Archive

Archive for the ‘Mark Ruffalo’ Category

801> Eternal Sunshine of the Spotless Mind / Jausmų galia (2004)


eternal-sunshine-of-the-spotless-mind-eternal-sunshine-4401681-1024-576Rež.: Michel Gondry
Vaidina: Jim Carrey, Kate Winslet, Tom Wilkinson, Elijah Wood, Mark Ruffalo, Kirsten Dunst,
2004 m., JAV, 108 minŽanras: romantinė drama, mokslinė fantastika
imdb nuoroda čia.

Šiandien užsinorėjau ko nors su Kate Winslet, taigi, per daug negalvojusi įsijungiau jau senokai planuose esantį ,,Jausmų galia”. Ir iš tikrųjų nesuprantu, kodėl vis delsiau jį pažiūrėti.

Nes man patiko. Galbūt nepriskirčiau prie geriausių kada matytų filmų, bet įspūdį man jis paliko gerą. Ši kino juosta daug kuo graži. Visų pirma, jos gražus pastatymas. Yra aibė scenų, kurias bet kuriame momente stabdant gautųsi puikios nuotraukos. Rodos, apgalvota kiekviena smulkmena. Kate Winslet plaukai ypač gerai atrodydavo sniego, kurio filme netrūko, fone. Tikras malonumas akims! Negana to, vaidyba – puiki. Yra daug matytų veidų, bet, žinoma, daugiausia kreipiau dėmesio į centre esančius K. Winslet ir J. Carrey vaidinamus veikėjus. Abu aktoriai čia atrodo kitokie nei įpratę esame matyti, ypač J. Carrey, kuris labiau komikas, tačiau čia jis atsiskleidžia kaip išties neprastas draminis aktorius. Nebuvo nė minutės, kad pagalvočiau, jog štai, tuoj po sekundės jis atsisuks į ekraną, suskels kokį bajerį ar parodys juokingą mimiką. Visiškai įtikinama vaidyba, puikus persikūnijimas. Apie K. Winslet daug šnekėti nelabai ir yra ko, nes ji tokia pat žavinga kaip ir kituose filmuose. Nežinau kodėl, bet man ši aktorė skleidžia tokias gerumo bangas, o bene kiekvienas jos vaidinamas personažas prikausto dėmesį.

Na, ir siužetas. Pasakojimas apie vyrą, kuris sužino, kad jo mergina ištrynė prisiminimus iš savo galvos apie jį. Tuomet ir jis nusprendžia padaryti tą patį. Tačiau betrinant šiuos prisiminimus, jis ima dvejoti, ar išties nori ištrinti tai, ką teko patirti. Prieš žiūrėdama žinojau, kad tai bus kažkas apie prisiminimų ištrynimą, bet konkrečiai kaip tai įvyksta, kodėl – ne. Įtraukė filmas nuo pat pirmos minutės, kai apie tai nė nebuvo kalbos. Ir įdomumas nedingo nė po pusvalandžio, nė po valandos. Man šis filmas netgi pasirodė per trumpas, norėjosi, kad jis tęstųsi daug ilgiau. Iš vienos pusės, tai liūdna kino juosta, iš kitos – itin šviesi. Labai graži mintis, kuriai tik ir norisi pritarti, toji mintis pateikta subtiliai, nėra pabaigoje jokių kalbų, apibendrinimų, moralų: tiesiog žiūri ir supranti, kad filmas rodo būtent apie tai.

Pabaiga irgi graži, turėjau tris variantus šio filmo pabaigos, vienas iš jų buvo teisingas. Ir džiaugiuosi. Nes tie kiti du variantai buvo nelabai kokie.

Tai telieka pritarti visoms liaupsėms, kurias teko iki šiol skaityti / girdėti apie šį filmą. Bei parašyti 8/10 (kodėl ne daugiau? Nes erzino mane antraeiliai veikėjai bei kai kurie jų sprendimai).

758> Begin Again / Dar kartą, iš naujo (2013)


Keira Knightley and Mark Ruffalo in "Begin Again"Rež.: John Carney
Vaidina: Keira Knightley, Mark Ruffalo, Adam Levine, Catherine Keener
2013 m., JAV, 104 min
Žanras: romantinė muzikinė drama, komedija
imdb nuoroda čia.

