1113> Now You See Me / Apgaulės meistrai (2013)

Atsimenu, pasirodžius šiam filmui viena kino mėgėjų facebook grupė mirgėjo nuo pagyrų šiam filmui, vadino geriausiu matytu, kiekviena proga sugebėdavo įterpti rekomendaciją ar prašyti kažko panašaus į šį. Kai kažkas taip smarkiai kišama, neretai nutinka priešingas efektas – noras žiūrėti dingo. Privalėjau išlaukti momento, kai jau niekas apie jį nebekalbės (ok, iš tikrųjų tai jau ganėtinai seniai iš tos grupės pasitraukiau, kai supratau, kad rekomendacijos kinta priklausomai nuo filmai.in naujienų pokyčių, tad viskas pernelyg nuspėjama), bet galop pamiršau aš jį… Ir va, sumaniusi užsiimti seniausiai pasižymėtų filmų naikinimu, priėjo ir Apgaulės meistrų eilė.

FTB agentas kartu su Prancūzijoje vykusį apiplėšimą tiriančia Interpolo agente bando išsiaiškinti, kaip keturi iliuzionistai savo pasirodymų metu sugeba apvogti bankus (o pinigus išdalina miniai žmonių). Aišku, dažnas žiūrovas žiūrėjo ir galvojo, wtf ir kiek tai apskritai būtų įmanoma (šitas video apibendrina viską). Pabaiga nenustebino, visgi gan dažnas variantas žiūrint panašaus tipažo filmus. Siužetas, kad ir painus, bet po kurio laiko sugebėjo atsibosti. Nors turėjo būti intriga, kuri išlaikytų dėmesį, bet kažkaip nepavyko su manim taip padaryti. Įdomu, bet ne wow. O kas yra wow? Žiūrint į pastaruosius žiūrėtus filmus, sunku pasakyti. Pramogai fainas, bet didelių emocijų žiūrint nebuvo.

7/10

imdb

981> Avengers: Infinity War / Keršytojai. Begalybės karas (2018)

Minčių kratinys apie šiandien matytą filmą. Sudėlioti į normalų tekstą poreikio šiuo metu nejaučiu.

Pustrečios valandos pralėkė labai greitai ir kur kas geriau nei buvo galima pagalvoti. Veiksmo buvo per akis, šokinėjimo per planetas, keliavimo kosmosu – tiek kad draugė net sakė, kad vienu metu jautėsi lyg Star wars žiūrėdama. Nors kovų daug, o bendravimo tarp superherojų, kuris man patikdavo kai kada net labiau nei pačios kovos, itin minimaliai, bet šįsyk visai nejaučiau nuobodulio, kuris nesvetimas man, kai ekrane visi tik mušasi ir daugiau nieko neveikia.

Taigi, superherojai, kurių surinkta daugybė ir net ne visi vieni kitus sutinka, kovoja prieš didįjį priešą – Thanos. Jam pasipriešinti – kur kas sunkiau nei prieš kitus, o kad kažkam negerai baigsis, sklandė kalbos jau ilgą laiką. Neslėpsiu, ėjau su baime, kad žus minimum vienas mano mėgstamas veikėjas. Pirmosios rimtesnės mirties sulaukiama gan greitai, todėl ji kiek nustebina (nes atrodo, kad standartiškai turėtų palaukti kokios nors finalinės kovos tokios mirtys. Bet finalinę kovą išvysti turėtume tik kitame filme.). O ir be abejo, gaila paties personažo, kuris buvo vienas iš labiausiai mėgstamų. Po to praradimų buvo keli, bet jie man nekėlė kažkokių didelių jausmų.

Didžiausia filmo žvaigždė, neskaitant priešo, buvo, be abejo, Toras. Jis užėmė bene daugiausiai eterio, bet skųstis tuo visai nesinori, nes jis per daug stiprus kaip personažas ne tik dėl savo asmenybės, bet ir dėl to, kad kaip kovotojas jis turi ką parodyti ir nuveikė filme ne tiek ir mažai.

