtų sunku (pvz. aš neįsivaizduoju, ar apskritai kada nors išdrįsčiau, ypač Lietuvoje, tokios kaip Stefani būklės, eiti maudytis), kaip ji, nukritusi žemyn, rodos, praradusi visavertį gyvenimą, kilo aukštyn ir stengėsi būti stipri, nors dažnai jos veide pasirodydavo nusivylimas, baimė, liūdesys. Lygiagrečiai besivystantis Alain’o gyvenimas- ne ką šviesesnių spalvų, tik (bent pirmoje filmo pusėje) ne toks dramatiškas kaip Stefani. Bandymas užsidirbti nešvariais būdais, mechaniškas seksas su pirma sutikta mergina, sudėtingi santykiai su sūnumi, kurį prisimena tik kartais- toks jo gyvenimas. Viso filmo metu vyravo slogi, niūri nuotaika, kuria nejučia apsikrėčiau ir aš. Jei esat geros nuomonės tai nepatariu žiūrėti, nes kaip mat arba susigadinsite ją, arba tiesiog išjungsite filmą nepabaigę, nes tokiam filmui reikia rimto nusiteikimo.

Tad, kas mane taip nuvylė?.. Žiūrėjau, buvo įdomu, charakteriai, nuotaika, vizualinis vaizdas- viskas labai gerai, tačiau man trūko kažko, kas visiškai užkabintų, kas neleistų atsitraukti nuo ekrano ir kad nė karto nebūtų atėjusi mintis pažiūrėti, kiek dar liko filmo, nuotaika- tai viskas, ką davė šis filmas, tačiau daugiau- tuštuma, nieko, net ir sujaudino mane tik tas vienintelis įvykis filmo pabaigoje (ir kurį matyt reiktų vadinti kulminacija)- bet tik tiek, o maniau, kad bus tokių momentų tikrai daugiau..

Bet vis tiek rekomenduoju, nes filmas neprastas, o ir vaidyba tikrai gera. 7/10

Rež.: Jacques Audiard, vaidina: Marion Cotillard, Matthias Schoenaerts, 2012 m., Belgija, Prancūzija, 120 min

 

331> The Dark Knight Rises / Tamsos riterio sugrįžimas

Ta proga, kad rytojus laisvas, nutariau pažiūrėti filmą. Rinkausi iš poros, kurie pastaruoju metu yra labai populiarūs, na, ir galop pasirinkau trečiąją ir finalinę garsaus režisieriaus Ch. Nolano trilogijos apie Betmeną dalį.

Betmenas prisiima kaltę už visuomenės gerbiamo prokuroro Harvio Dento nusikaltimus ir 8 metus slapstosi nuo policijos persekiojimo, kol galop pateka į Gotamą užėmusio brutalaus ir pavojingo teroristo Beino spąstus.

Pradžioje galvojau, kad visgi reikėjo pakartoti antrosios dalies (The Dark Knight) peržiūrą, kadangi jau kiek primiršusi jo siužetą buvau. Tačiau yra kaip yra, o ir rutuliojantis istorijai šis bei tas atsigamino. Betmenas šiame filme kovoja ne tik su blogiu, bet ir savimi, kas matėsi ypač pradžioje. Nenoras dėtis kaukės, o ją užsidėjus- daug kančių, kurios siejasi ne tik su daugybe metų nebesitreniravimo, turimomis žaizdomis ir traumomis, bet ir itin smarkiu priešininku. Tačiau visiškai neįspūdingi pasirodymai kovose Briuso Veino nepaverčia nevykėliu- atvirkščiai, jis- didvyris, norintis išgelbėti ir grąžinti taiką į Gotamą, nors praeities įvykiai jį privertė nusivilti visu pasauliu. Režisierius leidžia pasinerti į pagr. veikėjo išgyvenimų užkaborius ir pažinti jį kaip žmogų, o ne supermeną. Jei pradžioje dar maniau, kad šis filmas neperspjaus antrosios dalies, kuri man patiko labiau už pirmąją, tai kuo toliau, tuo abejonės buvo mažesnės, o paskutinė filmo valanda buvo tokia, kad negalėjau visiškai atsitraukti nuo ekrano, o dar liūdniau buvo, kai baigėsi. Keletas kiek netikėtų posūkių visą bendrą vaizdą tik dar labiau pagerino,  na, o pabaiga buvo tokia, kad užsinorėjau tęsinio, kurio, deja, kaip supratau, jau nebus.