Genialumas slypi paprastume – būtent taip trumpai galėčiau apibendrinti ,,Once” režisieriaus naująjį darbą ,,Begin Again”, kuriame pasakojama apie ne pačius geriausius laikus gyvenančio muzikos prodiuserio jaunos dainų kūrėjos pažintį.

Laukiau šio filmo dar tuomet, kai imdb.com šis filmas buvo pristatomas Can a Song Save Your Life pavadinimu. Bet aišku, Begin Again kompaktiškesnis, lengviau įsimenantis pavadinimas, tad tebūnie toks. Nors pirmasis pavadinimas man vis vien gražesnis.

Taigi, nuo ko pradėti? Muzika. Ji čia itin svarbi, užima nemažą dalį filmo. Dainuoja K. Knightley ir dar karts nuo karto išgirstame Adam Levine balsą. Kad A. Levine dainuoja, žinojau seniai, nes juk jis ir yra dainininkas, o vaidinti pradėjo neseniai ir turi vos keletą vaidmenų. Tačiau išgirsti K. Knightley dainuojančią buvo šis tas naujo. Žinoma, gal ji ir neišdainuotų sudėtingesnių melodijų, tačiau jokios vingrybės čia nebuvo reikalingos. Malonus, ausies nerėžiantis balsas ir pataikymas į taktą – to visiškai užteko. O skambanti muzika (tiek atliekama minėtų atlikėjų, tiek ta, kurios veikėjai klausė ar tiesiog buvo grojama fone) – graži, tobulai atitinkanti filmo atmosferą. Žadu susirasti muzikinį takelį, nes tikiu, kad klausysiuosi ne kartą.

Vaidyba. Natūralumas. Turint tokį siužetą ir jo pateikimą, tai yra svarbiausias reikalavimas, kurį galėčiau kelti. Ir natūralumo išties netrūko. Žinau, kaip daug kam nepatinka K. Knightley vaidyba, bet man ji tokia žavi (norisi lyginti šį vaidmenį su jos pasirodymu Seeking a Friend for the End of the World ). Mark Ruffalo sugebėjo atskleisti savo charakterį netgi geriau nei tikėjausi – vaidyba stipri, įtikinamai parodanti Daną su visokiomis jo fizinėmis ir emocinėmis būklėmis. Adam Levine, beje, irgi kad ir trumpai pasirodantis, bet visai neblogai pasirodė.

Siužetas. Iš pažiūros paprastas: meilė asmeniui, meilė muzikai, bandymas pradėti naują etapą, kilimai ir nuosmukiai, tikslo siekimas, darymas to, kas miela ir t.t. Taigi, norint galima pamatyti daug prasmės šiame filme, o ir pateikimas toks, kad tiesiog negalėjau neįsimylėt jo. Šilta, nuoširdi, itin jauki, muzikali kino juosta, kurią žiūrėdama pagaudavau save besišypsančią. Užsikrėčiau geromis emocijomis kaip niekad.

Žiūrėčiau dar kartą. Ir dar kartą. Ir dar kartą. Aišku, nemanykit, kad tai kažkoks šedevras – ne, nėra nei jis super intelektualus, nei gilus, tačiau be galo gražus. Čia kas mėgstat įsisupę į pledus, apklotus su arbata/kava žiūrėt romantines komedijas ar šiaip kokius lengvesnio turinio filmus, tai aš šiuo metu įsivaizduoju, kaip ir aš kada nors būtent taip žiūrėčiau Begin Again vėl.

9/10

679> Just Like Heaven / Jei tai būtų tiesa…


Just-Like-HeavenRež.: Mark Waters.
Vaidina: Reese Witherspoon, Mark Ruffalo, Ivana Milicevic ir kt.
2005 m., JAV, 95 min
Žanras: romantinė fantastinė komedija
imdb nuoroda čia.

Kol kas šie metai nepasižymi ryškiu romantinių komedijų skaičiumi, nors neaišku, kaip bus toliau. Bet net ir vakar, įsijungdama Just Like Heaven nejaučiau didelio noro žiūrėti, bet tiesiog prieš miegą nieko rimto nebesinorėjo, tad į akis krito šis.

Filmas pasakoja apie Deividą, kuris atsikrausto į nuomojamą butą. Netrukus jis susipažįsta su vis jo bute atsirandančia dvasia Elizabete, iki lemtingos avarijos gyvenusia čia. Kadangi mergina daug neprisimena apie savo prieš tai buvusį gyvenimą, jie pasiryžta tai išsiaiškinti.