Thanos, kaip jau teko skaityti ir kitų atsiliepimus, yra išties gerai išplėtotas blogiukas, kadangi jį matyti galima ne tik kaip žudymo mašiną, kuri tą daro visiškai nemąstydamas ir kai kada, rodos, net be kažkokios didelės priežasties. Anaiptol, jis parodomas ir kaip šiokią tokią širdį turintis (bet tai nereiškia, kad sulauks kas nors pasigailėjimo) personažas, todėl jis nespraslysta pro akis kaip dar vienas ,,iš tų“ ir tampa gan įsimintinas blogasis veikėjas.

Jei žiūrint Thor: Ragnarok humoro kai kada buvo ir ne visai vietoje, ir ne visai juokingo, šioje Avengers dalyje jis būdavo laiku, vietoje ir išties prajuokinantis kai kada net iki ašarų.

Kiek baisu buvo dėl gąsdinimų, kad baisiai daug personažų žada dalyvauti šiame Infinity war. Baisu, nes ne tiek daug ir mačiusi aš kino juostų apie superherojus, tik tuos, kurie labiausiai domino, dar dalį Guardians of Galaxy ir tiek. Bet atrodo, kad visų bazinių žinių, kurias turėjau, pakako ir įdomumas nuo to nenukentėjo.

Atskiras žodis apie Hulk – jis šįsyk, kaip ir Ragnarok žiūrint, gan smagiai vėl pasirodė. Pasirodo, veikėjas turi gan neblogą potencialą.

Captain America – dar labiau suvyriškėjęs, surimtėjęs, bet išlaikęs savo kovos dvasią.

Na, ir pabaiga. Kas per velniava įvyko. Tiek kovų, veiksmo, specialiųjų efektų, greičio ir, rodės, tikslaus ėjimo link kažko finalinio, o pabaigą padarė tokią gan nykią. Aišku, intrigos sukėlė, o ir tai – puiki įžanga kitai Avengers daliai, tačiau realiai tikėtasi buvo kažko įspūdingesnio.

Visgi man tai labiausiai patikusi dalis. 8/10.

978-980> Thor / Thor: The Dark World / Thor: Ragnarok (2011-2017)

Kaip kažkada užsiminiau, dar planavau šį bei tą pažiūrėti iki naujausios Avengers filmo dalies peržiūros. Suspėjau tik visus tris filmus apie Torą pažiūrėti, bet tiesą pasakius be jo gal tik Doctor Strange nebent dar būčiau norėjusi suspėti pamatyti. Aptarsiu visas dalis be didelių spoilerių.

Pirmoji dalis – Thor / Toras (2011) – yra gan standartinė pirmoms dalims būdinga istorija, kurios metu sužinomi pagrindiniai faktai apie herojų. Jei nebūtų patikusi ši dalis, tikrai nebūčiau žiūrėjusi kitų, tad jau vien tai rodo, kad man pasirodė visai verta žiūrėjimo kino juosta. Iki šiol pernelyg nekreipdavau dėmesio į Torą, bet šiandien žiūrint trečiąją Avengers dalį teko Captain America dalintis dėmesiu su juo, kadangi personažas pasirodė ir mielas, ir gan smagus (arogancija kai kada būna ir neatstumianti, pasirodo), o ir, neslėpsiu, Chris Hemsworth balsas yra toks, kurio galėčiau klausytis visą laiką. Žinoma, yra ir meilės istorijos kažkiek, čia ir Natalie Portman sutinkama, bet jos istorijoje nieko ypatingo nemačiau, o pats personažas, kad ir bandantis kažką savito parodyt, bet galiausiai liekantis skystokas ir neišplėtotas. Ir o taip, Loki – blogiukas, kuriuo negalima nesižavėti. 7/10

Iš karto po pirmosios dalies įsijungiau antrąją – Thor: The Dark World / Toras 2: Tamsos pasaulis (2013). Ir teko nemenkai nusivilti, nes ši dalis pasirodė nuobodi. Vietomis net suprasdavau, kad kažkur ne ten žiūriu ir ne tą galvoju, nes nebesuprasdavau, kas vyksta. Bet Loki ir Toras vis vien sugebėdavo atkreipti į save dėmesį ir toliau kurti simpatiškus ir smagius personažus. 5/10