Surinkta išties gera aktorių komanda. Christian Bale, kuris, kaip visuomet atlieka vaidmenis puikiai, ir šį kartą visiškai nenuvylė. Nors, kalbant apie personažą, tai galima būtų prisikabinti prie kai kurių jo poelgių, bet jie pakankamai maži, kad reiktų kreipti dėmesį. Joseph Gordon-Levitt šiame filme atlieka jauno ir teisingumu tikinčio policininko Bleiko vaidmenį. Kaip visuomet, mielas ir maloniai besižiūrintis aktorius, kuris, ne paslaptis, irgi yra vienas mėgstamiausių. Maloniai nustebino Anne Hathaway, į kurią tikrai buvo žiūrėti įdomu: jos veikėja turi stiprų charakterį, o tai visai skiriasi nuo vaidmenų, kuriuose ją seniau buvo tekę matyti. Gary Oldman, Tom Hardy, Morgan Freeman – dar keli vardai, besisiejantys su kokybiškais filmais. Tik likau kiek nusivylusi Marion Cotillard, kuri tikrai galėjo pasirodyti tikrai geriau.. Dabar jos personažas atsiskleidė tik pačioje pabaigoje. Nors.. Gal taip ir turėjo būti?

Kadangi nemėgstu visokių šaudo-gaudo filmų, man patiko, kad daug dėmesio buvo skirta veikėjams, jų mintims, praeičiai, išgyvenimams. Be abejo, veiksmo mėgėjai tikrai neliks nuskriausti, nes kovų, įspūdingų važiavimo priemonių (automobiliais vadinti jų net neapsiverčia liežuvis) pamatysite tikrai nemažai. Ir nesuprantu, kaip kažkam gali šis filmas pasirodyti nuobodus.

Rekomenduoju mačiusiems ankstesnes dalis. O kas nematėt, tai siūlau pradėti nuo pirmosios.

Ir kaip laukiu Oskarų! Ir kas iš to, kad jie dar visai toli…

9/10

Rež.: Christopher Nolan, vaidina: Christian Bale, Joseph Gordon-Levitt, Anne Hathaway, Gary Oldman, Tom Hardy, Morgan Freeman, Marion Cotillard, Rob Brown, Liam Neeson, Cillian Murphy, Tom Conti, 2012 m., JAV, Didžioji Britanija, 165 min

239> La Vie En Rose / La môme / Edita Piaf. Rožinis gyvenimas

Marion Cotillard – viena mėgstamiausių mano aktorių. Už vaidmenį šiame filme, pasakojančiame apie legendinės dainininkės Edith Piaf gyvenimą, ji gavo Oskarą. Ir nematyti jos aktorės talento šiame filme būtų tiesiog neįmanoma. Skaičiau komentarus, kad tie, kurie mėgsta E. Piaf žiūrėdami filmą tiesiog net negalvojo, kad tai Marion, nes įtaigi vaidyba ją pavertė tikra E. Piaf. Ir dėkoti reikia ne tik grimui, kuris, be abejonės, smarkiai pakeitė aktorės išvaizdą ir padarė ją panašią į minėtą legendą išoriškai, bet ir pačiai aktorei, jos gabumams. E. Piaf esu mačiusi ne tiek ir daug kartų, neklausau aš jos, nors ir neturiu nieko prieš prancūzišką muziką. Bet užteko pamatyti M. Cotillard jau pradžioje, kad suvokčiau matanti tikrą dainininkės kopiją. Eisena, judesiai, veido mimikos- viskas taip atidirbta, kad net sunku prie ko prisikabinti.