Girdėjau daug atsiliepimų apie tai, koks jis mielas, liūdnas ir t.t. Liūdnesnių momentų buvo, bet emociškai manęs jos nė kiek nepaveikė (o sugraudinti mane šiaip juk nelabai sunku). Mielų vietų neprisimenu nė vienos, nes visos klišinės scenos, kurių čia aišku daug, kėlė lengvą erzulį. Pagirti galėčiau nebent tik porą filmo vietų, kurios gan smarkiai prajuokino.

Siužetas standartinis, be jokių netikėtumų. Tikėjausi, kad pagerins įspūdį pabaiga, bet tai kur tau.. Iš serijos: pasvajok ir praeis. Į pabaigą jau žiūrėjau tik tam, kad baigčiau ir nepalikčiau kitai dienai (nes visgi nemėgstu palikti nebaigtų).

Tad, atsižvelgdama į žanrą, pliusus dedu už: aktorių duetą (R. Witherspoon ir M. Ruffalo ekrane visuomet patinka matyti), dvi labai smagias scenas, juokų apie antrą galą nebuvimą, įdomią pradžią. Minusų būtų daug daugiau, nes prie tokio tipo filmų iš viso kabinėtis galima be galo ir be krašto, todėl išskirsiu tik tai, kad vietomis klišių buvo pernelyg nemažai, o taip pat trūko emocinio paveikimo, kas man kiekvienam filme svarbu. Jaustas erzulys nesiskaito. 5/10

556> My Life Without Me / Mano gyvenimas be manęs


my-life-without-me-polly-sad-faceKai lietus nesitraukia jau kelinta diena, tai ir nuotaika kažkokia depresyvi… Pamaniau, kad tuomet ir filmo tokio reikia. My Life Without Me – tai filmas apie Aną, kuri sužino, kad serga vėžiu ir mirs maždaug po dviejų mėnesių.

Ne, tai ne tas filmas, kai vos ne visas veiksmas vyksta ligoninėje, pagrindinis veikėjas rodomas nusilpęs po chemoterapijų, spjaudosi kraujais, skutasi galvą. Ir ne tas filmas, kuriame pagrindinis veikėjas sumąsto išbandyti tai, ko galbūt taip ir nebūtų pamėginęs per visą gyvenimą. Viskas čia daug paprasčiau, bet todėl ir jautriau bei nuoširdžiau…

Ana nusprendžia niekam nepasakoti apie diagnozę. Ji ir toliau prižiūri savo dvi dukrytes, gyvena vagonėlyje savo mamos kieme su mylimu vyru. Ji naktimis dirba valytoja, o dieną atlieka įvairius ruošos darbus. Jos gyvenimas sukosi tik apie šeimą, tad diagnozė jai sumaišė viską. Taip, ji, kaip tikriausiai ir daugelis, rašėsi planą dalykų, kuriuos turi padaryti iki mirties, kai ką ir įvykdė, bet vis dėlto, šis tas įvyko ir, man bent jau taip pasirodė, visai neplanuotai, nors tame sąrašiuke tai ir atsirado. Jei jau norisi prisikabinėti, tai ir pabaiga – jau tokia saldi, jau viską taip sutvarkanti ir sudedanti į savo vietas, galbūt taip nebūna tikrovėje, bet vis dėlto, ir tokia gražiai ir paprastai pamokanti, kad mes turime džiaugtis tuo, ką turime, daryti tai, ko norime, negyventi kitų gyvenimo, neleisti, kad kažkas mus laikytų vietoje.. Kaip ir minėjau, žvelgiama tik į žmogų, ne tai, kaip liga iškamuoja žmogų. Tik į žmogų, jo mąstymą, veiksmus, elgesį.

Filmas lėtas, ramus, paprastas ir šiltas, viskas taip nuoširdu atrodo. Visai nereikia kažkokių stimulų, kurie garantuotai paskandintų visą peržiūrą ašarose. Ir tas užburia. Pabaiga vis vien sugraudina.

7/10

Rež.: Isabel Coixet, vaidina: Sarah Polley, Scott Speedman, Mark Ruffalo, 2003 m., Ispanija, Kanada, 106 min

506> Reservation Road / Lemtingasis kelias

rugpjūčio 30, 2013 Parašykite komentarą

19reser600.1Vieną vėlų vakarą Dvaitas su sūnumi važiavo namo iš rungtynių. Vyriškio dėmesį patraukęs telefono skambutis išblaško jo dėmesį ir vaiką, stovintį ant kelio jis pamato per vėlai. Tačiau, lyg ir taip situacija nebūtų bloga, jis impulsyviai partrenkęs berniuką nuvažiuoja tolyn. Mintis pačiam išsiaiškinti, kas nužudė sūnų, tiesiog užvaldo aukos tėvą, kuris nesulaukia jokių naujienų iš policijos.