Na, ir trečioji dalis – Thor: Ragnarok / Toras. Pasaulių pabaiga (2017), kuri kėlė nemenkai lūkesčių, nes daug kas ją labai gyrė. Čia nebelieka vietos meilei (šios trilogijos atveju – ir puiku), tačiau netrūksta veiksmo ir humoro. Atrodo, kad nuomonės dėl pastarojo dalyko – humoro – išsiskiria. Vieniems kaip tik atrodė jis – didelis filmo pliusas, kitiems – kad jo buvo per daug ir dėl to kino juosta atrodė labiau kaip komedija. Man pačiai kai kada irgi atrodė pernelyg perspausta, net ir nejuokinga, nors kaip ir turėtų būti juokinga, bet kita vertus, vietomis humoras buvo kaip tik smarkiai prajuokinantis. Nemažai dėmesio skiriama ir vienam nuobodžiausių (man) superherojų Hulk’ui, kuris šįsyk visai praskaidrino bendrą atmosferą. C. Blanchett vaidinta blogiukė priminė A. Jolie vaidintą personažą vienoje pasakoje, bet šiaip jau gan neblogai pasirodžiusi. Žymiai geresnė dalis už antrąją, čia net klausimų nekyla. Bet kad būtų absoliučiai sužavėję, irgi nepasakyčiau. Smagi pramoga ir tiek, ko daugiau iš tokių filmų tikėtis. 7/10

974> Avengers: Age of Ultron / Keršytojai: Altrono amžius (2015)

Man šie filmai – kai tam kartui praplauna smegenys, prajuokina, o po savaitės ir pamiršti. Tokia buvo ir antroji Avengers dalis (imdb) (trečioji jau visai netoli, tad galimai dar keletą filmų pagal Marvel komiksus pažiūrėsiu, kad geriau pažinčiau kai kuriuos superherojus). O kadangi žiūrėtas jau prieš kokį mėnesį, jei ne dar seniau, tai ir mažai galvoje teišlikę.

Siužeto pasakoti tikriausiai nereikia, nes ir taip aiški esmė – anksčiau ar vėliau laukia didžiulė kova, pilna spec. efektų. Bet man ne ką mažiau patinka šalutinės scenos, kuriose – veikėjų santykiai. Captain America – asmeninis favoritas, todėl, žinoma, akys būdavo nukreiptos į jį, vos tik proga pasitaikydavo. Pagaliau pamačiau ne vieną sceną, kuri jau puikiai žinoma buvo iki tol dėl internetų. Dar suprantu, kad Iron Man – gal net nemėgstamiausias superherojus (dar yra tokie, kurie tiesiog neįdomūs, bet šis tai ir antipatiją sukelia). Yra šiek tiek ir emocijų, jausmų, bet apskritai vis vien koncentracija yra visa sudėta į veiksmą, tad kažkokio gylio ieškoti neverta.

6/10

801> Eternal Sunshine of the Spotless Mind / Jausmų galia (2004)

Rež.: Michel Gondry
Vaidina: Jim Carrey, Kate Winslet, Tom Wilkinson, Elijah Wood, Mark Ruffalo, Kirsten Dunst,
2004 m., JAV, 108 minŽanras: romantinė drama, mokslinė fantastika
imdb nuoroda čia.

Šiandien užsinorėjau ko nors su Kate Winslet, taigi, per daug negalvojusi įsijungiau jau senokai planuose esantį ,,Jausmų galia“. Ir iš tikrųjų nesuprantu, kodėl vis delsiau jį pažiūrėti.

Nes man patiko. Galbūt nepriskirčiau prie geriausių kada matytų filmų, bet įspūdį man jis paliko gerą. Ši kino juosta daug kuo graži. Visų pirma, jos gražus pastatymas. Yra aibė scenų, kurias bet kuriame momente stabdant gautųsi puikios nuotraukos. Rodos, apgalvota kiekviena smulkmena. Kate Winslet plaukai ypač gerai atrodydavo sniego, kurio filme netrūko, fone. Tikras malonumas akims! Negana to, vaidyba – puiki. Yra daug matytų veidų, bet, žinoma, daugiausia kreipiau dėmesio į centre esančius K. Winslet ir J. Carrey vaidinamus veikėjus. Abu aktoriai čia atrodo kitokie nei įpratę esame matyti, ypač J. Carrey, kuris labiau komikas, tačiau čia jis atsiskleidžia kaip išties neprastas draminis aktorius. Nebuvo nė minutės, kad pagalvočiau, jog štai, tuoj po sekundės jis atsisuks į ekraną, suskels kokį bajerį ar parodys juokingą mimiką. Visiškai įtikinama vaidyba, puikus persikūnijimas. Apie K. Winslet daug šnekėti nelabai ir yra ko, nes ji tokia pat žavinga kaip ir kituose filmuose. Nežinau kodėl, bet man ši aktorė skleidžia tokias gerumo bangas, o bene kiekvienas jos vaidinamas personažas prikausto dėmesį.