Filme pasakojama apie Edith Piaf nuo pat jos vaikystės iki gyvenimo ligos patale. Edith gyveno ne taip ir ilgai (1915-1963), bet per tą trumpą gyvenimą išgyveno tikrai nemažai. Vaikystėje keliavo iš vienų namų į kitus, kentė nepriteklius, vėliau tapo gatvės atlikėja, kol ją surado reikiami žmonės. Tačiau nebūna taip, kad po blogo ateina geri laikai ir senieji niekada nebegrįžta.. Daug skausmo, netekčių, vienatvės baimės, ligų… Taigi, papasakoti tikrai yra apie ką. Viskas dėstoma nenuosekliai, tik šį kartą nežinau, ar tai gerai, ar blogai.. Geriau pagalvojusi, tai manau, kad man labiau būtų patikęs nuoseklus siužetas.. Na, ir visgi pats pasakojimas man nepaliko labai didelio įspūdžio, taip ėjo, praėjo ir tiek..

Bet visgi. Negalima nesižavėti šia moterimi, kuriai skirtos beveik 2,5 h. Jos troškimas lipti į sceną sergant, mąstymas, kad ji gyveno išmintingai, noras mylėti ir būti mylimai- tai tikrai žavi. Keliose vietose susigraudinau.. Sunku stebėti, kai patyrusi visišką šlovę, moteris negali tuo ilgai džiaugtis, nes liga verčia ją užsidaryti ir sėdėti, o ne dainuoti..

Gražus, liūdnas filmas. Ir, nors pasikartosiu, bet Marion Cotillard šiame filme nuostabi.

6/10

Filmas laimėjo du Oskarus.

Rež.: Olivier Dahan, vaidina: Marion Cotillard, Sylvie Testud, 2007 m., Prancūzija, Čekija, Didžioji Britanija, 140 min

Edith Piaf ir jos legendinė daina..

149> Big Fish / Mano gyvenimo žuvis

Tai filmas, kurį jau seniai planavau pažiūrėti, o kaip tik sumaniau, kad noriu pažiūrėti kokį nors liūdną filmą (o girdėjau, kad šis toks ir yra), o kadangi dauguma garsiųjų liūdnų filmų tęsiasi kone po tris valandas, o tokio ilgo nenorėjau, tad šis, trunkantis porą valandų, pasirodė tinkamiausias.

Pasakojama apie Vilą, kuris užsinori sužinoti daugiau apie savo mirštantį tėvą, mėgstantį apie savo gyvenimą pasakoti su fantastikos prieskoniais, tad visgi, kas tikra, o kas ne?

Kaip iš Tim Burton, tikėjausi daug daugiau keistuoliškesnio filmo, tad buvau nustebinta ir gal net kiek nusivylusi. Tačiau tas nusivylimas pasijautė daug stipriau maždaug po pusės filmo, kai supratau, kad šis filmas nepateisino mano lūkesčių ir vargu ar bepateisins. Aišku, žiūrėjau visą. Kas patiko? Nuotaikos keitimasis: čia norisi juoktis, čia- rimtai nusiteikus žiūrėti.. Aktoriai parinkti tinkami ir šiaip, nemažai tokių, kuriuos mėgstu. Na, ir dar pabaiga miela (turiu omeny tą vietą ligoninėj 🙂 ). Bet apskritai, tai manyčiau, kad tai bus tas filmas, kurį greitai pamiršiu…

Žinoma, jei dar nematėt, žiūrėkit. Galbūt patiks.

Rašau 6/10

imdb 250 filmas šiuo metu užima 243 vietą.

Filmas buvo nominuotas Oskarui.

Rež.: Tim Burton, vaidina: Ewan McGregor, Billy Crudup, Helena Bonham Carter, Alison Lohman, Marion Cotillard, 2003 m., JAV, anglų k., 125 min.