Tai liūdnas filmas, toji nuotaika taip ir lieka iki pat paskutinės minutės. Aš kaip visuomet nesusilaikau ir jau žiūriu, kad akys ašarotos ir priežasties joms išdžiūti kurį laiką nė nelieka, nes situacija tokia skaudi ir ilgai besitęsianti, kad veikėjų neviltis tiesiog persiduoda žiūrovui.

Sunkiausia tai, kad suvokiu Dvaito kaltumą, bet tuo pačiu ir pateisinu jį (tik ne tuo atveju, kad pabėgo iš nusikaltimo vietos). Juk jei ne tas telefonas, nebūtų ir visos šios istorijos. O tėvams, išgyvenantiems savo sūnaus žūtį, nė nesvarbios aplinkybės, nes nužudymo faktas lieka lygiai toks pats. Suvokiau tėvo sunkumą, kai šis išgirdo, kad nusikaltėlis už tokį nusikaltimą gaus daugiausiai dešimt metų kalėjimo. Kas tie dešimt metų, kai jie neteko vaiko? Dėmesys skirtas ir sutuoktinių santykiams: žmona trokšta gyventi toliau, juk yra dar vienas vaikas, kuriam reikia dėmesio, o vyras tarsi to nepastebi, nes visa, apie ką jis mąsto- žudiko sugavimas.

Spėliojau, kaip visa ši istorija baigsis. Ir nors kiek skaičiau komentarų, daug kam pabaiga pasirodė blankoka, man kaip tik ji pasirodė žmogiškiausia ir tokia, kokios norėjau. O pats siužetas- niūrus, su banalokais sutapimais, visumoje nieko ypatingo, bet sugebėjęs įtikinti ir sukelti emocijas. Aktoriai surinkti neprasti (Joaquin Phoenix, Mark Ruffalo, Jennifer Connelly) ir jų vaidyba paliko gerą įspūdį.

Patiko. 7/10

Rež.: Terry George, vaidina: Joaquin Phoenix, Mark Ruffalo, Jennifer Connelly, Elle Fanning, 2007 m., JAV, Vokietija, 107 min

477> Zodiac / Zodiakas


zodiac-pres„Zodiakas” – tai kiek pakoreguota istorija apie realią 1970-ųjų bylą. Serijinis žudikas erzina San Francisko policiją be paliovos siuntinėdamas laiškus ir paslaptingas žinutes, o bylos tyrėjus ir reporterius, atkakliai ieškančius žudiko, byla tiesiog apsėda.

Tai filmas, kuris primena ne per seniausiai žiūrėtą Se7en: tiriama žudiko maniako byla, į kurią pasineria pareigūnai, o ,,Zodiako” atveju- ir žiniasklaidoje dirbančius asmenis. Ir, nors kritikai buvo linkę labiau girti pastarąjį, galvoju, kad įdomesnė idėja priklauso ,,Septyni”. Beje, abu šie painūs detektyvai režisuoti to paties- žymiojo David Fincher, kurio dėka išvydome tokias kino juostas kaip Fight Club ir The Curious Case of Benjamin Button.

Kaip ir anksčiau minėtame, taip ir šiame surinkta jau patyrusių talentingų aktorių komanda, kuri prisideda prie filmo sėkmės. Padirbėta ir ties personažais, kurių charakteriai turi tik jiems būdingų bruožų, nė vienas iš jų nėra tobulas, žiūrovas mato ne tik pranašumus, bet ir kiekvieno silpnybes, kurios vietomis galbūt kiš koją, o kartais ir pagelbės.

Didžiausias minusas- trukmė. Na, tikrai, nejaugi nebuvo galima sutraukti bent iki dviejų valandų? Vietomis į laikrodį dirsčiodavau kiek per dažnai, tačiau nieko sau negalėjau padaryti- tai ne vakarykštis Tarantino filmas, kurio trukmė skiriasi vos keliomis minutėmis, tačiau susižiūrėjo lyg įprastos trukmės kino juosta. Tuo tarpu Zodiac tarpais išvargindavo savo monotoniškumu.