Na, ir siužetas. Pasakojimas apie vyrą, kuris sužino, kad jo mergina ištrynė prisiminimus iš savo galvos apie jį. Tuomet ir jis nusprendžia padaryti tą patį. Tačiau betrinant šiuos prisiminimus, jis ima dvejoti, ar išties nori ištrinti tai, ką teko patirti. Prieš žiūrėdama žinojau, kad tai bus kažkas apie prisiminimų ištrynimą, bet konkrečiai kaip tai įvyksta, kodėl – ne. Įtraukė filmas nuo pat pirmos minutės, kai apie tai nė nebuvo kalbos. Ir įdomumas nedingo nė po pusvalandžio, nė po valandos. Man šis filmas netgi pasirodė per trumpas, norėjosi, kad jis tęstųsi daug ilgiau. Iš vienos pusės, tai liūdna kino juosta, iš kitos – itin šviesi. Labai graži mintis, kuriai tik ir norisi pritarti, toji mintis pateikta subtiliai, nėra pabaigoje jokių kalbų, apibendrinimų, moralų: tiesiog žiūri ir supranti, kad filmas rodo būtent apie tai.

Pabaiga irgi graži, turėjau tris variantus šio filmo pabaigos, vienas iš jų buvo teisingas. Ir džiaugiuosi. Nes tie kiti du variantai buvo nelabai kokie.

Tai telieka pritarti visoms liaupsėms, kurias teko iki šiol skaityti / girdėti apie šį filmą. Bei parašyti 8/10 (kodėl ne daugiau? Nes erzino mane antraeiliai veikėjai bei kai kurie jų sprendimai).

758> Begin Again / Dar kartą, iš naujo (2013)

Rež.: John Carney
Vaidina: Keira Knightley, Mark Ruffalo, Adam Levine, Catherine Keener
2013 m., JAV, 104 min
Žanras: romantinė muzikinė drama, komedija
imdb nuoroda čia.

Genialumas slypi paprastume – būtent taip trumpai galėčiau apibendrinti ,,Once“ režisieriaus naująjį darbą ,,Begin Again“, kuriame pasakojama apie ne pačius geriausius laikus gyvenančio muzikos prodiuserio jaunos dainų kūrėjos pažintį.

Laukiau šio filmo dar tuomet, kai imdb.com šis filmas buvo pristatomas Can a Song Save Your Life pavadinimu. Bet aišku, Begin Again kompaktiškesnis, lengviau įsimenantis pavadinimas, tad tebūnie toks. Nors pirmasis pavadinimas man vis vien gražesnis.

Taigi, nuo ko pradėti? Muzika. Ji čia itin svarbi, užima nemažą dalį filmo. Dainuoja K. Knightley ir dar karts nuo karto išgirstame Adam Levine balsą. Kad A. Levine dainuoja, žinojau seniai, nes juk jis ir yra dainininkas, o vaidinti pradėjo neseniai ir turi vos keletą vaidmenų. Tačiau išgirsti K. Knightley dainuojančią buvo šis tas naujo. Žinoma, gal ji ir neišdainuotų sudėtingesnių melodijų, tačiau jokios vingrybės čia nebuvo reikalingos. Malonus, ausies nerėžiantis balsas ir pataikymas į taktą – to visiškai užteko. O skambanti muzika (tiek atliekama minėtų atlikėjų, tiek ta, kurios veikėjai klausė ar tiesiog buvo grojama fone) – graži, tobulai atitinkanti filmo atmosferą. Žadu susirasti muzikinį takelį, nes tikiu, kad klausysiuosi ne kartą.