123> Nine / Devyni

Tai Rob Marshall, Chicago, Memoirs of a Geisha režisieriaus filmas, kurį labai norėjau pamatyti  vien dėl nemažo skaičiaus įžymių aktorių. Beje, tai pirmasis filmas su Penelope Cruz, kurį esu mačiusi (man pačiai keista, kad lig šiol nė vieno filmo su ja nebuvau žiūrėjusi).

Pasakojama apie Guido Contini- garsų filmų režisierių, kuris bando surasti harmoniją asmeniniame ir profesiniame gyvenime, bet jam nelabai sekasi. Jau turi būti pradėtas kurti filmas ,,Italia“, spaudos koferencijoje jis kalba taip, tarsi žinotų visą jo siužetą, bet iš tiesų jis neturi nė vienos eilutės. Jis nebegali kurti, nebegali būti nė su viena moterimi, o jos visos sukasi apie jį.

Miuziklas tikrai vykęs ir, mano nuomone, daug geresnis nei kad Chicago. Nors jau maniau, kad teks nusivilti, nes imdb balas tikrai žemokas (5,9/10). Atlikimas, kostiumai, scenos dekoracijos, choreografija, muzikos takelis- viskas, kas susiję su pasirodymais, tikrai gerai padaryta. Kai kuriuos kūrinius klausysiu dar ne kartą.

Kalbant apie siužetą, tai, kaip ir daugelyje miuziklų, nėra jis itin įspūdingas. Bet visai įdomus. Kova, vykstanti kūrėjo viduje, sukelia nemažai minčių. Man visuomet atrodė (ir dabar atrodo), kad menininkas privalo kurti tik tuomet, kai jam ateina įkvėpimas. Negali būti jokių suvaržymų, jokių datų, nes niekada nežinai, kada tas įkvėpimas dings ar vėl ateis. Tokiais atvejais, kai atsiranda apribojimų, gyventi tampa pernelyg sunku, nes reikia sutilpti į duotus rėmus, bet labai gerai matosi, kad taip nebus.Apskritai, aš manau, kad būtent tie ,,rėmai“ ir nuveja visas kūrybines mintis, nes viskas užsiblokuoja..

Kaip ir minėjau pradžioje, filme vaidina nemažai žinomų aktorių. Išgirdau keletą naujų balsų (nes pvz. kaip dainuoja Nicole Kidman, jau girdėjau ne kartą). Kiekviena iš moterų atlieka skirtingų charakterių moterų vaidmenis, jos susijusios su pagr. veikėju daugiau ar mažiau: viena- žmona, kita- meilužė, trečia- motina, ketvirta- mūza ir kt. Guido mato kiekvienoje iš jų aktores, vaidinančias jo filme. Jis stengiasi palaikyti gerus santykius su visomis (na, beveik visomis), bet jam tai sunkiai sekasi.

O finale nėra jokios ,,bombos“ ar topinio pasirodymo kaip dažniausiai būna miuzikluose. Man atrodo, kad tokiam pasirodymui būtų tikęs būtent pirmasis pasirodymas, kur jos visos yra pristatomos. Bet, manau, nuo to, kad tai įvyko pradžioje, o ne pabaigoje, tik geriau- įvairovė žavi. Tik neišjunkite vos tik pamatę titrus. Kurį laiką su titrais rodo vaizdus iš miuziklo filmavimo aikštelės, o į tai žiūrėti man visuomet įdomu.

Rašau 9/10, rekomenduoju miuziklų mėgėjams.

Filmas nominuotas 4 Oskarams.

Rež.: Rob Marshall, vaidina: Daniel Day-Lewis, Marion Cotillard, Penélope Cruz, Sophia Loren, Kate Hudson, Judi Dench, Nicole Kidman, Stacy Ferguson, 2009 m., JAV, Italija, anglų, prancūzų, italų k., 118 min.