Šis filmas- puikus parodymas, kaip gali būti sudėtinga ištirti bylą, surasti nusikaltėlį, kad ir kokį užsidegimą turėtum. Įrodymai turi būti pernelyg aiškūs, kad galėtum suimti asmenį, todėl, rodos, net tuomet, kai kone viskas sutampa, bet esminių įrodymų nėra, belieka tik nuleisti rankas… Arba nenuleisti. Tik toliau kruopščiai darbuotis ir užsikabinti už kiekvienos smulkmenos. Tai, kaip viskas buvo rodoma, man patiko.

Tiesa, artėjant prie pabaigos, kai veiksmo žymiai pagausėjo, pasidarė šiokia tokia makalynė, o tai man nebelabai patiko.

Detektyvų mėgėjams rekomenduoju. 7/10

 Rež.: David Fincher, vaidina: Jake Gyllenhaal, Mark Ruffalo, Robert Downey Jr., Chloë Sevigny, 2007 m., JAV, 157 min

278> 13 Going On 30 / Staiga trisdešimties

rugpjūčio 23, 2012 Parašykite komentarą

Na ką, šiandien man kuo tikriausia komedijų diena, tad ir nusprendžiau ją užbaigti su filmu, kuris jau ilgą laiką vis neišeina iš galvos. Bet pažiūrėjau tik šiandien.

Džena- paauglė, kuri trokšta būti populiari ir graži, tačiau tokia nėra. Kai ,,draugai” per jos 13-ąjį gimtadienį ją palieka, ji desperatiškai ima kartoti: noriu būti trisdešimties, koketuojanti ir graži. Netrukus ji pabunda ne savo namuose, o pažvelgusi suvokia, kad jos noras išsipildė. Dabar ji- trisdešimtmetė, dirba redaktore žurnalo redakcijoje, turi visko, ko jai gali reikėti, netgi gražuolį vaikiną.. Tik viena problema: ji neprisimena nieko, kas įvyko po 13 gimtadienio.

Dažniausiai būna, kad įvyksta apsikeitimas gyvenimais, o čia paprasčiausiai ji yra tarsi nukeliama į ateitį. Sunkiausia yra tai, kad ji nežino nieko, kas vyksta aplinkui, nieko nepažįsta.. Netrukus sužino daug įdomių faktų apie savo praeitį, iš kurių skaudžiausi jai yra du: tai, kad ji jau labai seniai nesišnekėjo su savo tėvais ir kad jau daugelį metų, nuo pat 13-ojo gimtadienio, ji nebebendravo su savo tuometiniu geriausiu draugu Metu. O jis dabar pagražėjęs: iš neišvaizdaus, kiek apvaloko jis tapo simpatišku vyriškiu. Tikriausiai jau nujaučiate, kaip pasijaučia Džena?

Filmas ganėtinai smagus, juokiausi balsu ne kartą ir ne du. Išsipildė visi mano lūkesčiai, tai tokia komedija, kurią nesiraukydama pažiūrėčiau ir dar kartą. Kai rodė Dženos vaikystę, jaunimo stilius buvo kiek kitoks, tai kiek keista buvo žvelgti į tuos rūbus, o ypač į šukuosenas. Todėl smagu, kad kūrėjai nepasišiukšlino ir neužmiršo, kad per trisdešimt metų viskas pasikeičia. Skambėjo nemažai neblogos muzikos, kuri tiko. O šokis pagal M.Jacksono Thriller suteikė nemažai gerų emocijų. Patiko man ir abu pagrindiniai aktoriai, na, ir kalbant apie Jenifer Garner, tai man ji čia apskritai tokia atsipalaidavusi ir įsijautusi dažnai atrodydavo.

Koks moralas? Gyventi taip, kad po to netektų gailėtis, neapsimetinėti tuo, kuo nesi ir gyventi gyventi, nes taip ir pralėks visa jaunystė.

Beje, aš visai pritarčiau Dženai. Trisdešimt ir man atrodo kone idealiausias amžius. Nors gali būti, kad bėgant metams nuomonė pasikeis.

Aišku, filmas ganėtinai nuspėjamas ir taip toliau, bet man patiko. 7/10

Rež.: Gary Winick, vaidina: Jennifer Garner, Mark Ruffalo, Judy Greer, Lynn Collins, 2004 m., JAV, 98 min