Vaidyba. Natūralumas. Turint tokį siužetą ir jo pateikimą, tai yra svarbiausias reikalavimas, kurį galėčiau kelti. Ir natūralumo išties netrūko. Žinau, kaip daug kam nepatinka K. Knightley vaidyba, bet man ji tokia žavi (norisi lyginti šį vaidmenį su jos pasirodymu Seeking a Friend for the End of the World ). Mark Ruffalo sugebėjo atskleisti savo charakterį netgi geriau nei tikėjausi – vaidyba stipri, įtikinamai parodanti Daną su visokiomis jo fizinėmis ir emocinėmis būklėmis. Adam Levine, beje, irgi kad ir trumpai pasirodantis, bet visai neblogai pasirodė.

Siužetas. Iš pažiūros paprastas: meilė asmeniui, meilė muzikai, bandymas pradėti naują etapą, kilimai ir nuosmukiai, tikslo siekimas, darymas to, kas miela ir t.t. Taigi, norint galima pamatyti daug prasmės šiame filme, o ir pateikimas toks, kad tiesiog negalėjau neįsimylėt jo. Šilta, nuoširdi, itin jauki, muzikali kino juosta, kurią žiūrėdama pagaudavau save besišypsančią. Užsikrėčiau geromis emocijomis kaip niekad.

Žiūrėčiau dar kartą. Ir dar kartą. Ir dar kartą. Aišku, nemanykit, kad tai kažkoks šedevras – ne, nėra nei jis super intelektualus, nei gilus, tačiau be galo gražus. Čia kas mėgstat įsisupę į pledus, apklotus su arbata/kava žiūrėt romantines komedijas ar šiaip kokius lengvesnio turinio filmus, tai aš šiuo metu įsivaizduoju, kaip ir aš kada nors būtent taip žiūrėčiau Begin Again vėl.

9/10

679> Just Like Heaven / Jei tai būtų tiesa…

Rež.: Mark Waters.
Vaidina: Reese Witherspoon, Mark Ruffalo, Ivana Milicevic ir kt.
2005 m., JAV, 95 min
Žanras: romantinė fantastinė komedija
imdb nuoroda čia.

Kol kas šie metai nepasižymi ryškiu romantinių komedijų skaičiumi, nors neaišku, kaip bus toliau. Bet net ir vakar, įsijungdama Just Like Heaven nejaučiau didelio noro žiūrėti, bet tiesiog prieš miegą nieko rimto nebesinorėjo, tad į akis krito šis.

Filmas pasakoja apie Deividą, kuris atsikrausto į nuomojamą butą. Netrukus jis susipažįsta su vis jo bute atsirandančia dvasia Elizabete, iki lemtingos avarijos gyvenusia čia. Kadangi mergina daug neprisimena apie savo prieš tai buvusį gyvenimą, jie pasiryžta tai išsiaiškinti.

Girdėjau daug atsiliepimų apie tai, koks jis mielas, liūdnas ir t.t. Liūdnesnių momentų buvo, bet emociškai manęs jos nė kiek nepaveikė (o sugraudinti mane šiaip juk nelabai sunku). Mielų vietų neprisimenu nė vienos, nes visos klišinės scenos, kurių čia aišku daug, kėlė lengvą erzulį. Pagirti galėčiau nebent tik porą filmo vietų, kurios gan smarkiai prajuokino.

Siužetas standartinis, be jokių netikėtumų. Tikėjausi, kad pagerins įspūdį pabaiga, bet tai kur tau.. Iš serijos: pasvajok ir praeis. Į pabaigą jau žiūrėjau tik tam, kad baigčiau ir nepalikčiau kitai dienai (nes visgi nemėgstu palikti nebaigtų).

Tad, atsižvelgdama į žanrą, pliusus dedu už: aktorių duetą (R. Witherspoon ir M. Ruffalo ekrane visuomet patinka matyti), dvi labai smagias scenas, juokų apie antrą galą nebuvimą, įdomią pradžią. Minusų būtų daug daugiau, nes prie tokio tipo filmų iš viso kabinėtis galima be galo ir be krašto, todėl išskirsiu tik tai, kad vietomis klišių buvo pernelyg nemažai, o taip pat trūko emocinio paveikimo, kas man kiekvienam filme svarbu. Jaustas erzulys nesiskaito. 5/10

556> My Life Without Me / Mano gyvenimas be manęs

Kai lietus nesitraukia jau kelinta diena, tai ir nuotaika kažkokia depresyvi… Pamaniau, kad tuomet ir filmo tokio reikia. My Life Without Me – tai filmas apie Aną, kuri sužino, kad serga vėžiu ir mirs maždaug po dviejų mėnesių.

Ne, tai ne tas filmas, kai vos ne visas veiksmas vyksta ligoninėje, pagrindinis veikėjas rodomas nusilpęs po chemoterapijų, spjaudosi kraujais, skutasi galvą. Ir ne tas filmas, kuriame pagrindinis veikėjas sumąsto išbandyti tai, ko galbūt taip ir nebūtų pamėginęs per visą gyvenimą. Viskas čia daug paprasčiau, bet todėl ir jautriau bei nuoširdžiau…

Ana nusprendžia niekam nepasakoti apie diagnozę. Ji ir toliau prižiūri savo dvi dukrytes, gyvena vagonėlyje savo mamos kieme su mylimu vyru. Ji naktimis dirba valytoja, o dieną atlieka įvairius ruošos darbus. Jos gyvenimas sukosi tik apie šeimą, tad diagnozė jai sumaišė viską. Taip, ji, kaip tikriausiai ir daugelis, rašėsi planą dalykų, kuriuos turi padaryti iki mirties, kai ką ir įvykdė, bet vis dėlto, šis tas įvyko ir, man bent jau taip pasirodė, visai neplanuotai, nors tame sąrašiuke tai ir atsirado. Jei jau norisi prisikabinėti, tai ir pabaiga – jau tokia saldi, jau viską taip sutvarkanti ir sudedanti į savo vietas, galbūt taip nebūna tikrovėje, bet vis dėlto, ir tokia gražiai ir paprastai pamokanti, kad mes turime džiaugtis tuo, ką turime, daryti tai, ko norime, negyventi kitų gyvenimo, neleisti, kad kažkas mus laikytų vietoje.. Kaip ir minėjau, žvelgiama tik į žmogų, ne tai, kaip liga iškamuoja žmogų. Tik į žmogų, jo mąstymą, veiksmus, elgesį.

Filmas lėtas, ramus, paprastas ir šiltas, viskas taip nuoširdu atrodo. Visai nereikia kažkokių stimulų, kurie garantuotai paskandintų visą peržiūrą ašarose. Ir tas užburia. Pabaiga vis vien sugraudina.

7/10

Rež.: Isabel Coixet, vaidina: Sarah Polley, Scott Speedman, Mark Ruffalo, 2003 m., Ispanija, Kanada, 106 min

506> Reservation Road / Lemtingasis kelias

Vieną vėlų vakarą Dvaitas su sūnumi važiavo namo iš rungtynių. Vyriškio dėmesį patraukęs telefono skambutis išblaško jo dėmesį ir vaiką, stovintį ant kelio jis pamato per vėlai. Tačiau, lyg ir taip situacija nebūtų bloga, jis impulsyviai partrenkęs berniuką nuvažiuoja tolyn. Mintis pačiam išsiaiškinti, kas nužudė sūnų, tiesiog užvaldo aukos tėvą, kuris nesulaukia jokių naujienų iš policijos.

Tai liūdnas filmas, toji nuotaika taip ir lieka iki pat paskutinės minutės. Aš kaip visuomet nesusilaikau ir jau žiūriu, kad akys ašarotos ir priežasties joms išdžiūti kurį laiką nė nelieka, nes situacija tokia skaudi ir ilgai besitęsianti, kad veikėjų neviltis tiesiog persiduoda žiūrovui.

Sunkiausia tai, kad suvokiu Dvaito kaltumą, bet tuo pačiu ir pateisinu jį (tik ne tuo atveju, kad pabėgo iš nusikaltimo vietos). Juk jei ne tas telefonas, nebūtų ir visos šios istorijos. O tėvams, išgyvenantiems savo sūnaus žūtį, nė nesvarbios aplinkybės, nes nužudymo faktas lieka lygiai toks pats. Suvokiau tėvo sunkumą, kai šis išgirdo, kad nusikaltėlis už tokį nusikaltimą gaus daugiausiai dešimt metų kalėjimo. Kas tie dešimt metų, kai jie neteko vaiko? Dėmesys skirtas ir sutuoktinių santykiams: žmona trokšta gyventi toliau, juk yra dar vienas vaikas, kuriam reikia dėmesio, o vyras tarsi to nepastebi, nes visa, apie ką jis mąsto- žudiko sugavimas.

Spėliojau, kaip visa ši istorija baigsis. Ir nors kiek skaičiau komentarų, daug kam pabaiga pasirodė blankoka, man kaip tik ji pasirodė žmogiškiausia ir tokia, kokios norėjau. O pats siužetas- niūrus, su banalokais sutapimais, visumoje nieko ypatingo, bet sugebėjęs įtikinti ir sukelti emocijas. Aktoriai surinkti neprasti (Joaquin Phoenix, Mark Ruffalo, Jennifer Connelly) ir jų vaidyba paliko gerą įspūdį.

Patiko. 7/10

Rež.: Terry George, vaidina: Joaquin Phoenix, Mark Ruffalo, Jennifer Connelly, Elle Fanning, 2007 m., JAV, Vokietija, 107 min

477> Zodiac / Zodiakas

„Zodiakas“ – tai kiek pakoreguota istorija apie realią 1970-ųjų bylą. Serijinis žudikas erzina San Francisko policiją be paliovos siuntinėdamas laiškus ir paslaptingas žinutes, o bylos tyrėjus ir reporterius, atkakliai ieškančius žudiko, byla tiesiog apsėda.

Tai filmas, kuris primena ne per seniausiai žiūrėtą Se7en: tiriama žudiko maniako byla, į kurią pasineria pareigūnai, o ,,Zodiako“ atveju- ir žiniasklaidoje dirbančius asmenis. Ir, nors kritikai buvo linkę labiau girti pastarąjį, galvoju, kad įdomesnė idėja priklauso ,,Septyni“. Beje, abu šie painūs detektyvai režisuoti to paties- žymiojo David Fincher, kurio dėka išvydome tokias kino juostas kaip Fight Club ir The Curious Case of Benjamin Button.

Kaip ir anksčiau minėtame, taip ir šiame surinkta jau patyrusių talentingų aktorių komanda, kuri prisideda prie filmo sėkmės. Padirbėta ir ties personažais, kurių charakteriai turi tik jiems būdingų bruožų, nė vienas iš jų nėra tobulas, žiūrovas mato ne tik pranašumus, bet ir kiekvieno silpnybes, kurios vietomis galbūt kiš koją, o kartais ir pagelbės.

Didžiausias minusas- trukmė. Na, tikrai, nejaugi nebuvo galima sutraukti bent iki dviejų valandų? Vietomis į laikrodį dirsčiodavau kiek per dažnai, tačiau nieko sau negalėjau padaryti- tai ne vakarykštis Tarantino filmas, kurio trukmė skiriasi vos keliomis minutėmis, tačiau susižiūrėjo lyg įprastos trukmės kino juosta. Tuo tarpu Zodiac tarpais išvargindavo savo monotoniškumu.

Šis filmas- puikus parodymas, kaip gali būti sudėtinga ištirti bylą, surasti nusikaltėlį, kad ir kokį užsidegimą turėtum. Įrodymai turi būti pernelyg aiškūs, kad galėtum suimti asmenį, todėl, rodos, net tuomet, kai kone viskas sutampa, bet esminių įrodymų nėra, belieka tik nuleisti rankas… Arba nenuleisti. Tik toliau kruopščiai darbuotis ir užsikabinti už kiekvienos smulkmenos. Tai, kaip viskas buvo rodoma, man patiko.

Tiesa, artėjant prie pabaigos, kai veiksmo žymiai pagausėjo, pasidarė šiokia tokia makalynė, o tai man nebelabai patiko.

Detektyvų mėgėjams rekomenduoju. 7/10

 Rež.: David Fincher, vaidina: Jake Gyllenhaal, Mark Ruffalo, Robert Downey Jr., Chloë Sevigny, 2007 m., JAV, 157 min